Ten kur gražu ir istoriška

“Kosmos” 1938 m.

Didingai traukiantys Jie platieji, gražieji, nenuobodieji, tankiai istorinė­mis vietomis nudaigstyti Šventosios paupiai, kaip kad panemuniai ar padubysiai, ir kiek jau buvo apie Šventąją meniškai ar moksliškai rašyta — vysk, A. Baranausko, Jono Biliūno, A. Vienuolio, Tyrų Dukters, Fausto Kiršos, prof. S. Kolupailos. Rodos, anais metais nuo jos, Šventosios, pradžios ligi jos įplaukimo į Nerį, o Neries į Nemuną, drobinlaiviais (baidarėmis) jąją yra plaukęs geografas, prof. K. Pakštas, hidrolo­gas prof. S. Kolupaila, poetas Faustas Kirša arba ją moksliškai tyrinėdami, arba meniško įkvėpimo ieškodami.

Ir eilinis darbininkas, atpuolęs nuo kitų darbų, tų vietų nori paregėti. Anais Lietuvos nepriklausomybės kovų laikais teko Šventąją geriau pažinti ties Degučiais, Dusetomis, Užpaliais, Ukmerge, Vepriais, Upninkais, ir Jonavos ruože, o pereitąją vasarą net antrukart ir Andrioniškio-Anykščių-Kavarsko bare. Anais laikais kitkas rūpė­jo — ginkluotam kariui tiesioginis uždavinys, atsidūrus karo bare lietuvių su juos puolančiais atėjūnais lenkais. Dabar gal kiek lengvesni laikai. Tai gal netyčia bekeliaudamas ir vieną kitą mintį ar įspūdį sau pasižymėti iš to gražaus Lietuvos kampelio, kur yra Andrioniškio-Anykščių-Kavarsko baras.

Gautuosius įspūdžius perkeliu į spaudą. Bet skaitytojas prašomas jų atbaigtų neieškoti, nes keliaujančiam nebuvo kada ir net nerūpėjo visko smulkiausiai ištyrinėti. Įspūdžiai viena — tyrinėjimas kita.

Kas pamatytina?

Pikta žiūrėti, kai, kaip meitėliai, vasarotojai guli miške-pušyne per kiau­ras dienas, ponai ir ponios, seni ir jauni — ir valgo, tik valgo. Gali ir šo­nai prakiurti, o dvasia visiškai sustingti, negaudama įvairesnio dvasios pe­no. Pagulėjai ligi pietų, o popiet, mielas vasarotojau, eik prasivėdinti, kad ne tik kojos, bet ir vaizduotė nesustingtų. O dabar amžinai tapati giesmė: „Dūška, ram!“ — „Dūšikėli, ram-ram-ram!“ —flirtuoja neflirtavę ir žiovau­dami nuobodžiauja.

Gal kam ir neįdomu, bet lietuviui savasis kraštas ligi panagių turėtų būti pažįstamas. Taigi ir papirščiau, sakysim, Anykščiuose vasarojantiems advokatams, mokytojams, buhalteriams, artistams, pramoninkams, korespon­dentams… ir jų žmonoms, sužieduotinėms, vaikams, mokiniams šitokias vietas pačiuose Anykščiuose ir už jų apvaikščioti:

  • A. Baranausko klėtelė-muzejėlis;
  • Didžiausia Panevėžio vyskupijoje bažnyčia (įlipus į bokštus pasidairyti);
  • Šaulių ramovė;
  • Naujas beatramis geležinis tiltas per Šventąją (vysk. A. Baranaus­ko vardo);
  • Naujasis geležinkelio tiltas per Šventąją;
  • Didžiausia Pabaltijy Karazijos vyno dirbtuvė;
  • Senieji kapai (yra dabar restauruota vidury kapų koplytėlė, aprašy­ta A. Vienuolio „Vėžio“ apysakoje drauge su Put-Puterleckio kapu);
  • Naujieji kapai, einant j Anykščių šilelį kur yra įdomesnis kryžius, vieno žmogelio (jau mirusio) dar prieš mirtį pasistatytas;
  • Vandeniai malūnai;
  • Senas buvusio dvaro vienuolyno namas;
  • Provizoriaus A. Žukausko-Vienuolio vaistinė, kur galima susiti­kus pasikalbėti su didžiuoju musų rašytoju;
  • Vieškelio viadukėlis pro geležinkelio apačią;
  • Ties viadukėliu nuimto kalno geologiniai sluogsniai, iškilę į pa­viršių;
  • Medinė progimnazija;
  • Cerkvė;
  • Parapijos salė;
  • Anykštos delta;
  • Šventosios pašlaičiai ties Anykščiais, kur yra pievų, krūmelių, skar­dingų vietų, įbėgančių upelių ir ravogalių;
  • Šventaragio kalnas tuoj už geležinkelio stoties, Lagedžių lauke;
  • Bent 2—3 kilometrus paėjėti pagal Anykštą geležinkelio linija, o grįžti aukštuoju kriaušiu;
  • Abi vasarvietės — Jono Biliūno šile ir Anykščių šilelyje;
  • Legendarinis Marčiupys (upelis);
  • Piestupys (J. Biliūno aprašytasai upelis Biliūno šile);
  • Liūdiškių piliakalnis, nuo kur toli matyti;
  • Aruodėliai, įdomus žemės susiklostymas ties Liūdiškių piliakalniu.

Iš tolimesnių vietų; be kurių nebūtų pilno Anykščių gamtos ir praei­ties vaizdo, būtinai pamatytina:                                               –

  • Mindaugo sostinės Vorutos piliakalnis Šėiminiškėlių s. lauke, tuoj už Biliūno šilo;
  • Vorutos priešpilis ten pat;
  • Elmės, Varelio ir Volupio upeliais nuo Vorutos paėjėti ligi Šven­tosios — nuotaikinga gamta;
  • Apylinkėje aukščiausias Storių kalnas, nuo kur daugybė bažnyčių, matosi su Rubikių ežeru;
  • Puntuko akmuo;
  • Du šventieji ąžuolai už Puntuko akmens;
  • Ties Puntuko akmeniu įkopti į kalną, nuo kur matosi šventosios slėnys, Kavarskas, Dabužiai ir Troškūnai;
  • Karalienės liūnas už šventųjų-ąžuolų prie Šventosios (legend. v-ta);
  • Nyronių sodžius —Jono Biliūno tėviškė;
  • Rubiskių ežeras ir istorinės Jo vietos;
  • Istorinė Latuva ant Anykščių-Andnoniškio vieškeiio;
  • Ėgliakalnis ant Anykščių-Andrioniškio vieškelio;
  • Pavariai — miškų urėdija prie Anykščių-Nyronių kelio;
  • Bent po 4—5 kilometrus paėjėti Andrioniškio, Troškūnų, Svėdasų, Nyronių, Skiemonių, Kavarsko, Kurklių, Debeikių, Rubikių (Utenos) keliais.

Čia aprašomųjų vietų paplanavimas toks: 1) Šventosios paupiais; 2) nuo Anykščių į Andrioniškį, Šventaragio kalnas, Latuva, Andrioniškis, Viešintos; 3) nuo Anykščių į Nyronis, Piestupys, Sėminiškėliai su Voruta, Vorutos priešpilis, įvykių žymeniai, Bliūno tėviškėje; 4) Anykštos pakrantėmis, Ru­bikių ežeras, vis į rytus; 5) Vieškeliu į Storių kainą: Liūdiškių piliakalnis, Aruodliai, Storių kalnas, Burbiškis; 6) Vieškeliu į Kurklius: Puntukas, Šven­tieji ąžuolai, Karalienės liūnas, Kurkliai; 7) nuo Anykščių į Kavarską: Da­bužiai ir Kavarskas.

Į Andrioniškį

Dešiniąja Šventosios upės puse nuo Anykščių į Andrioniškį gražus ir smagus ėjimas — tik apie 10 kilometrų, Perėjęs per geležinkelį, pasikeli ties kryžium į kalną — tau žemai palieka Anykščiai ir atsistoja prieš akis, žvelgiant per miestelio viršų, toImos kalneliai, iš kurių dominuoja Liūdiškių piliakalnis. Gerokai paėjęs ir perėjęs ne vieną sausupį, pakyli į žymų kal­ną, vadinamą Ėgliakalniu.

Kalnas tas platūs, pailgas ir aukštas, apaugęs mišku į Šventosios pu­sę, ir į upę einantis viena terasa. Iš jo matosi plačiau į vakarus, į žiemius visa Andrioniškio apylinkė, iš pušynų išstypusi akmeninė Andrioniškio bažnyčia, Andrioniškio kalnai, taip pat Anykščių bažnyčios bokštai ir Šven­tosios slėnys. Iš abiejų pusių kalno eina „ravai“, kaip čia sako, sausi upe­liai ir bevardžiai, jei pirmais pasitaikiusiais ir pasiklaustais žmonėmis tikė­tumėm. Pusė kalno pušimis apaugusi, o kita pusė po terasos į Šventosios šoną alksniais nužėlusį. Tame kalne keleiviui pravartu apsidairyti, pasilsėti ir užkąsti, lengvučiam vasaros vėjeliui nuo tolumos per tave gaivinamai dvelkiant.

Dabar jau nuo Ėgliakalnio nebetoli ir Šventoji eis, bet pagal pačią upę nėra patogaus takelio. Taigi privalu eiti pirmuoju keliu.

Prieini Vilkaravio upelį, kuris čia per kalnus giliai išsigraužęs gurgena, pavasariais, esą, staugdamas, kaip vilkas. Tankiai krūmų ir me­džių nuželta. Vandenėlis šaltas skanokas, kaip keleiviui: gali atsigerti ir to­liau sau pluošti.

Dar kiek pažingsniavęs, įeini į nužėlusį medžiais giliai įsiskverbusį į kalnuotumus Bėbės upelį. Kelias išeina pro Bėbės aukštų krantų siaurus skardžių tarpus. Upelis prasideda iš Pasmodų sodžiaus ežerėlio. Turint laiko, ne pro šalį upeliu į Šventąją baigti bristi ir nuo tolo antrojoje upės pusėje pamatyti Jono Biliūno tėviškės laukas ir pušynėlius.

Nuo šiol eidamas gali žiūrėti į žemės plotus ir miškų masyvus už Šventosios rytuose, nes eisi kalnuota vieta. Ligi Latuvos ir už jos vis ma­tysi aną Šventosios paupį — lėkštą, vietomis dirbamą, vietomis šienaujamą, vietomis po vieną kitą dar ąžuolą arčiau prie upės išlikusį. Ten pamiškėj Nyronių (Biliūno sodžius) viensėdžiai prisiglaudę. Matai ir gražius name­lius su kultūringa mokytojo Janukėno sodyba. Čia atvažiuoja vasarotojų, nes pušynai sveiki. Šventoji maudytis maloni, duonelės yra, o mokesčių jokių liekųjų nereikia niekam mokėti. Už miško ir pats Nyronių sodžius.

Paėjėjęs prieini ir gražiąją, net ir istorijoje garsiąją Latuvą, apie ku­rią čia atskiromis dar bus. Dešinėj Latuvos pusėj yra kalnas, iš kurio čia pat jau ir Andrioniškis matosi. Į rytų ir pietų pusę nieko nematyti — miš­kai. Nematysi ir čia pat plaukiančios Šventosios, nes už pušyno. Į Šven­tąją patogu išeiti Latuvos pakrančių pagal patį vandenį, tik reikia būti ba­sam, nes šaltiniuotos vietos. Išėjęs į paupį, vėl išvysti Nyronių laukus su viensėdžiais, bet tik jau visiškai panosėje.

Už pusės kilometro nuo Andrioniškio šone kelio stovi Kalčių (Zlat­kų) viensėdis, kur laukuose, sako, archeologinių iškasenų randama.

Nuo Kalčių matai Andrioniškį, kapus ir kitus pušimis apaugusius kal­nus, pereini Švento Jono upeliūkštį ir įeini į bažnytkaimį, pro kurį teka Grieža — smarkiai gurguliuojantis upelis, vis gilyn per smulkučius ak­menaičius griežiantis savo vandenėliu, prasidedantis iš Padvarnykų s. lauko (prie jo ir Griežionių dvaras) ir įtekantis per Andrioniškį į Šventąją.

Šventaragio Kalnas                             

Lagedžiai — dvarelis ir sodžius tuoj už Anykščių geležinkelio stoties, už 1 kilometro, — Lastausko lauke ir yra tas Šventaragio kalnas, kur, kal­bama, buvęs kitkart ugnies aukuras. 1908 m. kalnelis išartas. Jį anais metais yra ir dr. J. Basanavičius tyrinėjęs, o, ką radęs — į Vilnių nusigabenęs.

Latuva

Latuvos upelė prasideda Latuvėnų lauke nuo Troškūnų pusės ir teka pro Palatuvį ties Latuvos sodyba į Šventąją žemiau Andrioniškio už 3—4 kilometrų iš dešinėsės pusės. Prasideda iš Pagriežio ežerėlio ir eina pro Kiaušagalius.

Kita Latuva — trumpas upeliūkštis, įtekantis į Juostą ir einantis nuo Troškūnų rytinės pusės, pro Troškūnų dvaro laukus.

Grįžtu prie pirmosios Latuvos.

Upelė nedidelė, tik į pabaigą eina per dideles nelygumas ir išplatėja. Pabaigoj ji graži: giliai įsigraužusi tarp kalnų, apžėlusių miškais, ir visaip beringuojanti. Upė vingri. Einančiame nuo Andrioniškio pusės į Anykščius pirmajame nuo Šventosios šono kely jokio tilto neturi: vasarą čia perva­žiuoji, o pėsčias per perdėtą sienoją pereini. Pavasariais ar per lietus Latu­va audringa, kad net 1937 m. pavasarį nunešė pylimą ir medinę malūno dalį savo žemupy.

Andrioniškis

Andrioniškis — bažnytkaimis prie Šventosios upės, 10 km, nuo Anykščių, 10 km. nuo Viešintų ir 5 km. nuo arčiausios geležinkelio Pagojų stoties.

„Andrioniškio“ vardo tarimas tiek pat apysunkis suvaikyti, kaip ir, pavyzdžiui, šiauliečiuose Andriaus vardo: Andris, Endris, Endrė, Indris, Ondris, Undris. Ir „Andrioniškį“ vieni čiabuviai taria Indrioniškis, kiti Undrioniškis; Jei bažnytkaimis Andriaus vardą nešioja savo pagrinde, tai, žinoma — Andrioniškis; plg. Andrejevas, Andreikėnai, Andrišiūnai, Andriūnai ir tt. Taigi, Andrio­niškio vardas bus ne vietovardinės, bet asmenėvardinės kilmės.

Galima sakyti, tai bažnytkaimis sodžius: bažnyčia, mokykla, pašto agentūra, 2 krautuvės ir didokas sodžius. Seniau čia buvo Panevėžio aps, valsčius, o dabar valsčius panaikintas ir priskirtas prie Utenos apskrities Anykščių valsčiaus. Policijos irgi nėra. Nėra nė žydelio, nors prieš karą yra buvę net keliolika šeimų.

Iš didesnių miestelių žydelių neturi Aukštaičiuose Pabiržė, o Žemai­čiuose Kartena. Vysk. M, Valančiaus liudijimu (ž. „Paaugusių žmonių knyge­lės“ „Žydus“), dar 1864 metais žydų dar nebuvo: Rageliuose, Aknystoj, Žiobišky, Onišky, Girdiškėj, Varsėdžiuose, Karklėnuose, Pašilėj, Varlauky, Pašaltuony, Pajūry, Tauragnuose, Kužiuose, Rudiškiuose, Šipyliuose, Skaistgiry, Lauksody, Kruopiuose, Meškuičiuose, Kulvoj, Lapėse, Apytalauky, Šventibrasty, Muniškiuose, Panevėžiuky, Pociūnėliuose, Palonuose, Vadak­tuose, Paberžy, Šlapaberžėj, Daugailiuose, Gaidėj, Rimšėj, Belmante, Apse, Pliusose, Pelykuose, Smalvoj, Aviliuose, Kuliuose, Ukrinuose, Beržore, No­tėnuose, Gegrėnuose, Velykiuose, Suoste, Kriklėnuose, Nurkonuose, Brūnavišky, Paskarbišky, Sartininkuose, Radvilišky, Stačiūnuose, Spirakiuose, Jo­niškėly, Grūšlauky, Kartenoj, Budriuose, Lenkimuose, Žaiginy, Pakražanty, Pakėvėj, Pakalnėj, Micaičiuose, Varputėnuose, Pakapėj, Nagurskio Juozapave, Purpliuose, Raudondvary, Stakiuose, Jodaičiuose, Leščiuase, Pernaravoj, Girdžiuose, Ugionyse, Paliepiuose, Panoteriuose, Upninkuose, Raguvėlėj, Ubišky, Kaunatave, Medingėnuose ir Lauksody.

