Žinios apie retesnes ir stambesnes žuvis Lietuvoje arba gretimuose vandenyse pagautas

Žinios apie retesnes ir stambesnes žuvis Lietuvoje arba gretimuose vandenyse pagautas

Keliolikti metai renku periodinės spaudos žinias apie mūsų krašto fauną, joje ir apie žuvis. Teko šiuo klausimu aptikti ir įdomesnių žinių, kurios pravers žinoti kiekvienam savosios faunos mėgėjui. Šiame straipsnyje patiekiu žinių tiktai apie retesnes ir didesnio ūgio žuvis, kurios buvo pagautos pas mumis, Lietuvoje, arba gretimuose vandenyse. Kurios ne kurios šitų žinių, rasi, reikėtų, pagautų žuvų ilgio ir svorio atžvilgiais, laikyti ir perdėtomis, tačiau jos paduodamos neprasilenkiant su mano naudotų šaltinių nurodymais.

Periodinės spaudos šaltinius panaudojau šiuos: Ad – Lietuvos Aidas, XX – XX Amžius, Gr – Mūsų Girios, K1 – Lietuvos Keleivis, Kr – Mūsų Kraštas, Ks. G. Dr. — Kosmos, Gamtos Draugas, Kž – Klaipėdos Žinios, Lk – Mūsų Laikraštis, Lt – Lietuva, Md – Medžiotojas, Pt – Ūkininko Patarėjas, Rs – Rytas, Rt – Mūsų Rytojus, Sg – Segodnia, T. Kl. – Naujasis Tilžės Keleivis, Tr — Trimitas, Ūk – ūkininkas, Vk – Vakarai, 2d – Naujasis Žodis, Žn – Lietuvos Žinios. Trumpinimus rašydamas, dėjau: trumpinamąjį ženklą, dvi paskutini metų cifri, mėnesį, dieną ir pirmąjį numerį, pav.: Ad. 29.VII.30.170; Lietuvos Aidas: 1929.VII.30 d. Nr. 170.

Reikia manyti, kad mūsų žvėjai didesnio ūgio žuvų, šiame sąraše minimų, pastaruoju metu ir daugiau buvo pagavę, tačiau apie tai visuomenės žiniai nieko nepranešė. Norėčiau užtat šiąja proga mūsų žvejus ir, apskritai imant, visus savosios faunos mėgėjus paraginti, kad, pagavę didesnio ūgio kurią nors retesnę arba, kad ir paprastą, žuvį, ją tiksliai išmatuotų, pasvertų ir davinius praneštų visuomenės bei gamtininkų žiniai per periodinę spaudą. Reikalingą taip pat tiksliai nurodyti pagavimo vietą ir datą.

Eršketas

Periodinėje šio meto spaudoje apie šią retą ir brangią žuvį – milžiną radau šių nurodymų:

Juodkrantės apylinkėje (jūroje) buvęs pagautas, 1927 mt. pavasarį. Svėręs 183 svarų (73,2 kg) (Žn. 27.V.3. 98); Ties

Kačergine prie Kauno — Nemune 1929 mt. viduvasarį, parduotas už 500 litų. Svėręs penkius pūdus (80 kg;), ilgio turėjęs 2 m su viršum (Ad 29. VII.30. 170 — įdėtas ir, pagautos žuvies paveikslas; Žn. 29. V1II.1. 172; paveikslą ir kaikurių papildomų žinių įdėjo ir Gamtos Draugas [„Kosmos“ priedas] 1929 m. 115—117 psl.).

MelnragėS apylinkėje – jūroje 1929 mt. viduvasarį. Svėręs 160 svarų (64 kg), ilgio turėjęs 1,5 m (Kl. 29.VIII.13. 185).

Sudargo apylinkėje – Nemune 1930 mt. pavasarį. Svėręs 180 svarų (72 kg). Jurbarko pirkliai sumokėję už. jį 150 lt., o patys paėmę 450 lt. (Rt. 30.Y.9. 19).

Juodkrantės apylinkėje — marėse 1932 mt. pavasarį. Svėręs 75 kg. Rastas įlindęs venterin. Manyta už jį gauti 300 lt. (Rs. 32.IV.25. 75 ir Pt. 32.IV.29. 17).

Kulautuvos apylinkėje Nemune 1932 mt. viduvasarį. Svėrusi keletą centnerių (? J. EI.). Iš žinutės turinio aišku tiktai, kad kažkokia didelė žuvis buvusi įkliuvusi tinklan ir apkūlus! žvejus. Kad tai būtų buvęs aršketas — nepasakyta (Ūk. 32.VIII.12. 32).

