Vidutinio dydžio upė - Vidutinė upė. Netikėtos akistatos

Vidutinė upė. Netikėtos akistatos

Patarimai žvejui

V. Armalis

Miškas džiūvo po netikėto kaip šūvis lietaus. Tiršta migla ėmė driektis pažeme. Tarpais atrodė, kad brendi ne žole, o pie­nu. Dar tirščiau miglos kamuoliai gaubė upę. Galėjai tik spėti, kur vingiuoja vaga. Pagal vandens šniokštimą puikiausiai ži­nojau, kad ne kartą mintu takeliu artėju prie rėvos. Teko atsisagstyti apykaklę, nes buvo tvanku kaip pirtyje. Apčiuopomis per alksniais apaugusį šlaitą nusileidau iki vandens. Praskleidžiau švendrus ir atsistojau ant akmens, kurį dar sėmė srovė. Atrodė, kad stoviu prie verdančio katilo, bet žinojau, jog, už­metus masalą tiesiai priešais save, ilgą siaurą vartiklę „Syclops” srovė praneš kaip tik per duburius, kurie glūdi tiesiai virš srau­to skalaujamos akmenų virtinės. Švystelėjau meškerykočiu, ir masalas dingo migloje. Paskui pasigirdo negarsus pliaukštelė­jimas ir valas įsitempė. Kai vartiklė, mano galva, atplaukė iki vagos vidurio, masalą ryžtingai griebė žuvis. Po įtemptos ko­vos išvedžiau priešininkę į pakrantės tykumą ir pamačiau, kad užkibo stambi lydeka. Negalėčiau paaiškinti pagal jokią logiką, ką ji veikė upėtakių pamėgtoje sraunumoje, bet faktas yra fak­tas. Būna akimirkų, kai lyg ir nusivili laimikiu, nes tikėjaisi vi­sai ko kita, tačiau kiekvienas laimikis – likimo dovana. Tad pabridau dvidešimt metrų pasroviui, keletą kartų užmečiau, bet niekaip negalėjau pataikyti į pailgą duburį už seklumos. Išrin­kau sunkesnę (12 g) „Ultimate Mirage” vartiklę, žvilgančią žydra emale, ir pagaliau pavyko masalą panardinti į nužiūrėtą vietą. Spiningo koto viršūnė ritmingai suvirpčiojo, kai blizgė ėmė žais­ti srovėje. Masalas nuplaukė ne daugiau kaip tris keturis met­rus, ir meškerykotį supurtė labai stiprus smūgis. Ir tuojau pat žuvis šoko iš vandens. Praretėjusioje, saulės nurausvintoje mig­loje lyg pridengta kiniško šilko šydu žuvis atrodė labai įspū­dingai. Žvilgantis verpstės formos kūnas akimirką pakibo ore ir tuojau pūkštelėjo į srovę, sukeldamas purslų debesį… Buvau tikras, kad užkibo labai stambus upėtakis, o tokie „mohikanai” – patyrę kovotojai. Todėl šiek tiek atleidau ritės terkšlę. Laiku, nes žuvis keliais įspūdingais šuoliais atsidūrė pačioje srauniau­sioje vietoje ir ėmė iš visų jėgų plaukti pasroviui, paskui skersai srovės… Atrodė, kad ji dygsniuoja vandenį kaip siuvimo maši­nos adata, tempianti paskui save ne siūlą, o valą. Kai milžinė pailso, atvedžiau ją prie kojų ir dar labiau nustebau – tai buvo ne upėtakis, o penkiakilograminis šlakis…

Vidutinės upės – pačios nuostabiausios žūklavietės, nes jo­se spiningininko laukia netikėčiausios akistatos. Čia galima suž­vejoti ne tik lydeką, upėtakį ar šlakį, bet ir stambų šapalą, mek­nę, o kelionės vidutiniųjų upių krantais – žygiai, kuriuose prireikia didelės ištvermės.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*