Žuvų žiemojimas upėje

Žuvų žiemojimas upėje

“Medžiotojas” 1939 m. J. Kraginis

Ilgą laiką buvo manyta, kad upėse žuvys žiemos metu susirenka žiemoti į gilesnes vietas — duobes ir kad ten jos dideliais kiekiais sugula pagal veislę keliais sluoksniais: didelės – su didelėmis, mažos – su mažomis. Taip sugulusios, jos apsitraukia šilimą laikančiomis gleivėmis, neminta, nejuda ir taip išbūna, kol vanduo neatšyla ir nesužadina jų aktyvių gyvybinių reiškinių.

Buvo manyta, kad žuvys žiemoti pasirenka pastovias vietas ir kasmet grįžta ten žiemoti; sykį iš tokių guolių išbaidyta žuvis daugiau į juos nebegrįžtanti. Dar buvo pasakojama visa eilė kitų gražių sugalvotų ir spėliojamų dalykų.

Šios žvejų vaizduotės sukurtos ir mokslinėn literatūron patekusios „tiesos“ parūpo rusų mokslininkui Ponomarev’ui. Jis, apsivilkęs narūno drabužiais, pats ištyrė žuvų žiemojimo problemą vietoje, Volgos žemupyje. Savo įspūdžius ir patyrimus jis aprašo žurnalo „Rybnoje Choziaistvo“ 1938 m. Nr. 2. Su tais įspūdžiais ne pro šalį susipažinti ir mūsų krašto vandenų mylėtojams.

Ponomarev’as aprašo, kaip susidaro upėse žuvų žiemojimo guoliai-duobės. Jos atsiranda ten, kur vandens masės inercija posūkiuose graužia kranto dugną. Išplautą smėlį ir kitas medžiagas vanduo salų ir seklumų pavidale sudeda kiek žemiau — ramesnėse upių vietose. Tokiu būdu srau­niuose posūkiuose susidaro duobės dugne ir urvai krantuose. Jie bū­na švarūs — be dumblo, tik moliuskų kiautų padengti. Tai ir yra pačios tinkamiausios žuvų žiemojimo vietos.

Metams bėgant, gyvasis vanduo, nenuilstamai ardydamas krantus ir kraudamas naujas seklumas bei salas, rausia naujas duobes ir urvus ir už­neša smėliu bei dumblu senas duobes. Tokiu būdu gimsta ir miršta dugno duobės.

Senstančių, mirštančių dumblėtų duobių žiemojimo tikslams žuvys ven­gia. Jos renkasi jaunose ir nedumblėtose duobėse ir urvuose ir užima jų pačias ramiausias, t. y. pačias giliausias, vietas. Jos sugula snukiais prieš srovę vienu sluoksniu ir pavieniui, be tvarkos iškrikę po duobę. Ponomamarev’as pamatė, kad čia žuvys visiškai neprisilaiko amžiaus, veislės ir dydžio principo. Visiškai mažų žuvų giliose duobėse tyrinėtojas nepaste­bėjo; jis spėja, kad hidrologinės sąlygos čia joms nėra palankios ir jų rei­kia kitur ieškoti.

Labai įdomių žinių suteikia Ponomarev’as apie žuvų bailumą. Pasi­rodo, kad žuvys vandenyje judančio žmogaus visiškai nesibijo, daugiau žuvys po juo slėpėsi, ieškodamos tamsos. Jis ne tik galėjo jas paliesti, bet ir gaudyti rankomis (tiesa, žuvys dėl šalto vandens buvo jau nepaslankios). Bet kai jis išleisdavo iš skafanderio (galvos puodo) oro ir tuo būdu vande­ny kildavo triukšmas, — žuvys išbėgiodavo. Sykį išbaidytos žuvys, triukš­mui nustojus, vėl sugrįždavo į seną guolį ir tik pakartotinai išbaidytos ieš­kojo ramesnių vietų.

Žiemoti sugulusios žuvys judrumo nevisiškai nustoja: nors ir lėtai, bet jos juda (vanduo buvo +5°C). Esant vandeniui +12,5°C temperatū­ros, žuvys iš gilesnių vietų keliauja ieškoti maisto į seklesnes ir atgal. To žiemojančios žuvys nedaro. Leščiai-karšiai ir karpiai neminta, bet star­kio skilvyje rasta maisto.

Sraunių upių išplaunamos duobės ilgai nepabūna: jos vėl užnešamos smėliu. Tokiu būdu tokiose upėse žiemą susidaro nuolatinio neramumo ap­linkuma. Tai labai neigiamai atsiliepia į žuvų žiemojimą, nes iš sraunių vietų žuvys turi keliauti, kartais net labai toli, ieškoti ramesnių, mažiau sraunių vietų. Todėl aiškėja, kodėl pavasarį iš ramesnių žemupių, kur žuvys galėjo ramiai peržiemoti, jos gausiai kyla į viršupius užimti savo gyvenamųjų vietų — ganyklų ir, aišku, neršti.

Iš to, kas čia pasakyta, galima spręsti, kad mūsų sraunios upės: Nemu­nas, Neris, Šventoji, Merkys, yra blogos žiemojimo atžvilgiu.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
4 × 24 =