Žygio taktika kelionėse pėsčiomis taigos ir kalnų maršrutais

J. Vaitkus, V. Januskis

Sudėtingi daugiadieniai žygiai taiga ir kalnais rei­kalauja jėgos ir ištvermės, todėl žygio dalyviais gali būti sveiki, treniruoti ir užgrūdinti žmonės. Organiz­mas žygyje lengviau pakelia fizinį apkrovimą (judėjimo tempas, kuprinės svoris, per dieną nueinamas atstumas), kuomet laikomasi ritmingos darbo ir po­ilsio kaitos, tinkamo žygio dienos režimo. Ši ritminga darbo ir poilsio kaita reikalinga ne tik viso žygio, bet ir vienos žygio dienos, net įveikiamo kelio vieno etapo mastu.

Kuprinės svoris turi atitikti turisto jėgas ir, aišku, kiekvienam žygio dalyviui jis bus skirtingas. Jokių normatyvų, skirstant kuprinės svorį, nėra ir negali būti. Kuprinės svoriui nustatyti kartais bandoma išvesti vienodą koeficientą — kuprinės svorio ir tu­risto svorio santykį. Manoma, jog kuprinės svoris neturi viršyti 1/5 turisto svorio, tačiau tokios reko­mendacijos yra niekuo nepagrįstos ir, laikantis jų, sudėtingų turistinių kelionių visai nebūtų galima organizuoti.

Žygio dalyvio kuprinės svorio dydis priklauso nuo dalyvio lyties, amžiaus, fizinio išsivystymo, treniruotumo ir sveikatos būklės, o jo vidurkis— nuo marš­ruto sudėtingumo ir sunkumo. III sudėtingumo kate­gorijos žygiuose kuprinės vidutiniškai sveria 15— 18 kg, IV — 22—25 kg, o sudėtingiausiuose — net 25—36 kg (žygio pradžioje). Kuprinės svoris mergi­noms turi būti mažesnis, jeigu galima, jis neturi vir­šyti 18—25 kg.

Prieš pradedant žygį, turistų kuprinės svoris apy­tikriai paskirstomas pagal sveikatos būklę ir treniruotumą. Vėliau, žygio metu, ypač jo pradžioje, vadovui reikia sekti dalyvių savijautų ir pastebėjus, kad vieni dėl mažesnio treniruotumo ar kitų prie­žasčių pervargsta, o kiti visai nenuvargsta, kuprinių svorį perskirstyti. Perskirstant krūvį, grupės vadovas turi būti taktiškas, įtikinti turistą, kad jis nepriešta­rautų (dažniausiai prieštaraujama, kuomet svoris su­mažinamas), ir pasiekti, kad jo nurodymas būtų įvykdytas. Pastebėjus susirgimo ar negalavimo (nors ir nedidelio) požymius, kad ir kiek stiprus bei treni­ruotas būtų turistas, reikia jam visai neduoti nešti kuprinės, kol negalavimas praeis. Priešingu atveju galima smarkiai pakenkti dalyvio sveikatai arba net sulaukti tokių pasekmių, dėl kurių vėliau, ligai progresuojant, gali tekti nutraukti žygį arba pakeisti maršrutą, kad būtų suteikta pagalba sergančiajam.

Fizinis apkrovimas žygyje taip pat priklauso nuo ėjimo tempo, kurį savo ruožtu sąlygoja kuprinių svo­ris ir maršruto reljefas. Kopiant stačiais šlaitais, kuo­met smarkiai padidėja širdies darbas, ėjimo tempas turi būti lėtas ir ypač ritmingas. Leidžiantis žemyn, greitai nuvargsta kojų sąnarių raiščiai ir kojų rau­menys, tuomet labai svarbu laikytis ėjimo ir ilsėjimosi periodų ritmo.

Sudarant žygio planą, visuomet numatoma, kokį atstumą kurią žygio dieną reikės grupei nueiti. Ta­čiau kartais dėl susidariusių aplinkybių (oro, dalyvių savijautos ir kt.) planas gali ir pasikeisti.

