Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kiškiai - Vėjo reikšmė medžioklei

Vėjo reikšmė medžioklei

Medžioklės taktika

Kiekvienas medžiotojas turi būti gerai susipažinęs su vėjo sąlygomis ir medžiodamas prie vėjo sąlygų atitinkamai prisitaikinti. Neatkreipimas į vėją reikiamo dėmesio dažnai gali būti tiesioginė ir vienintelė nenusisekusios medžioklės priežastis: vėjo padedamas, gyvis laiku pajunta medžiotojo buvimą ir suspėja pasišalinti. Pavėjui nuo medžiotojo esąs gyvis savo puikia uosle užuodžia jį, o užuodęs, joks laukinis gyvis nepasiliks ramus savo vietoje laukti medžiotojo dar labiau priartėjant.

Prancūzai medžiotojai vėjui apibūdinti naudoja du išsireiškimus. Jie sako: „bon vent“ ir „mauvais vent“, t. y. geras vėjas ir blogas vėjas. „Geras vėjas“ yra tada, kai jis pučia prieš medžiotoją, kitaip tariant, kai medžiotojas laukia gyvio ar artėja prie jo prieš vėją. Toks vėjas yra medžiotojui palankus. „Blogas vėjas“ yra tada, kai jis pučia medžiotojui į nugarą. Taip esti tada, kai medžiotojas laukia gyvio, arba į jį artėja, pavėjui. Šis vėjas yra medžiotojui nepalankus. Išsireiškimai „geras vėjas“ ir „blogas vėjas“, atrodo, galėtų būti naudojami ir pas mus, nes tai yra trumpi, aiškūs ir patogūs išsireiškimai.

Vėjo įtaką medžioklei mes primityviai galėtumėm taip išsiaiškinti: vėjo nešamos oro molekulės, prisiliesdamos žmogų, prisitraukia jo kvapo, kurį tobula savo uosle lengvai pagauna pavėjui esąs gyvis. Gyvis jį pagauna greičiau ar lėčiau, atsižvelgiant į vėjo kryptį ir greitį.

Taigi vėjas gali puikiai perduoti kvapus, lygiai kaip jis padeda nunešti garsą.

Čia moksliškai neaiškinsime atmosferinių fenomenų, kurie rišasi su vėju. Bet, atsižvelgiant į didelę vėjo svarbą medžioklei, yra naudinga duoti šiuo reikalu keletą patarimų.

Kartais atrodo, kad yra geras vėjas. Bet tai visuomet reikia patikrinti. Patikrinama tokiu paprastu būdu: reikia sušlapinti vieną pirštą ir iškelti jį aukštyn. Iš tos pusės, kur pučia vėjas, bus jaučiama lengvas reagavimas. Papiroso ar pypkės dūmai taip pat gali nurodyti, į kurią pusę vėjas pučia. (Kai kuriose medžioklėse tačiau reikia absoliučiai susilaikyti nerūkius).

vėjo kryptis - Vėjo reikšmė medžioklei
Vėjas grįžta atgal, susidūręs su pamiškės medžiais

Kartais medžiotojas esti įsitikinęs, kad yra geras vėjas. Nežiūrint į tai, dideliam jo nusistebėjimui, gyvis vistiek sužino jo buvimą, nors jis medžiotojo ir nematė. Taip įvyksta dėl to, kad vėjas turi kaprizų. Tuos kaprizus medžiotojas turi žinoti.

Vėjas kartais atsisuka į priešingą pusę, jei jis atsimuša į kokią nors kliūtį. Jis gali pakeisti kryptį dėl temperatūros, jis gali daryti šuolių ir verpetų.

