Vilniaus krašto ežerais ir upėmis

Vilniaus krašto ežerais ir upėmis

Vytauto Didžiojo Universiteto studentų „Jūros“ korporacijos vandens sporto mėgėjai pereitą vasarą sumanė pakeliauti baidarėmis, dar tada lenkų pagrobto, Vilniaus krašto vandenimis.

Žiauriai „formališkoji“ lenkų atstovybė Kaune kelius kartus pro savo „filtrus“ leido keliautojų sąrašą, bet norėjusio kartu keliauti rašytojo A. Vienuolio – Žukausko vis tik nepraleido. Galop sąrašas nusistovėjo. Palikome 13. Skaičius kai kam nepatinkantis. Išlydėjusieji mus apgailestavo, kad vienas negrįšiąs — prigersiąs. Deja, taip neatsitiko.
1939.6.17 d. Kauno geležinkelio stoty pakrovėme visas 7 baidares. Sulipome patys. Nuotaika pakilusi. Juk keliausime daugiau kaip 2 savaites. Lankysime lenkų pagrobtą mūsų kraštą. Dvi savaites būsime tarp Vilniaus krašto kaimo žmonių. Išlandžiosime tokius kampus, tokias vietas, kur joks turistas neužsuka, ekskursantas neužvažiuoja. Tenai pamatysime, kaip galvoja žmonės.

Tos pat dienos vakarą pasiekiame Saldutiškį. Visų rūpestis — kur nakvynė? Patogumų nenorime, bet daržinės pastogė vilioja. Kreipiamės į Labanoro miškų urėdą p. V. Štuikį, reziduojantį Saldutišky. Čia randam nepaprastą p. p. Štuikių nuoširdumą ir susidomėjimą mumis. Karšta arbata, skanūs užkandžiai atgaivina, nuteikia giliai dėkingai. Stebimės p. p. Štuikių gerumu, visuomeniškumu.

Nakvojom ant šieno. Anksti rytą šeimininkas parūpina arklį ir mes savo baidares iš stoties nuvežam už l½ km į gražų Eisetų ežerą. Ponų Štuikių pavaišinti karšta kava, leidžiamės į viliojančią vandens kelionę. Baidarės pilnos krovinio, priešaky plevėsuoja trispalvė su įrašu: „Saldutiškis — Vilnius — Kaunas. Korp. „Jūra“ 1939.6.18—7.2 d.“
Praplaukiam dalį Eisetų. Gailimės, kad neturime progos pamatyti visą jo grožį ir dydį — juk jis 18 km ilgio! Nuplaukiame į mažą Dumblio ež., o iš ten apie 1 km ilgio siauru upeliu — į Žiezdrelio ež., vėliau į Šventąją. Čia turim pirmą kartą apie 200 m „sausąjį plaukimą“, nes savo jėgomis turime perkelti baidares Pakalo ež.

Nakvynė Pakalo ež. pakrašty p. Motiejūno – Valevičiaus ūky. Čia taip pat maloniai esam aprūpinti vakariene, pusryčiais.
Anksti rytą tęsiame kelionę ir pasiekiam Žiezdre ež., kurio pašonėj garsūs Linkmenys. Čia buv. lenkų kruvinasis piūvis, nužymėtas šiaudinėmis gairėmis, bemaž visą Linkmenų miestelį ir dalį Žiezdro ež. atkirtęs. Čia mes turim patekti „į aną pusę“. Jaučiasi tam tikras lyg ir rimtumas. Tiesa, juk už šiaudų sienos visai kitas gyvenimas. Lietuviams tenai vergovė, tamsus buvimas, beviltis nežinios likimas.

Perėjimo formalumai. Mūsų policija visa atlieka sklandžiai, greitai, su šypsena. Lenkų gi grandinis, pareikalavęs dokumentų, pažadėjo už ½ val. duoti atsakymą. Ta ½ val. virto bemaž 6 valandomis. Mes pradėjom jaudintis. Tai nesiskaitymas su mumis, pagaliau su lenkų atstotu Kaune Charvatu, kurio parašas aiškiai liudijo mums teisę pereiti.
— Nesijaudinkit, ramina mus linkmeniškiai. Kiekvienas tenai „viršininkas“ stengiasi parodyti savo galią. Kuo didesnis sutrukdymas, pavėlavimas, tuo pabrėžiamas didesnis „poniškumas“.