Andrioniškio bažnytkaimis dešinėje Šventosios pusėje, jos pakrantės lomoje, iš visų pusių apsuptoje pušynais. Už upės tie pušynai eina platūs tolyn ir, atrodo, be kokių gyventojų. Tai vadinamoji Smolina — todėl, kad ten smalininkai (dervininkai), smalos (dervos) varytojai (plg. Smali­ninkai, Smolenskas), kad ten prastos žemės, tepadarytos ariamos iš po miškų. O tie miškai yra buvę dviejų nepergeriausiai minimų dvarininkų — Pamarnecko ir Marikonio. Apskritai, ties Andrioniškiu kairėje Šventosios pusėje blogesnės, smiltinuotesnės žemės, negu dešineje, kur vietomis kiek ir molio taikosi. Smolininkai paprastai sako, kad, jei, esą, taip gilumon ar­tum, kaip troškūniečiai arią, tai išverstum „trečiąją karaliaus žemę“, ir nie­kas nebeužaugtų. O toji „trečioji karaliaus žemė“ — raudonas neorganiš­kas, nederlingas žvyras. Užtat nenuostabu, kad eidamas čia dažnoje vietoje susitinki lubino prisėta, kaip apie Kauną ar Dzūkuose. Tą lubiną paskum per mėšlą įverčia ir rugelius sėja. Pavyzdžiui, pernai rugiai tikrai skysti ir žemi buvo: vienas žmogus per dieną su ilgakote (dalge) kažkiek jų nu- švaisto. Eidamas dažnoje vietoje gali matyti ištisus laukelius gražiai žydin­čių grikių, iš kurių žmoneliai sau košės verdasi. Derlingesnėse žemėse la­biau į vakarus ir į pietus jau grikių nebesutinki, nors, sakysim, apie Troš­kūnus dar teko matyti.

Andrioniškio senovė tyrinėtina. Šiandien „iš pupų nevaromas“ bažnyt­kaimis kitkart bus buvęs vadinamasis „miestas“, kaip kad ir Upytė. An­drioniškis ir Upytė jau buvę miestai, tuo tarpu kai šiandien jau didelio Panevėžio dar nė padujos nebus buvę. Andrioniškio sėdyba kitkart bus buvusi labiau įkalniau į kapų pusę, o kur dabar bažnytkaimis, bus pušynai augę arba stačiai upės loma buvusi.

Dar didelis klausimas, ar toji vieta kokio vaidmens nebus vaidinusi Mindaugo laikais. Senovės dokumentuose juk minima Latuvos apylinkė, kur gal buvusi Mindaugo sostinė Voruta, o Latuvos upė nuo Andrioniškio į Anykščių pusę gal tik už 2 kilometrų. Apsigynimo vietovių čia gamtinių kiek tik nori.

Pasidairykim po gražiąsias Andrioniškio apylinkes.

Minėjau, kad už Šventosios tai Smolina. Iš tolo nuo kalno vaizdas žiūrėti į ją pagautus: įvairaus augumo pušynai, tarp jų skynimai, žaliau, šviesiau, rausviau, pogelčiai, vietomis kažkas lyg baltuoja.

Senosios medinės bažnytėlės vietoje prieš keletą metų klebono kun. Dargužo pamūryta nedidžiausia tašyto akmens bažnyčia, kaip kad, sa­kysim, Salako, kuri tiktai milžiniška ir gražesnė. Musų kunigų gi ir staty­tojų esama: impozantiškąją Anykščių bažnyčią prisiminkim, kaip ir daugybę kitų reto didumo ir gražumo bažnyčių, arba kad ir ne bažnyčią, pavyzdžiui, gražiąją Pasvalio gimnaziją, kurios statymo ir statybos spiritus movens yra buvęs kapelionas kun. A. Stašys.

Dabartinis Andrioniškio klebonas kun. Šermukšnis įtaisė bažnyčiai muro (marmulo imitacijos) tris altorius. Jei andrioniškinė bažnyčia tikrai imponuoja (tik gaila, kad stogas laikinis — skindėlių), tikrai žmogų vilioja, tai, antra vertus, jai išvaizdą gerokai gadina kertuotinis neaukštas, visai kito stiliaus (matyt, laikinis?) bokščiokas, niekaip nepriveikiantis dominuoti gra­žiajai Andrioniškio Šventosios upės pušynėtajai apylinkei. Betgi tame bokš­te karo 3 dideli ne vario jau po karo kun. Dargužo rūpesčiu nusiliedinti varpai skardžiabalsiai. Pastatyta ir nauja dabar medžio klebonija. Atnauji­nami ir kiti bažnytiniai trobesiai. Seniau šventory buvę kapai dabar jau iš­lyginti: visur lygu, o kiek lemtesni kryžiai, kur žemesni, susmaigyti pašven- toriu. Tik kažkodėl vieno dvarininko kapas su lenkišku užrašu būtinai at­naujintas, stovi beveik ant tako ir, kai reikią procesijai aplink bažnyčią eiti, kaip tik kliūva. Bet tai, manytina, laikinis reiškinys — metų kitų.

Šalia šventoriaus gražiai atnaujinta ir nudažyta medinė mokykla dvikomplektė, kurios pusę, atrodo, užima mokytojų kambariai — butas. Šių dienų mokykla juo erdvesnė ir juo daugiau kambarių mokymui turi, juo naudingesnė. Juk, matai, reikia atskiros vietos ir tvarkingai išskirstytoms įvairių mokslo dalykų mokymo priemonėms. Turi būti jau užmirštami tie laikai, kai mokslo priemonės turėdavo noroms nenorams mėtytis kur nors mokytojų butų prieškambariuose kartu su kortomis ir šachmatais ar mo­kyklos priebučiuose kartu su šluotomis ir kačėrgomis.

Be gražiųjų bažnyčios ir mokyklos, Andrioniškis ketina susilaukti dar dviejų naujovių; didelio tilto per Šventąją ir džiovininkų sanatorijos.

Dabar per upę už 10 centų žmogų pėsčią perkelia keltas. Pradėti ir akmenys vežti antrajame krante. Tilto statymo darbas kažkodėl sunkiai rieda. Šiaip, paprastai, užupiečiai atvažiavę prisiriša arklius, patys persikelia į miestelį keltu ir už tą „malonumą“, čiabuviai per metus nuo žmogaus tik 2 litus temoka.

Į čia kasmet vis šiek tiek džiovininkų ar silpnaplaučių suvažiuoja aukštuosiuose pušynuose pasigydyti. Jų daug priplūstų, bet visas vargas, kad nėra labai kur apsigyventi ir pavalgyti. Rodosi Panevėžio tuberkuliozo gydymo draugijai yra mušusi į galvą gera idėja Andrionišky džiovinin­kų sanatoriją pastatyti. Sanatorijos projektas rodo ją būsiant dviejų aukštų, jei neklystu. Tai įstaigai žemės tuo tarpu teskirta 2 ha iš valdiškų­jų pušynų. Vieta aukšta, stačiai – kalnas, pušimis liekningai apaugęs. Jau yra kiek ir akmenų pamatams privežta. Vadinasi, džiovininkų sanatorijos statymo darbas jau pradėtas, bet tik, atrodo, laikinai sustojęs. Apylinkės žmonės apsiėmę medžiagą suvežti, kad statyba atsieitų pigiau. Mat, žmo­nės komerciškai čia sprendžia: kai bus sanatorija, pabrangs ar bus labiau suvartojami kai kurie ūkininkų produktai, kaip pienas, sviestas, kiaušiniai, daržovės, vištos, uogos. Vieta, kur stovės sanatorija, tikrai linksmos nuo­taikos, ne tik kad sveika. Iš rytų ir pietryčių — apačioje stūkso visas An­drioniškis, Šventosios slėnys, Smolina, tolumoje Anykščiai, į, Liuiškių smailakainis ir kiti gretutiniai kalneliai, net garsusis Storių kalnas penktajame kilometre dar už Anykščių — nuo Andrioniškio 15 kilometrų.  Retas reginys nuo sanatorijos kalno, o ir nenuobodus. Iš vakarų pusės Griežos upelio platūs šlaitai, vietomis viliojamai skardingi; čia ir pievokšniai, besivaduoją su pušynėliais. Nors iš tos pusės toluma toji netolima, bet reginys puikus ir raminantis, jei sanatorija dar kokį bokštaitį turėtų, tai nuo kažkur tada Andrioniškio kurortą matytum, o patiems ligoniams būtų sveika ir smagu iš tokios retos stebyklos nusiaušinti.

Reikia pasakyti, kad kairiuoju Šventosios pakrančių, tolėliau ar artė­liau, tęsiasi vis kūbriai. Taigi žiūrėkim, ką galėtumėm daugiau nuo kitokių kūbrių pamatyti iš Andrioniškio apylinkės.

Jei, paėjėjęs Viešintų vieškeliu, įkopi į kalną — dabar atsiveria vaizdas į žiemius: kaip ant delno, matai už 6 km tuoj dešinėje vieškelio pusėje Didžiulių kalną, kur stovi seni 2 mediniai kryžiai ir prieš ke­letą mėtų ar 3 metrų aukščio pastatytas menininko B. Bučo projekto gelž­betonis gana originalus paminklas rašytojai Didžiulienei – Žmonai, kuri ten ir palaidota. Dar už 4 km nuo to kalno paėjęs šiauryn prieitum Viešintas, kurių nesenos aukštos mūrinės bažnyčios bokštas aiškiai aplink matosi. Nuo tos pačios vieškelio vietos stebi Kraujupio upelio vietą į žiemius nuo Andrioniškio už Zebelynės. Tas upelis eina nuo Kraujakalnio, netoli nuo Vadaktos upelio, ½ km. nuo Šventosios. Kraujakalnis — aukštas smailus kalnas, stovįs visų tų kalnų vienodoje rikiuotėję. Arti pavaikščioti taip pat įdomios tos vietos; yra ir šaltinėlių.

Viename iš kalnagūbrių apmūryti kapai su apretintomis pušimis. Takai nužymėti, tik tų žymių daug vietų nebežymu. Reiktų medeliais ap­sodinti, kaip labai paveikslingai yra Daujėnų ar Smilgių kapuose. Andrio­nišky kiek netvarkingai ir laidojama, tuo tarpu kai, sakysim, Daujėnų ka­puose stačiai rikiuotė rikiuojama, kad net miela malonu žiūrėti. Kapai, at­rodo, neseni. Juose jokios įžymybės. Gražaus originalesnio kryžiaus nė vieno. Vis dėlto tuoj įėjus į kapus ties prieškalnės viduriu stovi paprastas kryžius su trijų žuvusių partizanų (ar šaulių?) fotografija ir šitokiu antrašu: Antanas 1922 Zarčkus Mirė 1920 m. Spalio 22 d. už tėvynės laisvę. Ir daugiau nieko. Betgi, matyt, tas kapas privalo būti itin gerbti­nas, ir vietinė inteligentija, čia gyvenanti ar tik atostogomis tegalinti su­grįžti pasikieminėti, tuo, manytina, pasirūpins. Pademarklinėj visur mūsų karžygių kapai rūpestingiausiai prižiūrimi. Argi ir Lietuvos centrai užsi­mirštų?!

Tame pačiame kalnų tęsiny tuoj už kapų į pietų pusę pušynu apau­gęs kalnas — tai vadinamieji žydkapiai ir pakalnėj žydpievė, kur seniau buvo karčema, žydelio laikoma. Pro pievą eina nedidutis Šv. Jono upelis į Šventąją, bet tikro senoviško to upelio vardo žmonės jau nebe­moka pasakyti. O Šv. Jono vardas jam prigijęs nuo tol, kai prie jo ir vieškelio, einančio į Anykščius, buvęs šv. Jono atminimo kryžius pastaty­tas. Apskritai, reikia pabrėžti, kad vienos ir kitos Šventosios upės pusių pakelėse prie upelių (o tų upelių daug!) vis Šv. Jono Krikštytojo atmini­mo kryžių su statulėlėmis pristatinėta nuo seno ir tebestatoma dabar. Grįž­tu. Taigi, apie tą šv. Jono upelį, t. y. į pietus nuo Andrioniškio, randą, pinigėlių varinių, bet, kai imi prašyti parodyti, tai atsikalbinėja arba sakosi pametę ar kur nukišę.  

Iš Andrioniškio apylinkės šviesuomenės dar per maža, bet ir toji dar jaunutė — daugiausia mokytojai, kur toliau nuo savo gimtojo lizdo bemokytojaują pradžios mokyklose. O kraštas lietuviškas, o vietos, sveikos, o žmo­nės geri ir pasiturį, — visos sąlygos inteligentų Lietuvai ir sau duoti.

Vyrai, moterys! Imkit į savo rankas iniciatyvą, ir Andrioniškiui jūsų bus graži ateitis.

Viešintos

Važiuodamas nuo Andrioniškio į Jurgiškius (sena vietovė) ir už jų į Kupiškį, už 10 km privažiuoji Viešintų miestelį, kuriam arčiausia Surdegio gel. stotis už 14 km.

Miestelis turi didelę mūro gotiko bažnyčią, statytą 1906 m.; yra pusė­tinai tvarkomi kapai; prie bažnyčios 1918—1928 m. nepriklausomybės pa­minklas kryžius; garinė pieninė ir garinis malūnas.

Į vakarus, kiek toliau nuo miestelio, gražus Viešintų ežeras, iš kur iš­teka Viešinta ir nuteka į vakarus pro Subačių, pasiekdama Lėvens vagą. Prie ežero yrą du piliakalniukai pušimis apaugę.

Senosios Viešintos buvusios kitoj vietoj: prie pat ežero iš pietų pu­sės. Jas įkūręs kažkoks ponas Vieša. Tuokart jis gyvenęs prie Jurgiškių ežero, bet jam nepatikę ten gyventi ir atsikėlęs prie Viešintų ežero ir įkū­ręs tą naują miestelį. O Jurgiškių kaimas keli kilometrai už Viešintų į Ku­piškio pusę, — ir, pasakoja, jis esąs senesnis už Viešintas.

Kitoj ežero pusėj yra Paežerių bažnytkaimis, kur stovi rusų cerk­velė. O už 4 km nuo Viešintų į Andrioniškio pusę prie vieškelio stovi kalnas, tame kalne 2 mediniai senesni kryžiai ir rašytojos Didžiulienės – Žmonos kapas su gražiu gelžbetoniu paminklu.

Iš žymesnių viešintiškių yra lietuviškųjų knygų platintojas kun. Br. Šlamas, menininkas tapytojas Kazys Šimonis (g. 1887 m.) iš Starkonių, kun. Vaitiekūnas (Jonavos klebonas ir burmistras), Didžiuliai.

Baudžiavos laikais Viešintų dvarą valdęs Jonas Durasas — žiau­rus dvarininkas. Jis žmones už menkiausią nusikaitimą tuoj agrazdais pla­kęs, druska plakamąją vietą pabarstydamas, kad labiau skaudėtų. Baudžiau­ninkai (lietuviai) vos laikydavę gyvybę: per savaitę tegaudavę šeimai 6 gorčius grūdų. Tai žmoneliai trindavęsi ąžuolo nupuvimus ir dėdavę į duoną arba, kai atsirasdavę rūgštimėlių pagrioviuose, juos pjaudavę ar rinkdavę, sudžiovindavę, grūsdavę ir dėdavęsi į duoną.