Vidutiniškai taigoje raižyta vietove ir kalnuose (einant slėniais ir į perėjų prieigas) pirmosiomis žy­gio dienomis su sunkiomis kuprinėmis nueinama apie 12—14 km. Kuprinėms palengvėjus ir grupei „įsiėjus”, per dieną įveikiamas 18—20 km atstumas, o žygio pabaigoje — iki 30 km. Jei maršrute reikia įveikti daug gamtinių kliūčių (balas, upes, perėjas ir t. t.), nueinamas daug mažesnis atstumas.

Dienos režimas. Labai svarbu gerai suplanuoti žy­gio dienos režimą ir jo laikytis. Pirmąją žygio dienos pusę patartina įveikti didesniąją arba sunkesniąją dienos maršruto dalį. Stengtis išeiti anksčiau, kad iki sutemų būtų galima praeiti numatytą dienos maršru­to atkarpą ir įsirengti stovyklą nakvynei. Pietų poilsiui skiriama apie 1,5—2 val. Tačiau visos dienos planas priklauso nuo praeinamos maršruto atkarpos pobūdžio.

Pavojingose kalnų vietose išeinama labai anksti kartais net naktį, kai oras dar vėsus ir, sukaustyto nakties šalčio, miega lavinos, ramiau teka ir būna seklesnės upės, o sniegas, apsidengęs sušalusia pluta atlaiko einantįjį. Anksti rytą ir pavakare keliaujama ir ten, kur dienos metu dideli karščiai. Šiaurė taigoje, prie Poliarinio rato, kur liepos-rugpjūčio mėnesiais yra ,,poliarinė diena”, gan įdomu keliauti vadinamosios ,,nakties” metu, nes tuomet mažiausia kamuoja uodai ir gyliai. Toks paros režimo kaitaliojimas sutrikdo bendrą fizinio apkrovimo ir poilsio ritmą, tačiau treniruotam, ištvermingam keliautoju jis nėra labai varginantis, o turistinį žygį paįvairina.

Svarbu laikytis grupės jėgas atitinkančio ėjimo ritmo. Žygio pradžioje, kai kuprinės sunkios, arba kopiant stačiu šlaitu, sustojama 8—10 minučių poilsiu kas 20, 30 arba 40 minučių (priklausomai nuo grupės dalyvių ištvermingumo ir kelio sunkumo). Dienos pradžioje pirmą kartą trumpam poilsiui sustoti patartina po 15—20 min., kad grupės dalyviai, jei reikės turėtų progos pasitaisyti blogai sukrautą kuprinę silpnai suvarstytą batą ar kt. Ilgesnes kaip 8—10 min poilsio pertraukas daryti nerekomenduojama, nes ilgiau ilsintis, suglembama, o aukščiau kalnuose arba kai šaltesnis oras, reikia apsivilkti šiltesnį drabužį. Žygio viduryje ir pabaigoje normalus ritmas toks 50 min. ėjimo ir 10 min. poilsio.

Turistiniame žygyje reikia planuoti ne mažiau kaip 2 poilsio dienas. Vieną iš poilsio dienų skirti žygio pradžioje, po 3—4 žygio dienų, kuomet kūprinių svoris dar didelis, antrąją — turistinio žygio antroje pusėje, kad visas turistinis žygis susiskaidytų beveik lygias dalis pagal maršruto etapus. Poilsio dienas naudoti susipažinimui su krašto gamta, žūklei grybavimui ir pan. Poilsio dieną patartina išvykti nedidelius ( iki 6—8 km) radialinius maršrutus ir aplankyti šalia pagrindinio maršruto esančius įdomes­nius objektus — krioklius, ežerus, ledynus, versmes ir t. t. Toks pasivaikščiojimas be kuprinių paįvairina žygio ritmą ir kartu yra aktyvus poilsis.

