Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

tulžys virš upės - Tulžys

Tulžys

Gyvūnų paveikslai

J. Elisonas, “Kosmos” 1931 m.

Jei kas paklaustų, kuris mūsų krašto paukštis visų gražiausias, tai, turėdamas galvoje jo plunksninių rūbų spalva, atsakyčiau, kad tai tulžys. Pas mumis retai kas gali pasigirti šitą apyretį paukštelį regėjęs ir apie jį ką nors pasakyti turįs, o tačiau tatai kai kuriais atžvilgiais įdomus sutvėrimėlis, kuris pradedant nuo ankstyvo pavasario ligi vėlyvo rudens galima pamatyti ties skaidriais ir kiek sraunokais vandenimis. Kaip paiškinti lietuviškasai kalbamo paukščio pavadinimas — tulžys, sunkoka būtų pasakyti, rasi, tatai turi kurio nors ryšio su plunksninių jo drabužių ir tulžies spalvos artimumu. Kitomis kalbomis jį vadina kartais labai gražiais pavadinimais, pav.: anglai — karaliaus žuvininku (rūbų gražumas!), prancūzai — Martynu žuvininku (žuvis gaudo!), vokiečiai — ledo paukščiu, slavai — šaltagimdžiu ir kt.

Atsiminti tulžio pavidalas ir, jį pamačius, jisai pažinai nesunku; Tenka įsidėmėti tiktai jo ūgis, pavidalas, drabužiai ir kai kurie gyvenimo būdo bruožai. Artimesnę pažintį su tulžiu pradėsime nuo to, kad ūgiu jisai mažai kiek tedidesnis už žvirbli. Snapą turi didelį, ploną, tiesų ir galvos ilgumo; žiomenys platūs ir užpakaliniais kampais beveik siekia akių. Liemuo šonais suspaustas, aprūpintas trumpais ir pakankamai bukais sparnais; kojos mažutės, trumputės ir teikia visiškos progos tulžį paukščiu tupiku pavadinti, nes kojų padedamas jisai sugeba tiktai tupėti, bet nevaikščioti. Tupėjimo gabumais tulžys pasižymi dideliais, nes gali be perstogės, kantrai grobio vandenyje besižvalgydamas, ištupėti jam patikusioje šakutėje valandą, dvi ir daugiau. Apie tulžio kūno sudarymą duoda supratimą šie skaitmenys, paimti iš Dr. O. Heinroth‘o, vokiečių ornitologo, knygos: sparnų ilgis 76-81 mm., uodega 38-40 mm., snapas 43-47 mm., kojos 10 mm. suaugę individai sveria 35-40 gr. Visų įdomiausia tulžio plunksninių drabužių spalva, kurią jisai kūno viršuje, bendrai imant, turį žalsvai mėlyną, metalinio atspalvio, o apačioje — rausvą, nelyginant, šilkas Mirgančią. Kiek tiksliau tulžio spalvos klausimą liečiant, tektų pasakyti, kad kaktą, viršugalvį ir pakaušį jisai turi juosvai žalią su mėlynai žalsvomis priemaišomis ir juodomis skersinėmis juostelėmis, nugaros vidurys metališkai šviesiai mėlynas, sparnai ir uodega juosvai mėlynos; krūtinė, papilvė ir uodegos apačia — rausvos ir, rasi, kiek juosvuman pasinešusios; snapas juodas, kojos skaisčiai raudonos. Suaugę patinai nuo patelių tuo skiriasi, kad žalsvai mėlyna jų drabužių spalva ryškesnė.

