ksylini barka 40987 - Žvejyba Dzūkijoje 1938 m. straipsnis

Žvejyba Dzūkijoje 1938 m. straipsnis

Žvejybos būdai

Apie mūsų žvejybą ežeruose ypatingai sunku daugiau nusima­nyti, nes mažai kas apie ją parašo. Patys žuvautojai yra vien tylios, šlapios vandeninės darbo pelės, o kas galėtų kiek plunksną pave­džioti, tai daugiau žino apie meškerę arba blizgę, sausą paupių ar pa­ežerių žaislą. Be to, sunku ir žinoti, kol dar smulkiai nesurinktos žinios apie skirtingus žvejybos būdus bei įrankius kiekviename Lie­tuvos kampelyje, nes, kaip dzūkai sako, kas kraštas, tai naravas, kas galva, tai razumas.

Man kiek daugiau žinoma žvejyba Dzūkijoje, nes teko augti žvejų šeimoje, o taip pat ir pačiam gerai šį amatą išbandyti. Apie žvejybą Dzūkijoje, kiek teko patirti savo kailiu, kiek išmokė tėvas bei kiti žvejai ir norėčiau pasipasakoti.

Ežero suskirstymas žvejybos atžvilgiu

Prieš kalbant apie pačią žvejybą, tenka dar šiek tiek susipažinti su sąlygomis — ežero suskirstymu žvejybos atžvilgiu bei pagelbinėmis žvejybos priemonėmis.

Žuvautojui svarbu yra, kur ir su kokiu žvejybos įrankiu žuvauti. Taigi jis ežerą turi labai gerai pažinti, ne tik jo bendrą išvaizdą iš krantų, bet taip pat ir jo dugną. Negi eisi ešerių gaudyti į dumbliną vietą, kai jų visa dauguma „lydavoja” po žvyrynus.

Taip pat labai didelę reikšmę turi ežero pakraščiai, ar jie pliki, ar apaugę ir kuo jie apaugę: arielynai, nendrynai, meldynai. Dažnai ežerų pakraščiuose yra plovų. Tai tokios vietos, kur vanduo pasi­plovęs po virš plaukiojančiu dirvožemio sluoksniu, supintu arielių, nendrių bei kitų augalų šaknimis. Žuvautojui plovas, tai tikra Dievo dovana, nes čia visuomet be didelio vargo pasigausi bent smulkesnių žuvų. Plove dažnai būna skylių, vietos žuvautojų kinimis (akimis) vadinamų. Per jas pavasariais, kai vanduo paplūsta, išeina labai daug žuvų į užplautas pievas. Ežero įlankos, žuvautojų vadinamos kam­peliais, o taip pat pusiasaliai — ragai, žvejybos atžvilgiu irgi turi daug reikšmės.

Pagrindiniai ežeras skirstomas į pakraščius, gylės krantą ir gylę. Staigiai nuolaidus (status) gylės krantas, vadinamas nuovoliu. Taip pat nuovoliais vadinamos duobėtos ežero vietos. Apaugusių ežerų pakraščiuose pasitaiko siaurų (neapaugusių), plikų juostų iki krantui, tai vadinamos brastos, brastelės. Nendrynų kampai prie brastų ir gylės vadinami rageliais.

Daugelis šiame straipsnyje paminėtų terminų yra nelietuviški, bet redakcija jų netaisė, norėdama pavaizduoti, kaip juos vartoja vietos žmonės. Red.

Plaukiojimo priemonės

Žuvavimui pagelbinės plaukiojimo priemonės yra valtys, luotai ir loviai.

Valtis (čaika) Dzūkijoje suprantama kaltinė iš lentų, į abu galu smaila. Iriama dviem irklais. Normalus valties ilgis 4—5 met­rai. Nedera Dzūkijoje valtį vadinti laiveliu, nes dzūkai laivelį vaiz­duojasi esant didelę valtį su būrėmis ar motorais.

Luotai dirbami iš smalingų senpušių, išskobiant vedega lyg lovį ar „niekočią“. Pryšakinis galas nutašomas smailai, o užpakalinis daromas apvalai bukas. Ilgis apie 3,5 metro. Luotai ežeruose mažai vartojami. Jie daugiau pritaikinti upėms plaukti prieš srovę. Iriamasi tik klupsčiomis ir reikia gerai mokėti laikyti lygsvarą, nes dėl apvalumo luotas lengvai vartosi į šonus ir labai greit gali apsivožti.

Lovys tai paprasčiausia irimosi priemonė. Labai pigus pasi­daryti, bet ne retai tenka su juo ir išsimaudyti, ypatingai, jei pano­rėsi pasiirstyti po gylę, kai pučia vidutinis vėjas. Lovys dirbamas taip: skersiniais sukalamos dvi blankos, viena nuo antros per 60— 70 cm atstumo, o į jų tarpą įspraudžiamas pusiau apvalus, skobtas arba ir iš lentų sukaltas lovys. Blankos daromos apie 3—3,5 metro, o lovys apie 2-jų metrų ilgio. Loviais irstomasi daugiausia pakraš­čiais, po nendrynus. Jie yra lengvi ir daug geriau negu valtis duo­dasi stumiami, pasispiriant į žemę su kartimi arba ilgu irklu, per nendrynus bei meldynus.