Daneigo įlankoje — 1936 mt. pavasarį. Svėręs 256 svarų (102,4 kg), ilgio turėjęs 256 cm. Toje pat žinutėje pasakyta: „Per kelius paskutinius dešimtmečius tokio dydžio eršketo dar Klaipėdos žvejams nebuvo pasisekę sugauti. Tačiau senieji žmonės pasakoja, kad senais laikais vienu metu labai daug eršketų buvo užplūdę prie Melnragės krantų. Tada buvę lengva jų pagauti“. (Ad. 36.IV.1. 150).

Ties Vilkija — Nemune 1939 mt. viduvasarį. Pagautas eršketas buvo apie 2,5 m ilgio ir svėrė 122 kg; parduotas už 700 lt, išdarinėjus žuvį joje buvę rastą apie 10—12 kg juodų ikrų (Ad. 39.VII.5.345).

Ties Vilkija — Nemune 1939 mt. vėlyvą rudenį. Pagautas eršketas svėręs tik pusę kiek pirmasis (122 kg; 2 – 61 kg); gauta už jį apie 400 lt. (Pt. 39,XI.3.44).

Žvejuose, net periodinės spaudos darbininkuose, apie eršketą turima labai miglotas supratimas; pav., manoma, kad jis atsitiktinai Nemunan užklystąs. Toksai manymas yra klaidingas, nes aršketas yra iš tų žuvų, kurios gyveną ir mitybą turi jūrose, o nerštų plaukia į upes, Labai praverstų, jei būtų griežtai draudžiama ilgesnį laiką Nemune eršketus gaudyti. Reikia manyti, kad tuomet jiems pavyktų Nemune arba kuriame jo intake išneršti, ir tuomet eršketų pas mumis pagausėtų.

Žuvis kalavijas

Liepojos apylinkėje buvusi pagauta jūroje 1928 mt. viduvasarį. Svėrusi kelius pūdus ir turėjusi sieksnį ilgio. (Žn. 28.V1IL18. 181).

Ties Smiltynes maudyklės jūros bangų buvusi išmesta 1931 mt; rudeniop. Svėrusi 2 centneriu, ilgio turėjusi 2,8 m (Ad. 31.IX.28. 218; paveikslas įdėtas 2d. 31.X.15. 19; suminėta ir kituose to meto laikraščiuose).

Karklininkų kaimo apylinkėje — jūroje 1936 mt. vėlyvą rudenį. Svėrusi 60 kg; jos snapas turėjęs 70 cm ilgio. Pagauta pusgyvė, buvusi papjauta ir suvalgyta (Pt. 36.X.22. 43 — įdėtas ir paveikslas).

Baltijos jūroje (vieta nenurodyta) — 1937 mt. vėlyvą rudenį (XX. 37.X,9. 230).

Lašiša

Lašišą ir artimus jos giminiečius, kurie sudaro Lašišinių (Salmonidae) šeimą, vadiname tauriosiomis žuvimis, nes jos pasižymi tikrai išdidžiu kūno pavidalu ir patiekia brangios ir gardžios mėsos — lašišienos, kuri suvartojama rūkyta, įvairiai konservuota, ūmi ir kt. Didesniais įvairaus pavidalo lašišienos kiekiais besiversdami, galėtume tikrai gražių pajamų turėti, tačiau jų neturime, nes:

  1. maža tesirūpiname lašišos gyvenimo būdo pas mumis sekimu,
  2. beveik nieko nedarome jos kiekiems Lietuvos vandenyse padidinti,
  3. leidžiame dažnai žuvų ūkio srityje nenusimanantiems, godiems ir galimai didesnio pelno ieškantiems žvejams naikinti be jokio saiko tuos lašišų išteklius, kurių pas mumis tam tikrais atvejais susidaro,