Toliau nuo ežero gyvenęs ponas Balsaučius — rusų šnipas, anot žmonių. – Žodžiu, žmonės nenoriai apie „savo“ poną pasakoja, o jei per ilga ir iššipasakoja, tai tokių baisių dalykų prisako, kad žmogus tuo tarpu ir į spaudą bijai atiduoti, turėdamas galvoj, kad kai kas kai kur iš panašuolių dar tebegyvi anų ponų vaikučių pavidalu. Vietiniai mokytojai ir jau­nieji inteligentai (pav., teisininkas Jokubka) su mokiniais (pav., 8-sios kl. mokinys Pečkus, ir k.) iš žmonių galėtų tikriausių ir plačiausių žinių apie savo dvarininkus visus užrašyt ir spaudai paskelbti. O įdomėlis įdomėlis, kad net plaukai šiauštųsi!

Nuo Anykščių pro Nyronis

Nuo Anykščių pro Nyronis (J. Biliūno tėvynė) į Andrioniškį keliaujant šitoks keliaruožis (maršrutas) kairiąja Šventosios puse.

Iš Anykščių išeini Jono Biliūno gatve, pereini geležinkelio liniją, kai­rėje palieki pravoslavų kapus Biliūno pušyno pradžioje, matai čia pat kai­rėje vasarnamius, įeini pušyne į Piestupį, apsidairai, išeini besidairydamas iš 29 ha ploto pušyno į Šėminiškėlių (ne Šeiminiškėlių) sodžių.

Ties Šėminiškėliais vienu dešinės keleliu (rodyklės nėra) pasikeli ko­kį kilometrą į kalną ir prieini vadinamąją Vorutą, Mindaugo sostinės pilia­kalnį, jei teisybė tai būtų, – na, nors gražų gamtos reginį. Nuo Vorutos galima Vareliu ar Volupiu (du upeliai, apjuosę Vorutą) išeiti į Elmės upelį, o pagal Elmę — vėl į Šėminiškėlių sodžių, į vieškelį — ir eiti toliau.

Nuo šiol eini beveik ištisais pušynais kiaurai ligi Andrioniškio Kelio­nė nenuobodi, besileidžiant į sausupėlius. Iškilęs į kalnuotumą, vis išvysti čia pat iš vakarų pusės nenuobodžią Šventąją.

Anykščių vasarvietės kryžkelėje buvo parašyta, kad į Pavarių urė­diją (girininkiją) 4 km. Taigi dabar ir prieini tą įstaigą, miškų aikštėje įsi­kūrusią, ir peržengi skardingą, smarkiai giliai įsigraužusį, nuolat skubantį Vario upelį, tekantį pro Pavarių sodžių į šventąją. Spaudoje buvo rašyta, kad to upelio esąs tikrai „varinis“ vanduo ir net esą semta ir universitete gal tyrinėta, ar iš tikrųjų jame vario esama. To upelio vanduo — kaip ir visų čia upelių, o upelio vardas ne nuo „vario“, bet nuo veiksmažodžio varyti, kaip yra sverti — svaras — svoris, žadėti – žadas – žodis, taip gali būti ir varyti (versti) — varas,-is, voras,-is. Žodžiu, Varis — ta upė, kuri savo vandenį į Šventąją varo, kaip kad 19 a. vidury S. Stanevičia yra dainavęs: „Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą tyrą savo van­denį į Nemuną varo…“

Už Pavarių pereini pro ganyklas tekantį nedidelį upelpalaikį, ir jau čia pat Nyronys — J. Biliūno tėviškė, kurią čia atskirai aprašau. Už Nyronių miške dar pasitaiko Pergalės upelis. Dar pora gyventojų, ir išeini į Šventosios pakraštį. Turiu pastebėti, kad čia daug klaidžių keliukų per at­žalyną, ir geriausia pasiklausti, dar geriau, tai paprašyti, kad pavedėtų.

Andrioniškis yra kitoje (dešinėje) Šventosios pusėje. Todėl, užsimo­kėjęs 10 centų pėsčias, o važiuotas 20 centų, keltu persikeli per upę, bet kaip tamsta keliausi — gal jau ir tiltas bus pastatytas, nes jau medžiaga jam tiekiama.

Piestupys

Sraunus, kai vandens turi, šiaip išdžiūvęs Piestupio upelis, tekantis pro Jono Biliūno šilą į Šventąją pietinėje Šėminiškėlių sodžiaus dalyje, iš rytų nuo įkalnių atsirangęs, jis labiausiai baisus ir neramus pavasariais ir liūtimis. Tame šilelyje jis turi dabar du gelžbetonius tiltus — į Šėminiškėliūs bei Nyronis ir į Svėdasus važiuojant. Keleivis nežino — kelinti jau čia tiltai. Gal šie ir patvers: pavasariais įdūkęs Piestupio vanduo gal ir nebeiš­neš arba aplink tiltus nebeapgrauš. Nebe vieną tiltą tas upelis yra sumai­tojęs. Teisingas jo ir žmonių duotas vardas „Piestupys“, t. y. piesta stojanti upė, nepasiduodanti, ūmai verčianti savo vandenis. Kitame Lietuvos šone yra žinoma upelė Piestinė, Mūšos intakas — taip pat, kol nesausa, smarkiai prisišėlstanti.

Nuo Nyronių ligi Anykščių kitkart ištisai augęs pušų masyvas. Dabar jau protarpių esama. Tame bare pakely ligi Anykščių susitinki tris didelius upelius: Varį, Elmę ir Piestupį, nebekalbant apie mažesnius. Ne tuos prie savo sodžiaus artesnius, bet Piestupį Zakopanėje besigydydamas Bi­liūnas savo „Piestupio“ vaizdelyje aprašė, kaip vaidinimosi ir neramią vietą gal labiau ir dėl to, kad netoli upelio stovėjo ir tebestovi pravoslavų kapai, taip pat vaizdelyje minimi. Toli nuo tėvynės gyvendamas, rašytojas atsimi­nęs surašė meniška forma jaunystės-vaikystės įspūdžius, kaip jam su sesute reikėję pro besivaidinantį Piestupį į Anykščius iš Nyronių rarotų eiti. Visaip čia prisivaidindavę. Ir einanti vaikai, prieš tai prisiklausę nebūtų baidomų dalykų, bijoję ir kiekvieną netikėtai patiktą tamsumoje žmogystą per šmėklą vaizdavęsi. Bet kai nieko neatsitikę, tai anot rašytojo: „Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai ėjau pirma sesers, Net pro burlokų kapus einant nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir lazda nebereikalingą: pasimojavęs numečiau ją šalin kelio, paskui nusimovęs pirštinę, balsu nusišnypščiau nosį, tris kartūs sučiaudėjau ir kaip tikras vyras drožiau keliu toliau“. Vadinasi, kūrėjas pabrėžė, kad niekur niekada besivaidino, nesivaidina ir nesivaidins.

Šėminiškėliai

To sodelio, stovinčio tuoj už Biliūno šilo į žiemių pusę, nė neminė­čiau plačiau, jei ne dvi aplinkybės. Jo laukuose stovi Vorutos piliakalnis, kurį atskiromis paimu aprašyti. Antra — sodžius tiesioginis Anykščių va­sarviečių tęsinys, nors jame nė vieno vasarnamio nėra, ir pačios trobelės nedidelės, bet kai kurios labai jaukios. Vasaromis atvažiuoja vasarotojų, ne­mėgstančių vasarnamių triukšmo arba norinčių pigiau butų gauti. Tai ir ap­sistoja Šėminiškėliuose, pasiimdami sezonui kokią seklytėlę. Čia žmonės geri, rūpestingi. Pusryčio, vakarienės išverda; gauni sveikų sodžiaus pro­duktų; pietų gali nueiti pasivaikščiodamas per Biliūno šilelį į vasarnamius. Sodžiaus moterėlės uždarbiaudamos neša uogų, grybų ir ko. Tik paminėk šeimininkei, ir, kada tik norėsi, tau to malonumo pristatys. Taip pat ir lakš­tingala su gegute čia drąsesnės, nes nėra jokio triukšmo. Tik kelkis anksti, gulk anksti, kad rytais matytum ir girdėtųsi visą faunos ir floros pasidi­džiavimą.

Iš toliau atvykusiam svečiui čia kalba kitoniškesnė — tikrą rytų aukš­taičių šnekta, čia nusiklausysi ir naminius gyvėlius kitaip raginant ar baidant.

Gyvėliais vadinsim visus gyvus Dievo padarus, kuriuos įvairiuose gamtotyros veikaluose ar gamtamokslio vadovėliuose vadina visaip: gyvu­liais, gyvūnais, gyviais, gyvekliais. Gyvėliais gali būti gyvuliai, žvėrys, paukščiai, šliužai, vabzdžiai ir apskritai viskas, kas gyvas, kas nėra „negyvėlis“.

Taigi anykštėnai ir debeikiečiai naminius gyvėlius baido ar ragina:

  • arklį — nia (kitur: na, nu, no);
  • avį — žburia (kitur: škun, Ikon, škėn);                ^
  • karvę — šių (kitur: šio, šių, šiū);
  • katę — psik, skėč (kitur: škęčj škoe, škač, škuč);
  • kiaulę — us (kitur: us ūs, uskur, uskūr);
  • šunį — von, aik oran (kitur: votį, lauk, šelauk, aik oran);-
  • vištą — štiš (kitur: štiš, aštiš, aštišią, štyš);
  • žąsį     — zilia (kitur: zilia, žilio, zilikšit).      

Tautosakinės garsosekos sritis mūsų tyrinėtojų lyg ir primiršta. O ji įdomi mokslui ir psichologiniam momentui, juo labiau, kad tos srities ter­minija Lietuvoje taip pat nevienoda.  

Voruta

Skaitėm, kad prof. E. Volteris prieš keletą metų (1935 m.) ieškojęs Šėminiškėlių sodžiaus lauke, 1½ km. nuo Anykščių vasarvietės, Vorū­tos, Mindaugo sostinės. Tyčia aplankiau tą kalną. Kalnas, kaip kalnas. Vi­sur gi čia kalnuota. Pats tas Vorutos kalnas, tiesa, tarp dviejų upelių. Jis tokio pat aukštumo, kaip ir kiti kalneliai arba kalnuotosios vietos toje apylinkėje.

To Vorutos kalno turima ar 2 ha žemės ploto: pailgas, kiek panašus savo pavidalu į Veliuonos Gediminkalnį; tarp dviejų upelių—Varelio ir Volupio iš galų nebe upeliai, bet platūs ravai daubos; vakariniame šone tuoj už daubos šiek tiek striukesnis vėl toks pat kalnas, tik tas apsėtas. Vorutos kalno Viršus lygus, tik galai kiek aukštėlesni. Aukštesnysis galas kiek kniurvytas, bet, sako, nieko nerasta. Seniau čia visur medžių augta, bet kai Šė­miniškėlių sodžius ėjęs į viensėdžius, tai miškus kiekvienas rėžio savinin­kas nusikirtęs, — ir likę „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę. Užtat dabar, kai miškų nebėra — atvirumas į Anykščių ir Andrioniškio pusę, t. y. į Šventosios miškingąją lomą.  

Žmonės nieko apie kalną nepasakoja. Nieko ir neiškasdavę. Jokių padavimų nebūta ar nelikta. Net ligi prof. E. Volterio ir ligi kažkokio vo­kiečių profesoriaus nežinoję, kad tokį „garsų kalną“ anykštėnai pašonėje turėtų. Vysk. A. Baranauskas, Jonas Biliūnas, Antanas Žukauskas-Vienuolis, Tyrų Duktė-Buivydaitė-Mičiulienė, būdami anykštėnai ir anykštėnų dainiai rašytojai, yra aprašę Anykščių šilelį, Anykščius, Šalavę, Karalienės liūną, Piestupį, Šventąją, Šventuosius ąžuolus, davę ir įvairių suliteratūrintų pada­vimų, vis dėlto kaip ir nebuvo šio kalno užsiminę. Ir tai būdinga, kalno praeitį tiriant. Be to, kai įsivaizduoji, kad kitados visur čia miškų būta, o keliai vieškeliai tik neperseniausiai tepadaryti, tai kažkaip nebepriveiki tikėti, kad čia istorinės Vorutos snaudžiama. Tokių atsitiktinų kalnų Lietuvoje daug. Jie galėtų ar galėjo būti geromis gintuvėmis priešų puolimo atveju. Bet tik turėjo būti patogesnėse ir reikšmingesnėse vietose; palygink Apuo­lės piliakalnį Žemaitijoje ties Skuodu, Ustukių piliakalnį ties Pasvaliu arba Latuvos pakrančių kalnelius tarp Anykščių ir Andrioniškio.

Tiesa, nuo vadinamojo Vorutos kalno į pietus lauke esą galima šio ir to iš senienų rasti. Bet tuo tarpu, kol specialiai neiškasinėta (kaip Apuo­lė), niekaip nepriveiski spręsti, kad tai senovės pilies ir priepilio būta. Patys Anykščiai, senas miesčiokas, atokiai; buvęs senas miestas šiandien tik baž­nytkaimis Andrioniškis kažkur toli ir net antroj Šventosios pusėj; senovės raštuose minimoji Latuva taip pat antroj Šventosios pusėj labiau į žiem­vakarius nuo Vorutos. Kad ieškoti, tai Mindaugo sostinės Vorutos reiktų ieškoti Latuvos srity ir dešiniajame Šventosios krante, kaip vokietinio or­dino kronikose sakoma: „apud flumen Lettawa“. Be to, jei Mindaugas dovanojęs kalavijuočių ordinui „ Dussetenn, Uschpolenn, Uttenn, Tauro- genn“ (Dusetas, Užpalius, Uteną, Tauragnus) ir kai kurias kitas žiemių Lietuvos sritis ir vietas, dovanojimo aktą pasirašydamas „in curia nostra Lettovven“, tai toji vieta, atrodo, turėjo būti saugiausioje srityje, anoj pu­sėj didelės upės – Šventosios dešinėje pusėje, kur Latuva teka.

Galop — kas man darbo. Geriausia ir svarbiausia visur ieškoti. Ir vis kur nors surasim, o jei ir nerastumėm, tai bent būsim beieškodami pirmutiniosios Lietuvos sostinės – Vorutos, visiškai gerai tas sritis ištyrinėję.

Grįžtu prie Šėminiškėlių sodžiaus tariamojo Vorutos kalno. Taigi, tas kalnas žmonėse jokiu vardu nebuvęs vadintas, net nė „pilimi“ ar „piliakal­niu“. Tik dabar, bus jau ar treji metai, kaip po prof. Volterio atvykimo vieni jį ėmę vadinti „Voruta“, kiti „Vorutė“, treti „Verutė“, ketvirti „Birutė“, penkti  „Biruta“, — kaip kas išmano  ir įsivaizduoja. Kai ku­rie bemaną ir legendų apie tą kalną imti pinti, tik  vis dar nelabai sukombinuoja. Po dešimties metų riebių padavimų apie tą kalną, pamatysim, jau bus išgalvota pasakoti.

Jei neklystu, kiek teko patirti, tuose kraštuose kažkaip retai kurį svar­besnį kalną vadina nuo seno „piliakalniu“ ir gal todėl, kad čia tų kalnų devynios galybės, taigi tiek pat „galybių“ ir tų vadinamųjų „piliakalnių“ tada turėtų būti. O be priežasties vadinti nepatogu.

Archeologijos Komisijos iš savininko tas Šėminiškėlių kalnas paimtas, bet formaliai dar pernai buvo nenusavintas. Uždrausta kasinėti. Tai toli­mesniems kasinėjimams pravartu. Bet kad, galutinai nenusavinus ir savi­ninkui neatlyginus, uždrausta ir arti (paviršiuje, atrodo, nieko nėra ir,kasi­nėdami net neradę nieko), tai apylinkės gyventojai, ne tik pats savininkas (jis turi 9 ha, o  to kalno 2 ha; jam. beliko 7 ha.), labai pasipiktinę.