Žvejybos įrankiai bei žvejojimo būdai

Daugiausia Dzūkijos ežeruose yra vartojami šie legalūs žvejybos įrankiai: nevadas, padvalakas, bredinys, tribradas, palukė, trubica, abaras, morozas, venterys, bučius, varža, samtis, blistinė, blizgė, šniū­rai, meškerė ir nelegalūs: žeberklai bei žvejojimas patrankaujant kūju (patrankavimas).

Nevadas (traukiamasis tinklas). Nevadas naudojamas žie­mos metu, kai yra gana storas ir stiprus ledas. Šis įrankis paprastiems, eiliniams ežero žvejams neprieinamas dėl jo didumo ir brangumo.

Nevadas yra milžiniškas tinklas. Jo du sparnai turi po 250—300 metrų ilgio. Jų plotis (aukštis) kartais būna per 25 metrus. Tarp sparnų yra įmegsta motnia, 35—40 metrų ilgio, sūrmaišio išvaizdos krepšys, į kurį sulenda visos žuvys. Motnia numegsta tankesnė ir iš storesnio — tvirtesnio siūlo, nes ji, vilkdamosi žeme, o, be to, ir su­sirinkusių didesnių žuvų daužoma, gali greit sudriksti.

Tinklo viršus ir apačia pritvirtinta prie virvių, apivaromis (pa­varomis) vadinamų. Viršuje prie virvių kabinamos plūdės, padirbtos iš medžio arba kamštinės medžiagos; jos kelia (stato) tinklą į viršų. Apatinė virvė apmauta betoniais molukais; šie tinklą tempia į dugną. Sparnų galuose įtaisyti branktai, už kurių kabinamas lynas. Ta lyno dalis, kuri kabinama už brankto, vadinama kumelė. Lynas, tai yra stora, stipri virvė; juo traukiamas (velkamas) nevadas, sukant ant bobų. Bobos įtaisytos taip: ant prikabintų prie ledo inkaru rogių yra pritvirtintas stulpas, ant kurio užmaunama statinės išvaizdos buksva. Jos viršutinėj daly yra įtaisytos kilpos; per jas kišamos kar­tys ir jomis sukama buksva, o kartu ir lynas.

Prie lyno pririšta plonesnė virvė, vadinama muga, kurios kitas galas rišamas prie šatros.

Žuvaujant nevadu, būtinai reikalinga gerai žinoti ežero dugną, kitaip sakant, parinkti vilkstei (vienas nevado traukimas, vadinamas vilkste) tinkamą vietą. Yra tokių vietų ežeruose, kad su nevadu nieko nepagausi. Sakysim, nuovoliuose, visos žuvys pasiliks duobėse, arba pralįs pro apačią. Be to, jei pataikysi vilkstę, kur yra stambių akmenų, tai ne tik žuvies neturėsi, bet ir patį nevadą sudraskysi. Taigi galmeisteris (taip vadinamas asmuo, kuris užveda vilkstes ir žiūri bendros tvarkos), užvesdamas vilkstes, ne juokais turi būti ge­ras ežero žinovas. Geras galmeisteris savo žuvaujamuose ežeruose jau iš anksto žino tinkamiausias vilksčių vietas ir taip pat vilksčių skaičių.

Žuvaujama nevadu taip: galmeisteriui nurodžius vilkstės vietą, keturi paikininkai paikenomis (ant kuolo užmautas geležinis kaltas) kerta nevadui įleisti padotnią (taip vadinama aketė, į kurią suleidžia­mas nevadas), o taip pat tiesiai į abu šonus — aketes tinklui iš­tempti. Aketė nuo aketės kertama tokiu atstumu, kad galėtų pa­siekti stumiama po ledu šatra, ir iškertama jų tiek, kiek siekia įtempti sparnai, t. y. iki pirmosios varatnyčios (varatnyčia vadina­ma vieta, nuo kurios grįžtama — pasisukama iš gylės į gylės krantą) Nuo pirmosios varatnyčios vėl aketės kertamos tiesia linija ežero krašto link, kiek pasiduodant į vidų, iki antros varatnyčios. Iš čia linija vėl kiek užlaužiama į vidų ir kertama toliau, kol susikerta dvi iš abiejų šonų einančios akečių linijos. Tuo būdu susidaro kam­pas, kuriame kertama ardonia (didelė keturkampė aketė) tinklui iš­traukti.