Pav., visų įdomiausią lašišų gyvenimo momentą sudaro jų neršto kelionė, kurios sėkmingumas turi itin didelės reikšmės jų ištekliams bet kurios šalies atitinkamuose vandenyse susidaryti. Kurių nors tikrų žinių apie lašišų neršto kelionę ir, apskritai, buvimą mūsų gėluosiuose vandenyse, bent spaudoje paskelbtų, neturime. Plačiai klausiman nesigilindamas , pasakysiu tiek, kad lašiša priklauso prie žuvų – keleivių, būtent: suaugusi gyvena, taip sakant, mitybą turi, jūrose; nerštų keliauna į srovingų upių aukštupius arba į tokius jų įtakus, kurie turi graužuotą dugną, skaidrų ir deguonimi gausingą vandenį. Patekusios iš jūrų į gėluosius vandenis kitaip tariant, – neršto kelionės metu, lašišos nieko neėda. Tokiu būdu jų buvimas mūsų gėluosiuose vandenyse mums nieko, tiesiogine to žodžio prasme, nekainuoja. Keliaudamos nerštų lašišos nugali daugybę natūralių arba ir dirbtinų kliūčių, kultūringose šalyse daroma visokių žygių, kad šita lašišų neršto kelionė būtų sėkmingesnė. Galėtume ir mes šitos pagalbos keliaujančioms lašišoms tiekti, tačiau čia ir susiduriame su keletu klausimų, būtent:

  1. kuriuo metu ir kuriose mums priklausančio Baltijos jūros pakrančio vietose lašišos, neršto kelionėn besiruošdamos, susirenka;
  2. kuriuo metu ir kuriomis upėmis jos keliauna neršti;
  3. kaip gausiai gėluosiuose mūsų vandenyse jos pasirodo ir kurio didumo lašišų pas mumis atplaukia;
  4. kuriuo metu ir kuriose gėluosiuose mūsų šalies vandenyse jos neršia;
  5. kuriuo metu senės žuvys išneršusios grįžta atgal į jūras ir kuriuo metu „nurieda“ į jūras išsiritę iš kiaušinėlių jaunikliai — lašišos mailius;
  6. kurių priemonių turėtume, griebtis, kad lašišų kiekiai pas mumis padidėtų.

Šie klausimai galima būtų visų rimtumu spręsti, jei turėtume šiuo ir panašiais klausimais besirūpininčią mokslinę įstaigą — biologinę stotį. Mano šis straipsnio uždavinys visai kuklus: noriu su gerbiamais skaitytojais pasidalinti tąja medžiaga, kurios, lašišų gyvenimu pas mumis besidomėdamas, turėjau progos parinkti mūsų šalies gamtininkų ir žuvautojų praktikų raštuose bei periodinėje spaudoje.

Reikia manyti, kad lašišos, neršto kelionėn besiruošdamos, arčiau Baltijos jūrų pakrančių būriais pradeda rinktis Balandžio – Birželio mėn. Mano archivo periodinės spaudos ištraukose pažymėta:

Juodkrantė – sugavo labąi daug lašišų (Lt., 23.IV.27. 93).

Juodkrantėje suranda didokas negyvas lašišas pasroviui plaukiančias (Kl. 29.VIII.25. 196).

Preila – šiomis dienomis sugavo dvi nepaprastai dideles lašišas (Rt. 30.V.15. 109).

Juodkrantė — „žvejai džiaugias pagautom didžiulėm lašišom“ (Žd. 32.IV.10; 9).

Kl. 29.VIII.25, 196 įdėtas charakteringas nusiskundimas, kad Klaipėdos apylinkės vandenyse lašišos gaištančios, nes nemėgstančios vasarą atšylančio vandens ir iš celiuliozės fabrikų plūstančio skystimo.

Mūsų krašto upių, kurias lašišos lankydavo dar prieš Didįjį karą, mano turimoje medžiagoje teradau suminėtas šias (versta iš rusų kalbos):

„Upės, kuriose sutinkama lašiša Nemune nuo Prūsų sienos iki Jurbarko maždaug, sugauta tiek (P. Vinogradovo pranešimas iš Jurbarko): 1898 m. 200 pūdų, 1899 m. 50 p., 1900 m. 100 p., 1901 m. 40 p., 1902 m. 30 p., 1903 m. 20 p.

Merkys, nuo Valkininkų iki jo įtekėjimo į Nemuną. Neris apie Jonavą, Kauno gub,; mažais kiekiais ir kitose vietose.

Jūrė, Raseinių apskr.

Girdava ir Zvelsa (?), tekančios per Telšių apskr. ir įtekančios į Miniją, nueinančią į Prūsus.

Retais atvejais aršketas ir lašiša pasitaiko Nemune Ašmenos ir Naugarduko apskr. ribose. (Otčiot o diejetelnosti vilenskavo otdiela imperatorskavo rošsijskavo obščestva rybolovstva i rybovodsva za 1904 god, Vilnius 1905, 51—52 p.).