Pagaliau leidžia. Visų nuotaika pakyla. Skubiai ruošiamės, kiekvienas lyg norėdamas pralenkti kitą.

— Paguoskite sutiktus lietuvius, — palinki mums rajono viršininkas p. VI. Žilėnas.

Mūsų sargybą pagerbiam irklu ir su plazdančiom širdim spaudžiame irklus. Jau administracijos linija. Matom ant tilto, kurio apačia mes turim pravažiuoti, minią linkmeniškių. Iš viršaus mus sveikina. Tarp minios maišosi ir lenkų kareiviai, bet nežiūrint jų, nuo tilto mus pasiekia mestos gėlės ir šilti, šilti žodžiai, jausmai, mojavimai. Lenkai įteikia paimtus dokumentus, užregistruoja foto aparatus.

Prieš mūsų akis atsiveria nepaprasto grožio Ūsių ežeras (325 ha ploto, gylis ligi 30 m). Giedras, saulėtas pavakarys, šėlstančios Ūsių bangos, jausmas, kad mes esame savam, tikram lietuviškam krašte, bet lenkų klastingai valdomam, sukelia širdyse dar didesnę neapykantą grboikui. Aplinkui tyvuliuoją vandens plotai, krantai neapmatomai apaugę mišku. Juk tai mūsų turtai. Verčia sukąsti dantis ir susipausti kumštį. Jau maldos išseko, visi mūsų lig gilumos širdies tikri jausmai, įrodymai, kad mes teisūs, kad Vilnius ir jo kraštas mūs, grobikų širdies nesuminkštino.
Iš Ūsių apie 200 m keliamės sausuma į Labokaršio ežerą. Čia mus vėl patikrina lenkų karininkas. Vėl trukdymas. Reikalauja maršruto ir nakvynės vietų nurodymo. Čia pat užpuola neapsakomo stiprumo audra, mus permerkia pagal visas taisykles, nepalikdama sauso siūlo. Tai galingas krikštas, tai laidas sunkios, bet įdomios kelionės.

Perplaukiam Labokaršio, Prūdelio, Balčio ežerus. Po audros tyras ir ramus oras atneša nuo kranto lietuviškų dainų garsus, lietuviškus pašnekesius. Mūsų širdis paglosto. Iš Balčio ež. siauru upeliu tarp plačių pievų, vietomis tarp aukštų skardžių su didžiausiais sunkumais, nakties tamsoj, apie 11½ val. perplaukiam lenkų nustatytą pasienio zoną su nežmoniškais įvestais apsunkinimais, kur nei šuniui garsiau negalima suloti, nei kaimynui pas kaimyną be leidimo nueiti, turgun važiuoti tik leidime nurodytu keliu ir kiti suvaržymai, kurie baisumu pralenkia vienas kitą. Tenai mums uždraudė apsistoti. Apsinakvojom Motiejūnų kaime. Ryte gyventojai nepaprastai nustebo radę tokius svečius. Susirinko visas kaimas. Pašnekesiams nebuvo galo.

Netrukus pasiekiame didžiulį Žeimenos ežerą, iš ten į Šakarvos ež. Krante didelis Šakarvos kaimas, o aplinkui miškai. Miške prie ežero aikštelėj matyti mokytoja išsivedus mokyklos vaikus gimnastikos pamokos. Pamatę vaikai būrį baidarių, puola prie kranto. Garsiai lietuviškai kalbasi. Mes iš vandens juos pasveikinam!

— Labas, vaikai! Ar žinote, kokia čia vėliava ant mūsų baidarių?

— Lietuviška! — daugumas atsako.

Čia pat rūstus lenkiškas mokytojos balsas vaikus nuvaro nuo kranto. Mes nuplaukiame. Pasiekiame Lūšos (apie 600 ha ploto), Dringių ežerus. Šiltai lietuviai sutiko Meironų kaime. Palūšėj priima didelis lietuvybės veikėjas kleb. Prunskus ir gilus patriotas vikaras kun. Apanavas.

