Tęsiant temą apie šaudymą šratais

Tęsiant temą apie šaudymą šratais

B. Dirmantas. “Medžiotojas” 1940 m.

Jau turime supratimą apie svarbumą geros šaulio pozos prieš šūvį. Toliau reikia pradėti pratintis šaudyti, tai yra užtaisytu šautuvu pagauti taikinį ir gaiduką nuleisti tuo pačiu momentu, kai šautuvas įsiremia į petį. Visi tie veiksmai turi susilieti, šaulys turi juos atlikinėti iš karto, instinktyviai, atskirų veiksmų pats nepastebėdamas.

Šiuos visus pratimus tuščiu šautuvu reikia nuolatos kartoti, būnant jau ir geru šauliu. Tokia treniruotė atneša neišpasakytai daug naudos medžioklėje ir sporto šaudyme, nes šaulys pripranta prie šautuvo svorio, greito taikinimo ir taisyklingo gaiduko nuleidimo.

Šaudant šratais, niekuomet nereikia stengtis ilgiau ir geriau prisitaikinti. Tai reikia palikti kulkininkams, o čia greitis — svarbiausias gerų rezultatų pamatas. Šio sporto mylėtojui — šauliui šautuvas niekuomet neturi būti kur toli užslėptas, bet kasdieną turi būti lengvai prieinamas kieme, lauke ir kambaryje. Norįs būti geru šauliu visuomet ras per dieną keletą laisvų minučių su juo pasipraktikuoti.

Gal dabar kiltų klausimas, kam reikia taip daug praktikuotis. Atsakymas yra tik vienas: tai reikalinga tam, kad šaulys išmoktų gerai šaudyti geriausiu šaudymo būdu: „išmestinai“ (rusai sako „na vskidku“). Svarbiausieji ir geriausieji šaudymo būdai į judančius taikinius yra tik du: „išmestinai“ ir „su pavedimu“. Rodos, nėra reikalo kalbėti apie šaudymą į nejudantį taikinį. Čia galima, nors ir nepatartina, taikinti, kiek nori, tik reikia žinoti savo šautuvo šratais apibarstymo centrą (tai ištiriama, šaudant į popierio lapus). Reikia žinoti, kad tas centras 50 m atstume dėl gravitacijos įstatymo bus jau apie 20 cm žemiau taikinio vidurio. Taip pat reikia žinoti, kad smarkus šoninis vėjas apie 50 m atstume šratus nuneš apie 1 metrą į šoną.

Šiaip taikinti iš nejudančio šautuvo į nejudantį gyvį ir pataikinti nesunku. Tik reikia žinoti taisyklę, kad į gulintį ar plaukiantį gyvį reikia taikinti į tą liniją, kurioje gyvis susilieja su žeme ar vandeniu, taigi dėl teorijos neišaiškintų dar priežasčių — kiek žemiau.

Žinoma, reikia taikinti ramiai, nesikarščiuoti, mokėti susivaldyti ir netraukti nuleistuko ūmiai ir taip, kad suirtų taikymo linija. Reikia vengti prieš šūvį mirkčioti ar užsimerkti iš baimės, ir rezultatas bus geras, nes taikymo technika į nejudantį taikinį yra nesudėtinga: taisyklingai taikyti — reiškia nuvizuoti taikymo liniją tiesiai nuo šaulio akies sargu į taikymo tašką.

Daug sunkiau yra priprasti šaudyti į judančius taikinius „išmestinai“ — tuo vadinamu geriausiu šaudymo būdu. Tuo tikslu reikia žiūrėti (geriausia, kas gali, neužmerkiant visiškai akies) į tą tašką, kur norima išmesti šratus, įmesti šautuvą petin ir spausti nuleistuką tuojau, kaip tik šautuvas įmestas petin. Taisyti šautuvą prie peties, žiūrėti į šautuvo plokštelę ar sargą nereikia ir čia nėra laiko. Tai vienintelis šaudymo būdas, kuris sporto ar medžioklės šaudyme duoda geriausius rezultatus ir daugiausia malonumo. Šaulys, atrodo, nieko nemąsto ir nežino, o tik, įmetęs šautuvą petin, instinktyviai išmeta šratus prieš taikinį tiek, kad šratai judančiam taikiniui perkirstų kelią. Čia vėl pakartoju taisyklę, kad tik kuo greičiausias šūvis yra geriausio rezultato laidas.

