Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Bonasa bonasia - Virbė arba Jerubė

Virbė arba Jerubė

Flora ir fauna/Gyvūnų paveikslai

Šiandien virbę pas mumis tepažįsta geri medžiotojai arba nuolatiniai didelių mišku, ypatingai eglynų gyventojai, nes pasunkėjusios mūsų paukščių faunos gyvenimo aplinkybės virbėms padarė tos įtakos, kad jos daugelyje vietų, kuriose seniau tikrai buvo sutinkamos, dar rusams Lietuvą valdant gerokai apnyko, o kitas vištinių šeimos atstovas — tetervinas kurtinys — beveik visur žlugo, retkarčiais pasigarsendamas tiktai kai kuriais Lietuvos pakraščiais. Virbe vadiname gražų ir įdomų paukštį, kuris truputį mažesnis už laukinį karyelį, bet kiek didesnis už paprastą kurapką; vienu žodžiu, virbė ūgio atžvilgiu užima vidurį tarp karvelių ir kurapkos. Pamatęs virbę pirmą kartą, tuojau atkreipsi dėmesį į jos galvą, kurią dabina smailas kuodelis; akys mažutės, mėlynos ir blizgančios: snapas drūtokas, neilgas ir kiek linkterėjęs; sparnai neilgi, kojos taip pat trumpokos ir plunksnomis apaugusios. Plunksninių virbės rūbų spalva tų, kurie sakosi ją matę, visaip nusakoma, pav„ kad jinai esanti pilka, rusvai kanapėta, truputį į gegutės spalvą pasinešusi, rudai pilkai raiba, šviesiai pilka ir t. t. Visas nuomonių skirtumas pareina čionai nuo to, apie kurią virbę, patina ar patelę, kalbame. Patinai, kurie ūgiu kiek didesni, rudai — pilkai — rausvos spalvos, baltais taškiukais išmarginti ir gražiai žvilga; pakaklėję jie turi juodą su baltu lankeliu aplinkui; be to, jų žiedas aplinkui akis platus ir raudonas. Patelės kiek mažesnės, rudai — šviesios — pilkos spalvos, be juodos pakalėlės, netaip ryškiu kuodeliu; jų žiedas aplinkui akis siaurokas ir balkšvas. Snapą virbe turi gelsvą, sparnuose po viena šviesiai balta plunksna, ir kojas juosvas.

Virbe — tikras miškinis paukštis, kuris niekur kitur iš miško gyventi nesiskubina ir apskritus metus jame iš vienos kertelės kiton, valgių ieškodama ir kitais reikalais kraustinėjasi. Bendrai imant, jinai mėgsta aukštą ir seną mišką, kuriame nestinga jauną tankynių. Vietomis jinai bevelyja tiktai dideliuose eglynuose ir kituose spygliuotuose miškuose arti bruknynų gyventi, kitur ir lapuotųjų miškų nevengia, kad tik nestigtų jai uoginių krūmų. Mėgstanti jinai žemas ir drėgnas vietas, pav., alksnytes su eglės priemaiša, nes jai sočiau čionai žiemą gyventi, bet balose jos nesutiksi, pavasarį ir vasarą jinai labiau linkusi gyventi lapuotame miške.

Minta, prigulmingai nuo metų laiko, nevienodai. Žiemą ir pavasariop vyriausiąjį jos valgį sudaro alksnių ir beržu žirginiai, įvairių lapuotųjų ir spygliuotųjų medžiu pumpurai, ėgliaus ir kt. uogos; nuo spygliuotųjų medžių pumpurų ir spyglių lesimo žymiai pareinąs ir gardus virbės mėsos skonis. Pavasarį ir vasarą virbe mintanti įvairiomis žolėmis, pav., kiškio kopūstais ir kt. sultingais lapeliais, prinokusiomis uogomis ir t. t. Sulaukusi jauniklių, virbe pradedanti pati jo ragauti ir jauniklius šerti gyvuliniu maistu: kirmėlėmis, šliužais, vorais, vabzdžiais ir jų vikšrais; jaunikliams pašerti kapstanti skruzdėlynus, kuriuose rankiojanti „skruzdėlių kiaušinius“, ypatingai virbių jaunuomenės mėgiamus. Nuo pusiau vasaros ir rudenį virbė lesa įvairias uogas: žemuoges, mėlynes, girtuokles, bruknes, spalgenas, avietes, kačuoges, tekšes, putino, šermukšnio, ėgliaus ir kt. Vėlyvą rudenį jinai palesa dar randamų miškinių uogų, o ko stinga — papildo įvairių augalų sėklomis, alksnio ir beržo žirginiais ir kt.; valgio virškinimui palengvinti sulesa namažų akmeniukų ir žvirgždelių.