Ėjimo tvarka. Kiekvienoje grupėje, nors ir kaip kruopščiai ji būtų parinkta ir parengta, vieni turis­tai būna fiziškai pajėgesni, kiti silpnesni. Šiuos turistų pajėgumo skirtumus, jei jie nėra labai dideli, galima lengvai išlyginti, teisingai paskirsčius kupri­nių svorį arba duodant stipresniems dalyviams pa­pildomas užduotis (pavyzdžiui, poilsio metu pramin­ti sniego šlaite laiptelius, surasti patogiausią vietą brastai per upę, užkopti į panoraminį punktą ir iš­žvalgyti tolesnę maršruto trasą, ir t. t.).

Nevienodo pajėgumo grupei svarbu nustatyti tei­singą ėjimo tvarką bei tempą. Ėjimo tempas turi ati­tikti silpnesniojo jėgas. Grupės priekyje eiti paskiriamas labiau prityręs turistas, mokąs parinkti mažiausiai jėgų reikalaujantį kelią ir gerai mokąs re­guliuoti ėjimo tempą. Paskui jį geriau leisti eiti silp­nesniems, o gale turi eiti taip pat labiau prityręs turistas, kuris prižiūri, kad niekas neatsiliktų, pade­da, jei reikia, pasitaisyti ar užsidėti kuprinę, duoda signalą, jei reikalinga, priekyje einančiam, kad gru­pė sustotų. Lygesne vieta kiekvienas eina pagal savo ritmą, tačiau plačiai neišsisklaidant, o taigoje — per tokį atstumą, kad kiekvienas matytų einantį prieky­je savęs. Kalnų takais, šlaituose, pavojingesnėse vie­tose einama „žąsele”, neišsibarstant toli vienas nuo kito, taip, kad vadovas ar kitas labiau prityręs turis­tas galėtų padėti, patarti naujokui ar silpnesniam. Labai svarbu yra pasirinkti racionaliausią ėjimo tra­są. Tai yra priekyje einančiojo uždavinys. Trasa tu­ri eiti vieta, kuria žygiuojant, mažiausiai eikvojama jėgų, iš jos galima daugiau pamatyti ir geriau orien­tuotis. Visi grupės dalyviai turi mokėti teisingai pa­rinkti trasą, todėl priekyje eiti turistai skiriami paeiliui. Antruoju vorelėje šiuo atveju eina grupės vadovas arba labiau prityręs turistas.

Stovyklos. Nakvynei parenkama nuo vėjo apsau­gota, lygi, sausa vieta, netoli kurios yra vandens ir malkų.

Vietos stovyklai pradedama žvalgytis, likus 20— 30 minučių iki numatyto sustojimo nakčiai. Sustojus kuprinės sudedamos į vieną vietą, iš jų ištraukiami stovyklai įrengti reikalingi daiktai (kirviai, puodai, palapinės ir kt.). Jei lyja, kuprinės uždengiamos ir dirbama nepersirengus ir nepersiavus. Stovyklą įren­gia visi grupės dalyviai, o pareigas ir darbus paskirs­to grupės vadovas.

Taigoje stovyklos vieta parenkama retesniame spygliuočių medžių miške, kur būtų galima sukurti laužą, negresiant pavojui sukelti gaisrą. Arti stovyklos neturi būti sausų, papuvusių medžių, kurie, užėjus vėtrai, galėtų užgriūti. Šiaurėje, taigos ir tundros rajonuose, sausesnę vietą prie upių ir upelių galima rasti pasitaikančiose kranto terasose, kur ry­tą saulė išdžiovina palapines.