Vienok gerai šaudyti „išmestinai“ galima iš šautuvo, kuris yra šauliui „prie peties“. Toks šautuvas yra tas, kurį įmetęs į petį, šaulys iš karto įvairiuose atstumuose pagauna norimą taikinį, nedarydamas jokių pataisų. Mūsų sąlygose išsirinkti ir nusipirkti tokį šautuvą nelengva. Tokio šautuvo parankumą daugiausia nusveria buožė. Vokiečiai sako, kad šaulys taikina, vamzdžiai šaudo, o pataiko buožė. Apie buožę, jos formas, ilgį, išlenkimą ir t. t. galima daug kalbėti. Apie tai prirašyta nemaža knygų, ir aš čia tų klausimų smulkiai neliesiu.

Neturint šautuvo prie peties, ar šaudant kiek toliau, negu už 35 žingsnių, reikia naudotis antruoju šaudymo būdu, būtent: šaudyti „su pavedimu“. Šiuo būdu dažniausiai tenka pasinaudoti, šaudant ir iš antro vamzdžio, nes „išmestinai“ galima šaudyti tik išmetus šautuvą prie peties, tai yra pirmu šūviu, o antras jau reikalauja „pavedimo“. Šaudant rungtynėse ir laikant šautuvą iš anksto prie peties, galimas tik antras šaudymo būdas su „pavedimu“, nors ir trumpiausiu, taikinio judesio kryptimi.

Medžiojant, tankumynuose, turint visiškai mažai laiko šūviui, tikras yra tik „išmestinai“ šūvis. Čia jokių prisitaikinimų, pataisų negali būti ir nėra jiems laiko. Čia svarbu tik, kad šaulys, prieš šūvį stovėdamas taisyklingoje pozoje, sugautų taikinį ir, kur ir kiek reikia, užmetęs, žaibo greitumu nuleistų gaiduką. Svarbu, kad šautuvas šauliui būtų prie peties (o tai dalykas visiškai individualus, priklausąs nuo šaulio figūros, šautuvo buožės ir balanso); svarbu, kad šaulys mokėtų tuoj susiorientuoti apie taikinio atstumą, greitį ir kryptį. Anksčiau buvo rašyta, kad tik ramaus
būdo ir tvirtų nervų žmogus gali tikėtis būti geru šauliu, bet tai nereiškia, kad tokiam šauliui nereikia vikrumo ir greitos orientacijos. Kiekvienas šaulys turi žinoti, kad žmogaus kūnas yra nevisiškai tobula mašina ir kad gana daug laiko išeina, kol smegenys duoda muskulams įsakymą paspausti nuleistuką po to, kai akys pamatė taikinį, šaulys susiorientavo apie taikinio atstumą, greitį ir kryptį ir pirštais išpildė įsakymą. Judąs taikinys vietoje nestovi ir šratų nelaukia, ir, norint sėkmingai perkirsti jam kelią, reikia šratus gerokai užmesti pirmyn. Mūsų paukščiai, o net ir kiškis, vidutiniai padaro apie 60 ir daugiau kilometrų į valandą. Kiškio greitį dažnai galima pastebėti, važiuojant automobiliu žinomu greičiu, kai kiškis, patekęs į mašinos šviesų ruožą, keletą minučių bėga prieš mašiną. Žinoma, toli taip bėgti jis nepajėgtų, bet per 3—4 kilometrus jis išvysto geroką greitį. Taigi užmetant, reikia atminti, kad viskam, nors nedaug, vis dėlto reikia laiko: kapsuliui išskelti, parakui sudegti, šratams iš šautuvo išlėkti ir t. t.

Apie reikalą šaunant užmesti šautuvą pirmyn medžiotojams buvo tiek daug rašyta ir kalbėta, kad, atsiradus šoviniams su šviečiančia trajektorija, duodančia galimumą kontroliuoti šaulio klaidas, buvo nustatyta, kad daugumas šaulių, šaudami į fazanus, pudeliuodavo dėl per didelio užmetimo pirmyn (tai darydavo, matyti, iš baimės su šūviu pavėluoti).

Kaip ten bebūtų, į judantį taikinį šautuvą dėl minėtų priežasčių reikia užmesti pirmyn. Bet, deja, tas užmetimas kiekvienam šauliui bus individualus ir priklausys nuo daugelio asmeninių priežasčių: nuo oriejentacijos greitumo, judesių, nuotaikos, taip pat nuo šautuvo ir nuleistuko konstrukcijos. Dėl to tiksliai iš anksto jokio užmetimo dydžio nustatyti negalima. Kiekvienas šaulys užmetimo dydį turi nustatyti savo praktikoje, bet ir tai dar reikės skaitytis su šaulio tą dieną sveikatos stoviu ir nuotaika.

