Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

vejo siluetas - Upokšnis. Žvejo šešėlis

Upokšnis. Žvejo šešėlis

Patarimai žvejui

Pačios tinkamiausios dienos žūklei – apsiniaukusios. Sau­lės spinduliai prasimuša net ir pro tankią lapiją, ir nuo spiningininko silueto ant vandens krinta šešėlis. Jei stovėsite nejudė­damas, tai žuvų nepabaidysite, bet užtenka pasvirti, užsimoti spiningu – ir jūsų šešėlis atgis. Visoms žuvims tai kelia pagrįstą įtarimą. Spiningininkas turi ant kranto pasirinkti tokią pozici­ją, kad jo metamas šešėlis nekristų ant vandens. Jei to išvengti neįmanoma, patartina neprieiti arti menamos žuvies slėptuvės, o masalą užmesti iš toliau. Apsiniaukusią dieną, ypač jei dulkia smulkus lietutis, nereikia nuolat sekti, kur krinta tavo šešėlis, tad prie žuvų slėptuvių galima prieiti daug arčiau. Tiesa, negalima užmiršti, jog visada žvejojant upelyje krantu reikia sėlinti tyliai kaip pantera.

Antra, reikia nors šiek tiek žinoti, ką žuvys regi iš savo po­vandeninio pasaulio ant kranto.

Įvairių rūšių žuvų regėjimas labai skirtingas, nes nevieno­das yra regėjimo vaidmuo ieškant maisto ir ginantis nuo užpuolikų. Sekliuose, skaidriuose vandenyse gyvenančios žuvų rūšys mato geriau už drumstų vandenų žuvis. Ypač gerai mato lašišos, šlakiai, upėtakiai, salačiai, kiršliai, šapalai, strepečiai, ly­dekos, tačiau net ir joms akys nėra pagrindinis jutimo organas. Tiesa, pakankamai svarbus. Vis tik būtent tuo žuvys skiriasi nuo daugumos žinduolių ir žmonių. Žuvims akis gali pavaduoti ki­ti jutimo organai. Alaušo ežere pagavau visiškai aklą lydeką, kuri atakavo sukrę. Dažnai pasitaiko aklų upėtakių, kurie su­geba maitintis ir apsisaugoti nuo plėšrūnų. Beje, akys – ne vie­nintelis žuvų šviesos jutimo organas. Žuvų smegenų viršuti­nėje dalyje – zona, kuria žuvys jaučia šviesą, prasismelkiančią per pusiau skaidrią viršutinę kaukolės dalį. Mokslininkai spė­ja, kad šis organas atlieka savotiško kalendoriaus ar laikrodžio, reguliuojančio žuvies biologinius ritmus, funkcijas.

Nors žuvų regėjimo aštrumas mažas, bet šį trūkumą kom­pensuoja tai, kad jų akys labai jautrios šviesai, neblogai skiria spalvas, o regėjimo laukas – platesnis negu žmogaus. Tai žinoti spiningininkui būtina, kad galėtų geriau maskuotis. Pirmiau­sia būtina atminti, kad žuvys mato daug geriau už žmogų ma­žo apšviestumo sąlygomis, pavyzdžiui – žvaigždžių šviesoje. Tiesa, kaip ir žmonės, žuvys naktį neskiria spalvų. Dar viena svarbi žuvų regėjimo ypatybė – jų rega ilgai prisitaiko nuo die­ninio, t. y. spalvinio regėjimo, prie naktinio, t. y. nespalvoto. Ir atvirkščiai. Tam reikia maždaug pusvalandžio, o tuo metu žu­vis mato ypač blogai. Štai kodėl net ir akyliausiai žuviai daug lengviau „pakišti” blizgę ar kitą dirbtinį masalą, kai prasideda saulėlydis arba saulėtekis. Žuvų regėjimas lėtai prisitaiko prie šviesos pasikeitimų ir dieną. Tam reikia kelių minučių. Žmo­gaus akis turi galintį susitraukti ar išsiplėsti vyzdį, o žuvies akis tokio mechanizmo neturi. Vietoj jo žuvies akies dugne – pig­mento krisleliai, kurie pridengia šviesai jautrias ląsteles nuo per­nelyg ryškios šviesos. Štai kodėl plėšrias žuvis geriausiai sekasi gaudyti esant nepastoviam debesuotumui. Žuvis kintančio ap­šviestumo sąlygomis mato blogiau ir lengviau apsigauna.

Spiningininkui pravartu žinoti ne tik tai, kas padeda masa­lui žuvies akyse pasirodyti tikroviškesniam, bet ir tai, koks yra žuvų regėjimo laukas. Ne veltui šią aplinkybę prisimename, kalbėdami apie žūklės upokšnyje ypatybes. Bet žuvis geriau ar blogiau mato beveik visą erdvę aplink, išskyrus ilgą pleišto for­mos zoną po savimi ir už savęs. Šia aplinkybe nuo seno naudo­jasi šapalų, strepečių, salačių ir upėtakių žvejai. Jie meškerioja įsibridę ir užmeta masalą prieš srovę. Žuvis paprastai būna at­sisukusi galva prieš srovę ir paprasčiausiai negali matyti žvejo. Geriausiai žuvis regi tiesiai priešais save. Šią zoną ji regi abiem akimis iškart. Be to, tik šia kryptimi žuvis gali sutelkti akis į arčiau ar toliau esantį objektą. Kitomis kryptimis akis nekinta­mai suorientuota matyti objektus, kurie yra už dviejų metrų ir iki begalybės. Tai vadinamojo periferinio regėjimo zona. Čia žuvies rega daugiausiai fiksuoja didelius, kontrastiškame fone judančius objektus. Suprantama, ir meškeriotoją. Žuvis pasau­lį, esantį virš vandens, mato vandens paviršiaus skritulyje, ku­rio spindulys maždaug lygus gyliui, į kurį žuvis panėrusi. Už šio skritulio ribos vandens paviršius jai atrodo veidrodinis, ne­perregimas. Taip yra todėl, kad šviesos spinduliai, skverbda­miesi į vandenį, keičia savo kryptį, t. y. lūžta. Kuo spindulys gulsčiau krinta į vandenį, tuo labiau jis lūžta. Tad bet koks ob­jektas žuviai yra mažesnis, jei jis yra arčiau vandens paviršiaus. Blogiausiai žuvis regi įsibridusį žveją. Pavyzdžiui, įsibridęs iki kelių žvejas vos už penkių metrų žuviai yra dukart mažesnis. Štai kodėl žvejojantis nuo kranto žvejas privalo dėvėti neryš­kius drabužius ir maskuotis.

V. Armalis

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
28 + 24 =


Įrašai kategorijoje

Sliekas tarp lapų 480x384 - Apie slieką

Apie slieką

K. Sčesnulevičius, “Medžiotojas” 1939 m. Kiekvienam meškeriotojui gerai pažįstamas šis nekaltas gyvūnėlis,
40872436394 8b79076064 c 480x384 - Upokšnis. Metimas į taikinį

Upokšnis. Metimas į taikinį

Daugelis patyrusių spiningininkų yra treniravęsi mėtydami svarelius į taikinį. Anglijoje gimė tradicija
Ežeras Almajas 480x384 - Almajas

Almajas

Almajas arba Alma – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajone, Linkmenų seniūnijoje, apie
X
Eiti į Viršų