Kalba, kad netrukus buvę žadėta kasinėti ir kalnas šiaip arba taip su­tvarkyti. Ir lig šiol nieko. Net rodyklių iš vieškelio į kalną nėra pastatytų. Taigi, turistai, nepastebėję keliauja ir prakeliauja. Mūsų žmonės, kaip ir pridera, mėgsta gerą žodį. Bent jo reiktų jiems nesigailėti. Kitaip juos nuo savęs tik atgrąsinam. Sakysim, imkim kad ir šitokį atsitikimą.

Užpereitųjų metų liepos pirmojoje pusėje laikraščiuose Archeologijos Komisijos buvo atsiliepta, kad ji savo vardu nieko niekur rinkti ir tyrinėti nėra įgaliojusi. Visa tai gerai, Bet a priori galima pasakyti, kad kieno kie­no, bet Archeologijos Komisijos vardu šiandien jau dažnoj vietoj Lietuvoje nieko gero nebenuveiksi, nes tikrų žinių nebegausi. Dovanotina už atvi­rumą! Žmonės tos svarbios ir naudingos įstaigos vardo ir jos įgaliotinių stačiai vengte vengia. Jei tu nori kokių archeologijos, etnografijos, tautosa­kos, liaudies meno duomenų parinkti ar aprašyti, turi pirma vietiniam žmo­gui visokiais būdais išrodyti, kad nesi valdininkas ir nesi Archeologijos Ko­misijos siųstasis žmogus. Tariuos nesmerks manęs už šiuos atvirus žo­džius. Taip yra.

Taigi, jei musų Archeologijos Komisija nori savo vardą žmonėse pa­taisyti ir nori Lietuvos tyrinėtojams kelio neužkirsti (o Lietuvą tyrinėti gali ir privalo visi), turėtų, susitikdama su žmonėmis, tam tikru būdu raštiškai ir žodiškai padarytąsias klaidas atitaisyti, taip pat bent kokių aiškesnių sa­tisfakcijų nusavintinų vietovių savininkams duoti ir vengti „anstitoliškų“ priemonių. 1937 metais, kaip laikraščiai rašė, per 500 ordinų išdalyta, šie­met Lietuvos nepriklausomybės 20-ties metų proga jų dar daugiau išdalyta, iš kurių vos tik kelius ordinus tegavo keli geriau tvarką savo ūkius ūki­ninkai. Bent šitokiomis kad ir menkomis priemonėmis prasiverstų ir tų že­mininkų, Archeologijos Komisijos bendradarbių, neužmiršti. Juk ir jie gal net dar realiau tautą ir valstybę remia, jokios algos už tai negaudami. Ta­da tas mūsų gerasis žmogus artojas pajustų šilumos, pasijaustų ir jis ne­užmirštas ir reikalingas. Ir susilauktų Lietuvos tyrinėtojai tikresnių sau pa­galbininkų. O be jų tyrinėjimo darbas neįmanomas, na — kad ir tos pa­čios Vorutos ieškojimo darbas.

Vorutos priešpilis

Tuoj į pietus nuo kalno už upelio yra kokių 2½ ha lygumėlė, vietomis apaugusi pušelytėmis. Vietomis vienas smėlys ir tokia keista liumpsynė jei kojomis imsi liumpsėti. Toliau ariamas laukas. Esanti buvusi kova su švedais, ir daug tūkstančių čia nukautųjų prilaidota. Vietomis taikosi duo- biokių. Tai, mat, visokių tyrinėtojų būta kasinėta. Esą, kur juodžiau — ug­niakurų vietos lavonams deginti. Randama molinių indų šukių su dviem lygiagrečiais ringiniais zigzaginiais pagražinimais. Tokiuose induose laido­dami pelenus supildavę. Bet tai, žinoma, turėjo būti dar gerokai prieš šved- laikį. Taikosi apdegusių žmogaus kaulų ir molyje atsispaudusių lyg šiaudinio audimo žymių. Aptinkama žalvarinių grindinėlių su odos liekanomis, geležinių kardų ir kokių kitokių karių papuošalėlių. Pirmučiausia svarbu nustatyti, ar nebus Raginėnų kultūros tęsinys. Laukas arti uždraustas ir laukia galu­tinio tyrinėjimo. 1906 metais dr. j. Basanavičiaus kasinėta, o tos vietos iš­kasenos turėtų tebebūti mūsų Vilniuje.

Įvykių žymeniai

ČIA GYVENO NAPOLEONAS 1812 M. BIRŽELIO MĖN 23—26 D.“ — su šitokiais žodžiais už pernai matėm laikraščiuose nufotografuotą Napoleono lentą ir šalia jos iškilmių atvaizdėlį su apatiniu parašu: Vakar prie Karo Ligoninės namo, kuriame gyveno Napoleonas, iškilmingai atidengta lenta. Kalba Prancūzų nepapr. pasiuntinys ir įg. min. Dulogas. Atvaizde matyti-užs. reik. mins St. Lozoraitis, kr. aps. min, brigados gen. St. Dirmantas, Kar. Vadas gen. št. pulk. St. Raštikis, Prancūzų pasiuntinybės sekr. Neyrakas, Eltos dir. Pr. Dailidė, adv. dr, Pr. V. Raulinaitis ir kt. Dešinėj namas, kuriame gyveno Napoleonas, ir lenta.

Prieš kiek laiko, nepriklausomybės kovose, Kaune nuo vokiečių karei­vių rankos žuvusiam kariui Eimučiui atminti panašus žymenis buvo prie namų prikaltas ir su iškilmėmis.

Šiaip mes lietuviai nemėgstame įvykių atitinkamais žymeniais pažymė­ti. jei pasitaiko, tai tik atsitiktinis dalykas. Užsieny (V. Europoj) stačiai ne­išvengiamas būtinumas.

Kam to reikia? Trumpai sakant, gi įžymiems žmonėms, įžymiems įvykiams ir įžymioms vietoms pažymėti, kad keliautojai matytų ar lengviau rastų ir galėtų nusistebėti, patyrinėti ar pasimokyti. Visa tai, trumpai tariant, rei­kia vidaus ir užsienio turizmui, pavieniams mokyklos jaunuoliams ir jų iškyloms.

Ko iš tos srities jau galime savajame krašte rasti?

Kapuose yra nuostabių antrašų, kur akmenyse iškaltų, kurių net sunku iš karto perskaityti. Pavyzdžiui, kun. Kazimiero Jauniaus tėviškės, Lembo sodžiaus, kapuose yra šitaip iškalta: GIRDENISMUNINUK ALALEMB AKLEIBO (Reikia skaityti: „Girdenis mane nukalė. Lembo Kleiba“.

Kitame antkapy (rašau ištisai, o perskaityti reikia): GIMBUTUNGINDWILAKARTENISKISTANSTATULANPARAGLlNASUNOWILIGAILAI (reiktų skaityti: „Gimbutų Gindvila kartėniškis tą statulą parioglino (pastatė) sūnui Viligailai“).

Iš tokių antrašų šį tą nustatom iš mūsų senesnės kalbos lyčių ar žo­džių (plg. žodį statula).

Šiaulių kapuose yra kryžius su antrašu, kuris šį tą pasako iš anų laikų Lietuvos blaivinimo istorijos:

A. T. A.

Kunigas Ignacas Štachas mirė 1854 m. 28 d. spalių. Jis būdamas Šiaulių klebonu ne vien švietė jau pirm Vyskupo Valančiaus laiko abstinencijos pavyzdžiu, bet ir įvairiais savotiškais budais pasekmingai skleidė blai­vybę. Pirmose eilėse jis laužė įsikerėjusios girtybės ledus musų tėvynėje; tai žymus Blaivybės Apaštalas.

Didžio veikėjo triūsas nenyksta ir Jo garbė nemiršta.

Dėkingi Jam Šiaulių blaivininkai atnaujina Jo kapą – 1914 m.

Lukšių kapuose yra kryžius, pastatytas Zyplių dvaro savininkui — aiš­kus baudžiavos liudytojas:

Paskutinis Žodis

S. P. Pono Sudzis Isztartas Walszczonims Jo

Jei prisakimus mano laikisit meyleje mano užsiturėsite S – Jo. 15. c. 10.

Walszczonis mieli! waykielej mano Dievs jums kas diena iszczesti daro.

Dievo pamokslaj del jusu giaro. Labiaus uz wiską Dievą milekit,

Pagal Jo žodžių uszcziturekit. Meylieje bukit kayp brolej giari

Meyli tarp brolių kayp saule žėri. Giaru uz giara mokietie doru

Dirpkit dėl Dievo su giaru noru Essantiems bėdoj pagalbą duakit

Kad nepražūtų, piktus dabokit. Bažnyčią šventą pabudavokit giedota.

Ir ten susieję Dievuj giedota.

Jo mylisia Ponas Jonas Bartkowski, sudze Pakajaus Pavvieios Maryampolu, waldintojas walszeziaus Zyplų, sūnus Andriejaus ir Da­ratos Kalakowski, gimditojo Bartkowski, Nobaznu kataliku užgimęs dienoje 25 rugsejos meno 1782 metuase, paszczauktas pas Dievą, paliko svietą diena 6 wasariaus meno 1855 nog užgimimo jezuso Chrystuso.

Pilna Lietuvoj didžiojo karo kapų. Ypač rūpestingai sutvarkyti ir pa­minklais su antrašais pažymėti vokiečių kapai. Iš tų kapų kartais išskaitai, kad vienoje duobėje net trijų tautybių atstovų ilsimasi:

Hier ruhen in Frieden sieben tapfėre Kriegėr — Otto Erbst, Anton Ridjk, Kuzma levvladov……………………………………..

Tai reikšmingas 1914—1918 metų didžiosios pasaulio nelaimės žymenis. Ir Mažosios Lietuvos kapai būdingi, ypačiai mums artimesnieji kuršių ka­pai: ne tik jų antrašėliai, bet ir jie patys atkreipia j save keliauninko akį. Taigi mūsų kapai — įdomi ir svarbi medžiaga lietuvių kultūros istorijai.

Taip pat, ar ne patrauklus parašas Dionizo Poškos Baublyje, tame pirmajame Lietuvos muzejuje (nebesą to parašo):

Barzdžiuose kaip užgimiau jau tūkstantis metų.

Parnešts iš ąžuolyno čion esmi padėtu:

Tikras vardas mano buvo Baublys, Dievui garbinis buvau,

Nuteriojęs tėvystę suvytau, sudžiūvau.

Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,

O dabar manyj gyvena Dionizas Poškas.

Ir dabar, kad ir ne kapuose, pasitaiko įvykių žymeniu matyti. Jų dau­gės. Štai Eimučio, pirmojo žuvusio Lietuvos karininko A. Juozapavičiaus, kareivio Lukšio žuvimo vietos vis tam tikrais parašais pažymėtos. Pilna Lietuvoj nepriklausomybės, Vilniaus ar savanorių paminklų. Buvo sodina­mas Vilniaus medis, — ir dažnoj vietoj aptinki atitinkamų žymeniu. Dabar statomas Vilniaus Kryžius. Žinoma, ir jie yra tam tikrais žodžiais įvertinti. Mokyklos krikštijamos žymiųjų vyrų vardais. Žemės Reformos įstatymo panaikintųjų dvarų vietoje atsirado viensėdžių grupės-sodeliai. Tos vietovės dažnai pavadintos Žemės Reformos įstatymo kūrėjų ir vykintojų ar kitų. kurių tiek pat nusipelniusių vyrų vardais. Statomas žymesnis tiltas — jam ir vardas duodamas dažnai su atitinkamų žodžių primušta lenta. Dabar įprasta prie didžiulių naujai statomų namų Lietuvoje primušti aiškinamąsias lentas kam, kada ir keno jie statyti. Gatvės, sodai, aikštės, net miškai su laivais taip pat pavadinami kokių žymesnių žmonių ar įvykių vardais.

Jau yra vietų, kur ir kitokį musų krašto įvykiai žymeniais pagerbiami: Kauno miesto sode karin. Gudyno žuvimo vieta, Šiaulių moterų gimnazi­joje tos gimnazijos (kol ji buvo mišri) žuvę savanoriai Int, J. Kumpis su telef. Landsbergiu, taip pat ir įvykis, kaip vokiečių kariai niekuo nekaltus mokinius trypė ir mušė; kai kuriose bažnyčiose žuvusiųjų karių lentos, ir tt.

Bet kur keleiviui rasti pavyzdžiui: Vorutą (Mindaugo sostinę), kad ir keliautum per Latuvos kraštą; kaip žinoti, kad Zapyškio bažnyčia Vytauto statyta; važiuodamas nuo Panevėžio į Smilgius iš kur keleivis žinos kas tie Raginėnai, jei ir vietiniai žmonės nemoka paaiškinti; pri­keliavęs ties Saločiais prie Mūšos, iš kur žinosi, Napoleono kariuomenės keltasi ir dar net armotų į upę versta; atvykęs į kokį so­džių, iš kur nepasiklausęs sužinosi, kad jame gyventa kokio knygnešio, savanorio, dievadirbio, rašytojo, muziko, dailininko, veikėjo ir t.t., kuo pažy­mėta buvusiosios Gedimino medinės pilies vieta (piliakalnis) ties Pasva­liu; kas pravažiuodamas ir neįspėtas žinos, kad pravažiuoja dabar, saky­sim, pro Sedos apylinkės Padvarninkų sodos 1863 metų Keražų senka­pius; ir t.t.; kas?..

Negi kiekvieną kartą vis žmonių klausis. Žmonės ir klausiami kitą kartą nieko tau nemokės pasakyti ar papasakoti. Bet bus ir tokių atvejų, kad keleiviui nė į galvą nebus atėję ko klaustis, nes jis net nenutuoks, ar reikėtų klaustis, teirautis.

Taigi būtų naudinga, kad musų įstaigos, draugijos ir šiaip sumanus žmonės pradžiai bent labiau pagarsėjusias vietoves keleiviui šiaip ar taip pažymėtų, kad tuo būdu jis arba jas greičiau susirastų, arba tam kartui bent stambiųjų žinių apie jas gautų. Kad tokios duodamosios žinios, vadi­namieji įvykių žymeniai, būtų tikrų ir pagrindinių žinių, tvarkingos ir estetinės formos, net taisyklingos kalbos, juos turėtų kokia nors mokslo ar kultūros kompetetinga įstaiga sukontroliuoti, kad nebūtų kokio juoko be reikalo žmonėms keliama.

Biliūno tėviškėje

1905. I. 16 eilėraštyje „Kūdikystės aide“ J. Biliūnas dainavo:

Kaip brangūs man tie kloniai numylėti,

Šventoja upė ir aplink miškai,

Ant kranto sodžius stovintis aukštai,

Kur mano metai pralėkė saulėti.

Apie Jono Biliūno tėviškę, taip gražiai jo atsimenamą, teturėdamas ži­nių iš „Biliūno raštų“ ir Akiro „Anykščių“ 1937 metų vasarą aplankiau gimtinį rašytojo Nyronių sodžių, kurį taip mėgo ir, net mirdamas svečioj, tolimoj žemėj, jį sapnavo.

Veltui maniau, kad 2-sis J. Biliūno raštų leidinys duos daugiau švie­sos apie rašytojo gyvenimą ir apie jo tėviškę. Taip pat ir mano gauto­sios žinios šykščios, nes nyroniečiai, klausinėjami apie intimesnius Biliūno giminės ir šeimos dalykus, nenorams pasakoja…

Mūsų rašytojo, nuo kurio mirties sukako 30 metų, sodžius vadina­mas Nyronys, ne Niūronys, kaip knygose sakomą, įvairiai tirdamas vietoje, tuo lyg ir pakankamai įsitikinau.

