Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

vejys - Vidutinė upė. "Medžioklė" be varovų

Vidutinė upė. “Medžioklė” be varovų

Žvejo dienos

V. Armalis

Geidžiamiausias vidutinių upių laimikis – šlakis. Šių taurių žuvų žūklė mūsų krašte pažįstama tik nedaugeliui spiningininku, tačiau norintys medžioti šią vieną stipriausių mūsų van­denų žuvų jau gali nusipirkti licenciją ir žvejoti specialiuose upių ruožuose. Geriausias šlakių žūklės laikas – tada, kai šios žuvys ritasi iš neršto upių atgal į jūrą. Patikslinsime, kad tai – geriausias to periodo laikas, kai leidžiama juos gaudyti, nes plau­kiančių į nerštavietes šlakių gaudyti negalima. Tai – kovas ir balandis. Tuo laiku galima sugauti įspūdingų laimikių. Klaipė­dietis Antanas Kontautas 1996 m. balandžio 30 d. Minijoje su­gavo didžiausią oficialiai užregistruotą šlakį – žuvis svėrė 9 kg. Kovo ir balandžio mėnesiais šlakiai jau būna nusileidę iš inta­kų į pagrindinę upę, ganosi vidurupio pradžioje, o dažnai ir visame vidurupyje. Spiningininkai nesutaria dėl to, kokia prie­žastis skatina šlakius kibti? Ar jie tuo laiku intensyviai maitina­si, ar tiesiog energingai atakuoja „atėjūnus”, kai tie įplaukia į jų gyvenamąją zoną? Greičiausiai nulemia abu minėti veiksniai.

Šlakių žūklė turbūt geriausiai yra palyginama su medžiok­le be varovų. Sunkiai nuspėjamas jų kibimo laikas, tik po ilges­nių stebėjimų aptinkamos laikymosi vietos ir slėptuvės. Šios aplinkybės gerokai apsunkina šlakio gaudymą. Ne kartą gali tekti gerą dešimtį kilometrų nusileisti pasroviui tuščiomis. Tie­sa, laimė, kad įmanoma tuo pat metu gaudyti kitas žuvis. Ir netgi tada, kai aptiksite šlakį, jei pasiseks pamatyti jo žaidimus (šlakiai mėgsta šokinėti iš vandens), netgi kai būsite prie to upės ruožo, kuriame jie tuo laiku laikosi, ir be klaidų nustatysite šla­kių slėptuves, net ir tada jie gali paprasčiausiai nekibti. Ir čia tikėtini keli variantai: a) žūklę tą dieną pradėjote per vėlai; b) žūklę baigėte pernelyg anksti; c) geriausias žūklės vietas ap­lankėte pačio blogiausio kibimo metu.

Šlakių kibimo protrūkiai tikėtini bet kuriuo paros metu. Tai priklauso nuo įvairių veiksnių. Gyvenimo ritmą upėje labiau­siai lemia vandens temperatūra. Kai vanduo vidurdienį šiek tiek įšyla, šlakiai ima aktyviau medžioti. Nepalankus, atšiaurus vėjas, atvirkščiai, suveja šlakius į slėptuves, iš kurių juos sunku iškrapštyti. Dar sunkiau šlakių kibimą nuspėti, kai po liūčių upė­je kinta vandens lygis. Ši priežastis – pati blogiausia ir ją aist­ringas spiningininkas lygina su košmarišku sapnu. Dar liūd­niau tai, kad vandeniui slūgstant šlakiai ne tik netenka apetito, bet ir keičia slėptuves. Nepalanki aplinkybė – labai žemas van­dens lygis, pavasarį nukrintantis iki vasarinės atžymos.

Vis dėlto spiningininkas šlakių kibimo metą gali nuspėti remdamasis tam tikrais dėsningumais. Pirmasis rodo, kad pa­lyginti šiltais rytais šlakių kibimas labiau tikėtinas ankstyvomis valandomis arba per popietę. Vėlyvas metas žūklei tokiu oru – neperspektyvus. Antrasis – vėsiomis dienomis šlakiai kimba va­landa ar dviem vėliau, o popiet – anksčiau. Šios žinios nėra ab­soliučiai tikslus receptas – jos daugiausia reikalingos apskaičiuo­ti žūklės maršrutą, kad laiku ar bent jau suplanuotu laiku atsidurtumėte reikalingoje vietoje.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
29 × 30 =


Įrašai kategorijoje

X
Eiti į Viršų