Paikininkams kertant aketes, kiti darbininkai užleidžia tinklą. Du šatravariai ima šatras, kiša po ledu ir šakėmis stumia iškirstų akečių kryptimi. Du muguotojai paduoda prie šatros galo pririštą virvę — mugą, kad šatra visuomet laisvai galėtų eiti pirmyn. Šatra, pasiekusi aketę, dažnai būna kiek nukrypusi į kurį nors šoną, todėl ją reikia po ledu sugauti. Gaudoma kaukais — puslankiais. Kai šatrava­riai su muguotojais nueina tiek, kad jau būna suleistas ir visas lynas, tuomet pradedami leisti į padotnią nevado sparnai. Du bursos taiso ir leidžia sparno apačią, o du kukėnai — viršų. Lynu traukia tinklą bobų sukikai: kol pajėgia — rankomis, o vėliau, kai pasidaro sun­ku, suka bobomis. Sukikų paprastai būna 8. Iš sukikų (nuo bobų) lyną priima du žibintojai ir perduoda muguotojams bei šatravariams. Taip nevado sparnai pritraukiami prie ardomos. Iš ardomos tinklą traukia visi darbininkai: vieni už apatinių, kiti už viršutinių apivarų. Ištraukto tinklo sparnai dedami ant rogių.

Sparnuose dažnai būna nemaža įstrigusių smulkių žuvų. Jos, pagal paprotį, priklauso prie nevado dirbantiems darbininkams.

Stambesnės žuvys paprastai atsiduria motnioje. Tiesa, pasitai­ko, kad kartais arčiau prie motnios ir į sparnus įsivelia viena kita stambesnė žuvis, bet tokias žuvis darbininkams pasiimti draudžiama.

Iš motnios žuvys semiamos tinkliniais samčiais ir pilamos į koikes. Koikės yra didelės iš karklų ar žilvičių nupintos pintinės, arba iš lentų sukaltos dėžės. Viršutinėje dalyje pritvirtintos ąsos, už kurių koikės, reikalui esant, perkeliamos iš vietos į vietą į vieną koikę telpa apie du centneriai žuvies.

Nevado traukimas nėra spartus: per dieną padaroma 2—3 vilks­tės. Bet žuvies kartais pagaunama apsčiai: teko matyti vokiečių okupacijos metu, kai iš vienos vilkstės vien seliavų pripylė 30 koikių. Žinoma, ne visuomet taip gerai pasisėka: kai kada užtenka ir poros centnerių.

Padvalakas — labai panašus į nevadą, tik žymiai mažesnis. Jo sparnai turi apie 100 metrų ilgio ir 10—15 metrų pločio. Žuvau­jama ne po ledu žiemą, bet vasaros metu, todėl čia šatros bei mūgos nereikalingos. Padvalakui lynas dažniausia rišamas vielinis (iš su­vytų vielų), nes virvė vasarą šiltame vandeny greit supūva ir trūksta.

Padvalaku žuvaujama valtimis, daugiausia ežero kampeliuose. Sudėtą padvalaką į dvi valtis užiria atitinkamon gilumon ir leidžia į vandenį, riesdami sparnais puslankį krašto link. Baigiant leisti spar­nus, jų galai kabinami prie lyno ir valtys plaukia viena prie antros į kraštą. Lynas suvyniotas (užsuktas) ant krijelio, kuris pritaisytas valtyje — pritvirtintas gulsčias volas su rankenomis, kurios padeda lengviau traukti lyną, velkantį tinklą.

Krašte įkalami kuolai, prie kurių prikabinamos valtys, kad jos galėtų išsilaikyti traukiant tinklą. Krijeliu besukant lyną, prisiartina padvalako sparnai ir tuomet, kaip ir prie nevado, dirbama ranko­mis. Čia darbas yra gana sunkus, nes dirba tik 4 žmonės.

Žuvies padvalaku pagaunama vidutiniai, o kartais ir gana daug. Tik vargas, kad vasarą padvalakas labai greit pūsta, o vis tik įsigyti ne taip jau pigus.

Bredinys. Jau iš paties pavadinimo galima spręsti, kad šiuo įrankiu žvejojama brendant. Bredinys yra panašus į nevadą ir į padvalaką, tik jo sparnai trumpi — po 10—15 metrų, o jų plotis apie 1,5 metro. Sparnų apivaros pririštos prie branktų; jais bridikai ir traukia bredinį.

Brediniu žuvaujama brastose, ar šiaip neapžėlusiuose ežero pa­kraščiuose, kur toli gylė ir galima toli užbristi. Vienas bridikų stovi netoli kranto, o antras supa, kiek gali užbristi gilumą. Vėliau abudu bredinį traukia į vieną vietą prie kranto. Žuvys, kurios randasi bren­damam plote, būna tinklu apsuptos ir, betraukiant sparnus prie kran­to, sulenda į motnią.