Vėl grįžtame Lūšos, Šakarvos ežerais ir patenkame į Žeimenos ež., iš kur sriauniu ir egzotišku Kretortos upeliu atsiduriame Kretonų (apie 700 ha ploto) ežere. Apsistojome gražioj saloj.

Kretonų k. gyventojai, išgirdę mus esant ežero saloj, keliomis valtimis bent 50 žmonių atplaukė į salą. Lietuviškos širdys, jausmingi žvilgsniai, jausmas, kad esam nematomi okupanto ir galime tikrai nuoširdžiai išsireikšti, žvelgti vieni kitiems į akis, be graudinančių žodžių, be kalbų spaudė nevienam iš akių ašaras. Čia kretoniškiai mus „suima“ ir nuplaukdina į kaimą, kur mes randame puikiai paruoštus stalus, susirinkusius visus Kretonų, dalį Pašaminės ir kit. kaimų lietuvių. Nuotaika pakilus. Kaime jaučiamas didžiausis judėjimas. Su dainomis pereinam kaimą, laukus. Mus pasveikina linguoją rugių laukai. Matomi visur rėžių laukai — tai laukia mūsų matininkų. Grįžę jau randame susirinkusius muzikantus. Tas tik nešoko, kas nepasikėlė, tas nedainavo, kurio tenai nebuvo. Vilniečių dainų žodžiai: „Už Lietuvą, už tėvynę tegul šaudo man krūtinę“, arba „Sėk, sesele, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų“ ir pan. ekskursantams ne juokais spaudė ašaras. Stebėjomės jų drąsa, jų karšta tėvynės meile, jų giliu susipratimu. Kartu džiaugsmas apgaubė širdį, kad mes turime „anapus“ tokių, tikrai mielų, brangių lietuvių, kuriuos jokia svetima banga neparblokš ir jie amžiams liks lietuviais toki, koki mes visi turėtum būti.

Nakvynėms mus išsidalino. Lovos kuo minkščiau paklotos. Per naktį turėjom pasakoti apie Lietuvą, kariuomenę, šaulius, aviaciją. Stebėjos, kad pas mus veltui dalinami kaimai viensėdžiais.. Be to, ta proga ūkininkams duodama miško už 20% kainos, vienus metus atleidžiama nuo mokesčių. Ach, kad taip pas mus… dūsavo ne vienas.
Kitą dieną vos apie pietus tegalėjom išvažiuoti. Per ežerą vėl palydėjo visas laivynas. Toliau, per Žeimenos ež. pasiekiame Kaltinėnus. Čia aplankome bažnyčią, p. Ulozus ir kit. Pašte, nors apylinkės gyventojai visi lietuviai — su mumis nekalba lietuviškai. Mums kitaip „nesuprantantiems“, kaip tik lietuviškai, atsiranda tarnautoja, mokanti lietuviškai ir mes susikalbam.

Tokiu būdu lig Kaltinėnų per 4 dienas perplaukiam 16 ežerų, padarom apie 80 km. Per tą kelią sausumos keliu turėjome keltis tik apie 400 m. Tai palyginti labai mažai. Nuo Kaltinėnų prasideda Žeimenos upė. Žeimena man tuo buvo įdomi, kad šia upe, nesenai prieš mūsų kelionę, su lenkais buvo susitarta dėl mūsų miško plukdymo.

Pasiekiame Švenčionėlius, čia mūsų jau laukia lietuviai, apipila gėlėmis. Sutvarkę baidares, tuojau sėdame autobusan ir keliaujame į Švenčionis. Čia taip pat mūsų laukia didelis būrys lietuvių. Priėmimas. Nakvynei mes išdalinami po šeimas. Rytmetį mieste turgus. Visur kalba tik lietuviškai. Krautuvėse žydai, be išimties, kalba lietuviškai, apie mus kaimiečių ir miestiečių minia. Apžiūrime miestą. Kapuos aplankome Nežinomojo Lietuvos kareivio kapą, kurį lenkai išdraskė ir išniekino. Užsukam prie lenkų uždarytos lietuvių Švenčionių gimnazijos. Kieme, kur buvo gėlių klombos, darželiai su rūtomis, lenkai privertė krūvas akmenų. Mat sandėlis, nes šalimai grindžia gatvę. Skausmas suspaudžia širdį. Tuo labiau, kad vokiečių – lenkų karui prasidėjus, lenkai pamatę savo neišvengiamą galą, grąžino gimnazijai veikimą. Mūsų akimis žiūrint, tai didžiausia mūsų panieka ir pasityčiojimas.