Renkant stovyklai vietą kalnuose, reikia žiūrėti, kad nebūtų akmenų griūčių, lavinų, seljų (purvo, srautų) pavojaus, neapsemtų ištvinusi kalnų upė. Nerengti stovyklos prie pat aukštų stačių uolų, ties kuriomis apačioje yra neseniai nuriedėjusių (švie­sesnės spalvos) akmenų, sausos senvagės ar upės at­šakos dugne. Palapinę statyti horizontalioje vietoje, o jei tokios nėra,— ją išlyginti, sukraunant akmenų aikštelę, nes ir menkas nuolydis trukdo gerai pailsė­ti. Plotą po palapinės dugnu reikia kiek galima išly­ginti. Taigoje po palapinės dugnu galima pakloti sausų lapų, žolių ar samanų, smulkių eglišakių; jei palapinę tenka statyti ant sniego ar ledo, po miegmaišiais paklojamos virvės, tuščios kuprinės ir štor­miniai kostiumai. Kalnuose, kur nėra miško, pala­pinės ramsčiai padaromi iš dviejų kotais sunertų ledkirčių, o kampų ir galų atatampos pririšamos prie didesnių akmenų.

Lyjant, kad palapinės dugno neapsemtų po ja pa­tekėjęs vanduo, aplink iškasamas nedidelis (8—10 cm pločio ir gylio) nutekamasis griovelis. Stovyklaujant ant ledyno, palapinę gali apsemti tirpstantis sniegas arba ledas, todėl tokį nutekamąjį griovelį reikia iš­kirsti lede.

Palapinę statyti galine siena į vėjo pusę. Pastačius ir sunešus į ją daiktus, įėjimą reikia užsagstyti, kad neprilįstų uodų ir vakare neatidrėktų rūbai bei mieg­maišiai. Šiltus drabužius patartina sukloti po miegmaišiu; kuprinę su minkštesniais daiktais padėti galvūgalyje, o reikalingesnius smulkius daiktus (elektrinius žibintuvėlius, tualeto reikmenis ir kt.) Į palapinės kišenes; batus reikia sukrauti kojų gale, prie įėjimo į palapinę, o kirvius kišti po palapinės dugnu prie įėjimo.

Jei palapinėje vietos mažai, kuprines su daiktais galima sukrauti lauke, netoli palapinės, į vieną krūvą ir gerai uždengti nuo lietaus.

Laužą sukurti 5—8 m atstumu nuo palapinės, pa­vėjui. Sausros metu reikia žiūrėti, kad laužas nesu­keltų gaisro: nukasti sausas žoles, samanas, durpių sluoksnį, taigoje — apgenėti arti esančių medžių sau­sas šakas. Nakčiai laužą reikia stropiai užgesinti. Darganos metu, kada svarbu sukurti gerą laužą, pra­kuroms patartina turėti keletą plytelių sauso spiri­to arba žvakigalį.

Darganotu oru, kai arti stovyklos malkų daug, kartais sukuriami du laužai: vienas mažesnis — virti, antras didesnis drabužiams, avalynei džiovinti. Uodams nubaidyti sukuriami keli nedideli laužai. Į juos, kad būtų daugiau dūmų, įmetama žalios žolės, sa­manų, lapų ir kt.

Avarinėje situacijoje darganotu metu, kai neturi­ma palapinės apsisaugoti nuo vėjo ir lietaus, taigoje iš šakų, pagalių, eglišakių galima pasistatyti šėtrą. Pagrindinius jos konstrukcinius elementus sujungti šaknimis, karklo vytelėmis, plonomis šakutėmis. Jei netoliese yra status šlaitas, skardis (nepavojingas), jį patartina panaudoti užuovėjai. Nakčiai, jei šalta ir drėgna, sukuriamas taigos laužas.

Paliekant nakvynės stovyklą, visas šiukšles sude­ginti, o tuščias konservų dėžutes sudėti į laužavietę arba užkasti.

Keliaujant taiga, dažnai tenka apsinakvoti medžio­tojų pirkelėse (kartais jos būna toli nuo gyvenviečių, didesnių upių pakrantėse). Čia galima rasti paliktą nedidelį kiekį būtiniausių maisto produktų (kruopų, džiūvėsių, druskos) ir kitokių reikalingų dalykų (degtukų, paruoštų malkų ir kt.). Pagal nera­šytą „taigos įstatymą” paliktais maisto produktais galima naudotis tik kraštutiniu atveju, kuomet gru­pė be jų apsieiti negali. Jeigu grupei reikia nedel­siant užkurti krosnelę (sušalus, peršlapus), palikto­mis malkomis naudotis galima, tačiau prieš išvyks­tant reikia jų atsargas papildyti. Išvykstant trobelę palikti sutvarkytą, iššluotą, o jos duris užremti. Daž­nai trobelėse kitoms grupėms paliekami rašteliai apie savo grupės maršrutą, kada čia nakvota ir t. t. Čia galima rasti ir įrašams skirtą sąsiuvinį.