Brediniu visai nesunku pasigauti smulkių žuvų, ypatingai aukšlių ar sausašonių, kai jų vasaros metu pakraščiais būna ištisi pulkai.

Tribadas. Šis tinklas įtaisytas trims bristi. Jo įrengimas labai paprastas. Iš karčių padaroma du rėmai apie 4 metrų ilgio ir metro pločio. Rėmuose įstatomas ir pritvirtinamas kiek platesnis tinklas. Du rėmų galai sukabinami. Tuo būdu gaunasi pusiau su­lenkiamas tinklu išpintas rėmas.

Tribradu žuvaujama nendrynuose. Tam ir reikalingas trečias bridikas, kad būtų kas prispaudžia ir prilaiko tribradą prie žemės, nes kitaip jį nendrės iškeltų ir visos žuvys nueitų savo keliu. Užbridus kiek galima giliau, bridikai tribradą kampu traukia į krantą ir vėliau, du pirmieji, esantieji arčiau kranto, prisitraukia viens prie antro ir, suglaudę apatines kartis, iškelia į viršų.

Tribradu geriausia gaudyti nendrynuose lynus, nes juos čia į kitą kurį įrankį sunku įvaryti.

Palukė. Palukė yra labai primityvi žuvavimo priemonė. Prie metro karties galų pririšta du dviejų metrų ilgio kuolai, ir tas keturkampio trisienis išpintas tinklu.

Paluke brendama tankiuose nendrynuose, kur negalima žuvauti su kitu įrankiu. Kai kam gali net atrodyti juokinga, kad ir su tokiu įrankiu pasigaunama žuvies. Tačiau paluke vasaros metu smulkių žuvų lengviausia ir greičiausia pasigaunama.

Trubica. Šiuo įrankiu dažniausia Dzūkijos ežeruose rasime žuvaujant, todėl beveik kiekvienas paežerių gyventojas ir turi vieną, kitą trubicą. Trubica ne taip brangu įsitaisyti, kaip didesnieji trau­kiami tinklai. Paežeriečių dauguma moka mėgsti tinklus, todėl žie­mą beveik kiekvienoje pirkioje rasi ant sienos kabant mezgamą tinklą su lentele ir megstuve.

Trubicų ilgis įvairus: keliolika, ar net keliasdešimt metrų. Jų plotis nuo 80 cm iki 1,5 metro. Tinklas tarp viršutinės ir apatinės apivarų yra trigubas: vidurinis tankus, daug platesnis už šoninius, vadinamas poku; iš šonų yra rėčius, numegstas iš daug storesnio siūlo (špagato), retas — akys po 10 ir daugiau centimetrų. Kai di­delė žuvis atsimuša į poką, tai pokas persisveria per rėčių ir tuo būdu ji pasilieka lyg krepšy. Žuvis kiek pasimuisto, užsisuka ir jau atgal išlįsti negali. Todėl dažnai trubicoje, nors paties tinklo akys ir tankokos, randi labai didelę, net kelių kilogramų, žuvį.

Trubicos, kaip ir traukiamųjų tinklų, apivaros apmautos plūdė­mis ir molukais; tik trubicai plūdės dirbamos iš pušinės žievės arba sukamos iš beržo žievės, o molukai — iš molio. Molukus gami­nasi patys trubicų gamintojai, išdegdami juos duonkepiuose krosnyse.

Trubicų yra trys rūšys: stumiamos į nendrynus, bultojamos ir statomos gylėje. Stumiamos į nendrynus trubicos dirbamos trumpos ir siauros, storomis, tvirtomis apivaromis ir, bendrai, pats tinklas ir rėčius daromas iš storesnio siūlo bei špagato. Bultojamos yra ilgos, plačios, kiek plonesnio siūlo, o statomos gylėje daromos kuo plo­niausios.

Žuvaujama trubicomis daugiausia bultojant, įstūmus į nendryną arba paleidus panendrynėj. Į nendryną trubica stumiama ilga karti­mi: apatinės apivaros galas pririšamas prie karties galo ir taip dugnu stumiama kol visa išsitiesia. Vėliau irstomasi arčiau krašto po nendryną ir bultoku (bultokas yra kartis su užmauta vienam gale medine galvute — bumburu) bultojama, — žuvys varomos iš nendry­no į gylę. Dažniausia į trubicas iš nendrynų įvaroma lydekų. Kar­tais bultojama ir gylėje, užleidus tinklus per kampelį, bet gylėje pa­gaunama menkesnės vertės žuvys, daugiausia mekšrai. Paliekamos trubicos ir nakčiai, apsupus ragelį, arba paleistos į gylę. Į gylę lei­džiamos tiesiai nuo gylės kranto. Jeigu trubicos leidžiamos labai gi­lioje vietoje, tai tuomet virvele pririšama prie galo apivaros medinė plūdė, už kurios rytmetį ištraukiamas tinklas. Netoli gylės kranto, tinklai ieškomi su reketuku (eglinės karties gale paliktos nenugenėtos šakutės). Pavasarį, kai esti mekšrų nerštai, daugiausia tinklai leidžiami į nendrynus arba panendryniais. Tuomet labai daug pagau­nama žuvies.