Upių, kurias lašišos ir dabar aplanko, pastarojo meto mūsų periodinėje spaudoje radau suminėtas: Nemuną, Nerį ir Lakają; neabejoju, kad šitas sąrašas tikrumoje turėtų būti žymiai didesnis. Periodinės spaudos nurodymais lašišų buvo pagauta:

Neryje — „kurie dabar eina į aukštupius neršti“ (Žn. 24X1.4. 249).

Nemune — „šiais metais Nemune pagaunama labai daug lašišų“ (Rs. 27.VII.15. 157).

Lakajoje — (Žeimenos prieupis, o pastaroji — Neries prieupis) — „šiais metais vietos žvejai sugavo lašišų. Lašišų esama ir Lakajos prieupyje Peršekšnoje“ (Gr. 29.VII—X.2).

Neryje ties Padvariais prie buv. demarklinijos 1929.VII.27 žvejai sugavo 112 cm ilgio, 38 cm pločio ir 10 kg svorio lašišą (atvaizdas „Gamtos Drauge“ 1929 m. 118 p.).

Nemune — ties Kačergine (Rt. 32.IX.23). 38).

Nemune — ties Kačergine: „žvejai su traukiamu tinklu sugauna labai daug lašišų…. Nė vieną vasarą nesugavo tiek daug, kaip šiemet vasarą“ (Lk. 33.IK.2. 35).

Nemuno ir Neries santakoje (Ad; 35.Xl.16, 279),

Neryje ties Eiguliais (Ad. 35.XII.22. 341).

Nemune — ties Birštonu (Ad. 37.VIII.20, 375).

Nemune — Vilkijos (— Brūžės) apylinkėje: „Rugsėjo 20—27 d. Kauno apskrities Vilkijos apylinkių žvejai turėjo tikrai nepaprastai laimingą žūklę. Jie keliose Nemuno vietose sugavo apie 1000 kg. lašišų … vieną dieną Nemune ties Bruže žvejai sugavo 47 dideles lašišas, o kitą dieną 22. Šios svėrė apie 1000 kg. Rugpiūčio – Rugsėjo mėn. pradžioje neršti plaukia mažesnės, o vėliau jau pačios didžiausios“. (Ad. 37.IX.29, 441).

Nemune — Vilkijos apylinkėse (Pt. 37.1X130; 39).

Nemune — „Vilkijos-Raudondvario apylinkėse šiomis dienomis buvo sugauta apie 240 didelių lašišų, kurios turėjo sverti ne mažiau kaip 5000 kg“ (Ad. 37.X.1. 446).

Neryje — Jonavos apylinkėse. (Ad. 37.X.8. 457).

Nemune — „šiomis dienomis Kuršių marių žvejui turėjo nepaprastai gerą laimikį Nemuno žiotyse. Čia jie sugavo keliasdešimt nepaprastai didelių lašišų… viena jų svėrė apie 30 kg, o antra arti 34 kg“. (Vk. 37. XI.29. 276).

2n. 37.XII.7. 279 rašo: „Žvejai sako, kad šiemet Nemune ir Baltijos jūroje lašišų esama gana apsčiai. Nemune jų sugauta apie 7000 kg“,

Nemune — Zapyškio apylinkėse su traukiamu tinklu (Žn. 38.VII; 11. 153).

Nemune — Zapyškio apylinkėse: „Šiomis dienomis Zapyškio žvejai sugauna daug lašišų nuo 2—20 kg… Kulautuvos žvejai sugauną kiek mažiau, o mažiausia — Kačerginės žvejai. Žvejai stebisi, kad nė vienais metais nebuvo sugaunama tiek lašišų, kiek šiais“. (2n. 38.VII.22. 163).

Nemune — Zapyškio žvejai kasmet daug pagauna Nemune lašišų, bet ypač jiems sekasi šiemet. Pagauna net po keletą per dieną. Pavyksta sugauti ir didelių, sveriančių iki keturiasdešimt kilogramų (Ad. 38. VII.30. 339).

Nemune — Kačerginės apylinkėse traukiamu tinklu (Žn. 38.IX.22. 214).

Nemuno kilpoje ties Balbieriškiu. „Nuo pereitos vasaros Nemuno kilpoje iki dabar žvejai sugavo keliolika didelių lašišų“ (Ad. 38.X.11. 459).