Kartais daugiadieniame žygyje planuojama po keletos dienų sugrįžti į jau lankytą vietą. Tokiu atve­ju dalį maisto produktų, kad nereikėtų jų bereikalin­gai nešiotis, galima palikti. Maisto produktams pa­rinkti sausą ir saugią vietą, gerai įrengus ,,sandėlį”. Taigoje “sandėliai” įrengiami medžiuose. Supakuoti į plastiko maišelius, produktai dar suvyniojami į brezentą, stipriai surišami ir pakabinami 3—4 m aukš­tyje ant ištemptos tarp dviejų medžių virvės taip, kad ryšulys kabotų maždaug per 2 m nuo medžių kamienų. Medžių kamienus iš apačios apgenėti, kad į juos neįliptų meškos ir kiti žvėrys. Dideli ,,sandė­liai” (ekspedicijų, didelių grupių) daromi ant į žemę įkastų 3—4 m aukščio apvalių stulpų, įrengus ant jų platformas. Kalnuose ,,sandėliai” įrengiami po su­krautais iš akmenų kauburiais. „Sandėliai” turi būti tokiose vietose, kurias lengva atpažinti, susirasti, netoli nuo ryškesnių orientyrų.

Pavojai kalnuose. Dažnai sakoma, jog kalnai pilni pavojų. Alpinistai ir turistai šį teiginį pataiso: pavo­jingi ne kalnai, o neatsargus žmogaus elgesys kalnuo­se. Tačiau be subjektyvių pavojaus priežasčių yra ir objektyvios, kurios egzistuoja dėl:

  1. amžinai gamtoje vykstančių kalnų dūlėjimo ir irimo procesų:
  2. atšiauraus kalnų klimato ypatumų.

Pirmąją pavojų grupę sukelia fiziniai dėsningu­mai, kuriuos žinant, galima tų pavojų išvengti, visų pirma parenkant maršrutą ir keliavimo metą. Iš tokių pavojų yra:

  1. akmenų griūtys. Kalnų uolos nuolat dūlėja, irs­ta. Palyja lietus ar ištirpsta sniegas, ir į uolų plyšius prisisunkia vandens. Naktį kalnuose temperatūra smarkiai krinta, vanduo šaldamas plėšo granitą. Atskilusios dalys vienos tuoj pat nurieda žemyn, kitos prišalusios laikosi ir nurieda, tik saulei ištirpdžius ledą. Taigi nuo ryto, saulei įkaitinus kalna­gūbrio keterų akmenis bei uolas, atskilęs ir ėmęs riedėti vienas akmuo numuša kitą, tas trečią… Pra­deda dundėti akmenų griūtys. Į pavakarę griūtys aprimsta, jos vėl prasideda vėlai vakare, kai uolas ima kaustyti šaltis. Naktį griūtys vėl nurimsta. Jei palyja arba staiga smarkiai atšyla oras, lietaus ar tirpstančio sniego vandens srovelės paplauna, išju­dina nestabiliai gulinčius akmenis, ir vėl sukyla griūtys. Ypač dažnos akmenų griūtys vasaros pabai­goje, kai kalnagūbrių sniego ir ledo danga mažiau­sia. Akmenų griūtis sukelia ir smarkūs vėjai, taip pat žmonės, gyvuliai ir žvėrys. Akmenų griūčių reikia ypač saugotis stačių aukštų uolų papėdėse ir einant pro kuluarus;
  2. seljės — purvo srautai — pasrūva pavasarį ar­ba vasarą po didelių liūčių, smarkiai atšilus ir pradė­jus intensyviai tirpti sniegui, kai prasiveržia kal­nuose susitvenkę vandens telkiniai (griūčių ir lavinų užtvenkti upeliai, ant ledynų telkšoję ežerai ir pan.). Seljės gali toli nešti ir ridenti net milžiniškus akme­nis ir uolų luitus;
  3. ledo griūtys — pasitaiko ties kabančių ledynų liežuviais — ledo karnizais, ledokričiuose. Jos atsi­randa dėl panašių priežasčių, kaip ir akmenų griūtys;
  4. lavinos.