Abaras. Abaras yra visai panašus į trubicą, tik be rėčiaus ir kiek retesnis. Didelių žuvų abaru nepagaunama; įlenda tiktai to­kios žuvys, kurių galva telpa į tinklo akį. Abarai daugiausia lei­džiami į gylę, per ežero kampelį, pririšant plūdę, arba jų kelis su­rišus. Taip pat dažnai leidžiami paploviais. Žvyrynuose į abarus dažniausia įlenda ešeriai, kitose vietose — mekšrai. Retai pasitaiko koks lydekynas. Bet tikrieji žvejai lydeką labai brangina, ir, jei jų manymu dar yra per maža, tai paleidžia atgal į vandenį.

Morozas ir venterys. Kai kas šiuos du įrankius, dėl jų panašumo, vadina vienu vardu — venteriu. Bet patys žuvautojai juos skiria. Morozas yra labai retas ir už venterį daug didesnis. Jo diametras būna iki 1,5 metro ir pryšakinis lankas yra pusiau piauto apskritimo pavidalo. Venterio gi visi trys lankai apskriti, o dia­metras būna nuo 60 cm iki 1 metro. Be to, venteriai daugiausia da­romi viengalviai.

Morozas mezgamas iš storo, stipraus siūlo. Galinėms galvoms mezgami trys sūrmaišio išvaizdos tinklai — palos: viena plati, trum­pa, o kitos dvi siauresnės ir ilgesnės. Siauresnės maunamos ant dviejų apskritų lankų ir virvele viena prie kitos prisiuvamos. Vienos palos smailasis galas įtraukiamas į vidų ir virvelėmis prikabinamas prie toliau stovinčio lanko; taip pasidaro žuvims įlįsti smailėjanti gale su apie 18 cm skyle, anga, vadinama ingerkliu. Plačioji pala rišama prie puslankio ir įjungiama į aukščiau aprašytą ingerklį. Tuo būdu galinė morozo galva pasidaro su dviem ingerkliais. Taikant morozus didesnėms žuvims gaudyti, du ingerkliai būtinai reikalingi, nes per vieną platoką ingerklio skylę, ypatingai kiek mažesnės žu­vys, greit išlįstų atgal.

Morozai dažniausia daromi dviejų galvų, sujungiant jas 3-jų metrų sparnu. Bet yra ir trigalvių. Vidurinė galva daroma iš dviejų palų ant trijų lankų. Abu palų smailieji galai įtraukiami į vidų, tokiu būdu vidurinė galva turi iš abiejų galų po ingerklį. Visos galvos su­jungiamos morozo galvų aukščio tinkliniais sparnais. Galinių galvų galai pririšami prie karčių. Kartimis morozas statant ištempiamas ir prismeigiamas prie ežero dugno.

Žuvaujama morozais tik gylėje, daugiausia panendryniais. Juos galima statyti tik tokioj gilumoj, kad kartimi pasiektum dugną. Mo­rozais žuvų kartais pagaunama gana apsčiai: ypatingai gerų lynų, lydekų, o kai užeina būrys leščių, tai į valtį vos tegali suverti.

Venteriai, kaip jau anksčiau minėjau, yra panašūs į morozus, to­dėl panašiai ir dirbami: dvi palos apmaunamos ant 3-jų lankų. Da­romi yra vienu ingerkliu arba, kaip ir morozo vidurinė galvaį su dviem galiniais ingerkliais. Vieningerkliniams rišama ties viduriu ingerklio vienas sparnas, o dviingerkliniai turi abiejuose galuose po sparną. Retai, bet praktikuojama ir dvigalviai venteriai.

Venteriai statomi nendrynuose arba didesnėse kinyse, ištem­piant ir prismeigiant prie žemės kartelėmis. Pagaunama venteriais daugiau smulkesnės žuvys: mekšrai, lynai, ešeriai ir kt. Bet pava­sarį, kai esti lydekų nerštai, tai jų į venterius taip pat nemaža pa­kliūva.

Bučius. Šis įrankis, kaip ir morozas ar venterys, yra dirbamas apmaunant dviejų palų tinklą ant lankų. Tik čia apvalieji lankai yra surišti arba sukalti išilginėmis lazdelėmis, kurios vienam gale su­lenktos į vieną vietą ir surištos. Taip supinti lankai vadinami bu­čiaus grobais. Taigi, bučiaus forma yra pastovi. Pirmagalinė dalis vadinama galva, o užpakalinė, smailioji, — uodega. Bučiai daromi vienu ingerkliu ir daug tankesni už morozus ar venterius. Sparnai su kartelėmis bučiams nededami; į juos, kad statant nuskęstų, įde­dama akmenų.

