tetervinai medžiuose - Tetervinų medžioklė

Tetervinų medžioklė

Medžiotojo dienos

J. S-kas “Mūsų girios” 1932 m.

Balandžio mėnesiui įpusėjus, kada beveik sniegas visur sutirpo ir upės nuo savo žiemos apdaro pasiliuosavo, susitaręs su vienu eigu­liu, išvykau tetervinų (Tetrao tetrix) medžiotų. Jau buvau girdėjęs, kad šį pavasarį mūsų apylinkėse jų gausingai pasirodė. Kai kuriais metais pasitaiko, kad tetirvinai dideliais būriais, po kelius šimtus, apleidžia didelius miškus ir atsibasto į retus mažus miškelius greta pamiškinių gyventojų triobų. Yra buvę atsitikimų, kada tetirvinu bū­riai nuklysdavo į miesto parkus ir pabaidyti tūpdavo, tai ant medžių, tai ant gretimai stovinčių namų stogų. Kas priversdavo tuos paukš­čių apleisti didelius miškus ir pasirinkti naujas, mažai į miškus pa­našias vietas — sunku išaiškinti, bet patėmyta, kad tokios kelionės pe­riodiniai pasitaikydavo po sunkių, šaltų ir gilių žiemų.

Vos vos pradėjo švysti. Persikėlėme kiton pusėn upės. Kran­tas buvo labai akmenuotas: kur tik stoji, ten akmuo ritasi. Akmenys apsamanyję, apžėlę. Vietomis susimetę į krūvas mažos pušaitės ir kadugių krūmai. Atsargiai, tai peršookdami akmenį, tai aplenkdami dygųjį kadugį, slenkame į didesnį mišką, iš kurie ryto tylumoje bu­vo girdėtis tetirvinu burbuliavimas. Jau neėjome, bet beveik čiaužė­me pirmyn. Šiek tiek prašvito ir eglučių viršūnėse jau galima buvo įžiūrėti juodas tetirvinu figūras. Tetirvinąs visada tūpia į medžių viršūnes, visai nesislėpdamas gilumon, kaip kad jerubė, kuri visada stengiasi prisiglausti tankesnėse šakose.

Jau ir aukštesnis miškas. Dirva ir čia akmenuota, tik daug sto­resnė samanų paklodė.

Einant gilyn miškas vis tankėja. Atsargiai, pamažu minkštu samanų patalu slenkame, slėpdamies už medžių ir krūmų, ir atsidu­riame prie tetirvinu šūvio atstumu.

Nė kiek nesislėpdami galite prie tetirvinu prieiti, kada jie užimti savo muzika — burbuliavimu. Medžiotojai sako, kad jie burbuliuo­dami uždengia ir akis. Tiktai skubiausiai slėpkitės ir tesiog vietoje suakmenėkite, kai burbuliavimas aprimsta. Užtenka vienam tetervinui žmogų arti pajusti, ar įtartiną šlamesį nugirsti ir visam būriui sudiev.

Ištempę kaklus vėduoklės pavidalu, lyros formos išskėstomis uo­degoje plunksnomis, medžių viršūnėse tupėjo tetirvinai. Jų muzika, nuolatinis kurčias, lyg kulkosvydžio šūviai, balsas aidėjo plačioje apylinkėje. Tamsiame kūne aiškiai skyrėsi balzganoka galva su raus­vais antakiais. Tiesiog su nusistebėjimu žiūri į tokį gražų paukštį. Toks buvo didingas vaizdas, kad užsimiršau net apie atvykimo tikslą. Bet mano sėbras ilgai netrūko. Taip buvo negarsus šūvis, kad atrodė tik kapsulis išdegė. Bet visvien, vienas tetirvinąs nusivertė nuo me­džio žemėn. Keista, šūvis nė vieno tetirvino nenugąsdino: tupėjo visi savo vietose ir burbuliavo. Dargi nuo žemės, keletas naujų prisi­jungė prie ankščiau medžių viršūnėse pastebėtų. Mat mes buvome tyčia tam reikalui pasiėmę mažo kalibro šautuvus, kurie ir balsą visai nedidelį duoda. Tuo būdu mums pasisekė nutupdyti tris tetervinus. Anksčiau girdėti medžiotojų pasakojimai, kad taip galima visą tetir­vinu būrį toje pačioje vietoje iššaudyti, beveik pasitvirtino. Tik, sa­ko, nereikia pradžioje šauti į aukščiau tupinčius, nes krisdami pašau­tieji, gali nubaidyti žemiau burbuliuojančius. Tada ir visas būrys nuskris.

Mums to padaryti nepasisekė. Greit vienas tetirvinąs mus paju­to ir pakilo, o paskui jį ir visas būrys. Nors tas būrys netoli lėkęs nusileido ir ten jų vėl burbuliavimas pasigirdo bet mes jų nesivijome, nes greta girdėjome dar arčiau kitą būrį, kurio pusėn ir pasukėm…

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*