Žvėrienos laikymas

Žvėrienos laikymas

S. P. “Medžiotojas” 1932 m.

Kiekvienam medžiotojui pravartu žinoti, kaip išlaikyti žvėriena, apsaugoti ją nuo puvimo. Medžioklės ūkyje tai svarbus reikalas. Ar sau laikoma, ar parduoti, žvėriena tik tada tinka, kai gerai išlaikyta. Žinoma, tas klausimas gali būti tinkamai išspręstas, turint gerus rūsius ar ledines, tačiau ir šiuo atveju žvėriena ne visuo­met laiku, ne visuomet gera į juos patenka. Kartais tik po kelių dienų nušautas žvėris pri­statomas į namus, o per tą laiką jis gali pradėt gesti. Jam nuo to apsaugoti reikia pavartoti vi­sos priemonės.

Be to, parduodant svarbu, kad žvėris ar paukštis gražiai atrodytų — nesusikruvintų, nesusiveltų. Šiuo atveju lengviau apsaugoti stam­besnis žvėris. Elniai, šernai, stirnos paprastai šaudomi kulkomis ir todėl ne taip susitepa krau­ju. O zuikiai, kurapkos ir kiti smulkesni gyviai nušauti dažnai tuojau sumetami į vežimą ar į maišą ir vienas nuo kito taip susikruvina, susimaigo, jog jau į juos pažiūrėjus atrodo, lyg būtų šuniui iš gerklės ištraukti.

Tai gadina jų išvaizdą ir mažina vertę. Kiekvienoj tvarkingoj medžioklėj įtaisomas ve­žimas su skersinėmis lenčiukėmis zuikiams ka­binti. Jie rišami už užpakalinių kojų viela ar virve. Arba viena koja perpjaunama už kulno sausgyslių, į ją įmaunama kita, ir zuikį jau ga­lima pakabinti. Kabinama ne per tankiai vienas prie kito, ir tada jie lieka švarūs ir nesusivėlę. Vokiečiai visuomet dar apriša popierium galvą, kad kraujas tekėdamas neteptų vežimo nei kitų zuikių.

Tokiu pat būdu saugomi nuo kruvinimosi ir maigymosi paukščiai. Medžiojant vienam ir savo grobį nešiojant su savim, stengiamasi ne­krauti paukščių į maišą ar tinklą. Geriausia ka­binti ant šikšnelių ar virvelių. Tokios šikšnelės gale daroma kilpa ir užneriama ant galvos.

Paukščiai su peršauta galva kabinami už sparno, nes galva gali nutrūkti. Taip pat už sparno ka­binami dubeltai, perkūno oželiai, slankos. Šių paukščių galva lengvai nutrūksta. Arba jie ri­šami už galvos tokiu būdu: galva sulenkiama, ir snapas siekia kaklą, užnerta kilpa užveržia kartu snapą ir kaklą.

Rengiant dideles medžiokles, dažnai ski­riama keletas žmonių užmuštiems žvėrims ne­šioti. Kurapkoms nešti tinka tam tyčia įtaisytos lentelės. Lentelė 0,5 metro ilgio, 10 cm. pločio, su dviem lygiagrečiais plyšiais, apie 1 cm. plo­čio, pro kuriuos lengvai pralįstų kurapkos kak­las. Plyšių galuose yra išplėtimai apvalių skylių pavidalo, apie 3½ cm. skersmens, kad pralįstų kurapkos galva. Skylutės atidaromos užraktu; įdedama pro tokią skylutę paukščio galvutė patraukiama, ir paukštis už galvos laikosi lentelės plyšy. Lentelės galuose yra šikšnelės su medi­ne rankenėle. Į tokią lentelę galima pakabinti iki 30 kurapkų.

Tam pačiam tikslui vartojamos pintinės iš cinko vielos su 24 pertvaromis. Į kiekviena pertvarą įsideda po vieną paukštį, be to, iš lau­ko dar galima pakabinti apie 12 paukščių. To­kiose pertvarose paukščiai nesusitepa ir gražiai sustingsta. Žinoma, tokios pintinės atsieina brangiau nei lentelės.