Bučiai statomi į įtekančius ežeran ar ištekančius upelius, dirb­tinus revus ir į mažas kinis. Kinyse daugiausia statomi ant uode­gos, kiek pasvirusiai į kurį nors šoną. Kai žuvys kiny pakyla į viršų ir nori leistis žemyn, tai taip ir lenda į ingerklį. Už tai, kartais mekšrų ar ešeriukų vienam bučiuj randi iki poras gorčių. Statant bučius į platesnius upelius, iš šonų rišami sparnai, vadinami iezais.

Varža. Varža pinama iš žilvičių. Drūtesnieji žilvičių galai plonai išdrožiami ir pinama paeiliui ant apskrito lanko. Vėliau, vi­dun įstatomas ir pritvirtinamas prie žilvičių dar vienas lankas, kad nesugniužtų. Laibieji žilvičių galai surišami virvele, kitaip sakant — užrišamas galas. Žilvičiai, atsižvelgiant į jų ilgumą, keliose vietose karnomis arba virvelėmis perpinami, kad nesiskirstytų. Ingerklys pinamas iš žilvičių arba mezgamas tankus tinklinis. Bet tinklinis ingerklys varžos neatlaiko — greit supūsta, todėl, iki varža susidėvi, tenka jį keisti kelis kartus. Žuvys iš varžos išpilamos atrišus uode­gą, nes berankiojant jas per ingerklį, greit supūsta kailinių ar švarko rankovė.

Varžos, kaip ir bučiai, skandinamos įdedant akmenų ir statomos į upelius, ravus ir kinis. Jos, kaip labai tvirtos, tinka ir žiemos me­tu kišti po ledu į kinis ant uodegos, arba statyti į upelį ir ravą. Žiemą varžomis pagaunama vėgėlių ir smulkių ešeriukų, vadinamų paledinukais. Tokių ešeriukų labai skani košeliena.

Samtis. Šis įrankis geresniems žuvautojams nebeįdomus, net pykstama ant žuvaujančių samčiu, nes juo naikinamos tik mažos žu­velės. Samtis įtaisytas taip: numegstas sūrmaišio pavidalo tankus tinklas, pritvirtintas prie puslankio, o šis prikaltas per dvi vietas prie karties.

Žuvaujama samčiu kinyse, arba loveliu irstomasi po arielynus ir grebojama. Darbas labai sunkus, o naudos maža.

Blistinė. Blistinės įtaisymas labai paprastas: į galą skeltas pagaliukas — šakutės, ant jo pririšta ir užsukta plona virvelė ir prie jos prikabinta cininė žuvelė su kabliuku. Virvelė gana ilga: jos tiek nuvyniojama nuo pagaliuko, kiek reikia dugnui pasiekti.

Blistinėjama tik žiemą, prasikertant paikena lede aketėles. Į iškirstą aketėlę cininė žuvelė su virvele leidžiama iki dugno. Vė­liau, virvelė užmetama į tarpušakį ir tai trukčiojama į viršų, tai lei­džiama žemyn. Pagaunama daugiausia ešerių, nes jie kaip ėdriausi, noriai griebiasi už cininės žuvelės.

Blistinėjimas — tai kantriųjų sportas. Tiesa, kartais užtikus didelį ešerių būrį, jų pagaunama gerokai, bet šaltyje iškęsti per die­ną prie aketėlės, pamažu krutinant pagaliuką, tai nėra juokai.

Blizgė. Blizgė, kaip ir blistinė, yra gavusi vardą nuo bliz­gėjimo. Daug kas blizgę vadina šaukštu, nes ji iš tikrųjų labai pa­naši į šaukšto galvą, tik prie galo yra pritvirtinti kabliai. Blizgė pririšama prie ilgos, apie 40 metrų, vidutinio storumo virvelės, tai ir visas įtaisymas.

Žuvaujama vasarą, saulėtą dieną. Valtimi užsiiriama į gylę ir pamažu irstomasi, o blizgė paleista į vandenį, pasipriešinimo vei­kiama, sukasi ir blizga. Virvelė laikoma dantyse, kad greičiau pa­jutus, kada griebsis žuvis. Daugiausia blizgėmis ežeruose pagauna­mos lydekos.

Šniūrai. Šniūrų įtaisymas yra paprasčiausias: ant 30—40 cm pagaliuko, lyg ant branktelio, užrišama 3—4 metrų virvelė (šniū­ras), gale su 2—3-mis atšakomis (padvadkomis). Atšakų galuose pri­rišami į abu galu smailūs, aštrūs pagaliukai, kurie įveriami į mažo ešeriuko ar kitos žuvytės vidurius. Prakirtus aketėlę, šniūras su žuvytėmis leidžiamos į dugną, o branktelis guldomas skersai aketėlę ant ledo ir taip paliekama nakčiai. Pagaunama, beveik išimtinai, tik vėgėlės. Jos mėgsta rankioti negyvas žuvytes, todėl tokią su pagaliuku įrijusi ir pasilieka kaboti ant šniūro.