Nyronys 6 km. nuo Anykščių ir 3 km. nuo Andrioniškio, kairiajame Šventosios upės šone, gal 1 1/2 km. nuo upės vagos, o nuo diliuvinio slė­nio visai netoli. Nuo Anykščių keliaudamas, pralenki Biliūno „Piestupyje” aprašytą bangųjį Piestupio upelį ir ruskapius, – peržengi Elmės upelį, nuo kurio netoli ieškomosios Mindaugo sostinės Vorutos kalnas, prieini Pava­rius (4 km. nuo Anykščių), kur yra miškų urėdija (girininkija); čia pat skardžiais persikraustai Vario upelį, o nuo čia 2 km. – ir Nyronys, išsi­blaškę tarp pušynėlių, nesišsiskirstę viensėdžiais. Kelias — ne vieškelis: tikras šunkelis, kad net reta tiltų per upelius. Šiaip, žmonės džiaugiasi, kad gera važiuoti, nes, ar sausa, ar kažkiek prilyja — niekados neklampų. Ke­liauti nečiabuviui miškais labai painu, nes daug pravažinėtų šoninių keliukų.

Nyronys – didelis sodžius, 1933 m. viensėdžiais išsiskirstęs. Jis sto­vi kiek įkalniau ir atokiau nuo upės vagos, nes iš kairiosios pusės upė lėkščiakrantė ir pavasariais (ypač seniau) vandenys galėdavo plačiai apy­linkę užlieti. Šiandien viensėdžių prisistatę net ir labiau į Šventosios pusę. Sakysim, čiabuvis žmogus mokytojas Janukėnas (dabar jis, rodos, Užulėnio mokytojas) jau vėl atželiančiame pušynėly susistatęs dailias šviesias trobas. Iš jo kiemo matai platų Šventosios slėnį, išrėžytą javų ar pievos barų. Čia atvažiuoja pavasaroti to krašto žmonių ir pašalaičių, gali sau maudytis so­džiaus tyloje, Šventosios vandenėlyje ir pušyno kvape, — ir be jokio kurortinio ir urėdinio mokesčio!

Sodžius dabar turi 12 valakų. Būta 30 kiemų. Kadangi nyroniečių že­melė prastutė, – ją tėtręšia lubinų, ir ji mielai augina tik grikius, tai se­niau labai plūsdavo žmoneliai į Ameriką laimės ieškoti. Net iš 29 kiemų žmonių būta Amerikoje. Ir dabar dar ten tebegyvena 40 nyroniečių.

 Biliūno sodyba buvo galinė iš pietų pusės ir kalniau.Dabar jau ne­begali suprasti, kaip kiemo ir trobesių atrodyta, nes duba į kelias dalis iš­sidalyta, ir tik kelios pustrobės telikusios vietoję.

Antrajame, žieminiame sodžiaus gale įsikūręs ir šviesiai gyvena ame­rikietis. Daugiau trobelės pilkutės ir niekuo nekrintančios į akis.

Vidury išlikusio sodžiaus — žema, menka, siaura, striuka trobapalaikė, prie jos neaukštai tepakelta didelė iškaba. Tai Nyronių  sodžiaus Jono Biliūno vardo pradžios mokykla — vienkomplektė, trijų skyrių. Kai sodžius viensėdžiais skirstėsi, tai vyrai paskyrė mokyklai statyti bene 1½ ha pieti­niame sodžiaus gale, kad mokyklai kiek ir pušyno prieitų. Kadangi čia miškų pakanka, o medžio namas pigesnis statyti, tai žadama statyti medi­nė mokykla, jos ir planas jau yra. Tačiau be valsčiaus paspirties nieko ne­būtų, o valsčius vis dar delsius.

Biliūnas mirė Zakopanėje 1907 m. Lpkr. 25 d. džiova, palikdamas rė­žo nuoširdumo ir graudumo testamentinį eilėraštį, ilgainiui pavirtusi į dai­ną, net ir šiandien jaunimo tebedainuojamą (čia jojo dalis):

Kad numirsiu, man pakaskit

Ant Šventosios upės kranto,

Kad matytų kapas sodžių,

Kūdikėlis kur užaugau;

Kad girdėtų tą dainelę,                             

Motinėlė kur dainavo,        

Kai ant kelių mažą migdė

Ar lopšy mane lingavo.

Žinodamas tą dainą, iš toliau atvykęs į Nyronis tuoj žvelgi į Šventosios pusę, ieškodamas kapų. Priešaky, žiūrint į vakarus, — ligi šventosios iš naujo beželiąs pušynas, prieš 35 metus iškirstas ir svetur išplukdytas Šventosios upe. Per atžalyną nesimato upės. Tik kur nuo kalniuko apie sodžių matai) tolumoje Anykščių bažnyčios aukštųjų bokštų skardines smai­lumas ir vakruose — priešingąjį skardų Šventosios krantą, Latuvos upės slėnį ir anos pusės sodžius. Tik pasįringavęs kelių, keleliais vakarų link, išeini iš atžalyno ir susitinki atvirą Pašventį, kur prasideda viensėdžiai, tai­gi ir anoji Janukėno viensėdija.   

Nyronys, žinoma, turi ir savo kapelius, bet jie yra sodžiaus žiemgaly. Beje, žiemiuose, rytuose ir pietryčiuose teregi akiraty tik pušynus. Tai, mat, Jonas Biliūnas dainoj pageidauja visai naujos vietos savo kapui — arčiau prie gimtinės upės. Tada, žinoma, jojo kapas, jei jo kūnas grįžtų į Lietuvą, aiškiai būtų matomas ir keliaujant antrąja šventosios puse, keliu iš Anykš­čių į Andrioniškį pro Latuvą. Tuo būdu tarpe tarp Anykščių ir Viešintų, kur lieka nuostabios gamtos Andrioniškis, dešinįjį Šventosios krantą sau­gotų rašytojos Žmonos paminklas, o kairįjį — Biliūno. Simboliška!

Kadangi ties Nyronimis Šventosios loma plati, marguliuoja sodžiaus pievos ar javų laukeliai ir kadangi pati upė su upeliais gyventojams daro šiokių tokių kliūčių, tai gyventojai įvairias vietas įvariai pavadinę. Tai rodo žmonių vaizduotę ir detalų savo apylinkės pažinimą. Eikime Pašvenčiais nuo Anykščių pusės ir susitiksime (minėsiu vardininko lytimi):

  • Variaus Kūlys — didysai liūnas į Šėminiškėlių pusę (to sodžiaus lauke yra vadinamoji Voruta).
  • Pievos Lygiosios — prie linamarkos.
  • Apžarniai — siauručiukai rėželiai.
  • Upiai — balos, pievos prie upės.                                       —
  • Migdoliškis — anoj ir toj pusėj upės to paties vardo vienkiemiai.
  • Srovės — mažos pievelės ties Nyronimis.
  • Toliėjai — pievos už Nyronių, ties Latuvos upe.
  • Skerdimai — pievos ir dirvos.
  • Tauškūtis — liūno vardas.
  • Pakapės yra tarp Lygiųjų ir Variaus Kūlio; likusios tik kapų žymės.
  • Dubdja — pieva tarp Apžarnių ir Lygiųjų.
  • Sala Alksnynas — tarp Lygiųjų ir Šventosios.
  • Liėptaraistis — upelis, pieva Nyronių s. lauke.
  • Ištekys — upelis, prasidedąs nuo Mickeliūnų, iš raistų ir tekąs An­drioniškio link į Šventąją (iš kairės pusės).

Šventosios upę nyroniečiai, andrioniškiečiai ir anykštėnai vadina Šventoja, ir niekaip kitaip. Vadinasi, jie pirmykščio upės vardo nebežino.

Joną Biliūną su dar keliais (su Jodeliu iš Kaldūniškių viensėdžio ir kt.), sako, esąs privačiai mokęs koks „direktorius“ nuo Pasvalio, dėl savo ge­rumo žmonių Aniolu (Onialas) vadintas, kurio pavardės senyvas žmogus Nyronių seniūnas Juozas Rudokas nei kiti man nebeatminė pasakyti. Tas mokytojas gyvendavęs po mėnesį tai pas Biliūno, tai pas kitų mokinių tė­vus ir taip mitindavęsis.

Rašytojas turėjo 4 brolius vyresnysis — Mykolas, jau visi mirę. Se­serys buvo 2: Anelė mirė, o Julija (Uita) Jodelienė dar gyva, Broliai ir se­serys buvo nemokyti ir dirbo prie žemės. Tik Mykolas „prėdsėdatėliu“ bu­vo Anykščių valsčiuje.

Pats Biliūnas kartais parvažiuodavęs į tėviškę, bet jo žmonos Julijo­nos atsilankant, esą, nesą tekę matyti. Rodos, tik vieną kartą ji ir tebus ten buvusi.

Šiaip apie Joną Biliūną senieji žmonės geros gražios nuomonės, mi­ni jo gerumą, labai gailisi ankstyvos jo mirties. O kad jaunas dedikavęs, kaip nyroniečiai sako, tai, esą, ne jo kaltė. Ir ties tokia savo išreikšta min­timi nyroniečiai stabtelia ir nutyla susimąstydami ir, atrodo, lyg norėdami kažką kaltinti ar dar daug daug ko tau pasakyti.

Šiandien liūdnai mums skamba minėtos J. Biliūno dainos ir tolimesni žodžiai:

Tu, Julyte, mano kapą                        

Žolynėliais apkaišysi,                       

Tarpu rožių ir lelijų                             

Man kryželį pastatysi.           

Nieko kito aš nenoriu,

Tik lelijos kad žydėtų,

Kas pavasarėlio rytą

Kad lakštingala skambėtų…

Kaip prieš 30 metų išvyko į užsienį džiovos gydytis, taip J. Biliūnas nei gyvas, nei lig šiol miręs nebeišvydo Lietuvos ir savo Šventosios kran­to: jo kūnas ten toli už sienos tebetrūni. Ir jo skaudžios dainos žodžiai, matome, dar neįvykę. Tik šiemet mūsų krašto rašytojai rimtai susirūpino jo kūną parlydėti į Lietuvą, į Šventosios padangę. Bet tai bus atsitikę tik po 30 metlių…    

Tas darbo aukštinimo, pareigos įvertinimo, grožio siekimo ir Lietuvos šalelės vaizdavimo rašytojas, vienas iš simpatingiausių rašytinio žodžio kū­rėjų pelnytai einamas mūsų krašto gimnazijose, o dabar ir pradžios mo­kyklose. “Laimės žiburys”, „Kliudžiau“, „Nemunu plaukiant“, „Brisiaus ga­las“, „Žvaigždė“ neaplenkti beveik jokios lietuviškos chrestomatijos: tai to­kie mintingi ir sultingi meniškojo žodžio šedevrai!

Savo tą dainą Biliūnas baigia:

Tos lelijos — tai paveikslas,

Kurį gyvas pamylėjau,   

Nors lakštingalos, giesmelių

Aš giedoti nemokėjau.

Kiek kuklūs jo  raštai, tiek kukli ir savęs atestacija. Tai pavyzdys kar­toms. Bet „liūdna butų, kad viskas būtų ant žemės taip menka, silpna, kad žmogus išnyktų galutinai“, —- sako A. Janulaitis „Biliūno raštų“ įžangoj. Tikėkime, kad jo raštai, jo paskleistos kilniosios mintys, jo epiškai ramus kalbos stilius išsaugos rašytoją, kaip žmogų žmogui, kaip lietuvį lietuviui, kaip brolį broliui.

Anykštos pakrantėmis

Visaip besirangančios ir negalinčios atsirangyt Anykštos pakrantėmis labai smagu paėjėt bent keletą kilometrų nuo Anykščių vis geležinkeliu nors ligi tos vietos, kai geležinkelis atsisveikina su Anykšta (geležinkelis nueiną į žieminę Rubikių ežero pusę, o Anykšta neria į to ežero vidurį, — mat, jinai iš ten ir prasideda, ties Anykščiais susitikdama Šventąją);ienas geležimi nusirango pro žieminę Bičiūnų sodžiaus pusę, kitas vandeniu nugurguliuoja to sodžiaus pietiniu šonu. Pamatysi pakeliavęs, jei būsi Anykš­čių vasarotojas, kad tuoj gerjau užkandžiausi ir dvasiškai laimėsi.

Eini geležinkeliu Rubikių ežero link. Iš kairės pusės tau status ar lėkštas, betgi aukštas Anykštos krantas, besitaikštąs taip pat raitytis, kaip ir apačioje ten giliai neplačios vagelės, bet plačios lomos gurgenanti Anykš­ta per daug daug metų nuritinėtus akmenaičius. Pagal patį upės krantą taip pat taikydamasis rangosi geležinkelis. Geležinkelis periodiškai vis tokių pylimėlių ir pylimų turi. Jie visi supilti ties pakriaušingais upeliais, kad žinotum, vasarą sausutėliausiais.

Iš dešinio šono tau po kojų žemai žalioj lomoj alksnynas ištisine juosta išsirangęs išsidriekęs per visą tą plačią lomą, tartum kad girtas bū­tų ėjęs ir puldinėjantį taką padaręs, arba, kaip ta pašoktinė daina sako: „nuo tų durų, lig tų durų – už pečiaus nevalni”. Taip nuo vieno lomos statkrančio į kitą statkrantį Anykštos vaga puldinėja, visokiais alksneliais apsikaišiusi, kad net akį veria.

Nuo geležinkelio žiūri — dažnai įvairus staigumai į upės vagą, o už upės vagos loma platesnė, ir, žiūrėk, koks gyventojas prisiglaudęs ramiai gyvena. Ir tokio gyventojo pirtis būtinai prie upėvagės, o toliau įkalnyn laukai, o už įkalnės jokio akiračio nesimato, nes vėl kalnai atokesni visaip išblaškyti.

Vietomis geležinkelis, grūste grūdasi pro stačiausius aukštus krantus, kad net, matyt, pavasariais tie statieji krantai pasileidžia ant geležinkelio griūti. Patęžta — kur nebegriųs. Ir todėl dabar ten plika, ypač plačiai vie­noje vietoje: viskas slinkę ir nuslinkę su iškirsto kadaise miško kelmais, o tik paskiau, kad vėl griūčių nebesitaikytų, darbo lopetos — šimto, gal daugiau, vyrų palyginta.

Ties ta vieta, kur Anykšta gerą kilpą kilpina, kad paskui supykusi ties Bičiūnais atsimestų tiesiai Rubikių ežero linkan, didelis statumas ir jos kairiojo kranto, kad net griūva į vandenį, o ties tuo daiktu Anykšta net putoja beburbuliuodama. Aukštumoje ties tuo Anykštos kairiuoju krantu miško augta ir pagaliau būta iškirsto. Dabar vėl jo atžalos tankios, tik ne­aukštos dar. Jose, girdi, karvės landydamos bubauja, bet kai reikia ma­tyti per atžalyną nematai, nors atžalynas tau prieš akis visa platūs.

Kur ne tiek jau statu, piemenėliai nudrikstkelniai žemyn lig upės van­denėlio čiaužo lenktyniuodami. Kai kurie, kvailiukai, žuvauti mėgina pačioj toj upės sraunumoj. Tu, keleivi mielas, žiūri ir neatsižiūri tokios idilės. Ir ties tąja vieta dėl to gi smagu parymoti ypač popiety, apie pusdienis. Kad čia viskas, kaip gražiame meno paveiksle. Karvės ir avys, kur jau jos iš­gūrina iš atžalyno į aikštę, ir tos besiganydamos čia tokios poezingesnės, jei dar iš aukštojo kranto užlipęs besidairytum.

Geležinkeliu eiti atsibosta. Tai nemitęs įlipi į kriauši. Kad ir toli at­sidūręs, vistiek tartum čia pat matai Anykščius: jų bažnyčios bokštai įšslypsta iš akiračio ligi pusiau. Ir tik! Daugiau visas miestelis slėny. Iš vakarų pusės, pasukęs galvą į pietus, pamatai netoliese Liūdiškių piliakalnį, kuris kur kas aukštesnis, negu tavo stovimasai: nuo Liūdiškių kalno abu Anykščių bažnyčios bokštai su pačiomis viršūnaitėmis iš akiračio nė ne­sapnuoja drįsti išsinerti.

Vistiek smagu ir platu nuo aukšto pakriaušio dairytis. Čia pat apa­čioje rangosi geležinkelio bėgiai; čia pat žemai visa įvairi Anykštos loma su miškeliais, upės vaga, akmeniukų nusėta, anoj pusėj upės koks lomos gyventojas, dar toliau įkalniau koks stambus viensėdis, o dar toliau koks sodelis su savo tyliomis pakluonėmis.