Nemune — ties Kulautuva traukiamu tinklu. „Vakar ir užvakar ties Kulautuva žvejai aptiko seklumą, kuria į Nemuno aukštupį plaukė būrys įvairaus didumo lašišų. Žvejai skubiai pradėjo mesti tinklus ir tuojau ištraukė keletą tos rūšies žuvų. Netrukus toje pat vietoje žvejai į tinklus įvarė vieną po kitos daugiau kaip metro ilgumo lašišas. Viena žuvis buvo tokia stipri, kad apdraskė tinklus ir pritrenkė žveją“ (Ad. 39.IX.3.530).

Nemune — ties Auk. Panemune. „Vakar ir užvakar žvejai vienoje seklumoje aptiko įvairaus dydžio lašišų, iš kurių keletą sugavo net po 70—80 cm ilgumo“ (Žn. 39.IX.28.220).

Nemune ir Neryje sugavo apie 500 kg lašišų. „Šiemet rugpiūčio mėn. antroje pusėje būriai lašišų pasirodė ne tik Zapyškio-Raudondvario apylinkėse, bet ir Nemuno aukštupio upeliuose. Tada Nemune ties Pūnia žvejai sužvejojo kelias tos rūšies žuvis, kurios svėrė nuo 5 kg iki 24 kg. Prieš porą savaičių Neryje žvejai sužvejojo irgi didelių lašišų kurios buvo daugiau kaip metro ilgumo. Iki šiam laikui Neries ir Nemuno žvejai už tas žuvis uždirbo gana gerai nes šį sezoną jau sužvejojo apie 500 kg lašišų“ (Pt. 39.X.13.41).

Ad. 37,IX.16. 420 įdėjo nevisai patikimą žvejų pastabą, būtent: „Žvejai pasakoja, kad daugiausia Nemuno kilpoje lašišų sugaunama pavasariais, kada upėje būna aukštesnis vandens horizontas. Iš to daroma išvadą, kad šios žuvys tada į Nemuno kilpą atplaukia net iš Baltijos jūros“. Paduotos ištraukos kaip tiktai nurodo, kad lašišos Nemuną ir kitas mūsų upes didesniu gausumu aplanko pradedant nuo vasaros pabaigos, rudenį ir net žiemai prasidėjus. Tikslesnių lašišų pagavimo datų nurodymas čionai kaip tiktai labai praverstų.

Mano turėtais periodinės spaudos nurodymais, aukščiau minėtais atsitikimais lašišos buvusios pagautos traukiamais tinklais. Ad. 37.X.1. 446 rašo: „žuvys labai trankosi ir dažnai net pritrenkia kokį žvejį. Kadangi lašišos labai stiprios, tai žvejai didžiąsias užmuša su geležinėmis lazdomis“. Ar joms pagauti Nemuno žvejai vartoja dar kitų būdų, neturėjau progos patirti.

Kaip matyti iš palyginimų, kurių suteikia periodinė spauda, mūsų žvejams lašišos gaudyti ypatingai sekėsi 1937 mt. ir 1938. mt., pradedant nuo vasaros pabaigos ir baigiant rudens pradžia. Pav., Pt.. 37.IX.30. 39, suminėjęs Vilkijos žvejų pagautas lašišas (apie 1000 kg), toliau rašo: „Už žuvis jie viso gavo apie 4000 lt. Tai tikrai nemaža pinigų suma, nes žvejai tik per daugelį metų laimi tokią didelę sumą“. Dieną vėliau Ad. 37. X.l. 446 randame pažymėta, kad „per kelias dienas žvejai sugavo net apie 4000 kg tų žuvų… už šias žuvis Kauno apylinkių, Vilkijos ir Brūžės žvejai surinko apie 17.000 lt.“. Taip pat ir XX. 37.X.5. 226 patvirtina, kad „iš viso per ilgesnį laiką šiemet Nemune pagauta apie 6000 kg. lašišų, daugiausia tarp Kačerginės ir Žem. Panemunės, o ypač daug Brūžėje“. Minėdamas lašišų gaudymą Nemune 1938 mt. Vasarą, Ad. 38.VII.30. 339 praneša: „Zapyškio žvejai kasmet daug pagauna Nemune lašišų, bet ypač jiems sekasi šiemet“. Vasaros sezoną 1939 mt. Nemune ir Neryje buvę pagauta tiktai: 500 kg lašišų.
Savaime suprantama, kad toksai masinis lašišų, neršti bekeliaujančių, išgaudymas, žiūrint viso krašto reikalų, tenka laikyti beprasmiu įr pragaištingu brangintinos žuvies naikinimu. Lašišų gaudyme Nemune klausimas reikalinga būtų rimtai, visašališkai ištirti ir atitinkamu būdu sunormuoti. Verčia mumis tatai padaryti dar viena aplinkybė, būtent: žvejai už pagautas lašišas gauna, palyginti, niekus, — visas uždarbis tenka čia nelietuvių kilmės Kauno (anksčiau ir Klaipėdos) pirkliams, kurie iš lašišienos suvartotųjų beveik dešimteriopai daugiau paima, nei žvejams už ją sumoka. Paprastai, lašišiena krautuvėse pas mumis parduodama po 30 lt. kg.