Pačiam medžiotojui teks pernešti tų fenomenų pasekmes, ypačiai jei jis negali jų išvengti, jei jis nėra visiškai tiksliai susipažinęs su aplinka, kurioje medžioja. Vėjo kaprizai ypačiai dažni yra kalnuotose vietose, arti ežerų ir balų. Bet jie pasitaiko taip pat dažniausiai rytais ir vakarais didelių miškų pamiškėse. Dedamieji brėžiniai, paimti iš įvairių aplinkybių, bendrais bruožais, bet vaizdžiai, parodo, kas norima pasakyti.

vėjo kryptis 2 - Vėjo reikšmė medžioklei
Vėjas apsupa ežerėlį esantį tarp kalvelių

Svarbiausia yra įsitikinti, kad yra geras vėjas. Jei pasitaiko vėjo kaprizų, reikia būti iš anksto susipažinus su vieta ir toje vietoje pasitaikančiais kaprizais. Medžiojant visuomet reikia kreipti dėmesį į vėją ir pirmoje eilėje žiūrėti, ar ne vėjas yra medžioklės blogo rezultato kaltininkas. Reikia tai gerai ištirti, kad ateityje galima būtų išvengti naujų nepasisekimų. Medžioklėje, kaip ir kiekvienoje kitoje meno srityje, mokslui nėra galo, ir vienas svarbiausių to mokslo dalykų yra vėjas.

Daugumas žinduolių turi puikią uoslę. Kiškis iš visų plaukuotųjų gyvių turi mažiausiai jautrią uoslę, todėl kiškių medžioklėje nėra reikalo kreipti tiek daug dėmesio į vėjo efektus. Bet kitaip yra su lapėmis, stirnomis, triušiais, juodaisiais gyviais, nes jų nosis yra ideali. Medžioklėje laukiant („ant palaukimo“), be visų kitų atsargos priemonių, reikia būtinai atkreipti dėmesį į vėjo kryptį, nes gyvis, pajutęs nenormalų kvapą, tuojau pasišalina. Senos lapės ir kiti gyviai dažnai net keletą dienų vengia tos vietos, kur buvo užuodę medžiotoją. Gyvis iš to padaro išvadas ir ilgesnį laiką gali toj vietoj nesirodyti, gal būt, atsimindamas tą nenormalų kvapą. Vaikščiodamas jis gali pasirinkti kitus kelius.

Pasirenkant laukimo vietą, reikia stotis prieš vėją, arba bent taip, kad vėjas pūstų į šoną, nes ir tada medžiotojo kvapas arba jo sukeltas triukšmas eis į kitą pusę, ne ten, iš kur yra laukiama gyvio.

Geriausiai yra pasirinkti vietą aukščiau žemės paviršiaus. Jei yra galima įlipti į medį, tikriausiai tai suteiktų didesnių pasisekimo galimybių. Kai vėjas nėra palankus — keičia kryptį, galima išvengti nemalonių jo efektų, pasirenkant vietą 4—5 m aukštyje. Ypačiai tai yra patartina daryti vakarą, nes, nakčiai prasidedant, garavimas iš žemės turi kilimo tendencijos ir leidžiasi žemyn tik vėliau, kai temperatūra yra žymiai kritusi. Esant medžiotojui medyje, kvapas nuo jo kils į viršų, ir žemėje esą gyviai negalės jo užuosti.

Vėjo kryptis 3 - Vėjo reikšmė medžioklei
Laukiant pavakaryje Blogas vėjas įlipusio į medį medžiotojo, gal būt neišduos

Kartais kalbama, kad laukinės antys ir kiti vandens paukščiai turi gerą uoslę. Tai yra netiesa. Prie jų galima prieiti iki šūvio atstumo, nors ir pavėjui. Medžiotojų praktikoj yra atsitikimų, kad paukščiai plaukdami prisiartina visiškai arti prie medžiotojo, nežiūrint į tai, kad vėjas turėtų medžiotoją tikrai išduoti. Tai rodo, kad paukščių uoslė yra visiškai prasta. Bet ančių medžioklėje vėjas turi reikšmės kitu atžvilgiu, būtent: artėjant pavėjui. Tada antys lengviau išgirsta net ir mažiausią triukšmą, kurį medžiotojas judėdamas sukelia. Bet tai yra grynai klausos, o  ne uoslės reikalas.