Tulžio išvaizda - Tulžys
Tulžys Alcedo atthis

Gyvenimo būdu tulžys, pasižymi tokiu, kad jį drąsiai gali pavadinti vienišių ir atsargiu paukščiu, kuris labiau linkęs vienui vienas gyventi ir puikiai sugeba artimesnės pažinties su bet kuriuo priešu išvengti ir kaip tiktai metu nuo jo pasislėpti. Tačiau pastabus žmogus, ypatingai, jei jisai pakankamai, turi kantrybės ir pamėgimo gamtos gyvenimą sekti, atsidėjęs tulžį gali ties kuriuo upeliu, ežeru arba tvenkiniu ir kt. vandenimis pamatyti. Visu labiausiai tulžys mėgsta tokius vandenis, tekančius ir stovimuosius, kurie negilūs ir pakankamai, skaidrūs, kurių išgriauti krantai statūs ir įvairiais krūmais (alksnių karklų ir kt.) apaugę. Be to, jisai labiau mėgsta pasirinkti moliuotas, tiktai ne smėliuotas pakrantes (patogiau gūžtai urvas išsikasti); sutinkamas net aukštai kalnuose (ligi 1800 metrų). Paliai jūras tulžys taip pat apsigyvena, tačiau ir čionai reikalauja, kad būtų stačių pakrančių patupėti ir grobis pasaugoti. Žiemos metu kartais didesniu skaičiumi sutinkamas ties vandeniniais malūnais, praperšomis ir kitomis neužšalusiomis vietomis, kuriose randa progos nors pusbadžiu gyventi.

Kaip prieš tai pažymėjau, tulžys—paukštis vienišius ir paslaptingo gyvenimo būdo, vengia ne tiktai pažinties su žmogumi, bet ir artimesnės kaiminystės su tokiais pat tulžiais, kurie paprastai gyvena poromis atokiau nuo viena kitos. Radęs tinkamą įsigyventi ir grobiui gaudyti vietą, tulžys prasikasa stačioje pakriūtėje urvą, kurio angą gali aptikti kur nors po nusvyrusiomis šakomis arba pavirtusia velėna 1—3 m., atstume nuo vandens paviršiaus. Visų pirma tulžys snapu prasikasa gulstinį ir aukštėliau kylantį taką, kuris turi ilgumo apie 1 m. ir baigiamas nedideliu prasiplėtimu, kuris turi 8-10 cm aukščio, 10—13 cm pločio ir sudaro jaunikliams perėti gūžtą. Pradėjęs darbą tulžys kasamame urve kartais užkliūva kokio nors akmenėlio ir, neįstengęs jo apeiti, pradėtąjį darbą meta. Patsai urvo kasimo darbas sugaišinąs tulžiui 1-3 savaites laiko. Įsigyvena jisai kartais ir medžio drevėje arba kurio nors gyvulėlio pamestame urve. Pažinti tulžio gyvenamą urvą gali iš ypatingo jų kvapo, kuris primena žuvieną, ir jo užteršimo paukščio išmatomis, kuriose žymu skujų ir ašakų liekanų.

Minta tulžys mažomis žuvytėmis, vėžiais ir vandeniniais vabzdžiais, pav., laumės žirgais ir kt. Apsirinkąs kurią nors patogią vietelę: akmenį arba virš vandens nusvirusią šaką, jisai dideliu kantrumu, kaip tikras žuvininkas, įsmeigęs akis vandenin, stebi, ar nepasirodys kuris nors tinkamas grobis. Pastebėjęs prisiartinusią žuvelę, jisai neria varlės būdų vandenin, iškyla su pagautu grobiu oran, nutupia žvalgybos vieton, nusipurto vandenį ir, pagautą žuvelę tinkamai pasitaisęs arba ją net viršun pametėjęs, praryjąs pavykusi jam pagauti „užkandą“. Be galo ryklus, nes per parą praryja ligi 20 gr. žuvelių ir dar keletą vabzdžių priedo. Berydamas kartais paspringsta, nes neatsisako net nuo tokių žuvelių, kurios siekia suaugusio žmogaus piršto ilgumo. Pagautą grobį, pav., vėžį arba didelius vabzdžius, prieš rydamas į akmenį arba šaką aptranko. Jei tupėdamas jokio grobio nesusilaukia, tai pasileidžia paliai vandens paviršių skristi ir, nedideliais sparneliais tankiai plasnodamas, dairos, benepamatys kurio nors vandenyje grobio.