Žuvavimas šniūrais nepelningas ir neįdomus, nes čia nėra joks sportas. O vistik mėgėjų yra daug, nes pats įrankis beveik nieko nekaštuoja ir lengvas pasigaminti.

Meškerė. Apie meškerės įrengimą nėra ko daug pasakoti, nes ji visiems gerai pažįstama. Gal tektų pastebėti tik tiek, kad kai­muose meškerei plaukas daugiausia vejamas iš valų (žilo arklio uodegos), o miesčionys perka gatavą ir vadina žilka.

Nors meškere ir pasiseka kiek sugauti žuvų, bet meškeriojančių ežeruose maža. Sėdėti ant kranto ar valtyje ir žiūrėti ištisas valan­das į stovinčiam vandeny įmerktą meškerę ne labai įdomu. Daug įdomesnis meškeriojimas upėse.

Žeberklai. Žeberklai yra užmautos ant koto žuvims badyti šakės, su užkirstais nagų galuose kabliais. Žeberklų krautuvėje pirkti negausi, todėl juos, kaip kas išmano, taip pasidaro. Yra įvai­rių formų: šakių, skėstos paukščio uodegos ir net grėbliuko. Nagų (dantų) skaičius nevienodas: tridančiai, keturdančiai ir t. t., — net dvylikadančiai. Kuo žeberklai platesni, tuo laikomi geresni. Žeberk­lus daugiausia nukala kalviai, bet vaikėzai dažnai ir patys namie iš storesnės vielos pasidaro.

Žeberklais žuvauti draudžiama. Bet pasidairę pas paežerių gyventojus, vargu berasime tokius namus, kur žeberklų nebūtų. (Labai gaila. Žeberklai, kaip drudžiami žvejybos įrankiai, turėtų būti konfiskuojami, lygiai kaip ir draudžiami medžioklės įrankiai — kilpos, spąstai ir kt.). Net tikrieji žuvautoJai, kurie turi gana gerų kitokių žuvavimo įrankių, vistiek pavasarį, ar tai bultodami, ar šiaip irstydamiesi po nendrynus, beveik kiekvienas turi ant kito bultoko galo užsimovęs žeberklus.

Daugiausia žeberklais badomos lydekos. Pavasarį, kai atšunta ežero pakraščiai, tai lydekos upeliais ir per kinis taip ir traukia į paplūdusias pievas pasivartyti saulės atakaitoje — neršti. Nerštą pamatyti galima iš tolo: žiūrėk vanduo kur nors ir juda. Arba net ir nugara su pelekais blizga prieš saulę, ikrei besivartaliojant. Daž­niausia nerštą sudaro trys lydekos: vidury ikre ir iš šonų du pieniukai. Ikre visuomet būna didesnė.

Žeberklautojas, pastebėjęs nerštą, atsargiai brenda jo link ir prisiartinęs tiek, kad jau gali pasiekti žeberklais, duria. Pasitaiko, kad su plačiais žeberklais nuduria visą nerštą, t. y. trejukę, bet daž­niausiai pakliūva tik ikre, kaipo stambiausia, o sužeisti pieniukai pasitabulškina ir mauna savo keliu.

Baisus užsidegimas žeberklautojų pavasarį. Vasarą žeberklautojų maža, nes čia jau sunkesnis darbas: būtinai reikalinga plaukio­jimo priemonė. Be to, gilesnėje vietoje ne taip jau ir lengva nu­durti: čia reikalingas didesnis įgudimas. Vasarą daugiausia badomi po nendrynus lynai.

Patrankavimas. Oficialiai šis žuvavimo būdas skaitomas nelegaliu, bet vietos mėgėjai, tur būt, niekad neįsitikins, kad jų taip mėgiamas ir ilgai laukiamas sportas gali būti baigiamas. Su pasi­gėrėjimu jie patrankautų ištisas savaites, bet vargas, kad ledas (6— 10 cm) patrankauti tinkamas būna tik 3—4 dienas, o ir tai ne kas metai. Dažnai pasitaiko, kad ir pakraščiai ežero užšąla gruoblėtai ir vargu kur rasti vaiskaus ledo prošvaistę.

Pirmomis dienomis, kai užšąla ežero pakraščiai, žmonių būna pilna, — rodos, išvaryti. Kiekvienas su mediniu kūjeliu, už juostos užsikišęs kirvuką, čiulksi sau ledu pakraščiais. Kai pamato kokią nors žuvį, tuoj, žiūrėk, ir suduoda kūju į ledą. Pritrenkti žuvį ne taip jau lengva.

Daugiausia patrankaujant pritrenkiama vėgėlių. Kitos žuvys yra daug vikresnės, todėl greit nuneria į gylę.

