Vandens paukščių globa

Vandens paukščių globa

“Mūsų girios” 1939 m.  T. Zubavičius

Didžioji antis

Kadaise mūsų krašto raistuose, balose, paupiuose, Ppaežeriuose bei kitur plačiai paplitusi didžioji antis pastaruoju metu dėl tam tikrų aplinkybių ėmė nykti. Tiesa, šiandien pas mus ji dar nereta, bet diena po dienos, metai po metų jų skaičius žymiai mažėja. Tam jų nykimui yra įvairiausių priežasčių ir iš jų čia keletą suminėsime.

Melioracija — vandens ir balų paukščiams giltinė, kuri iš mini­mų paukščių atima jų geriausias veisimosi sąlygas. Kiekvienas mes žinome daugybę pavyzdžių, tad nėra reikalo juos šiame straipsnelyje minėti. Sausindami balas, nuleisdami ežerus, tiesindami upių ar upelių vagas, naudą sau darome, bet su tuo gramzdiname savo krašto gyvū­niją į skurdą, į pražūtį. Po nusausinimų balokšniuose, ežerėliuose belieka tik purvas, gleivėtas dumblas, kuris ilgainiui kietėdamas virs­ta dirvos žeme. Neneigiu šio kultūros darbo, tačiau jį vykdant tu­rėkime galvoje savo krašto fauną.

Didžioji antis — protėvis mūsų naminių ančių, kurių ir dabar dauguma menkai skiriasi nuo savo pirmtakūnės. Tai paukštis, ku­ris veisimuisi nereikalauja ypatingų privilegijų, pasinaudodamas bet kokiu balokšniu. Dažniausia jos taikosi apsigyventi šlapiose pievose, pamiškėse, lieknuose, viksvynuose su karklų krūmais, upelių pakran­tėse, o kartais net ir toli viduryje miško. Jų lizdas kažkokia struk­tūra nepasižymi — tai yra krūme ar pakrūmėj, tarp sausų žolių, pra­sukta, aplinkiniais daiktais apdėliota, pūkų prileista duobutė.

Perėjimo laikotarpis dažnai pareina nuo pavasario eigos: jei pavasaris ankstyvas — deda balandžio pirmoj pusėj, bet jei oras ne­palankus, — dėjimą nutęsia. Paprastai didž. antis deda 14-ką žals­vų, maždaug naminės anties didumo, kiaušinių. Bet jeigu kas pir­mąją dėtį jai sunaikina, tuomet dar deda antrą ir trečią kartą, bet jau po mažiau kiaušinių: vidutiniai 6—8 kiauš. Kaip patelė brangi­na savo busimąją kartą, tur būt, nevienam teko įsitikinti, priartė­jus prie tupinčios lizde anties per porą metrų ir net arčiau. Kiti sako, net galima, perėjimui įsisenėjus, ją paglostyti, paimti nuo kiaušinių. To, savaime aišku, negalima daryti, nes sugauta patelė vargu ar bedrįs grįžti prie kiaušinių. Antis peri 24—26 dienas. Jaunikliai beveik visi kartu išsirita, pareina tatai nuo to, kad antis padėjusi tik paskutinį kiaušinį ima perėti.

Išperėjusi laukų balose, paprastai, antis veda jauniklius į sau­gesnę vietą — didesnį vandenį, priaugusį augmenijos. Tokiuose per­sikraustymuose juos sučiumpa lapės, katės, šunes, šeškai, plėšrieji paukščiai, krankliai, varnos, šarkos ir kiti galūdai. Negeresnės nuo­monės esu ir apie žmogų, kuris turėdamas proto daugiau, nei mini­mas paukštis, elgiasi savanaudiškai, nepagalvodamas, ką daro. Juo labiau, kad žmogus ne tik atsitiktinai naudojasi jauniklių grobstymu, bet dar skiria tam laiko, kad sumedžiojus keletą paukščių. Stato vi­sokius raizgus, kilpas, tinklais gaudo, ima kiaušinius, uždraustu laiku žudo senius ir t. t. Pasinaudoja žmogus ir atsitiktinumu, pav., plau­damas šieną, užtikęs paauglius, kiek pajėgdamas stengiasi kuo dau­giau išmušti, arba užtikus senę, vedant pieva jauniklius, taip pat jų nepagaili. Tiesa, paskutiniaisiais metais ir pas mus jau kitokia nuo­monė kaimo žmonių tarpe, bet apie visišką supratimą laukinių paukš­čių globos reikalu mes negalim džiaugtis, nes įvairaus plauko brako­nierių visur pilna.

Didžioji antis, būdama artima žmogaus kaimynė, daugiausia su juo ir susiduria, o žmogus tą progą išnaudoja. Kiaušinius paimti ir padėti vištai perėti nieko nereiškia. Pagrobti iš balos jauniklius ir juos nelaisvėje laikyti, taip pat nelaikoma tai nuodėmė. Tikrai, tokių primityvių žmonelių pas mus nereta. Nesisieloja jie, jei po dienos kitos visi ančiukai išmiršta, nerūpi jiems ir kokiose sąlygose jie auga. Piemenys, ganydami radę lizdą, lyg per Velykas, ima dau­žyti kiaušinius, mažus paukščiukus kankinti ir  pan. Pusberniai netingi sekmadienių ar šventadienių rytais pakiaušiniauti, pabraidžioti po balas, kad radus ančiukų ar kiaušinių. Nekokie pavyzdžiai, bet jų daug būna. Reikia pasakyti, kad žmoguje dar neužgesęs se­nas, įgimtas žudymo jausmas. Tokius nelemtus papročius turime kraustyti į Braziliją, į Aziją, kur dar yra laukinių žmonių, kur gyvū­nija daug gausingesnė.

Naudą didž. antis mums teikia gana didelę, sąžiningiems medžio­tojams skanų kepsnį ir šiltų plunksnų bei pūkų, o gamtos žmonėms, t. y., tiems, kurie myli gyvūniją, — didelį pasigėrėjimą. Be to, pasta­rieji, bendraudami su gamta, patiria ir pergyvena daugybę savotiš­kų įspūdžių ir, įdomaudamiesi paukščiais, sužino jų papročius, gyve­nimo būdą ir kitas savybes.

Seniau didž. ančių mūsų krašte buvo gana daug, nes, kaip žino­me, melioracija platesne vaga pradėta dar neseniai: juk prieš kele­tą metų kur kas daugiau turėjome įvairių balokšnių. Nemanau, jog rastųsi skeptikų, kurie šiandien į nykstančius vandenis ir balų paukš­čius žiūrėtų miglotomis akimis. Kita vėl, kiekvienas lietuvis turi branginti savo krašto ir negyvą ir gyvą gamtos turtą. Turime sau­goti savosios žemės, kiek leidžia išgalės, vaizdų grožį, o savo kultūrą turime nešti tiems, kas jos labiausiai trokšta. Savo darbų pavyzdžiais pavykime ir net pralenkime kitas tautas ir tuo parodykime kitiems, kad mylime ne vien save, bet ir savo tautos gyvūniją. Melioraciją tvarkykime planingai, bet drauge turėkime galvoje, kad melioracija — laidas vandens ir balų paukščiams į mirusiųjų, išnykusiųjų kara­lystę. Baigiant norėčiau dar priminti, kad dabar yra laikas rūpintis savais nykstančiais sparnuočiais.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
23 ⁄ 1 =