Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Vilkas ant uolos - Vilkas

Vilkas

Gyvūnų paveikslai

J. Sakas “Mūsų girios” 1933 m.

Vilko išvaizda primena jo giminaitį šunį. Vilku tarpe ir tenka ieškoti šunies pirmtakūnų. Vilko spalva — pilkšva, su priemaiša gelsvos spalvos, truputį juosvo atspalvio: žiemą kiek geltonesnė, vasara įgauna rudumo. Vilkas — sutinkamas beveik visoj Euro­poj. Pas mus vilku jau senovėje būta. Vėliau, po 1812 m. Napo­leono žygio, jų dar padaugėjo. Dabar po karo, vilkas gana daž­nai sutinkamas. Pastebėta, kad vilku mėgiamiausios vietos — tamsesni miškai, bet būtinai netoli gyventoju. Neapgyventuose plo­tuose ir tundroje vilku mažiau sutinkama. Apskritai vilkai pasi­renka ramias, mažiau daugiau pelkėtas, vietas, mišku tankumynuse. Vilkai iš gyvenamu vietų medžioklėn traukia sutemus: iš ramesniu vietų ankščiau, daugiau apgyventu — vėliau. Alkanas vilkas viena naktį gali nužygiuoti 40—70 kilometru. Bet vilkas medžioja ir so­tus bodamas: žudo gyvulius dėl malonumo. Kraugeriškumas — vilko didžiausias pažymys.

Vilkai gyvena šeimynomis. Prie tėvu jaunikliai, dažnai ir prie­augliai, iki 2 ar 3 metu gyvena drauge, kol patys susiburia į poras. Pavasarį ir vasara vilkai pasiskirsto pavieniui, bet rudenį vėl susirenka šeimomis ir didesniais būriais. Prieaugliai, kartą susibūrę į porą, nepameta daugiau viens kito: viską daro bendrai. Net rei­kale viens kitą staugimu susišaukia.

Vilku vestuvių laikas žiemą, sausio mėn. Po 63—64 dienų vilkė atveda nuo 3—9 vilkučiu, dažniausiai 4—6. Vilkučiai auga panašiai, kaip šuniukai: daug žaidžia, garsiai staugčioja, kas daž­nai juos išduoda. Vilkė labai rūpinasi savo vaikais: juos myli gla­monėja, laižo, aprūpina maistu. Guolį išrenka labai saugioje vietoje, prie vandens šaltinio, kad patogiai galėtu marinti troškulį. Jei vil­kė pastebi, kad žmogus užėjo jos gūžtą, ar dažniau apylinkėje su­kinėjasi, tai tuoj savo vaikus perneša į kitą vietą. Yra buvę atsi­tikimu, kad išbaidyta vilkė pasirinkdavo su savo vaikais prieg­lobsti, netoli triobų, rugiuose, bet taip ramiai laikydavosi, kad savęs neišduodavo. Tik vėliau tuščią lizdą žmonės surasdavo. Vilkė jauniklius maitina iki 4 savaičių pienu, vėliau parūpina mėsos. Jau keturių mėnesiu vilkiukai minta vien mėsa ir reikalauja sau tokios pat porcijos, kaip ir suaugęs vilkas. Todėl vasaros pradžioje vil­ku plėšrumas ir nepastebimas, nes jie pasitenkina smulkiais miško gyvulėliais: kiškiais, paukščiais ir kt., o vidury vasaros, apie liepos ir rugpjūčio mėn., jau pastebimas naminiu gyvuliu nykimas. Tas dažniausiai vilkus ir išduoda.

Prigijusi yra, ypačiai medžiotoju tarpe, nuomonė, kad tėvai vilkai, nešdami jaunikliams maistą, stengiasi jį susirasti, kur to­liau nuo savo lizdo, kad tuo savęs neišduotu. Vargu vilkas turės tiek gudrumo ir susilaikymo, kad sutiktą aviną praleistu ji pro šąli. Rusu medžiot. N. Zvorykinas tą neigia. Stebėdamas vilku gyvenimą, jis užeidavo lizdu ir prie tu lizdu apylinkėje ko dau­giausiai papjaudavo gyvulių. Pataria ten ieškoti vilku lizdo, kur dažniausiai vilkai medžioja sau grobi.

Darydami lizdus, vilkai vengia gretimos šeimynos kaimynys­tės. Jei vienas lizdas susekamas, tai kito apylinkėje iki 10 km. nė ieškoti neapsimoka. Taip vilkai daro, kad nebūtu konkuren­cijos maisto žvilgsniu. Kartą išsirinkusi lizdui vieta, šeima nemeta jos ir kitas metais. Lizdui vieta rasti nelengva, reikalingas jai ra­mumas, vandens šaltinis ir kt. Tokiu vietų maža yra. Jas vilkai pastebi ir, kartą suradę, neapleidžia. Taigi suradus vienais metais vilku gūžtą, tenka ju laukti ten ar greta ir kitais metais.

Iki rudens vilku šeima laikosi prie lizdo, tai daugiau, tai ma­žiau nutoldama nuo jo. Rudeniop, apie rugsėjo mėn., vis rečiau grįžta prie lizdo, kol pagaliau pasirenka visai naują plotą medžiok­lei. Tada prasideda savarankiškesnis gyvenimas nepažįstamose vietose: atsargiai prieky neaiškiais takais eina motina, ko mažiau­siai darydama pėdsaku, užpakaly jos jaunieji taip pat stengiasi tomis pat pėdomis motiną pamėgdžiodami slinkti. Tai visų vilku toks savumas. Ar vienas vilkas nuėjo, ar jų būrys — sunku nusta­tyti, ypač jei neprasiskiria. Tenka spėti iš to, kaip labai pėda įminta, koks jos aiškumas, ar pastebimos detalės.