Visa tai, kas yra pasakyta apie medžioklę „laukiant“, yra naudinga prisiminti ir tada, kai medžiojama judant — artėjant į gyvį. Užsieninių medžiotojų yra patirta, kad daugumas gyvių, kuriuos galima per žiūronus pastebėti toli nuo medžiotojo ramiai ėdančius žolę, tuojau pakelia galvą, pastato ausis, kai tik užuodžia medžiotojo kvapą. Net jei medžiotojas yra gerai pasislėpęs ir visiškai nekelia triukšmo, gyvio uoslė nesuklysta. Jei gyvis yra pavėjui, jis gali suuosti medžiotoją net už poros šimtų metrų. Prie jo prieinant, reikia padaryti didelį lanką.

Jeigu medžiotojas ieško didelių gyvių ir tikisi jų rasti miške, retai apaugusioj vietoj, jis visuomet turi artėti prie tos vietos prieš vėją. Jei medžiotojas tos taisyklės nesilaikys, jis gyvio nė šešėlio nepamatys, nes pastarasis paspruks greičiau, negu medžiotojas jį spės pamatyti. Medžiotojų nusiskundimų, kad nėra gyvių, tiesioginė priežastis dažnai gali būti ta, kad medžiojant nebuvo kreipiama dėmesio į vėją.

Visos šios pastabos tinka taip pat medžiojant su šunim.

— Šis kvailys lekia nieko nežiūrėdamas ir pakelia visas kurapkas! — Taip skundžiasi Jūsų draugas jaunu šunimi, kurį jis paėmė išbandyti medžioklėje ir apie kurio puikumą jam tiek buvo kalbėta.

Kitą dieną Jūs paimate tą patį šunį ir labai nustebęs matote, kad šuo ir puikiai užuodžia, ir puikiai sustoja.

Vėjo kryptis 4 e1523251483930 - Vėjo reikšmė medžioklei
Vižlinis šuo, ieškodamas pakeliui, pakelia kurapkas

Reikia pasakyti, kad ir puikiausias šuo užlips ant kurapkų ir jas pakels, jei jis eis pavėjui. Kaip galima norėti, kad šuo užuostų kurapkas, jei vėjas nuneša jų kvapą į priešingą pusę? Tarp kitko, prityrę šunes, kiek sąlygos leidžia, patys ieško prieš vėją. Bet jaunas šuo paprastai nežino visų vėjo apgavysčių. Jis turi gerą uoslę, bet nemoka ja naudotis. Jis laksto zigzagais medžiotojo priešakyje, visiškai nežinodamas, kad jis turi padaryti lanką ir pradėti ieškoti prieš vėją. Jei jaunas gerai apmokytas šuo užlipa ant kurapkų ir jas pakelia, tai reiškia ne ką kitą, bet tik tai, kad šuo jas užtiko eidamas pavėjui.

Jei medžiotojas bando šunį, kurio savybių jis gerai nežino, jis turi stengtis visuomet leisti šuniui dirbti prieš vėją. Leidžiant šuniui ieškoti prieš vėją, jo darbas žymiai palengvinamas.

Medžiotojas šauna kiškį, bet nevisai sėkmingai. Jis mato, kaip kiškis tolsta ir pagaliau dingsta bulvienoj. Medžiotojas paleidžia šunį persekioti, bet kiškis nesurandamas. Tada medžiotojas turi pašaukti šunį ir vesti jį į tą vietą, kur kiškis išnyko medžiotojui iš akių. Artinantis į tą vietą, reikia žiūrėti, kad vėjas būtų iš priekio. Taip elgiantis, sakoma, kad iš dešimties kartų devynis pavyks gyvį surasti.