Taupiau turimąjį savųjų lašišų išteklių išnaudodami, galėtume, geresnių progų jų gaudymo atžvilgiu susilaukti ir net svetur jų išgabenti. Pav., Rs. 34.V1II.29. 196 pranešimu, 1934 mt. buvęs gautas leidimas eksportuoti į vak. Europą 30.000 kg lašišų, gaunant už jas įmanomas kainas. Manau, kad visi lašišų reikalu čia suminėti klausimai tikrai būtų verti ir gamtininkų ir žvejybos tyrinėtojų dėmesio.

Svetur lašišų ištekliams savoje šalyje padidinti daroma nemaža išlaidų ir visokiais būdais jomis rūpinamasi. Visų pirma tenai turima mokslinių įstaigų, kurios seka lašišų gyvenimą (jų keliones ir kt). Pav., Vokioje 1929 mt. (Žiūr, Memeler Allgemeiner Zeitung. 29.XII.2. 281) Neukuhren ir Piliau, žvejams buvo išdalinta 6000 ženklintų kabliukų lašišoms gaudyti, turint galvoje, kad dalis lašišų, kurios įkibusios į tuos kabliukus, pastaruosius nutrauks ir vėliau pagautos parodys, kuria kryptimi jos keliauja. Minėtina ir tai, kad Vokioje (taip pat ir Klaipėdos krašte) lašišų žūklei kontroliuoti patogios joms gaudyti vietos tam tikromis sąlygomis išnuomojamos iš varžytynių.

Artimieji mūsų kaimynai latviai su savųjų lašišų ištekliais turi beveik tų pačių, kaip ir mes, rūpesčių. Pav. periodinėje spaudoje (Sg. 30.VIL8. 149) aptikau žinią, kad lašišos, kurių Birželio-Liepos mėn. protarpiu, paprastai, galima būdavę pagauti Daleno – Dauguvos žiočių rajone, taip pat jūrose tarp Mangalių ir Bolderaa, kur lašišų seniau daug būdavę, išnykusios. Spėjama, kad, šilto vandens nemėgdamos, jos gilumom suėjusios: iš tos pačios periodinės spaudos nurodymų sūžinome, kad Latvijoje darytą mėginimų lašišų keliones sekti, būtent, 1928 mt. Venton ties Skrunda įleista 100 lašišų, kurios buvusios paženklintos sidabrinėmis plokštelėmis, numeruotomis nuo 1 ligi 100. Visos žvejų draugijos ir žvejų sodžiai apie tai buvę įspėti ir už suminėtų plokštelių pristatymą buvę pažadėta mokėti 5 latai (Sg. 28.VI.8. 126). Mėginta padidinti lašišų ištekliai Latvijoje ir dirbtinai jas įveisiant, būtent: Dauguvon, Gaujon, Salacėn 1934 mt. pavasarį įleista keletas milijonų jauniklių lašišų (Sg. 34.IV.7. 96). Lašišų saugojimo metas Latvijoje (1927) buvo nustatytas nuo X.25 ligi 1.1. Minėtina, kad Klaipėdos žvejai lašišų gaudytų atplaukdavo ligi Ventspilio ir Rygos įlankom Panašios rūšies rūpesčių turėta ir mūsų kaimynuose lenkuose, būtent, anapus sienos leista iš Lentadvario žuvų peryklos jauniklių lašišėlių Nerin. (Tr. 34.VI.14. 24).