Potvynių metų, kai vanduo esti drumzlinas, gerokai pavargsta nuo bado. Praryto maisto liekanas — žuvų ašakas ir skujas, vėžių ir vabzdžių chitinines kūno apdaro dalis — vėmalų pavidalu išspjauna laukan.

Betupintis ir grobį begaudantis tulžys pamatyti — sunkokas darbas, nes visų pirma jisai moka gerai nuo bet kurių akių pasislėpti ir tuo apsidraudžia nuo jam nemalonaus pasimatymo ir su žmogumi, o kita vertus, jisai pakankamai pastabus, ir vos spėjo žmogus pasirodyti, jį pamatęs tulžys bereginti pasprunka. Išgirsi tiktai charakteringą balsą: pik… pik… pik, ir žalsvas žibantis kamuoliukas bus jau nuskriejęs paliai upę tolyn. Praslinkus kuriam laikui jisai vėlios grįžta savojon žvalgybos vieton. Jei žmonės rečiau tulžio gyvenamoje vietoje rodosi, tai jisai esti atviresnis ir netaip saugosi. Bevaikščiodamas tokioje vietoje paliai upę ir išgirdęs tulžio balsą, kuriuo paukštelis keletą kartų pasigarsina ir vėlios nutyla, atsargiai prieik artyn ir prisižiūrėk. Pamatysi jį šakoje betupintį, žemyn bežiūrintį ir staiga vandenin puolantį, atgalios grįžtantį ir taip besidarbuojantį. Jei žūvavimas esti nevaisingas, tai tulžys šakas užgaudamas, pasileidžia skristi paliai vandenį, sekdamas visais jo vingiais Skrenda tiesiai ir greitai, tačiau didelis snapas ir sunkus kūnas verčia jį smarkiai sparnais darbuotis. Naktį tulžys praleidžia urve arba kurioje pakiūtėje.

Dideliu švarumu jo urvas nepasižymi, nes paukštis užteršia jį savaisiais vėmalais, kurių liekanos ilgainiui sudarančios, nelyginant, paklotą, žuvų ašakų ir skujų sudarytą, kuris saugojąs beperimus kiaušinius ir išperėtus paukščiukus nuo drėgmės ir šalčio. Be to, patsai urvas taip pat esti gerokai priterštas, ypatingai jauniklių, kurie skystą vidurių turinį atsukę užpakalį išvidinėn urvo angon, švirkšte laukan švirkščia.

Paklausite, ar tulžys kelia savąsias vestuves ir kuriuo, būtent, metu Kaip gi, kelia ir nemažu sujudimu darosi jų metų tiek neatsargūs kad net medžių viršūnėse pasirodo. Pajutęs savyje pavasario šaukimą, jisai be paliovos reiškia savo balsą: tit… ik… tit… arba zi… zi… zi, smarkiai įsijaudina, vaiko patelę, kuri nuduoda jo malonių vengiant ir taip
juodu abudu skraido ir džiaugiasi visomis atsigavusios pavasarį gyvybės linksmybėmis. Paprastai jų vestuvės įvyksta Balandžio mėn. pusėj ar Gegužės mėn. pradžioje. Manoma, kad tulžiai sueina poron visą amžių gyventi ir ta pačia gūžta pasinaudoją keletą metų paeiliui, tačiau tenka išgirsti ir tokią nuomonę, kad jie kasmet prasikasą naują gūžtą, kurioje ir dedą kiaušinius prieš tai minėtan ir iš žuvų ašakų ir skujų susidariusiu paklotam kiaušinių, kurie esti dideli ir baltos spalvos, deda 6—8—11, bet dažniausiai 8. Perinti patelė ir labai stipriai, o patinas tuo metu pristatąs jai lesti ir kt, reikalais rūpinasi. Galop, Gegužės mėn. pusėj ar Birželio mėn. pradžioje susilaukia jie ir jauniklių, kurie prasikala iš kiaušinių akli, pliki ir biaurūs pasižiūrėti, kiek vėlėliau jie įgyja pirmuosius mėlynokos spalvos rūbus.

tulžiai poruojasi - Tulžys
Po 26-28 d. jaunikliai lizdą palieka.