Sužeista kurapka nusileidžia ant žemės. Medžiotojas ir jo šuo gerai matė vietą, kur ji nusileido. Prasideda ieškojimas, bet kurapka nesurandama. Ji, matyti, jau yra toli nuo tos vietos, kur nusileido. Tada reikia pašaukti šunį, pažiūrėti, iš kur vėjas pučia, ir iš naujo pradėti ieškoti, atsimenant, kad sužeista kurapka daro puslankius beveik visuomet į priešingą pusę, negu ji yra sužeista. Kartais ji padaro didelį lanką ir sugrįžta atgal į tą vietą, kur ji buvo nukritusi. Tokiose sąlygose, norint padėti šuniui surasti kurapką, būtinai reikia atsižvelgti į vėjo kryptį, nes, kaip pastebėta, sužeistas gyvis išleidžia žymiai silpnesnį kvapą. Medžiojant su kurtais bei skalikais, ne visuomet galima atsižvelgti į vėjo kryptį, nes šuo dirba vienas.

Vėjo kryptis 5 - Vėjo reikšmė medžioklei
Šuo, vėjo klaidinamas, bėga šalia pėdų

Pakėlęs gyvį, jį trumpiau ar ilgiau vejasi pėdomis. Yra šunų, ir tai nėra patys blogieji, kurie medžiodami laiko galvą iškėlę. Jei vėjas pučia iš šono, jie, vydamiesi gyvį, bėga šalia pėdų, uostydami vėją. O kiti bėga, galvą nuleidę prie žemės, uostydami pėdas. Pastarieji yra geri sekliai, bet, kartą pametę gyvį, jie jau sunkiai jį besuranda.

Vėjo kryptis 6 - Vėjo reikšmė medžioklei
Pučiant skersiniam vėjui, šuo, prieš “darydamas stoiką”, abejodamas artėja

Kiškių dažnai panaudojama apgaulė yra staigus šuolis į uždengtą vietą. Šuo, kuris jį seka uostydamas pėdas, čia sutinka didelių sunkumų, tuo tarpu šuo, kuris medžioja iškėlęs galvą, tuoj pasileidžia teisingu keliu, kai tik vėjas jam atneša kvapo.

Vėjo kryptis 7 - Vėjo reikšmė medžioklei
Šuo, eidamas prieš vėją, užuodžia kurapkas

Pastebėta, kad daugumas gerų šunų medžioja iškėlę galvas. Jie vėjo pagalba gali geriau sugauti netoli esančio gyvio kvapą. Gyviui pasislėpus, jie mėgsta padaryti didelį ratą, kad užeitų prieš vėją. Ir šunų dresiruotojas taip pat turi savo jaunus šunis išmokyti šitaip veikti.

Vėjo kryptis 8 - Vėjo reikšmė medžioklei
Medžiotojas, beartėdamas, pakelia antis. Jos ne užuodė medžiotojo kvapą, bet išgirdo jo sukeltą triukšmą

Mūsų medžiotojai, kiek pastebėta, per mažai kreipia dėmesio į vėją ir jo reiškinius. O su tuo vis tik reikia skaitytis. Tada ir medžioklės bus įdomesnės.

K. Z. B. “Medžiotojas” 1940 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
4 × 25 =


Įrašai kategorijoje

Ančių medžiotojas 480x384 - Antys ir jų medžioklė

Antys ir jų medžioklė

L. M. “Mūsų girios 1933 m. Antys Lietuvoje, ypač vandeningesnėse jos vietose,
vis 480x384 - Apie šaudymą šratais

Apie šaudymą šratais

Kiekvieno medžiotojo ir šaulio – sportininko idealas — 100% pataikymų. Kiekvienam medžiotojui
pexels photo 247373 480x384 - Zuikių medžioklė

Zuikių medžioklė

Zuikiai medžiojami įvairiais būdais, bet čia norime aprašyti tik tris varymo būdus.
X
Eiti į Viršų