Anykščiai ir tie nenuobodus žiūrėti. Didžiausia visoje Panevėžio vys­kupijoje dyibokštė bažnyčia visą Šventosios ir Anykštos slėnį dominuoja. Bažnyčia statmeniška, šauni, raudona laukų fone, grandioziška.

Iš pilkų namų, žalumu pasinešusių, iškyla neseni keli skardastogiai mūrai ūž Šventosios, geležinkelio stotis su vandentiekio bokštu ir šalia jos mūro balti namai, raudonomis dokaltomis dengti. O dokaltos čia visur re­tas dalykas. Jos gi ir paįvairina peizažą geran, bet ir patraukliai disonansingos. O čia ir spalvų disharmonija rodo viliojančią akiai harmoniją. O tokių pastatų, kaip yra tas stoties sandėlis, Lietuvoje jau dažnoj geležinke­lio stoty vienodų išdygę, pavyzdžiui, kad ir Šeduvoj. Jie, kalba, karo rei­kalams būtų, jei reiktų, o dabar Lietūkio sandėliai.

Arčiau į Anykštos vandenio malūno pusę žvygauja garvežiukas, stum­damas vagonėlius, pilnus žemių, prie naujaip statomo geležinkelio tilto py­limo, nes senasis tiltas štempolinis ir tuo būdu suskaitytų gyvenimo dienų.

Žvelgi pro Anykščių viršų iš tolumos. Akiraty stukso Troškūnų baž­nyčios varpinės Viršutinioji dalis; labiau į žiemius Šventosios pasieniai su nebeįžiūrimu Andrioniškiu, Didžiulienės-Žmonos aukštu paminklu ant kal­no prie Andrioniškio-Viešintų vieškelio; dar šonėliau matosi ir pačios Viešintos ištysęs iš miškų bažnyčios bokštas.

Ėgi, kas ten už Anykščių nuo vakarų atrūksta? Matai, automobilius skina dulkes ir skuba deržia nuo Troškūnų iš lygumų krašto rangytu kalnuotų vieškeliu į Anykščius, ir, dar kiek palaukus, pranyksta visiškai Šventosios lomoj.

Tąja pačia kryptimi nuo Troškūnų miškų čia pasimato, čia vėl dingsta — tartum kas juda. Artyn — aiškyn! Dabar matai. Automatrisa, kaip jau kiti suspėjo ir lietuviškai pakrikštyti — „savivežė“, besiranganti. Artyn — aiškyn! Pataikiusi dar nuo tolo kokio upelio slėnį nuo prieškalnės, nykda­ma ir vėl atsirasdama prieš akis, gražiais vingiais įsibrauna į stotį ir čia nušnypštusi stakt sustoja keleivių išleisti ir įsileisti.

Palauksiu čia aukštai ties Anykštos kojomis užsirepečkinęs. „Savive­žė“ toji, pasiėmusi keleivių, o dalį vasarvietėm palikusi, matai žmogus, di­lina geležį per Šventosios tiltą Utenos link, girdi, fiufteli savo savotiška švilpa keleiviams iš anksto ties Anykščių — Debeikių vieškelio pervaža ir, klausai, ateina atselina. Paskui už kriaušių kuprotų nematai. Lauki. Štai išlenda du vagonėliai — gražūs, gelsvi, švari, pigi, patogi, lengva ir pa­siutiškai greita susisiekimo priemonė. Tiedu vagonėliai žemai žemai, o Anykšta su savo miškeliais dar žemiau. Vagonėliai maži maži atrodo, o piemenėliai su karvutėmis Anykštos pasieniais dar mažesni ir vis viskas nori lyg dar daugiau mažėti ir bemažėjant net tirpte sutirpti.

Automatrisa atėjo ir pro tave praėjo. Matai, keleiviai pro langus dai­rosi. Kas rūkęs švilpteli pro langą surūkytą papirosą. Žiū, skrenda besivartydama tuščia papirosų dėžutė ir nemitusi nudrimba į griovį ir guli nebesikeldama. Prie vieno lango jauna porelė linksmai šnekučiuoja, vis kažką stebėdama. Kur tu suvysi — ten nebūdamas. Belieka tą automatrisą nuly­dėti akimis. O ji eina tai į prieškalnę, tai į pakalnę, tavęs nelaukdama ir nepasiklausdama, tau nei „sveikas“, nei „sudiev“, nei „dėkui“, nei „išlup“ nepasakydama. Ji eina ir eis ir vis, atrodo, pamažėli, neskubėdama, tartum kiek aptingusi nuo tiek atpluošto kelto iš Panevėžio. Atrodo, prieškalnėj prieitum ir pastumtum pečiais mašiną, kad lengviau traukti tam patogiam ir naudingam žmogaus žaislui būtų. Seki ir seki akimis. Besekant pranyko. Užėjo už kalno, užsisuko, nes upės vaga išsilenkdama privertė ir traukiniuką pasiduoti. Lauki lauki. Kad dūmų butų, sektum dūmais ir žinotum, kur kaip dabar tas traukinėlis. Lyg tyčia, nei dūmų, nei nieko. Vistiek lau­ki. Kada-ne-kada išsirangė bukoji gyvatėlė vėl į visą platumą, pasisuko sta­čiai, lyg norėdama grįžti, bet nebepriveikdama baigti atsisukti, šmakšt be­žiūrint ir užlindo už gražaus žalio kalno ir, kad žinotum, daugiau nebe­pasirodys.   

Praeis kiek laikeliuko — savivežė bus Rubikių ežero pakrantėse, bus paskui Utenoj, nueis ligi Lenkų okupuotosios Lietuvos ir, neišdrįsusi aplan­kyti švenčioniškių lietuvių, apsisukusi vėl keliaus ežeringais, kalnuotais gra­žiais istoriškais Lietuvos plotais ligi Troškūnų miškų, čia įsiners į lygumas ir jau eis ir, sakysim, labiau miškais, nekaip laukais, vis labiau ištiesindama, sau kelią, gabens keleivius per Panevėžį į kur jie norės.

Retas vasarotojas prasivėdindamas ateina paėjėti geležinkeliu pa­gal Anykštą. Miške, begeriant dervingą pušų kvapą, galėtų ir atsibosti. Šonas, galėtų prakiurti. Bet nei sėdi vasarotojai, jei ne — tai guli įdomiosios Anykščių apylinkės nevilioja. Pasakysiu, kad jos vilioja ir nelietuvį ar ir įlietuvėjusį valdininkėlį, bet kai kraštas kam svetimas, tai ir jo gamta svetima. Kam čia daug tą galvelę kvaršinti. Duok dar „puskvortę“ pušų kvapo!

Gerai dar, kad bent per prievartą kam reikia ir kam neįdomu girdi gegutę rytais kukuojant, nors jau seniai po šv. Jono, po šienapjūčio ir po šv. Petro, — jau liepos aštuntoji. Sako, dar per šv. Joną gegutė kukuojanti, o šv. Petro nemėgstanti, kam, esą, jis latviams skabaputrę išvertęs. Tai todėl nebekukuojanti. Betgi nuo Anykščių, oho, Latvija toli, Anykščių krašte latvių nėra. Tai gal ir gegutė nebepyksta, kad, girdi, laido savo „ku-kū- ku-kū“? Ir tik rytais. Ir tik anksti. Taigi retai kuris iš vasaratojų ir tegirdi.

Kažkaip labiau vienoj vietoj ją kasryt girdžiu kukuojant viename iš pušynėlių netoli nuo Vorutos. Bedykinėdamas visaip prigalvoji. Gal gi, sa­kai, čia mūsų poeto Dagilėlio gegutė gedi savo brolelio Mindaugo, toj so­stinėj Vorutoj užverto; gal gi toji gegutė koks senovės pranašas iš Voru­tos, kad net, atrodo; visiškai nebe laiku sau tebekukuoja. Voruta tyli, kaip tylėti papratsi. Mūsų archeologams ir istorikams nepasiduoda. Ir lig šiol nesuseka, kur josios būta, — gal kažkur, tik ne čia. O gegutė kukuoja, nes ji mūsų girių paukštis linksmintojas. Kad tik jai pakrūmė! O čia graži pa­krūmė, net trijų sueinančių upelių santakis — Elmės, Volupio ir Varelio, laiminamu Anykštos ir didingosios Šventosios.

Bet kažkodėl ji šįryt (VII. 14) nukukavo nukukavo?! Palaukus kokį pus­valandį, kad taip klaikiai ir neįprastai nusikvatojo: „kas kukuos, kas ku­kuos?!“, kad net nugalvojau dėtis viską į daiktadėtį ir keliauti, iš kur atvy­kus. Toks gegutės sukukavimas rodo, kad ji turėtų jau pradėti vaikus pe­rėti ar penėti, bet vis dar spiriasi, kaip ta jaunamartė arba kaip ta tartum prašmatniausia giesmininkė, pasiskardindama ir spūrėdama: „kas kilikuos, kas kukuos?!“

Jei tu, gege, nekukuosi, — piemenėliai už tave Lietuvos laukus paskardens. Bet gegutė pasakys, kad ji rytais, o piemenėliai pusdienimis ir va­karais labiausiai tesiskardina. Taip! Ir tas begėdis miegalis vasarotojas, ge­gutės negirdėdamas rytais, vis dėlto piemenėlius raliuojant dainuojant priva­lytų išgirsti. Per kalnus, į pakalnes, nuo trakelio į trakelj, nuo gaivinančios Anykštos lig išdidžios Šventosios patogiai jų balsas plaukia. O Šventoji su Anykšta tik šypsosi, kaip sugėdintos ar pralinksmintos mergužėlės.

Baranausko, Biliūno, Strazdo, Vienažindžio, Vaižganto, Vienuolio, Miš­kinio, Tyrų Dukters, Baleišio, dar ir kitų dainių kraštas!.. Gražios nuotai­kos šalelė. Dainiai mirę ir gyvi gieda. Kodėl gi tam piemenėliui vargdienė­liui neraliuoti?! Tik baugus klausimas kyla: „Ar beilgai gi tu Lietuvos pie­menėli, dar dainuosi?“

Gegutė nustos kukuoti, piemuo dainuoti, Gegutę išbaidys nusausin­tieji upokšniai, kertamieji miškai, o piemenėlis nutils svetimosios mados paliestas ir užgautas internacionalinės dvasios, kuri nepageidaujamomis ban­gomis vis labyn i mūsų patriarchališkąją šalį brukte brukasi.

Rubikių ežeras

Rubikių ežeras didelis ir gražus, stovi už 9 km. nuo Anykščių, trau­kiniu į Uteną važiuojant. Didumo 9,7 km² ploto. Ištysęs iš žiemių į pietus, su daugybe gražių salų salelių – jų ligi 50. Vienos salos lygios, kitos kalnuo­tos, bet visos, galima sakyti, apaugusios. Kiek salų, tiek joms ir vardų. Sako, kad čia ar dvi savaites tyčia yra gyvenęs rašytojas Vienuolis, anykštėnas, ir iš vieno seno žmogaus užrašinėjęs viską — žuvų, paukščių vardus, jų gy­venimą, salų vardus, senovės žinias. Iš tikro, tik ilgesnį laiką pagyvenęs daugiau ko gali patirti. Dar yra keletas senų žmonių, kurie daug ko galėtų papasakoti. Minėtinas Petras Kisielis, gal 90 metų amžiaus, seniausias čia gyvenantis Šiaulių sodžiuje, jau viensėdijoje.

Štai keletas salų vardų, pradedant nuo žieminio ežero kranto.

  • Partakas — turįs kelią įvažiuoti ir įbristi, ir būnant, teko matyti, kaip mokyklos vaikai, atsiplėšę sijonėlius ir atsiraitę kelnaites, pamažėl, kaip žąsys, vienas paskui kitą į kuplią salą brido.
  • Jurgynų sala.
  • Didžioji sala — 14 ha, kurią norėjęs koks iš kauniškių nusipirkti ir vasarnamį statytis, į ją laivėmis nukelia gyvulius ganytis.
  • Jiabučinė (vardas nepatogu aiškinti, bet, matyt, nesenas).
  • Ūžalelis — ąžuolo vardą turįs, vienaskaitos formą rinktinumą rodanti.          .
  • Varnagrotė — varnų karalystės sala, t. y. varnos čia mėgstančios susimetusios „groti“ — rėkti, kranksėti.
  • Liepinė sala.
  • Ariamoji sala.
  • Pilies sala — kur pilis, sakoma, kitkart buvusi.

Ir t.t.

Smagu į kokią didesnę ir kalnuotesnę salą nuplaukti. Tada iš jos; ežeras visa platos matosi. Net pabaidai paukščių, kitąkart gal dar tavo ne­matytų. Žinoma, vienas aiškus patarimas: ekskursininkai turi gerai laivelių’ sveikatą ir jų kėlimo galią patikrinti, kad taip-neatsitiktų, kaip prieš gero­kai metų norėjo atsitikti, bet laimingai pasibaigė su kokiu septynetu moks­leivių, Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtinių. Apskritai į laivelį, kaip skruzdėlėms prie medaus, niekur, ne tik čia, nėra ko pulti, nes su vande­niu juokai visiškai menki.

Rubikių ežeras, kaip žmonės sako, valdžios išnuomotas pii. Strazdui dvylikai metų. Jau 6 metus jis ežere žuvavęs ir sužuvautąją žuvį pardavi­nėjęs, bet bankrutavęs ir perleidęs žydų tautybės žmonėms. Dar 1935 me­tais valstybei nuomos reikėję 4.500 lt. mokėti, o dabar, sako, atsiprašę už mažesnę sumą.                                            .. –

Žuvį gaudo prityrę žuvautojai. Paskui ją rūšiuoja ir geležinkeliu to­liau gabena. Ežero salos – privati ūkininkų žemė. Ir šiaip gi prie ežero prieina ūkininkų žemės. Gyvuliai ir tie tiek įpratę, kad, įbridę į vandenį ligi šnervių, sau vėsinasi. Paklausus, ar leidžiama ir ūkininkams žuvauti, buvo greitai atsakyta su kažkokia nekantria nuostaba, kad ne. Bet kur tau kas iškęs — pelė aruode nedvės, — ypač gerai žinant visus takus, ežero dugno gylius net vardais minint, visas žuvingiausias vietas net uoste užuodžiant. O žuvies gražios esama.

Patogiausia žuvauti tai valkšnomis. Imami du bosai (bačkos); tinklą užleidžia; yrą virvės, ir suka vadinamąjį kalavartą ant ledo, kol valkš­ną žuvies išvelka. Vasarą irgi panašiai daro. Tik laivę pritvirtina prie ežero dugno dviem jekeriais (inkarais), kaip rubikėnai sako; laivėje yra kalavartas; tą kalavartą suka ir iškelia valkšną žuvies. Klaipėdos muzejus turi minia­tiūrišką ano krašto žuvies žujimo ant ledo modelį pasidaręs. Reiktų arti­miausiam muzejui Rubikių ežero (ar ir kitų, — vistiek vienodai) žuvų gau­dymo sistemą pasidirbti.

Taigi, daugiausia žuvies pagaunama valkšnomis, 1935 metais viena valkšna ištraukę net 500 pūdų žuvies. Reikia pasakyti, kad ežeras labai žu­vingas, jog net nepripratusiam atrodo, kad ežere laiveliu plaukiant stačiai žuvimi atsiduoda.

Vandens gilumos gyvenimas įvairus. Žuvų pasitaiko šitokių: palšos, lydžiai, ešeriai, seliavos, kuojos, šapalai, karosai, žiežylos, arba raudonsparnės, lynai. Dažniausia žuvis ir daugiausia prigaudoma — tai palšos; dar daug sugaunama lydžių ir ešerių.

Skrajoklių pasaulis ežere taip pat margas. Jei nori nematytų paukščių pamatyti — atkilk į ežerą įvairiais metų laikais ir aplankyk keletą salų. Čia tokioj vandens platybėj ir apaugusiose salose patogu paukščiams veistis. Taigi ir yra: žuvėdrų, garnių (ne gandrų), cyplių (panašūs į antis, tik snapai laibesni), ančių, narų, ūkų (paukščių, kišančių snapus į van­denį ir klaikiai ūkiančių, baubiančių) ir kitokių vandens ir girios paukšte­lių. Garnių mėsa čia valgoma.