Antrąją grupę sudaro pavojai, susiję su kalnų klimatu ir meteorologinėmis sąlygomis:

  1. rūkas — kalnuose plūsta staiga, versdamasis ka­muoliais per slėnius ir perėjas, bet greit ir praeina. Dažniausiai būna su properšomis, kurias reikia ope­ratyviai naudoti susiorientavimui. Rūkas pavojin­gas, kai užklumpa grupę sunkioje, nežinomoje marš­ruto vietoje, nes sunkiau orientuotis, apsisaugoti.
  2. Jeigu vieta pavojinga, o ją praeiti būtina, užėjus rūkui, reikia susirišti pagrindine virve, sumažinti atstumus tarp dalyvių, nes rūke sunkiau ne tik ma­tyti, bet ir girdėti. Jei jis užklumpa pavojingoje vie­toje (stačiame perėjos šlaite, ant plyšių išraižyto le­dyno ir t.t.), laukti, kol praeis;
  3. lietus ir sniegas kalnuose labai dažnas reiški­nys. Kalnuose tuo pačiu metu aukštai sninga, že­miau—krinta šlapdriba, o dar žemiau, slėnyje,— ly­ja. Lietus ir sniegas, kuriuos dažniausiai lydi rūkas, sunkina orientuotis, sukelia lavinas, akmenų griūtis, seljes ir kalnų upių potvynius. Palijus arba pasnigus eiti uolomis ir žolės šlaitais daug pavojingiau, nes gresia didesnis pavojus paslysti ir nusiristi žemyn. Be to, lietui permerkus aprangą, galima persišaldyti. Kalnuose oro sąlygos keičiasi labai greitai, ir, nesu­gebėjus staiga prisitaikyti prie jų, gali susidaryti rimtų visai grupei pavojų. Lietus, sniegas ir šaltis vargina, todėl kiekvienam keliaujančiam kalnuose reikia mobilizuoti savo jėgas ne trumpam susirėmi­mui su pablogėjusiu oru, o ilgai kovai su vėju, šal­čiu, sniegu. Nuvargusiam neprarasti nuovokos, būti visą laiką „kovinėje parengtyje”. Priešingu atveju gali ištikti nelaimė;
  4. kalnuose lietų, snieglašą dažnai lydi perkūnija. Ji pavojinga, nes kalnuose atmosfera daug sodriau įsielektrina. Pastebėjus perkūnijos pavojų, reikia nedelsiant nusileisti nuo keterų žemyn, o metalinius daiktus laikyti už kelių metrų. Lygumoje perkūnijos metu negalima stovėti po pavieniais medžiais, nes į juos dažnai trenkia žaibas;
  5. vėjas ne tik atšaldo organizmą, bet gali, einant pavojinga vieta, pargriauti, išvesti iš pusiausvyros, nuritinti nuo šlaito. Vėjas sukelia lavinas, akmenų griūtis, pūgą. Kalnuose dažnai jis būna toks stiprus, kad perėjoje kalnagūbrio ketera eiti visai neįma­noma;
  6. kalnuose dieną saulės spinduliai sukelia odos nudegimus, laikiną apakimą, o naktį nuo speigo ga­lima ir nušalti. Paros temperatūros svyravimai ne­užsigrūdinusį ir nesisaugantį keliautoją gali susarg­dinti.



Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
4 × 26 =