Pastaruoju metu apie lašišų neršto keliones teko užtikti labai įdomią žinią rusų dienraštyje „Posliednija Novosti“. (39.1.6. 6493); suminėtoje straipsnio pavidalo žinioje kalbama apie D-ro Lė Danoi, prancūzų jūrinės žvejybos žinybos direktoriaus, tyrinėjimus, kurie buvo skirti kai kuriems lašišų kelionių keistumams išaiškinti. „Kad išaiškinti šitą klausimą, Danoi ir jo bendradarbiai, keleto metų protarpiu, sugaudė Prancūzijos ir Anglijos upių žiotyse, kurios įteka į Lamanšą ir okeaną, dešimtis tūkstančių lašišų. Žuvys buvo sužymimos ir vėl paleidžiamos atgal vandenin. Žvejai, kurie vertėsi lašišų gaudymu ties Airijos ir Prancūzijos krantais, buvo įspėti, kad gaus premiją už kiekvieną jų pagautą žymėtą lašišą, kuri bus pristatyta į Dr. Le Danai bandymų stotį.

Visi daviniai, tokiu būdu gauti, buvo sužymimi į žemėlapį, iš to darbo Dr. Le Danoi gavo visišką lašišų migracijų vaizdą ir kartu šio, iki tol buvusio paslaptingų, reiškinio paaiškinimą.

Paaiškėjo, kad žuvys, palikdamos upių žiotis ir patekdamos vandenynan, plaukia toliau ne visomis kryptimis išsiskirstydamos, bet plaukdamos siaura juosta, kuri sudaro nelyginant upės pratęsimą. Galima šitų juostų eigą vandenyne pasiekti labai toli, net keletą šimtų kilometrų nuo kranto. Grįžta lašišos į savąją upę taip pat šituo povandeniniu koridoriumi. Kai kurie koridoriai, sudarydami įvairių upių srovės pratęsimą, kerta vienas kitą vandenyne; pav,, lašišos, keliaujančios iš Anglijos upės Avono, siekia tą patį vandenyno plotą, kurian keliauja ir Prancūzijos Senos lašišos. Dr. Le Danoi padarė išvadą, kad šituos koridorius sudaro ne kas kitas, kaip povandeninė upės srovė, kuri pratęsia jos antžeminę srovę. Sena, Avona, Keinas, Teimza, Sma ir kitos upės, įtekančios į Atlanto vandenyną ir jo sąsiaurius, neišnyksta, bet toliau teka senąjia savo vaga, kuria kitą kartą tekėjo žemės paviršiumi, bet ilgainiui atsidūrė jūros dugne geologinio kataklizmo pasėkoje. Lašišos, apskritai imant, gimtosios upės nepameta — nei pirmą kartą keliaudamos, nei atgal grįždamos: štai kuo paaiškinamas jų nuostabus „gabumas“ orientuotis povandeninėje kelionėje.

Reikėtų, kad ir mūsų gamtininkai ir žvejybos tyrinėtojai lašišų gyvenimo aplinkybėms tiksliau pažinti panašaus pobūdžio sekimų padarytų. Berods, Klaipėdos netekimas šiuo atveju sudaro nepatogumų, tačiau mokslinio darbo tatai neturėtų sutrukdyti. Biologijos stoties įsteigimas Šventosios uoste šiuo metu turėtų ypatingos reikšmės įvairiems musų krašto žvejybos reikalams tyrinėti.

Šitai pastabai apie mūsų krašto lašišas užbaigti paduodu mažą ištrauką iš pereitais metais pasirodžiusios Vytauto Goštauto knygos „Meškeriojimo sportas“ (Kaunas, 1939) „Lašiša nėra mūsų gėlųjų vandenų nuolatinis gyventojas. Ji atkeliauja į mūsų vandenis iš Baltijos jūros. Pavasarį. Balandžio – Gegužės mėn., subrendusių lašišų voros pasirodo „ant srovės“ ties Klaipėdos uosto anga, čia jos, keletą dienų maišytame vandeny pabuvusios, papranta prie gėlaus Nemuno vandens ir beveik nepastebėtos, praplaukusios Kuršių marias, patenka į Nemuno žiotis. Pasiekusios Nemuno žiotis, jos išsiskirsto. Mažesnioji jų dalis pasuka į Miniją, gi didžioji dalis be atodairos plaukia ligi Nemuno ir Neries santakos, kur, maždaug pusiau pasidalinusios, keliauja į Nemuno ir Neries aukštupius. Nerimi beplaukdamos, pasiekia Žeimenos upę Vilniaus krašte, gi Nemunu — Beržūnės upės žiotis. Lašišų neršavietės yra pastebėtos: Minijoj – tarp Gargždų ir Dyburių kilpos; Nery – nuo Kernavės miestelio ligi Šilėnų miestelio; Žeimenoj – ligi Lakajos žiočių (pastebėta, kad Nery aukščiau Žeimenos žiočių lašiša nesutinkama); Nemune – tarp Dzitvos ir Beržūnės žiočių ir visuose žymesniuose Nemuno aukštupio intakuose, pradedant Druskininkais ir baigiant Beržūnės žiotimis. Į Nemuno aukštupio intakus, dėl nevisai tinkamų neršaviečių ar kitų neišaiškintų priežasčių, lašišų patenka labai ribotas skaičius. Dėl to gaunamas įspūdis, kad jos ten patenka atsitiktinai. Lašišos kai kada patenka į Nevėžį ir Jūrą, tačiau į šias upes jos patenka atsitiktinai, nes Nevėžy neršaviečių joms visai nėra, o Jūroj nerštaviečių taip pat nepastebėta. Lašišos neršto kelionė į Nemuno baseiną yra labai mažai ištirta.