Ežero pakrantės daugiausia lėkštos, bet matosi ir skardingesnių. Vi­sai gerų maudymosi vietų su kieto žvyro dugnu nedaug, atrodo, tesama, daugiausia vis kiek tiek smengantis dugnas. Bet kadangi yra pušynų, o gamta ir šiaip žavi, tai vis po keletą vasarotojų pasitaiko kasmet.

Tokie Rubikiai vasaromis dažnai ir ekskursantų susilaukia. Po keletą dienų pasipalapiniauja mokyklinis jaunimas: dainuoja, maudosi, vartosi, juokauja, ugnį kūrinasi ir vėl dainuoja. Ir visa programa. Iš šalies žiūrint ir atsimenant, kad ir tu buvai gimnazistas — to viso permaža ir kažkaip tinginyste kvepią jauniems žmonėms „visą amžių“ paslikiems gulėti, kaip čigonėliams pamiškėse. Ežeras turi žuvies, įvairių paukščių. Argi neįdomu, būtų jaunimui surašyti žuvų, paukščių ar ežero salų, ežero dugno, gaudy­mo prietaisų vardus, žuvų gaudymo būdai aprašyti. Surinkti tautosaką apie žuvį ir paukštį, apylinkės istoriją ir ūkininkavimo būdą ištirti, muzejinių eksponatų parankioti? Kuo gi rudenį mokykloje draugams ir mokytojams pasirodysi? Ar negalėtum pabūti talkininku mūsų muzejams ir bendradar­biu didžiajam lietuvių kalbos žodynui?! Ne, mūsų mokyklinis jaunimas tu­ri permaža interesovisuotiniams dalykams. Dainuot, juokaut, laužą degint, — to dar nepakanka. „Ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės“ — lotynų, kitados pabylota, o praktiškųjų vokiečių Kaune net ir savo gimnazijos prie­šakyje per keletą metrų išsikalta.

Patyriau, kad pernai vasarą buvo atkilusi į Rubikių ežerą panevėžie­čių kelių dešimtų žmonių ekskursija — Panevėžio katedros choras su sa­vo dirigentu mokytoju Karka. Žmonės, atvykę iš lygumų ir neežeringo krašto, vaikščiojo, laiveliais laidinėjosi ir kalbėjo, kaip smagu pamatyti di­delį tėvynės ežerą ir važiuoti nuo kalno į pakalnę atvirame sunkvežimy kalnuotomis krašto vietomis ir dairytis neatsidairyti į Debeikių, Leliūnų, Storių, Anykščių, Viešintų, Andrioniškio puses, ypačiai gėrėtis ir neatsigėrėti Anykštos pakrantėmis, jos miškeliais ir kitokiais viliojančiais margumy­nais. Vis jau žmonės naudos gauna, bent vietoje nepelėja ir miestuose nešunta.

Užsiminus apįe turizmą, reikia pasakyti, kad kai kurių Lietuvos vietų, čiabuviai žmonės jau aiškiai ir konkrečiai turizmo naudą supranta, Saky­sim, tokie rubikėnai iš keleivio, paprašiusio pieno ir duonos, visai gražias kaineles moka numauti, dar pastebėdami, kad jie turį čia pat savo „Rubi­kių ežero” vardo pieninę (šiandien ji, rodos, į Debeikius perkelta). Geriau būtų, kad vietoj didelio apetito, savo produktus įkainojant, čiabuviai dau­giau ir geresnių laivelių įsitaisytų, kuriuos galėtų išnuomoti apsigyvenu­siems vasarotojams ar atvažiuojančioms ekskursijoms.

Kažin, ar rubikėnai, kaip ir Žuvintos ar Amaivos ežerų Suvalkijoje gy­ventojai, taip pat mėgsta ežero salose nekliudomi šamarlako prasivaryti? Žuvintos ežere, liudija, fabrikėliai dieną naktį dirbą, o kai pasirodanti poli­cija, tai pakrantės sutartose trobose duodą tam tikrus ženklus, ir „fabri­kantai“ tuoj savo prietaisus patogiai suleidžią į vandenėlį, o policija juos — griebk atsiraičiusi, — ir pėdų nė ženklo.

Dar 1905 metais Rubikių ežero salose „cicilikai“ rinkdavęsi ir mitinguo­davę. Visus laivelius susitraukdavę pas save į salą, nepalikdami jų prie kranto nė vieno, ir atvykę žandarai prie susibūrusiųjų nebegalėdavę prieiti.

Iš Rubikių ežero pakrančių senovės ne ką aiškaus galima benugauti.

Prie ežero vakario šono yra Šiaulių sodžius, išsidalijęs viensėdžiais 1913 metais ir turėjęs 17 valakų. Šioje srityje yra trys piliakainiai. Prof. E. Volteris sprendžia, kad čia 1236 metais apylinkėse buvęs mūšis lietuvių su kalavijuočiais, iš Kuršo tada atsibasčiusiais. Kiti istorikai mano, kad tas mūšis bus buvęs prie Šiaulių miesto arba į žiemius nuo Šiaulių miesto kur nors apie Meškuičius. Yra istorikų, ypač iš latvių, kurie sprendžia tą mūšį buvus prie Nemunėlio ties Vec-Saule Latvijos teritorijoje tarp Bauskės ir Skaistkalnės (Šimberko).  

Yra kalnas pagal ežerą, vadinamas Aršketys. Žiemių vakarų ežero krante stovi Piliakalnis, o už jo stūkso b. Gečionių dvaro (buvęs dva­rininkas Gečiaučius) miškas, kuris dabar nusavintas. Iš to miško į ežerą teka Kriokšlys, tokio vardo upelė. Žieminėje Šiaulių sodžiaus pusėje į ežerą įteka Skardžiaus upelis, kiek panašus vardas į Skaradžiaus upelio, įtekančio į Mūšą iš kairės pusės ties Saudogalos sodžium netoli nuo Saločių.  

Už Šiaulių sodžiaus kapinių, kur dabar stovi geležinkelio stotis, tame bare yra kalnas ir tokie grioviai, ligi kad buvę kitados kokie įsitvirtinimai, — vadinamasis Pašalikalnis.

Iš sodžiaus pievų yra: Aptieka, Pančios duobelė, Pavelnioristis (pieva).

Anykšta tai gerokai toliau į pietus nuo Šiaulių sodžiaus, prasidedanti iš ežero ties Klykūnų sodžium ir nusiringuojanti Anykščių linkan. Kelias eina aplink visą ežerą. Bent žieminė Rubikių ežero dalis archeologų kasinėtina.

Tiek šimtų metų (tai buvo 1236 metais) prašvilpus nuo Šiaulių (Sau­lės) mūšio ir tiek visur tos mūšio vietos išieškojus, ir toliau galima spręsti, kad tos vietos kažin ar pasiseks galutinai surasti: perdaug bus visokios žymės išnykusios ir, be to, Šiaulių – Saulės) mūšis — trumpalaikis įvykis, kurio realus duomuo tegalėtų būti mūšio vietoje sulaidotieji karžygiai ir jų arkliai su visais šarvais ir ginklais. Bet čia mūšių, kaip paprastai esti, galėtų būti ir kitokių kitokiais laikais buvus. O bendroji sprendžiamosios mūšio vietos padėtis ir topografija dar negali tam tikro vardo mūšiui nustatyti.

Piliakalniai, iškasenos, Šiaulių sodžiaus vardas, geografinė padėtis ir apylinkės topografija neatsisako liudyti, kad prie Rubikių ežero tikrai kokio mūšio būta. Jei iš istorijos žinių pripažįstam, kad lietuviai geri strategai yra buvę ir kad buvo įpratę kariauti, kad lietuviai turėjo pilis ir prie pilies, piliakalnius ir sargybinius, arba įspėjamuosius, punktus kur aukštesnėse vietose, tai šiandie drįstina pasakyti, kad Rubikių ežero buvusiųjų miškų, upelių ir kalnų su slėniais labirintas nuo žiemių atsiviliojusiai ginkluotai priešų kariuomenei galutinai Įvilioti ir čia jai smūgį duoti labai patogus. Kad tikrai didelė Lietuvos istorija tolimoje praeityje dė­josi Anykščių, Vašuokos, Latuvos, Viešintų, Medinų, Užpalių, Malaišių, Du­setų, Utenos, Tauragnų, Dubingių, Ukmergės, Kurklių apylinkėse, tai sako istorijos dokumentai, geografinė padėtis ir apylinkės topografija su potamologija.

Turbūt, nereiktų abejoti, kad Storių kalnas galėjo būti vienas iš ge­riausių, o toj apylinkėj ir geriausias, sargybinis, arba žvalgomasis, lietuvių postas anais tolimais laikais. Nuo Storių kalno aplink per keliasdešimt ki­lometrų matai, net stačiai per miškų viršūnes žvelgi. Už keletos kilometrų nuo to kaino, į žiemryčius tviska visas Rubikių ežeras su savo salomis, kalneliais, miškais ir sodžiais. Ežeras žemai atrodo. Apskritai, Storių kalnas dominuoja ne tik Rubikių ežero apylinkę, bet ir Elmės upelę (jos bare yra Voruta.). Anykščių slėnį, Šventosios juostą, Latuvą ir visas tas čia kiek aukštėliau išvardytąsias vietas.

Taigi, Storių kalno stūksojimas skelbia, kad tas kalnas bus praeityje svarbų vaidmenį Lietuvai suvaidinęs, o nuo to kalno nusigręždamas į Ru­bikių ežero pusę ir viską gerai apsvarstydamas, nusprendi, kad žieminėje Rubikių ežero dalyje kitkart smarkių kovų galėję būti su Lietuvos priešais, iš žiemių atklydusiais.

Dėl Rubikių ežero vardo prof. St. Kolupaila sako, kad jo vardas turįs būti kitoks — Anykščio ežeras. Bet tai dar, esą, tikrintina. Anykštėnų viensėdis yra Pivašiūnų vls. Aly­taus aps., Anykštų sodžius — Rietaviškio vls. Trakų aps. ir Anykščiai bei Anykštos upė. Rubikiškio viens, ir Rubšikių s. yra Obelių vils. Rokiškio aps., Rūbikopių s.Šešuolių vls. Ukmergės aps. ir Rubi­kių s. prie šiandien to paties vardo ežero. Ištyrus vietose šiuos vieto­vardžius, gal labiau paaiškėtų ir tikrasis Rubikių ežero vardas. Šiaip, tikrai, nesako žmonės „Rubikis“. Be to, „Rubikis“ yra ir pavardė. O, dar, vieto­vardžiai mėgsta turėti vienaskaitos ar daugiskaitos vardininko formą. Labai galimas daiktas, kad to ežero vardas bus vienodas su iš jo ištekančios upės vardu — Anykštis.

Vis iš rytų!

Buvo anksčiau užsiminta apie Mindaugo sostinę Vorutą, apie Šiaulių (Saulės) 1236 metų mūšį ties Rubikių ežeru, apie Latuvą.

Lietuvos žemės vardyne pastebėta, kad daug tų pačių vardų pasitai­ko įvairiose vietose, pav.: Nemunas ir Nemunėlis, kelios Mūšos, keli Nevėžiai, kelios Latuvos, Plonės, Laukesos, Betygalos, keli Joniškiai, Panevėžiai, Kurkliai, Žeimiai, Šiauliai, Naumiesčiai ir Naujamiesčiai, Pagojai, Vikoniai, Šimoniai, Latuvėnai, Laukagaliai, Žvirbliniai, Jurgiškiai, Merkiai, Linkuvos, Nočios, Beržės, Kraujupiai, Labos, Ystros ir t.t.

Tais sumetimais galima spręsti, kad ir ties Rubikių, ežeru Šiauliai bus pirma atsiradę, negu Šiaulių miestas, kurių vienas ir kitas prie ežerų. Ir labai galimas daiktas, kad Šiaulių sodžius turi ir su istorija susijusį vardą, o vietovė, kaip įžymesnė, galėjo, gyventojams besikraustant, savo vardą dažnoj vietoj ir toliau į vakarus palikti.

Liudiškių piliakalnis

Jis yra už kilometro nuo Anykščių, netoli nuo Skiemonių vieškelio. Jei Storių kalnas ir aplink jį esantieji kalnai pašlaičiais dirbami, tai Liudiš­kių piliakalnis ir didelis aplink jį slėnys ir kalnelių masynas — pustomas smėlys su kur-ne-kur augančia aštria žole.

Pasakoja, kad piliakalnį kažkokia kariuomenė šalmais supylusi, kaip? legendos byloja ir apie daugelį Lietuvos kalnų, pavyzdžiui, kad ir apie Sitidriūnų piliakalnį, stovintį prie Mūšos netoli Pasvalio. Bet iš tikro tai tik gražaus padavimo tesama: jis, kaip ir kiti kalneliai, ledyno periodo darbas.

Jis žemesnis už Storių kalną. Betgi vistiek ir iš jo plačiai matosi į vakarus ir į žiemius nenuobodūs vaizdai. Gali ištisą dieną išsėdėti ant kalno, besidairydamas ir beturtindamas savo vaizduotę naujomis kūrybinėmis mintimis. Matosi pietvakariuose Kavarskas, vakaruose Dabužiai, čia pat slėny visi Anykščiai su grandiozine savo bažnyčia. Baranausko ir Biliūno šilai, Šventoji, o per miestelį ten toli už plačiųjų lygumų ir miškų Troškū­nų bažnyčios varpinė. Žiemvakariuose skęsta miškuose Andrioniškis, Latuvos sritis, toliau Viešintos ir Pidžiūlienės-Žmonos trijų metrų aukštu­mo gelžbetonis paminklas kalne. Pro žiūroną gali įžiūrėti bukus Kupiš­kio bažnyčios bokštus ir nuo jų, kiek į vakarus pasisukus, Šimonių sritis, Šimonių girią ir dar du bokštus. Nuo rytų ir pietų pusės aukštesni kal­nai, sueiną į Storių viršukalnę. Taigi į tą pusę toliau nieko nesimato.

Ypačiai patrauklu dairytis į Šventosios slėnį, apaugusį laipsningai ko­piančiais iš pasienio į kalnus pušynais, kur prisiglaudę Kavarskas, Puntu­kas, Anykščiai, Latuva, Ėgliakalnis, Andrioniškis, Voruta, Nyronys. Čia pat panosėj vadinamieji Aruodėliai, Taip pat matai, kaip įdomiai ringuoda­mas ir svirdukuliuodamas traukinys ringenasi pagal Anykštą iš miestelio į Rubikius ir nuo Troškūnų kalnais pakalnėmis į miestelį.

Aruodėliai

Nepaprastai vienodi smėlio kalneliai su riestai išlenktomis tarpukalnėmis, išsirikiavę prie Liūdiškių piliakalnio ir Anykščių-Skiemonių vieškelio. Juose: randą senų stiklinių, kardų, mėlynos ir geltonos spalvos vario, varinių varpaičių, molinių degtų rutuliukų, ilgų varinių virbalų. Žiūrint į tų kalnelių grandinę, atrodo, kad tartum būtų koks didžiulis kūnas, begyjančiais spuo­gais nuotai nuspuoguotas. Aruodėlių, tartum panašių į aruodus klėtyje, sritis labai gerai matoma ne vien nuo Liūdiškių piliakalnio, bet ir nuo An­drioniškio kalnų.                        .

Storių kalnas

Kaip Žemaitija turi Šatrijos ar Medvėgalio kalnus, taip rytų Aukštaiti­ja — Storių kalną Storių sodžiaus lauke, važiuojant nuo Anykščių į Skie­monis ar penktame kilometre. Iš vieškelio jokio ženklo, kad čia Storių kal­nas. Taip pat ir patogaus kelelio į jį nėra, o vis dėlto nuo vieškelio dar apie kilometrą reikia paėjėti, Tiesą pasakius, čia ir daugiau panašių kalnų esama, bet jau tas aukščiausias, bent kiek už anuos aukštesnis. Vienas jo kaimynų čia pat į Skiemonių ir Aluntos pusę jau pušelėmis apžėlęs, o šis plikas, kaip Šatrija.