Deja, su širdgėla tenka prisiminti Švenčionių miestą ir apskrities dalį, kur bemaž visas 100% gyventojų lietuviai, Lietuvai negrįžo.

Rytmetį nuo Švenčionėlių plaukiame Žeimena toliau. Perplaukiam lenkų poligoną — apie 42 km. Čia mums buvo uždrausta išlipti ant kranto. Per visą poligoną matėm tik vieną lenkų karininką meškeriojantį.

Žeimenos upė buvo pilna sielių. Vietomis tiek daug, kad baidarėmis net kelio nebuvo ir jas reikėjo kelti rankomis. Krantuose visur didžiausi kiekiai pagamintų rąstų. Vietos labai miškingos. Šen bei ten, kaip akys užmato, plynai iškirsti plotai. Kur krantai statūs ir aukšti, rąstai sukrauti aukštai, o krantai gražiai nulyginti, nuskusti, kad patogu būtų rąstus risti į vandenį. Matyt, lenkai stengės kuo daugiau, be atodairos iškirsti miško. Jiems negaila mūsų turto. Tenka džiaugtis, kad likimas sudraudė tą piktą okupanto ranką. Viską iškirsti dar nespėjo. Liko nemažai ir mums. Darbininkai kalba lietuviškai.

Aukštupy Žeimena nepaprastai vingiuota, plukdymas labai sunkus. Gilumas ir platumas, atrodo, pakankamas.
Perplaukę visą Žeimeną (115 km) pasiekiame Nerį, maždaug 50 km nuo Vilniaus. Sriauni Neries srovė padeda mums dirbti. Pasakiškai gražūs paneriai, miškų šlamesys lydi mus lig Vilniaus, kurį pasiekėme birželio 25 d. 14.30 val., t. y., septintoj dienoj mūsų kelionės. Pamatom Gedimino pilį… Pamatę mūsų trispalves, nuo kranto sveikina lietuviai. Pasitinka Pranas Žižmaras ir nemažas būrys lietuvių. Mūsų jausmai, manau, suprantami.

Vilniuj esame Lietuvių Studentų Sąjungos svečiai. Jaučiame malonų rūpestį ir didžią globą. Lankom Gedimino pilį, Katedrą, Rasų kapus, Aušros Vartus ir visa kita, kur nuolatinis, simpatingasis mūsų vadovas stud. Glaudelys mus veda. Nuvažiuojam į Trakus, Kalvarijas, Verkius. Kalbame visur tik lietuviškai. Nakvojam pas vietos lietuvius.
Paviešėję Vilniuj 5 dienas, gausaus būrio palydėti, apleidžiame Vilnių ir Nerimi vėl spaudžiame irklus. Dar kartą atsisukę… matome gausybę mums iškeltų rankų, toliau — rami Gedimino Pilis. Kada, pagaliau, mūsų šventovė, būsi laisva? Taip sau dūmoji atsitolindamas nuo Vilniaus.

Vėl visa eilė įvairių įspūdžių, nuotykių. Visa imam širdin, sumuojant, darom išvadas. Vėl priplaukiam adm. liniją. Čia lenkai praleidžia greičiau. Aplankom Kernavę. Nurodytu vėliavėlėj laiku — VII.2 d. norėdami pasiekti Kauną turim plaukti naktį. Nemaža pavojaus sudarė gausios Neries rėvos. Tokiu būdu apie 92 km be poilsio.

Viso praplaukta apie 500 km ir bemaž visas kelias okupuota sritimi.

B. Rugelis, “Mūsų girios” 1939 m.