Lašišą, patekusi į Nemuną, keliauja gana skubiai, nes birželio mėnesį jau būna pastebima ties Birštonu, o Nery — ties Kernave. Nuo šių vietų jos kelionės tempas kiek silpnėja, nes ji mėgsta aukščiau ar žemiau rėvų pailsėti. Ypač jos mėgstamos poilsio vietos yra tarp didesnių akmenų, kur vanduo yra ramus ir netoli pagrindinės srovės“ (79—81 p.).

Lydeka

Kurių nors ypatingai dideliai lydekų pastaruoju metu pas mumis, Lietuvoje, reikia manyti, nebuvo pagauta, nes periodinėje spaudoje jų minint teužtikau šiuos atsitikimus:

Klaipėdoje mariose tarp uosto prieplaukos ir žvejų uosto, 1924 mt. pavasari, pagavo per 20 svarų (= 8 klg.) sunkumo (Kž. 24.IV. 25. 70).

Jakunčių km., Antalieptės vi., Stromio ežere, 1930 mt. vasaros pradžioje,— 20 klg. sunkumo (Lk. 30.VI.14. 24).
Vilainių km., Leipalingio ežere 1931 mt. XI, 2 d..— 24 kg sunkumo (Ad. 30.XI.27. 271).

Mūšoje 1937 mt. vėlyvą rudenį — 24 kg sunkumo, 1,5 m ilgio (Pt. 37,X;14; 4I – įdėtas ir paveikslas).

Simno ežeruose 1939, – 37,6 kg. (Žn. 39.VII.21. 163).

Šamas

Baltruškiemyje (Klaipėdos krašte), 1924 mt. vasarą, pagavo 80 svarų sunkumo (32 kg) (Kž. 24.VIII.21. 166).

Bilaišių km., Kasės ežere (Zarasų ap.), 1932 mt. pavasarį, — 60 kg sunkumo (Ad. 1932.V. 102).

Petrašiūnų apylinkės Nemune, 1935 mt. pavasarį, — vieno centnerio sunkumo (20 kg) (Lk. 35.111.30. 13).

Kauno apylinkės Neryje, 1936 mt. vėlyvą rudenį, — 21 kg sunkumo (Ad. 36.X,30. 499).

Merkinės apylinkės Nemune, 1937 mt. pavasarį, — 28 kg svorio, 1,68 m ilgio (Ad. 37.IV.30. 120 — įdėtas ir paveikslas).

Balbieriškio apylinkės Nemune, 1937 mt. vasarą, — apie 20 kg sunkumo (Ad. 37.VII.18. 319).

Nemuno kilpoje (ties Birštonu) 34 kg sunkumo ir 1,58 m ilgumo; pagavimo metas nenurodytas (Ad. 37.IX.16. 420).

Nemune žemiau santakos pusės centnerio sūnkumo (Ad, 38.1V.26.182).

Sartų ežere (Zarasų krašte), 1938 mt. vasarą, — daugiau kaip vieno centnerio sunkumo ir daugiau kaip dviejų metrų ilgumo (Ad, 38.VIII.10. 357 — įdėtas ir paveikslas).

Smalininkų apylinkes Nemune, 1938 mt. rudenį, — 78 kg sunkumo.

Lazdijų apylinkės viename Dzūkų ežere, 1939 mt. pavasarį, — daugiau kaip pusantro metro ilgumo (Ad. 39.111.28. 111).

„Vakar Mažoje Nemuno kilpoje sugautas didžiulis šamas . .. daugiau kaip m. ilgumo“ (Ad. 39.VII.9. 357).

J. Elisonas “Kosmos” 1940 m.