Betgi kai giedrią dieną įlipi į kalną, tai tikrai vaizdų akiai atsiveria net į visas keturias puses. Toliausios apylinkės su pušynais, ežerais, upėmis, trobesiais, bokštais, malūnais tau po kojų kažkur toli ir, rodos, arti.

Prieš karą, sako, kalne rusų statytas majakas stovėjęs, tai iš jo būda­vę galima Vilnius matyti, beje — ne pats Vilnius, nes miestas slėny, kaip ir Kaunas ar Anykščiai, bet už 5 kilometrų nuo Vilniaus įkalniau stovin­čioji Vilniaus Kalvarijų bažnyčia.

Nuo Storių kalno Anykščių tik bažnyčios bokštų pusė išstypusi daugiau viskas slėny už Liudiškių piliakalnio ir Aruodėlių. Jauti, bet ne­matai, kaip banguoja per pušynus Šventoji, atėjusi nuo Užpalių ir einanti kur apie Svėdasus, ties Šimonim, Andrioniškiu, Anykščiais, Kavarsku. Upės vagos slėnys tai prieš akis.

Rubikių ežeras su savo apylinkėmis, kaip ant delno. Kažkur aplink rytuose ir pietryčiuose už miškų, už Utenos ir Aluntos irgi kažkokie vieto­mis kalnai stūkso. Jauti, kad ten už jų ar kur jie (gal Švenčionių kainų viršūnės). Lenkijos rikiuojami lietuviai vargsta. Vadinasi, rytų Aukštaitija kalnuota ir ežeringa, nusikaišiusi sveikiausiais sausiausiais pušynais, išrai­žytais tūkstančių upelių ir sausupėlių ir tiek pat ežerų ežerėlių.

Žiemiuose miškų ir miškų masyvas — tai Šimonių giria, kur ir vasa­romis vilkai gyvulius drasko ir piemenėlius, baugina. Pietuose vėl miškų miškai — Kurklių ir Ukmergės link, taip pat pušynai.

Žvelgi į Andrioniškio pusę: ten Jurgiškiai, Viešintos, Latuva, Latuvėnai, Vašuoka, Voruta – ten praeities užuomaršoje atsidūrę amžiai tarp kal­nų ir girių, atsimušusių į Šventosios ir Latuvos vandenis, ir nutilę, užmigę.

Čia visur (žiemiuose, rytuose, pietuose ir vakaruose) paskutiniojo le­dyno įžymėtosios liekanos žemės paviršiuje. Ir vakaruose irgi miškai pušy­nai su eglynais ir jau kitokiais miškais — lapuočiais. Ir matai kaip tęsiasi ir nusitęsi lygumos Troškūnų link ir toliau ant Panevėžio.

Nuo Storių kalno, gera akimi besidairydamas arba pro žiūroną pažvelg­damas, atieškai šitokias vietas: Anykščius, Troškūnus, Dabužius, Andrio­niškį, Viešintas, Kupiškį, Šimonių sritį, Kamajus (ar Rokiški, ar ką?), Svėda­sus, Debeikius, Vyžuonas ar Užpalius, Burbiškį, Leliūnus, o už jų Utenos sritį, Skiemonis, Aluntą, Kurklius, Kavarską ir dar kažkokių bokštų.

Ne visados suseki bežiūrėdamas toliau esančius bokštus. Reiktų žiū­rėti giedrią dieną ir įvairiu dienos metu, kai saulė nuplieskia ir kai tuo bū­du vietovių ir statinių kontūrai labiau išryškėja.

Ot, iš čia tai gali Lietuvos geografiją, landšaftą, istoriją, miškingumą studijuoti ir suprasti, kodėl tiek daug poetų ir rašytojų tas kraštas mums yra davęs, net ir dabar neatsisako duoti.

Burbiškis

Burbiškis — senas dvaras, o dabar naujas bažnytkaimis tarp Storių kalno ir Rubikių ežero, netoli nuo pastarojo, ant Anykštos, kuri čia turi vandens malūną. Bažnytkaimis slėny, bet netrukus iš abiejų pusių iškyla į kalnus keliai, nuo kur matosi platokos apylinkės. Buvęs didelis Vensianavičiaus dvaras su sodu ir 1853 metais statytais mūro rūmais.

Amerikonas kun. Zabiela, užpernai rudenį miręs, iš amerikono Kriaučionio, kuris tą dvarą buvo nusipirkęs, atpirko dvaro rūmus ir 8 ha žemės bažnyčiai.

Bažnyčia ir klebonija dabar tuose rūmuose, o atminimui kun. Zabielos fotografija kabo zakristijoje.

Kriaučionio dviejų aukštų pasistatytieji mediniai namai išnuomoti pra­džios mokyklai. Yra pašto agentūra, krautuvėlė ir net elektra įtaisyta;

Ot, ir naujas kultūros židinys susikūręs sumanių ir kraštą mylinčių žmonių triūsu, kaip kad, sakysim, ir Pamūšio bažnytkaimis ant Mūšos ne­toli nuo Linkuvos, Pakruojo ir Joniškėlio, vysk. Kazimiero Paltaroko ir kum Danio įkurtas.

Puntukas      

Puntuko akmuo, vienas iš didžiausių Lietuvoje, yra 6 km nuo Anykš­čių Baranausko šilelyje, į Kurklius važiuojant. Iš kelio į Puntuką dabar yra kelelis pataisytas su pakrypusia bjauria rodykle, rodančia, kad čia Puntuko akmuo. Mat, jis atokiau nuo kelio. Akmuo apkastas, kad jo didumą keleivis matytų. Kad būtų lengviau ant jo užlipti, toks lieptelis pataisytas. Akmuo – stovi prieškalnėj. Jei užlipi į kalną, tai atsiveria platokas reginys įj Kavarsko, Dabužių ir Troškūnų pusę — juos visus matai, kaip ir Šventosios lomą. Iš kitų pusių nieko neregėti, nes tavo stovimoji kalnų grandinė pušimis nuau­gusi. Tada tau po kojų pats Puntukas.

Viską suėmus, reiktų pasakyti, kad reginys miklaus teptuko vertas. Ir užtat vysk. A. Baranauskas „Anykščių šilely“ duoda vieną kitą posmą apie pasakingąją, bet neįtikėtina Puntuko senovę su jo gamtos aprašymu.

Šiaip, Puntuko akmuo yra kitkart ledynų (ne velnio!) neštas ir zulintas didžiuliu Šventosios slėniu ir, mat, čia anų laikų upės pakrantin (apie kilo­metrą nuo Šiandienės upės vagos) patupdytas.

Šventieji ąžuoląi

Nuo Puntuko akmens eidamas Kurklių keliu, pereini du upelius, ir de­šinėje pusėje prie kelio stovi dviejų vyrų kabinami du vienodi ąžuolai, o tarp jų kelelis sukasi į Pęslių sodžių ir į Karalienės liūną pagal Šventąją.

Seniau šaly dabartinių ataugusių ąžuolų du nupjautų ąžuolų kelmai buvę, kur dviem arkliais galėdavę važiuoti ant tokio kelmioko apsigręžti. Dabar anų kelmų nė padujos nebėra. Tik tiedu ąžuolai telikę, iš kurių vie­name stovi koplytėlė įkelta. Prieš 1863 metų lenkmetį žmonės šventėmis po pamaldų susirinkę melsdavęsi, net pagydavę. Būdavęs apie juos net ir takas iškeliaklūpsčiautas. Baranauskas savo „Anykščių šilely“ užtat gieda:

Nuo Puntuko lig Slavės ąžuplų daugybę

Laikę žmones lyg kokią didžią šventenybę;

Gyvendami vienybėj dievaičiams įtikę.

Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta,

Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta.                         –

Ė dabar dujen prie kelio dar tebestovi,

Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi.

Šėnavoja juos žmonės, nė ratais netranko,

Tūlas ligos suspaustas iš įžodžio lanko.

Karalienės liūnas

5—6-me kilometre nuo Anykščių prie Šventosios, važiuojant į Kurk­lius, pravažiavęs Puntuko akmenį ir du upelius, pamatai iš dešinės pusės prie kelio du ąžuolus. Tarp jų eina. keliukas į Pęslių sodžių. Tuo keliuku paeini ¼ km., nusileidi nuo skardingo Šventosios kriaušio į ties ta vieta plačią upės lomą. Toj lomoj ties statkrančiu yra vandens išmušta duobė, tebevadinama šiandią Karalienės liūnu.          .

Ties ta vieta Šventoji bent dvi staigias kilpas daro. Ten, kur upė me­tasi, visados yra gylių. Kol kada nors Šventoji buvo vandeninga, iš kara­lienės liūno tebuvo tik gylė, kaip kad, sakysim, Mūšoje tokių gylių ties sta­čiausiais krantais daug pasitaiko, ilgainiui Šventosios vaga susiaurėjo. Sta­tusis krantas atokiau nuo vagos nutolo. Betgi iš anų buvusių gylių dabar ir sausumoj tokių gilių duburių pasiliko. Jie pilni vandens, ir čja papras­tai liūnais vadinami. Tokių liūnų Šventoji ir daugiau turi, sakysim, kad ir ties tais pačiais Nyronim (Biliūno tėviškės sodžium).

Karalienės liūnas krūmais apžėlęs. Į upės vagą iš jo yra griovis iš­kastas, tik jau dabar kiek apakęs. Sako, vokiečių kariai okupacijos metu norėję vandenį iš to liūno išleisti ir žuvies pasigaudyti. Esą, Liūno dugno nėsą galima pasiekti. Najau?! Mat, smegęs ir nusmegęs kokios karalaitės kūnas ir rūmai nugrimzdę ir tik akmens laipteliai tesimatą. Taip, dviejose vietose yra padėliotų akmeniokų. Padavimas — gražus daiktas. Kutena nacionalinį egoizmą. Karalienės liūnas irgi padavimu apipintas, žiūr. Tyrų Dukters „Anykščių balades” ir Akiro „Anykščių“ 21—2 psl. Bet jei keleiviui tektų būti prie to liūno, nesiduok legendos užliūliuojamas: geriau už­lipk ant stataus kriaušio, apžvelk upės slėnį, apeik jos kilpą, ir būsi paten­kintas liūno atsiradimą ir jo gilumą supratęs. Jonas Krylovas teisus pasa­kėtininkas, sako: „a larčik prosto otkryvalsia“.

Kurkliai

Nuo Anykščių už 5 kilometrų pasiekęs Puntuką, pravažiavęs du šven­tuosius ąžuolus ir Karalienės liūną pagal Šventąją, vėl įvažiuoji į pušyną kiaurai Iigi Kurklių. Nuo Šližių sodžiaus važiuoji dešine Vižintos puse, nebetoli nuo miestelio perkyli per Virintą ir pasieki Kurklius. Bažnytkai­mis niekuo nedėtas, nebent kad tarp girių ir garsus vadinamomis Kurklių pievomis. Nuo Kurklių nebetoli ir plentas į Uteną ar į Ukmergę. Ties Kurk­liais prateka atbėgusi nuo Skudutiškio ir ėjusi pro Aluntą Virintos upelė, o jai iš dešinės pusės ties Kurkliais įbėga Nevėžio upelis, ištekėjęs iš Ne­vėžio ežero, stovinčio tarp Kurklių ir Rubikių ežero.

Dabužiai

Dabužių bažnytkaimis 8 km. nuo Anykščių, važiuojant į Kavarską dešiniąja Šventosios puse. 1917 metais padaryta filija ir paskui cirkulas. Stovi ant Troškūrtų-Kavarsko vieškelio. Dabar pastatyta bažnyčia, seniau, koplyčia tebuvo. Parapijonų 1475.

Į Kavarską

Įdomu ir nenuobodu eiti iš Anykščių į Kavarską pagal Šventąją: iš abiejų pusių miškai ar miškeliai — pušynai, labiausiai iš dešinės pusės ant kriaušio prisiglaudę viensėdžiais mėginą besidalyti pilki kuklūs sodžiukai.

Šventojoje kai kur nedidutės salelės, bristi negilu, vanduo skaidrus su baltu dugnu ir gražiai atsimušusiu melsvu dangumi.

Eidamas ir prieini Kavarską, jau iš tolo jį matydamas. Vietos smagios, kalnuotos ir miškų nešykščios. Kiek upelių ir vadinamųjų ravogalių (sausupių) pašvenčiais!

Žemaičiuose yra ant Dubysos dailus žemaitiškas Betygalos miestelis. Ir čia eidamas prieini Betygalą — tik jau viensėdį. 16-jo amžiaus mo­kytas vyras kun. Mikalojus Daukša buvo Betygalos klebonu. Kuo gi viensėdinė Betygala ar jos apylinkė butų pasižymėjusi?

Prieini ir Virintą, ateinančią per miškus nuo aukštosios Aluntos, pro miškingųjų Kurklių šoną ir įtekančią iš kairės į Šventąją ties antrojoje pu­sėje besimatančia Betygala. O nuo Dabužių atsiraito kitas upelis ir vėl ties tąja pačia Betygala įneria į šventąją. Tų upelių ir ypač sausupėlių, čia ravogaliais vadinamų, tiek daug, kad nelabai galinčiam gaišti keleiviui sun­ku iš karto jiems ir vardus suvaikyti. Praėjęs Daumantų sodžių su koply­tėle, pasieki Kavarską.   

Kavarskas

Jis turi per 1000 gyventojų, yra Ukmergės aps. ir stovi ant skardaus dešiniojo Šventosios kranto. Apie 400 metų atgal jau bažnyčios būta. Da­bar stovi didelė mūro bažnyčia, neseniai vieno turtingo ir labdario ameri­kono Petro Kalibato išremontuota. Čia esti dideli šv. Jono atlaidai. Prie bažnyčios muša šv. Jono šaltinis, stebuklingu laikomas. Tai mineralinio vandens versmelė.

Yra ir piliakalnis, buvusioji alkvietė.

Kavarskas tvarkingas ir dailus miestelis: yra, sudėtų šalygatvių, gero grindinio, įtaisyta elektra. Esą, tai vis to dosningo amerikiečio nuopelnas. Kad taip dažnoj Lietuvos vietoj tokių retai gerų „dėdžių“ atsirastų!

Iš Piktagalio sodžiaus, Kavarsko valsč., kilęs knygnešys darbininkas Juozapas Maldžius, gimęs 1862 metais.

Aukščiausias kryžius Lietuvoje taip pat kavarskėnų. Jis gelžbetonis, turi 22 metrus aukščio, stovi už Kavarsko į Ukmergės – Utenos pusę ir labai toli matyti. Ir tą kryžių pastatė anas gerutis amerikietis, pamilęs savo ša­lelę ne žodžiais, bet darbais.

Už daugybės dešimtų kilometrų nuo Kavarsko augdamas, girdėdavau kalbant, kad kavarskinės mergos esančios gražios. Ir galvodavau tada, kad Lietuvoje esama visaip pragarsėjusių vietų: Švobiškis, Raseiniai ir Deltuva — Magdėmis, Telšiai —Telšių Pliumpiu, Kretinga — vargonais, Šiauliai — aukščiausia Lietuvoj bažnyčia, Kražiai — dideliais varpais, Kupiškis — plė­šikais, Pasvalys — arkliavagiais, Ramygala — ožkomis, Žagarė — Šv. Bar­bora, Linkuva — škaplierna, o Kavarskas — gražiomis mergaitėmis. Ir iš­galvok gi tu man! Vienas švenčioniškis, senas mano fronto draugas, da­bar susitiktas, išsikalbėjus pridūrė, kad nėra geresnių už Kurklių pievas, Troškūnų vargonus, Anykščių mergas. Žinoma, ten gera, kur musų nėra.

Žinodamas, kuo Kavarskas garsus, keliaudamas stebėjau tas kavarskines, kaip tas Palangos Juzė. Kokios nuostabos neradau — gal nenusimanau. De gustibus non ėst disputandum.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
25 + 22 =