Sulaukusi pavasario virbe ruošiasi linksmai uždainuoti. Teisybė, jinai tokių kuokinių kaip tetirvinąs, muštynėmis palaimintų, nedaro, nes priklauso prie paukščių monogamų, kitaip tariant, poromis, kurios dar iš rudens susidaro, begyvenančių. Anksti iš rvto pavasarį nubudęs patinėlis pakyla į medį ir pradeda gražiai giedoti arba, kaip mūsų medžiotojai sako cieksėti, tardamas t… t… t… ti… ti… ti.; kiti taip virbės balsą taria: ciek… ciek… ciek. arba ciech… ciririch… cich… cich. Tankinėj atsiliepia jo dainelės pažadinta patelė, kuri šaukia patinėli prie savęs. Iškėlęs kuodelį, aistros suimtas patinėlis tekinas bėga, randa ta, kurios ieškojo, ir po trumpo pasimatymo abudu skuba alkio nuraminti: bruknių ir kt. uogu palesti. Teisybė, kai kada patelė panori ilgiau patinėlio dainos paklausyti, ir tuomet jisai, patelės balsan puldamas ir jos nerasdamas, vėl pakyla medin, „cieksi“ ir galop; priverčia kietaširdę patelę jo pasigailėti. Kiek perlesę, jie vėl visą rytą tęsia savotišką jų meilės pramogą, dieną lesinėja, o vakare vėl kelia kuokines; tačiau tikru kuokiniu, kuriose dalyvautu didesnis dalyviu skaičius, virbe nekelia, nebent patinėlis nuveja tolyn tą smaliugą, kuris besigretindamas prie jo patelės mėgina susidariusios virbiu poros šeimyninę laimę griauti. Pas mus kovo mėn. pabaigoje ir balandžio pradžioje, kitur anksčiau arba vėliau, kuokiniu rūpesčius virbės baigia ir pradeda gūžta rūpintis. Paprastai, gūžtą virbe taisosi labai slaptoje vietoje, kur nors žemės paviršiuje, krūmuose, didelės žolės ir tankiu medeliu priaugusiuose, sąmanose, tarp akmenų, žabu, kelmuose ir medžiu pūvėkliuose. Pačią ją gūžtą sudaro nedidelė duobutė, lapeliais, samanomis, viksvomis, žolelėmis, plunksnomis ir net žabeliais išklota. Kiaušiniu deda 6 — 10, retai 14 — 15, kartais esą randama net ligi 20; jauniklės virbės kiaušinių deda mažiau, senės daugiau. Kiaušiniai kiek didesni už karvelio, juosvai gelsvi (kiti sako tamsiai pilkšvi) su mažais retais rausvai juodais (kiti sako geltonais) taškiukais; virbės kiaušiniai išduoda gardu kvapą.

Kaip patelė pradeda kiaušinius dėti, patinėlis vis jos neapleidžia. Peri virbe patelė kiek vėliau už tetirviną, nuo balandžio galo ligi birželio pradžios: patsai perėjimas tetrunka apie tris savaites. Tupi virbe gūžtoje, kiaušinius beperėdama labai stipriai: gali aplinkui ją vaikščioti, medžius visai arti daužyti, o jinai nė krust. Kiti sugeba ją net rankomis beperinčią suimti, tačiau pavoju pajutusi virbe patelė laikos toliau nuo gūžtos nugūžinti ir priešą pėsčia nuvilioti. Jaunikliai iš kiaušinių išsirita tiek stiprūs, kad vos po patelės sparnu apdžiuvę, jau sugeba bėgioti: per 1 — 1½ savaitės jie jau užskrenda ant medžiu, o trečią savo amžiaus savaitę jau juose ir nakvoja. Jei kas artinasi prie virbės jaunikliu, tai jinai visaip stengiasi priešą nuvilioti tolyn: apsimeta negalinti paskristi, rėkia, šlubčioja ir t.t. Nuviliojusi pakyla aukštyn ir džiaugiasi šeimynos išgelbėjimu. Jaunikliai taip pat gudrūs: pastebėję ateinantį žmogų, apsidengia lapais arba, užskridę medin, taip vikriai prie jo prisiglaudžia, kad jokiu būdu pasislėpusio nepamatysi: jo rūbeliu spalva išnyksta medžio paviršiuje. Patinas daugelio tvirtinimu padedąs jauniklius vedžioti. Virbės jauniklius peni anksti iš ryto arba pavakarės sulaukusios; dieną visa šeimynėlė slapstosi. Rudeniop jauniklės virbės spėja galutinai suaugti, nusišeria ir rugsėjo — spalio mėnesį jų šeimynos išsiskirsto naujai susidėjusiomis poromis arba pavieniai gyventi.