Gamta vilką gausiai apdovanojo. Jis niekuo nenusileidžia brolėnui šuniui. Vilkas stiprus, patvarus, turi gerą uoslę, puikią klausą. Medžiotojai linkę manyti, kad vilko uoslė ypačiai stebėtina. Bet ne čia tiesa: vilkas daugiau iš klausos ir pastabumo spėja, kur yra žmogus ar maisto šaltinis. Varnu balsas vilkui iš tolo pasako apie dvėsenos buvimą: iš jų balsu jis moka spręsti, ar to maisto išteklius didelis, o gal jis jau baigiamas. Pabaidytos šar­kos čerškėjimo vilkas irgi nepraleidžia nepastebėjęs. Kiek vilkas yra stiprus, tiek jis yra nedrąsus. Sotus vilkas yra bailiausias ir atsargiausias žvėris. Jis tada bijo ne tik žmogaus ar stambesnio galvijo, bet jį baido ir būrys susispietusiu aviu. Lapė aukštinama už jos gudrumą, bet vilkas jai niekuo nenusileidžia. Jis gudrus, apgaulus, atsargus. Vilkas savoje medžioklėje elgiasi atsargiai, gudriai, sekamas puikiai orientuojasi. Vilkas puikiai moka atskirti pėdas: žino kieno jos ir ar reikia slėptis. Sakoma, kad vilkas turi viršutinę uoslę, todėl jam nereikia pėdomis sekti. Visas savo savy­bes jis parodo sekdamas ar puldamas grobį. Vilkai moka organi­zuotai medžioti stirnas. Vienas vilkas veja stirnas, kitas pasislė­pęs tyko. Pailsus pirmajam, antrasis vejasi ir tol pakaitomis vaiko stirnelę, kol tą jėgų nustojusi atitenka bendriems pietums. Vilkas lygiai moka niekeno nepastebėtas vogti, lygiai atkakliai plėšti. Rusijoje, kalbama, kad alkanu vilku gauja užpuola ir meškas ir po atkakliu kovu jas nugali. Pa­vieni vilkai žmogaus vengia, bet yra atsitikimu, kad ir at­virkščiai pasielgia.

Alkanas vilkas vakarais švaistosi kur prie keliu. Ten jam lengviau vaikščioti, be to, čia dažnai pasisuka žmogus, o su juo ir palydovas šuo. Vilkas dažniau mato žmogų, negu žmogus vilką. Tą ir pats vilkas su­pranta: jis jaučia, kad prietemy žmogus jo nemato ir vilkas ne­bijo žmogaus. Prisiglaudęs kur prie krūmo ir tyko. Pajutęs ar pamatęs šunį, kad ir prie žmo­gaus, tol taikosi, kol randa gerą progą auka sučiupti. Taip šunų daug žūsta. Neretai vilkas nu­traukęs retežį vedasi „kiemsar­gi“, už to paties retežio laiky­damas, į mišką. Už tat vilko joks gyvulys nemėgsta. Arklys jaučia jo artumą. Vilkui ban­dant užpulti arkliu kaimenę jie kovoja. Ir brolėnas šuo ne­mėgsta vilko. Stipresnis veda žūtbūtinę kovą, o silpnesni nešdina kailį į šalį.

Matant vilką atviroje gamtoje — jis didingas, žiaurus, tvirtas. Vilko kojos stiprios. Jis nenuilstamas keliautojas lengva riščia, bet greit pailsta didelius šuolius darydamas. Jis tam persunkus. Rusi­joje vilką medžioja raiti: šuoliais varomą vilką taip pavargina, kad raitelis prisivijęs jį dabaigia.

Vilko savybė medžiojant ar norint nepastebėtam pasislėpti, negaišinti nei laiko nei energijos — eiti tiesia kryptimi. Bastytis, sukintis ratų vilkas vengia. Apskritai vengia save išduoti — daryti daug pėdu. Jei žemė ne ištisai padengta sniegu, tai bėgdamas vil­kas vengia palikti sniege pėdu, o taikosi žemėje, kur sunku pastebėti. Dėl to ir vasarą vilkui skersai kelią perėjus retai smėly pėdas rasi­me, nes jis padarė didelį šuolį.

Turint galvoje vilko gudrumą, atsargumą, kad ir visas prie­mones vartojant, kovoti sunku.

Įdomiu daviniu randame „Bremo gyvuliu gyvenime“. Sako kad Lenkijoj, Rytu Prūsijoj ir Lietuvoj, specialiai vilkams me­džioti, didžiose medijose buvo iškirstos plačios linijos, kurios dalyja plotus į mažesnius keturkampius.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
30 × 27 =


Įrašai kategorijoje

Gandralizdis 480x384 - Baltasis gandras

Baltasis gandras

J. Elisonas “Kosmos” 1931 m. Iš karto norėtumėme atkreipti skaitytojų dėmesį į
apalai 480x384 - Šapalas

Šapalas

J. Elisonas “Kosmos” 1935 m. Šapalas pažinti ir nuo artimų jam žuvų,
tulžys virš upės 480x384 - Tulžys

Tulžys

J. Elisonas, “Kosmos” 1931 m. Jei kas paklaustų, kuris mūsų krašto paukštis
Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
Kielė baltoji foto 480x384 - Kielė baltoji

Kielė baltoji

Kielė baltoji visiems pažįstamas, gražus ir malonus paukštelis, kuriam daugelis žmonių turi
X
Eiti į Viršų