Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

MustEKan - Žebenkštis

Žebenkštis

Gyvūnų paveikslai

Žebenkštis (Mustela nivalis L.) priskiriama kiauninių (Mustelidae) šeimai. Kiauninių žvėrelių kaulų rasta ankstyvojo ir vidurinio neolito (IV-III t-mečiai pr. Kr.) ir vėlyvojo neolito (IV t-mečio pr. Kr. pab.-II t-metis) stovyklavietėse. Galėjo ten būti ir šiek tiek žebenkščių. Apie žebenkščių kailių eksportą žinių neradau. 1958 m. į paruošas pristatyta tik 15 žebenkščių kailiukų. Nuo 1970 m. jie nebegaudomi. Tačiau 1981 m. Trakų rajone į kurmiams pastatytus spąstus pateko 53, o 1982 m. – 21 žebenkštis. Gaila, kad taip atsitiko…

Žebenkštis priskiriama plėšriųjų būriui. Tai pats mažiausias Lietuvos plėšrūnas, ir toks slapukas, kad nedaugelis jį pamato, nors, atrodo, žebenkštys paplitusios visoje Lietuvoje. Apsigyvena miškų pakraščiuose, paupių ir paežerių krūmynuose, nendrynuose, o drąsesnės įsitaiso prie trobesių: malkų rietuvėse, žabų krūvose, net tvartuose ir daržinėse. Kaimiečiams dėl to nereikia sielotis – vištos joms nerūpi, gaudo peles, o žiurkių neįveikia, nes patinėliai sveria 60-100, o patelės 39-68 g. Patinų ilgis – 159-197, o patelių – 149-169 mm. Žebenkštys neilgomis uodegomis, trumpomis kojomis bukasnukės, kojų nagai aštrūs, o dantukai geri. Kailiukas per metus keičiasi. Vasarą galvos viršus, nugara, šonai ir šoninės kojų pusės rudos, o pilvas, šonų apačia, krūtinė, pasmakrė ir vidinė kojų pusė – baltos spalvos. Pastebėta ir gelsvos, žalsvos spalvos, margų ir net baltais uodegos galiukais žebenkščių. Žiemą visas kailiukas baltas, tuo žebenkštys skiriasi nuo šermuonėlio, kurio uodegos galiukas žiemą būna juodas. Nuolatinės slėptuvės neturi, slepiasi graužikų urvuose, po medžių šaknimis, išpuvusiuose kelmuose, po akmenimis. Žiemą, kai gilu sniego, lando graužikų takais. Bėgdamos šuoliuoja 20-25 cm šuoliukais, įsilipa į medžius, gerai plaukia. Plaukdamos kartais sučiumpa vandeninį pelėną, žuvį, sukramsnoja moliuską. Retsykiais jos pasmaguriauja ir lizde rastais kiaušinėliais, jaunikliais paukšteliais, tačiau apie 80% jų maisto sudaro peliniai graužikai, kurių, pasak kai kurių autorių, per metus sudoroja 2-3 tūkst. Žebenkštys poruojasi pavasarį. Atveda 2-7 jauniklius, kurie sveria 1,2-1,6 g, o jų ilgis – 42-46 mm. Po mėnesio jie pasunkėja 44 g. Praėjus 19-21 dienai, pradeda girdėti, o po 20- 24 dienų ir matyti. Po 2-2,5 mėnesio jaunikliukai ima gyventi savarankiškai ir sulaukia 3-4 metų. Taigi žvėreliai trumpaamžiai.

Kai kurių pasaulio tautų mitologijoje žebenkštis – nešvarus gyvūnas, pastojus pro snukį, o vaikus vedąs pro ausis.

Gediminas Isokas

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Įrašai kategorijoje

Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
Kielė baltoji foto 480x384 - Kielė baltoji

Kielė baltoji

Kielė baltoji visiems pažįstamas, gražus ir malonus paukštelis, kuriam daugelis žmonių turi
Kuolingos foto 480x384 - Kuolinga

Kuolinga

Vienur kuolingomis, kitur kūlindimis ir žiūrliais vadiname didelius ir gražius — tilvikų
Gervės migloje 480x384 - Gervė pilkoji

Gervė pilkoji

Daugelio paukščiu laukia sodiečiai, begrįžtančių pavasarį iš šiltųjų kraštų, ir džiaugiasi, kai
Eiti į Viršų