Gyvenimo būdu virbe — dieninis paukštis, kuris pasižymi dideliu atsargumu ir gudrumu: priešo pabaidyta jinai tuojau pakyla medin, prisiglaudžia priešingame šone prie šakos ir, atsargiai iškišusi galvutę, seka priešo žygius. Žeme bėginėja apsukriai ir greitai. Balsą turi panašu į švilpavimą mažute žilvičio dūdele; švilpavimu jie vienas su kitu susišaukia, o kai visas ju būrys susirenka, tai malonu esti ir paklausyti; patinėlis švilpia drūčiau. Mėgsta smėlyje pasimaudyti ir tuo būdu nuo parazitų atsikratyti. Dideliu kelionių niekur nedaro, tuo pačiu mišku apskritus metus sukinėjasi, o jei kartais ir toliau išsiruošia, tai nebent alkio, nuolatinio persekiojimo ir kitu neaiškiu priežasčių paraginta. Kaip minėjome, virbės gyvena dažniausiai paromis, o kartais net didesniais būriais rudeniop skraido; taikosi susidurti ir su neišsiskirsčiusiomis virbiu šeimynomis, kurios žiemos metu paliai upelius ir kituose miško užkampiuose gyvena. Rudeniniuose virbiu susibūrimuose kartais galima pastebėti, kaip patinai, uodegas papūtę, sparnus nuleidę ir kuodelius krutindami, renka busimąsias žmonas, o jąsias išsirinkę švilpaudami išsiskirsto.

Kai kurie laukiniu paukščiu mėgėjai kartais daro pastangų laikyti virbe pas save namuose, tačiau jos prijaukinimas sunkokas. Priešu virbe nestinga, nes ja nutveria ir pelėda su vištiniu vanagu ir kiaunė su kitais miško plėšikais ir kt. Aptinka ją, vaikus žemėje beperinčią, ir laputė su šešku; nepagaili išdraskyti jos gūžtos ir piemenys išdykėliai. Laimė tiktai, kad virbės gūžtą labai sunku surasti.

Virbe — medžiojamasai paukštis, kuri visaip medžioja: veda miškan tyčiomis išprusintą šunį, kuris moka virbės medin sutupdyti ir atsargiai paduoda šeimininkui balsą. Nušauti virbę medyje sunku, nes jinai sugeba taip puikiai prie šakos prisiplakti, kad jos ir nepamatysi. Kiti pasidaro iš žąsies plunksnos (kiti daro iš kauliuko) „vobiką“ — švilpinę, dūdelę, kurios balsas panašus į virbiu švilpimą, ir tuo būdu jas susišaukia, o kai privyliota virbe atskrenda, tai ją nušauna. Daugelis gaudo virbės visais atžvilgiais peiktinu būdu: įvairiomis vilkstėmis ir žabangomis. Kadangi šitą medžioklės būdą turėtume visi dori žmonės iš Lietuvos vyti, tai jo čionai ir neminėsime. Virbės mėsa labai gardaus skonio ir daugelio branginama; seniau buvęs pas mumis paprotys dvaruose svečius virbiena vaišinti: vienai virbei mokėdavę po muštinį, o prieš Velykas net brangiau.

Seniau pas mus virbiu tiek būdavę sutinkama, kad jas gausiai medžiodavę, statinėmis sūdydavę ir Rygon parduoti veždavę. Dar netaip seniai kai kuriuose miškuose jos ištisais būriais lakstydavusios. Vėliau jos buvusios išnykusios, o dabar vietomis vėl pradeda atsigauti. Tikra ju tėvynė — Rytu Europos ir Sibiro aukštaliemeniai tankūs miškai. Sutinkama virbiu ir kai kuriuose kalnuotuose V. Eurooos kraštuose; daugelyje vietų, pav., Graikijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Danijoje ir net Šiaurės Vokietijoje ju stinga.

J. Elisonas “Mūsų girios” 1932 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Įrašai kategorijoje

Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
Kielė baltoji foto 480x384 - Kielė baltoji

Kielė baltoji

Kielė baltoji visiems pažįstamas, gražus ir malonus paukštelis, kuriam daugelis žmonių turi
Kuolingos foto 480x384 - Kuolinga

Kuolinga

Vienur kuolingomis, kitur kūlindimis ir žiūrliais vadiname didelius ir gražius — tilvikų
Gervės migloje 480x384 - Gervė pilkoji

Gervė pilkoji

Daugelio paukščiu laukia sodiečiai, begrįžtančių pavasarį iš šiltųjų kraštų, ir džiaugiasi, kai
Eiti į Viršų