Pradedantiems mokytis šaudyti viena tik galima patarti: daryti užmetimus iš pradžių mažesnius ir didinti iki reikalingo dydžio. Labai geras būdas šaudymą kontroliuoti šviečiančiais šoviniais, greta turint draugą stebėtoją, kurį, praktikuojantis šaudyti, visuomet reikia stengtis turėti vietoje tikro trenerio, nes toksai stebėtojas visuomet daug padės išaiškinti klaidas. Labai gerai šaudyti taikinius, lekiančius žemai pagal vandenį ar pagal dulkėtą kelią. Tada klaidos aiškiai matomos nuo šratų smūgių į vandenį ar į dulkes. Šaudymo su „pavedimu“ visas sunkumas yra tas, kad šaulys, užmetęs šautuvą pirmyn, spausdamas nuleistuką, nejučiomis sulaiko ir šautuvo judėjimą. Taigi neišpildoma taisyklė: jei juda taikinys, turi judėti ir šautuvas, iš kurio šratai turi perkirsti taikiniui kelią. Taigi, daugiausia ir reikia tuščiu šautuvu praktikuotis, kad, užmetant šautuvą ir momentiniai nuleidžiant gaiduką, šautuvas nebūtų nė vienos mil. sekundės sulaikytas. Kitaip šūvis bus iš nejudančio šautuvo ir visuomet pavėluotas. Iš čia išeina, kad į judantį taikinį galima šaudyti kaip ir trečiu būdu: iš nejudančio šautuvo į lyg ir nejudantį taikinį. Vienok tas būdas yra nieko nevertas, ir jį skaityti trečiu būdu bei juo naudotis niekam nepatariama. Yra neprityrusių blogų šaulių, kurie iš nejudančio šautuvo iš anksto taiko 1—2 ir daugiau metrų pirmyn judančio taikinio ir spaudžia gaiduką, laukdami, kad gyvis kaip tik užšoks ant jų paleistų „su uždėjimu“ šratų. Bet čia „uždėti“ pirmyn reikia labai daug, ir pasėkoje gaunami blogiausi šaudymo rezultatai.

Iš pasakytų minčių paaiškėjo skirtumas tarp šaudymo dviem pamatiniais būdais: „išmestinai“ ir „su pavedimu“. Šaudamas pirmu būdu, šaulys iš karto įmeta šautuvą petin ir nusitaiko į tašką, kur nori perkirsti lekiančiam taikiniui kelią, o, šaudamas antru būdu, šaulys pagauna taikinį šautuvu ir trumpu, kuo greičiausiu šautuvo užmetimu prieš judantį taikinį užbėga jam už akių ir momentiniai šauna, nė vienai akimirkai nesulaikydamas to šautuvo judesio pirmyn. Kad duočiau šautuvui kiek įsibėgimo, jei taip galima pasakyti — inercijos, aš pats greitai pravedu šautuvu per visą bėgančio ar skrendančio gyvio korpusą ir, dar kiek pagreitinęs šautuvo judesį, šaunu pirmyn to gyvio. Atsižiūrint į taikinio atstumą ir jo greitį, reikia užmesti pirmyn per 1, 2 ir net 3 šaunamo gyvio korpuso ilgius.
Šaudymo būdas „su pavedimu“ kartais duoda laiko ir galimumą ištaisyti šautuvo ir taikinio netobulumus, ir juo reikia pasinaudoti, šaudant toliau negu už 25—35 žingsnių, nes, šaudant „išmestinai“ toliau 35 žingsnių, galima greičiau padaryti klaidų. Šaudyti „su pavedimu“ reikia ypačiai neturint parankaus prie peties šautuvo, iš kurio negalima priprasti šaudyti „išmestinai“. „Su pavedimu“ kartais šaunama ir taip: šaulys iš karto šautuvą užmeta į taikinio priekį ir, atmatavęs reikalingą užmetimą, veda šautuvą taikinio kryptimi, visą laiką išlaikydamas tą patį užmetimą ir ištaisydamas šautuvą. Šūvis paleidžiamas, jokiu būdu nesustabdant šautuvo judėjimo pirmyn. Pirmiau išdėstytą šaudymo būdą „su pavedimu“, ūmai patraukiant šautuvą nuo taikinio pirmyn, rusai vadina šaudymu „s rievkom“, kas, išvertus lietuviškai, būtų „su patraukimu“. Bet tai nėra koks naujas šaudymo būdas, o tik šaudymo „su pavedimu“ varijantas.

„Aplamai, turint šautuvą ne „prie peties“, priseina pasinaudoti šaudymo „su pavedimu“ būdu, nes tas būdas duoda galimumo šautuvo neparankumą šiek tiek ištaisyti.