Ledinėj paukščiai kabinami ir gali išbūti 10—12 dienų. Labai praktiška laikyti kurapkos melduose, ajaruose ar žolėse. Jais apsupami ge­rai sustingę paukščiai; meldų ar ajarų galai turi užeiti už snapo ir kojų ir čia surišami. Taip apsupti paukščiai galima persiuntinėti ar išlai­kyti net didžiausiems karščiams esant. Balų paukščiai (perkūno oželiai) ir vandeniniai (antys) daug greičiau genda, bet ir jie galima tokiu pat būdu išlaikyti keletą dienų.

Ilgesnį laiką greit gendą paukščiai galima išlaikyti konservuojant svieste. Jie išdaromi, sū­domi, pusiau apkepami ir eilėmis sudedami į statinėlę. Kiekviena eilė apipilama truputį pa­sūdytu ir ištirpintu sviestu ir vėl dedama vir­šum kitos eilės. Taip pritaisyti paukščiai išlaiko kelias savaites ar net kelis mėnesius.

Norint paukščius kur nors persiųsti, leidžia­ma jiems gerai sustingti. Persiųsti geriau tinka pintinės, o ne dėžės, Paukščiai išrenkami ma­žiau sušaudyti, nes tokie ne taip greit pagenda. Jie vyniojami į žoles ir sudedami eilėmis. Neturint žolės, dedama eilė šiaudų ir ant jų paukš­čiai, suvynioti į popierių. Pintinės imamos tokio dydžio, kad tetilptų trys paukščių eilės, dides­nės netinka.

Žvėrių išdarymas. Greičiausiai pradeda gesti žvėrių viduriai. Tad pirmiausia, nušovus žvėrį, reikia jam pašalinti viduriai. Taip pat žinduolių greit genda lyties organai, todėl jie išimami, atsargiai perplovus odelę.

Zuikių paprastai nereikia išdarinėti; jie la­bai gerai ir be to išsilaiko, jei nėra per daug šilta. Prancūzijoj praktikuojamas zuikių šlapi­mo išleidimas. Viena ranka laikoma už kaklo, kita suimama už nugaros, ir vienu pirštu brau­kiama per pilvą, kol išteka šlapimas. Sakoma, kad nuo šlapimo, jo nepašalinus, mėsa atsiduo­danti. Iš tikrųjų taip nėra. Nebent pūslė, per daug pripildyta, gali trūkti, ir tada išsipylęs šla­pimas tikrai gali suteikti mėsai blogą skonį.

Paukščiai išdarinėjami tik esant dideliems karščiams, bet vidurius išdarant nereikia pjauti pilvo. Išsipjaunamas tik medžio kabliukas, pro išeinamąją angelę juo užkabinama storoji žarna ir ištraukiamos visos žarnos. Skilvys paliekamas, nes jis negenda. Per gerklę ir išeinamąją angelę įberiama kiek galima giliau druskos.

Stambūs žvėrys, kaip antai, briedis, elnias, stirna, šernas, reikia kuo greičiau išdaryti. Ypač šiltu laiku viduriuose greit atsiranda dujų, ku­rios mėsai teikia bjaurų kvapą ir gali padaryt ją visai netinkamą valgyti.

Išdarymui reikia turėti aštrus peilis ir kir­vukas. Žvėris guldomas ant nugaros. Pirmiausia perpjaunama gerklė skersai. Tada pjaunami vi­duriai tokiu būdu. Įpjaunama oda ir per tą sky­lutę, pirštais pakėlus odą su raumenimis, galima pjauti iki pat galo. Taip plaunant niekuomet neperpjaunama skilvio ir žarnų. Priėjus iki dubens kaulų, jie atsargiai perkertami, ir visi viduriai galima išimti nesuardžius.

Dažnai žvėries viduriai gali būti pripildyti kraujo, kuris reikia būtinai pašalinti. Reikia ta­da žvėris pakelti, ir kraujas išbėgs. Likučiai nu­sausinami, ir viduriai prikišami dilgių, pušies ar eglės šakučių.

Šernui paliekamas snukis atidarytas apsau­goti nuo šutimo. Į snukį įbedamas kuolelis aštriais galais. Vienas galas remiasi į gomurį, ki­tas į apatinį žandikaulį. Tokiu būdu snukis lieka atviras, ir oras gali įeiti.