Žvejyba upėse

Upių žvejybos įrankiai beveik toki patys, kaip ir ežerų. Mažes­nėse upėse daugiausia žuvaujama statomais įrankiais: bučiais, var­žomis ir venteriais; tik čia jiems rišami šoniniai sparnai — iezai, arba daromos užtvaros. Upių brediniai yra trumpi ir siauri. Trubicomis ir abarais siauresnėse upėse beveik nežuvaujama.

Kiek skirtingesnis žuvavimas yra Nemune; čia ir įrankių yra kitokių: savotiškų šniūrų, abarėlių, vedėjų.

Šniūrai Nemune leidžiami ilgi su daugeliu atšakų — padvadkų. Jau nuo pat vidurio šniūro rišamos padvadkos gale su gele­žiniais kabliais. Ant kablių maunamos mažos žuvelės, šlizai, slie­kai ar varliukės ir pririšus atitinkamą kiekį akmenų, kad neneštų vanduo, šniūras, užsiyrus luotu arba valtim, tiesiamas nuo gylės į krantą ir paliekamas nakčiai. Mėgėjai, kurie neturi luotų ar valčių, šniūrus dirba trumpesnius ir užmeta iš rankos. Ryte šniūrų ieško­ma reketukais. Kartais šniūrais pagaunama neblogai ir gerų žuvų, daugiausia ūsorių, vėgėlių, o kai kada ir ungurių.

Abarėliai yra panašūs į ežero abarus, tik Nemunui jie mez­gami labai tankūs. Jais gaudomos aukšlės. Kai vasarą aukšlės guravoja (plaukia pulkais prieš vandenį), tai abarėlis įkampiai palei­džiamas pavandeniui ir, vieną jo galą prilaikant arčiau savęs, eina­ma krantu. Pasitaiko, kad aukšlių pristringa gerokai. Su abarėlių dar žuvaujama ir užtvarose, o taip pat dviese vedant už virvelių.

Vedėja yra apie 3,5 metro ilgio ir 2 metrų pločio tinklelis, per vidurį kiek plačiau išmegstas, sudarytas lyg ir motnia. Galuose rišamos plonos kartelės, o prie tinklo apačios, kiek į vidurį, priri­šamos virvelės.

Žuvaujama vedėja dviese su dviem luotais. Tarp dviejų luotų vedėja pastatoma stačia taip, kad apatinis tinklo šonas eitų paliai dugną. Kartelių galus žuvautojai pasispaudžia po pažastim, o virve­les laiko užsivynioję ant piršto ir pasileidžia pavandeniui. Žuvis, atsimušus į tinklą, trukteli virvelę, ką žuvautojai greit pajunta ir tinklo apačią virvele smarkiai kelia į viršų. Žuvis pasilieka tinkle lyg lovy.

Gabus ir vikrus žuvautojai vedėja pagauna neblogai. Daugiau­sia vedėja žuvų pagaunama duobėse ir atvajuose.

Statomos žuvavimo priemonės (venteriai, bučiai, varžos) Ne­mune vartojami tik anksti pavasarį, per žiobrių ir mekšrų nerštus.

Trubicomis žuvaujama tik ten, kur nėra akmenų. Daugiausia Ne­mune žuvaujama šniūrais ir meškerėmis. Žeberklautojų Nemune la­bai daug, ypatingai aukštupy. Žeberklaujama naktimis su šviesa.

Norėčiau dar šiek tiek išsitarti dėl kai kurių žuvų veislių nerštų laiko ir žuvauti draudžiamojo laiko.

Dzūkijos ežeruose lydekų nerštai prasideda, kaip tik ištirpsta ledas, o kartais — vos tik ežero pakraščiams atšutus, t. y. apie kovo mėn, pabaigą, ar balandžio pradžią. Šiuo laiku jų dauguma ir išnai­kinama. Vėliau pasitaiko pagauti vieną antrą, bet tai jau reta.

Mekšrų nerštai būna balandžio mėnesį. Kai tik pradeda kurkti varlės, žiūrėk, mekšrų pilni nendrynai.

Po lydekų ir mekšrų nerštų, žuvavimas jau ne taip lengvas; tuomet prie ežero mėgėjai beveik visai nesirodo, o žuvauja tik tik­rieji žvejai, kurių šis verslas yra duona ir turi labai gerus žuvavimo įrankius.

Kaip matome, pats žuvavimo įkarštis būna kovo — balandžio mėn. — nedraudžiamu žuvauti laiku, o tuo metu kaip tik daugiausia išnaikinama žuvų ir jų ikrų. Kiek aš atsimenu, prieš 20—25 metus ežeruose žuvų buvo kelis kartus daugiau. Dabar gi kas metai ma­žėja, ypatingai lydekos ir mekšrai.

P. Kadzilauskas “Mūsų girios” 1938 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
5 − 3 =