Šaudant netoli (iki 30 žingsnių), jokių užmetimų pirmyn nereikia, tik reikia nesustabdyti šautuvo judėjimo su taikiniu ir taikinti į taikinio priekį: galvą ar snapą. Todėl, šaudami netoli, medžiotojai ir sako, kad jie pasiekia gerų rezultatų be jokių užmetimų pirmyn.

Vis dėlto šaulys, šaudamas į judantį taikinį, turi stengtis iššauti kuo greičiausiai, nes šratai turi perkirsti taikinio kelią, ir todėl reikia juos kuo skubiausiai mesti ne ten, kur taikinys matyti, bet pirmyn — ten, kur jis bus susitikimo su šratais momentu. Tam tikslui šaulys turi mokėti orijentuotis taikinio atstume bei vietoje ir jo greityje, kas nėra lengva. Atstumus iki 70 žingsnių (50 metrų) galima greitai priprasti apskaičiuoti, vaikščiojant keliais ar po laukus. Reikia priminti taisyklę nešaudyti toliau kaip už 70 žingsnių, nes, šaudant toliau, galimumų nušauti yra nedaug, o gyvio sužeidimas didelės garbės medžiotojui nedaro, gi tai tik suteikia nieku nekaltam gyviui daug kančių.

Medžioklės tikslas — gražiai ir taikliai nušauti ir paimti medžiojamą gyvį, o ne jį sužeisti ir palikti be naudos nugaišti.

Kaip retai tolimas šūvis duoda gerus rezultatus, matyti šaudant stende: geriausi yra 35—45 žingsniai. Kas dažniausiai kliudo medžioklėje gerai šaudyti? Daug yra visokių priežasčių. Daugiausia netikėtumas, susijaudinimas ir nuovargis (stende žmonės visuomet šaudo geriau, negu medžioklėje). Toliau, kliudo nepatogūs drabužiai, ką mes visi gerai jaučiame šaltą žiemą. Kliudo taip pat šaulio karščiavimasis, šūvio baimė, šaltis, lietus ir vėjas. Praktika parodė, kad medžioklėje niekuomet nereikia pervargti: daug geriau, nors trumpai, bet dažniau, atsilsėti. Medžioklėje reikia visuomet atitinkamai kovoti ir su kitomis kliūtimis.

Kalbant apie gerą šaudymo mokyklą, pradedant mokytis šaudyti šratais, reikia turėti galvoje, kad pradėti šaudyti reikia į nejudančius taikinius, geriausia į metrinius popierio lapus, kurių viduryje turi būti aiškus taikinys. Ant popierio aiškiai matyti visi šaulio ar šūvio netobulumai, ir juos reikia taisyti. Taikinant į nejudančius taikinius, taip pat ir į judančius, gali būti klaidų dėl žemo ar per aukšto šūvio, arba dėl nukrypimo nuo stačios taikymo linijos. Taikinio atstumas nuo šaulio turi būti nuo 30—45 žingsnių. Taikinti ir šaudyti ir čia reikia kuo greičiausiai, įvairiausiuose atstumuose (30—45 m) ir įvairiais būdais. Stovint ar einant, reikia kreipti dėmesį į savo pozą prieš šūvį. Turint galvoje šratų pritraukimą prie žemės, šaunant toliau kaip už 35 žingsnių, visuomet reikia taikinti truputį aukščiau taikinio. Vėliau, pramokus, reikia pradėti, jei tai įmanoma, šaudyti į mašinų mėtomas lėkšteles. Pradėti reikia nuo lengviausių, lekiančių stačiai pirmyn. Reikia iš pradžių šaudyti arčiau, vėliau keisti atstumą, šaudyti ir einant, pagreitinti lėkimo tempą ir t. t. Gerai išmokus, reikia pradėti šaudyti šonines lėkšteles. Čia vėl reikia daryti visokius pakeitimus iki greičiausio tempo ir įvairiausių kampų.

Yra ir kita nuomonė, būtent, kad iš karto reikia pradėti šaudyti į šonines lėkšteles ir tuo būdu išmokti reikalingo užmetimo pirmyn. Vienok tie šūviai iš karto per sunkūs, ir neverta nuo jų pradėti, nes pudelių bus daugybė, o tai dabartiniais laikais ir visuomet kainuoja nemažai.

Šaudant į judančius taikinius, visuomet reikia ir svarbu šautuvu pagauti jų „tempą“ ir šaudant tą „tempą“ išlaikyti.
Mokant neblogai šaudyti į judančius taikinius, galima pradėti šaudyti ir medžioklėje, visuomet prisilaikant didžiausio atsargumo su ginklu. Medžioklėje, kaip ir visur, reikia šaudyti visuomet drąsiai ir pasitikinčiai, ir rezultatai bus neblogi.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
23 + 26 =