Žiobrinių paprotys Jurbarko apylinkėse

Žiobrinių paprotys Jurbarko apylinkėse

Jurbarko miestas daug kam žinomas, kaip žymesnis Vokietijos pasienio punktas ir kaip vienintelė vieta Lietuvoje, kur yra labai išsiplėtęs žiobrinių paprotys. Žiobrinės, tai yra tos pačios visur ruošiamos gegužinės, tik jose yra atliekamos įdomios žuvies — žiobrio kepimo ir valgymo ceremonijos.

Žuvies — žiobrio daugiausia sugaunama Nemune tarp Skirsnemunės ir Smalininkų, taigi ir šis žiobrinių paprotys tik labai nedidelėje panemunės ruožo apylinkėje įsigalėjęs ir populiarus. Didžiausios ir įdomiausios žiobrinės esti Pašvenčio, Palėkiu ir Kalnėnų kaimuose, kur yra sausi, gražūs ir puikią aplinkumą sudarą Jurbarko urėdijos šilai ir gražios Nemuno pakrantės.

Kadangi bendrai žuvys draudžiama gaudyti nuo gegužės 1 d. iki liepos 1 d., tai ir žiobrinės vyksta lyg ir dviem sezonais. Pirmasis prasideda anksti pavasarį, tik Nemuno ledams sulūžus ir tęsiasi iki gegužės 1 d. Kadangi tuo laiku dar yra šaltokas oras, tai viešų žiobrinių nebūna, o žuvys kepamos, kaip sakoma, šeimyniškai. Tačiau nuo. liepos 1 d. prasideda viešosios žiobrinės ir tada visose aukščiau paminėtose Jurbarko apylinkėse įvairios pramogos praeina žiobrio ženkle.

Trumpai apie žiobrį galima pasakyti, kad tai nedidelė iki 40 cm ilgio žuvis, sidabrinės spalvos, šiaip ypatingu skoniu nepasižymi, tačiau turi tą gerą savybę, kad kepdama ant iešmo nesusmunka ir iškepta laikoma nepakeičiamu užkandžiu prie alaus.

Viešai žiobrinei parenkama graži šilo vietelė, kokia nors aikštelė prie Nemuno ir panašiai, ir čia apie 16 val. sukuriamas laužas žiobriui kepti, o nuo laužo tolėliau paruošiama vieta jaunimui pasišokti, pasportuoti ir panašiom priemonėm „užbovyti”, kol iškeps žiobriai. Žiobriai prieš kepimą turi būti atitinkamai paruošti. Šviežiai sugautus žiobrius reikia išdarinėti, žvejų terminu tariant, „išskapinti”. Paskui žuvys sumaunamos ant 40—50 cm karklinių iešmų, kuriuos sukiša nuo pat gerklės iki uodegai išilgai visą žuvį. Taip sumaustytus žiobrius aštriu peiliu kas 1—1,5 cm skersai įpiauna ir apibarsto druska. Dabar žiobris paruoštas kepti. Įpiovimas reikalingas tam, kad geriau įsisūrėtų mėsa ir greičiau iškeptų. Kai jau žiobriai paruošti — kuriamas laužas, kuris yra apvalios arba pailgos formos, žiūrint vėjo stiprumo. Kai esti tyku, galima ir prie apvalaus laužo kepti, o kai didesnis vėjas, tai laužas kuriamas pailgas. Tiek iešmai, ant kurių sumaunami žiobriai, tiek malkos žiobriams kepti geriausios yra karklinės ir bendrai lapuočių veislių. Spygliuočių veislių malkos laužui netinka, nes tada iškepti žiobriai nuo sakingų dūmų turi nemalonų prieskonį. Prie sukurto laužo, jei tai laužas apvalus, tai aplink, o jei pailgas, tai nuo vėjo pusės maždaug 1 m atstume smeigiami į žemę iešmai, ant kurių susmeigti žiobriai. Dabar prasideda pats kepimas, kuris užtrunka gana ilgai, 3—4 val., ir kuriam vadovauja prityręs žvejys ar žvejo darbą suprantanti moteris ir jis, ar ji laikoma tos žiobrinės „karaliumi” ar „karaliene”. „Karalius” arba „karalienė” turi sau pagelbininkų, kurie vienam žiobrio šonui pakepus, pasuka kitą, prižiūri laužą ir t. t. Iškeptas žiobris yra gelsvos spalvos, sausokas ir turi, dėl padarytų įpiovimų, armonikos dumplių supleišėjimą.

Baigus žiobrius kepti, senesniu papročiu, visi susirinkdavo į vieną vietą, susėsdavo ratu, „karalius” ar „karalienė” išdalydavo žiobrius, prakimšdavo alutį ir prasidėdavo vaišės su dainomis, žaidimais iki vėlybo vakaro. Dabar daugiausia žvejai iškeptus žiobrius susirinkusiai publikai pardavinėja, o ši, pasirūpinusi alumi, geria ir užkandžiauja. Žiobrinių metu griežia orkestras ar kitokia muzika ir susirinkęs jaunimas šoka ir linksminasi. Taigi kai gražų vasaros vakarą šilo glūdumoje dega laužas, per mišką skamba muzikos ir dainų garsai, o prie viso to gaivinančio alučio kaušelis ir puikusis žiobris teikia kiekvieno sielai ir kūnui poilsį ir malonumą.

J. P. Kedys “Mūsų girios” 1940 m.