Jaunikliai tulžiai labai ryklūs sutvėrimėliai, kurie paeiliui laukia ties išvidine urvo anga begrįžtančių su maistu tėvų, beveik kas pusvalandį kiekvienas apturi po laumės žirgą arba kitą vandeninį vabzdį, apsisuka gūžtoje aplinkui ir užleidžia savo vietą kitam broliui arba seseriai. Paūgėję tulžiukai pradeda landžioti iš urvo laukan ir čionai laukia begrįžtančių tėvų, kurie neužilgo po to pradeda mokinti ir juos pačius grobio virš vandens ir jame pasigauti.

Paslaptingas tulžio gyveninio būdas, gražūs plunksniniai jo rūbai ir, senovėje kreipė žmogaus dėmesį į šitą paukštelį, kurį įvairiomis progomis mini ir graikų, ir romėnų, ir kt. tautų rašytojai. Pav., garsus graikų rašytojas Plutarchas sako: “jei lyginti tulžį, tai su kuria lankštingala — balsu, su kregžde — greitumu, su karveliu — meile, kurios jisai turi patelei, su bite — darbštumu“. Taip pat sužinome, kad senovėje žmonių turėta toks burtas, sulig kuriuo tulžio gūžtos turėjimas suteikdavęs turto, apsaugodavęs nuo Perkūno. Kailis ginąs drabužius nuo kandžių, plunksnos pririšą meilės jausmu, snapas nuo įvairių ligų pagydąs ir t.t. Gaila, kad Lietuvoje jokių padavimų ir burtu apie tulžį man neteko nugirsti.

Tulžys priklauso prie paukščių keleivių, kurie pas mumis pasirodo gana anksti: Balandžio mėn. pradžioje. Išskrenda vėlai rudenį, kai žuvys pradeda gilyn eiti, kai žiemos šalčiai pradeda artintis. Skrisdamas į šiltuosius kraštus iškeliauja paliai upes, o kai kuriose vietose, jei tenai vanduo neužšąla, tai ištisus metus lieka gyventi. Žiemoja Šiaur. Afrikoje ir kai kuriose Viduržemio jūrų šalyse.

Kalbant apie tulžio reikšmę žmogui, tenka pasakyti, kad miško ir žemės ūkiui jisai jokios reikšmės neturi: kiek žalingas žuvų ūkiui, ypatingai tuo atsitikimu, jei ima upėtakius ir kt. auginamąsias žuveles tvenkiniuose naikinti. Tačiau kiekvienas paukščių mylėtojas sutiks, kad tulžys vien už gražumą tenka saugot.

Gyvenamąją sritį tulžys turi pusėtinai plačią, nes sutinkamas nuo 55 šiaur. platumos ligi Šiaur. Afrikos ir vakarų bei vidurio Azijoje; Pietų Europoje gyvena kaipo gūžtaujantis paukštis. Pas mumis Lietuvoje tulžys daugelyje vietų sutinkamas, tačiau visur negausingas.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
21 + 21 =


Įrašai kategorijoje

Vilkas ant uolos 480x384 - Vilkas

Vilkas

J. Sakas “Mūsų girios” 1933 m. Vilko išvaizda primena jo giminaitį šunį.
Gandralizdis 480x384 - Baltasis gandras

Baltasis gandras

J. Elisonas “Kosmos” 1931 m. Iš karto norėtumėme atkreipti skaitytojų dėmesį į
apalai 480x384 - Šapalas

Šapalas

J. Elisonas “Kosmos” 1935 m. Šapalas pažinti ir nuo artimų jam žuvų,
Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
Kielė baltoji foto 480x384 - Kielė baltoji

Kielė baltoji

Kielė baltoji visiems pažįstamas, gražus ir malonus paukštelis, kuriam daugelis žmonių turi
X
Eiti į Viršų