“Žuvų soliteris”

“Žuvų soliteris”

Nemaža meškeriotojų sugauna žuvų su išpūstu, kietu pilvu, juose, randa plokščių „kirmėlių”. Tos kirmėlės daž­nai neteisingai vadinamos „žuvų soli­teriais”.

Tai ligulos — labai kenksmingas gėlavandenių žuvų parazitas. Jos sie­kia iki 30 ir daugiau centimetrų ilgio, rečiau sutinkama pusės metro, o plotis 1,8 centimetro. Gyvos ligulos baltos su gelsvu atspalviu. Subrendusias ligulas galima rasti tik pas paskutinius šei­mininkus — paukščių žarnynuose.

Ligulos vystosi labai sudėtingai, turi du tarpinius šeimininkus. Ligulų kiau­šiniai su paukščių išmatomis patenka į vandenį. Čia kiaušinėliai vystosi ir per 3 – 8 dienas (tai priklauso nuo vandens temperatūros) baigiasi jų inkubacijos periodas, išsivysto lervutė, vadinamoji koracidija, kurią vėliau praryja vandenyje gyvenantieji vėžia­gyviai. Tai — pirmas tarpinis šeiminin­kas. Vėžiagyviuose lervos per 10 – 15 dienų virsta procerkoidais. Apsikrėtu­sius vėžiagyvius praryja žuvys. Tai — antras parazito šeimininkas. Parazitas savo kabliu praardo žuvies ertmę ir joje pradeda greitai augti. Žuvies kūne per metus išsivysto trečioji ligulos ler­vos stadija — plerocerkoidas. Ši lerva ir sukelia liguliozę. Tai beveik subren­dusi ligula, kuri būtinai turi patekti pas paskutinį šeimininką — paukšti.

Žuvis ligulioze apsikrečia pirmaisiais gyvenimo metais, nes jauniklės žuvys minta daugiausia planktonu. Parazitas žuvyje auga iki trejų metų, iki to lai­ko, kol žuvies nesulesa paukščiai. Paukščių žarnyne ligulos subręsta ir ciklai kartojasi iš naujo.

Ligulų pažeistos žuvys daugiausiai laikosi prie vandens paviršiaus, pra­randa lygsvarą, vandens bangų gainio­jamos nubloškiamos į įlankas ir pa­kraščius ir todėl lengvai tampa paukščių aukomis. Sergančių žuvų pilvo sie­nelė dažnai plyšta, ligulos tiesiog pa­tenka į vandenį ir čia jas gali sulesti paukščiai. Į paukščių žarnyną pateku­sios ligulos per tris dienas subręsta.

Masiškai šia liga žuvys suserga karš­tomis vasaromis, kai vandens tempera­tūra aukšta. Tuo metu parazitas labai aktyvus.

Ligulioze sergančias žuvis labai leng­va atpažinti net neprapjovus jų — pilvas būna išpūstas, kietas, ypač prie­kyje.

Parazitas beaugdamas spaudžia žu­vies vidaus organus (kepenis, žarnas, kasą, lyties liaukas ir kl.), sutrikdo jų veikimą, trukdo augti, maitintis ir veis­tis.

Liguliozė padaro didelę žalą žuvinin­kystei, ypač karšių atsargoms.

Ligulomis užsikrėtusias žuvis galima naudoti maistui, tie parazitai žmogui nepavojingi, tik juos reikia pašalinti ir užkasti. Taip pat negalima sergančių žuvų mesti atgal į vandenį, reikia gi­liau užkasti į žemę, kad paukščiai ne­sulestų.
Mūsų vandenyse ligulioze daugiausiai serga karšiai, kuojos, karosai, aukšlės kirtikliai, rečiau ešeriai. Vienoje žuvyje sutinkama viena arba keletas ligulų.

Liudmila Lizunova