Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

minionfish - Šis tas apie žuvų nerštą

Šis tas apie žuvų nerštą

Žuvys

Mūsų klimato sąlygose daugumas žuvų veislių dauginasi apie gegužės — birželio mėn. Ledui sutirpus žuvys neršto instinkto verčiamos masėmis pulkuojasi ir renkasi į tinkamas ikrams paleisti vietas. Sulaukus gražesnių orų ir pakilus vandens temperatūrai iki 12—15º. jos pradeda nerštis — leisti ikrus. Vienos žuvų veislės mėgsta leisti ikrus iš ryto, kitos pav. palšos popietinėmis valandomis. Ne visos žuvų veislės pasirenka vienodas neršto vietas. Vienos iš jų paleidžia ikrus ant apaugusio šiurkščiomis samanomis dugno, kitos mėgsta juos paleisti tarp aukštesnių augalų, trečios pasirenka švarų smėlio dugną, kitos vėl leidžia ikrus į žvyrą ir kt. Pastebėta, kad dauguma veislių yra linkę ir stengiasi savo ikrus paslėpti nuo įvairių priešų — ikrų naikintojų, kurių vandeny paprastai netrūksta. Yra veislių, kurios apkasa savo ikrus net smėlio sluoksniu.

Dar prieš paleisiant, t. y., dar tebesant ikrams žuvies kūne vienoje ikro pusėje atsisveria mikroskopiška angelė, bet vandens į ikrą veržimąsi sulaikyti toji angelė būna pridengta plona, tartum riebaline plėvele, vad., gyvybės vandeniu.
Patelėms leidžiant ikrus, patinai, būdami arti jų, paleidžia pieno pavidale sėklą (spermą) ir tokiuo būdu tam tikrame radiuse užbaltina vandenį. Ikrai palengva krisdami į dugną per užbaltintą vandenį ir būdami tartum taukuoti (įmirkę gyvybės vandenyje) aplimpa sėklomis, o šie mikroskopiški padarėliai pereina per plėvelę į ikro angą. Tokiu būdu ikrai apveisiami ir prasideda ląstelių dalinimasis.

Po 5—18 inkubacijos dienų (laikas nuo apsiveisimo iki išskilimo) išskyla paprastai avižos didumo, kitos mažesnės žuvelės, kurių papilvėje tebebūna ikro kevalas ir didelė dalis dar nesuvirškinto trynio. Pirmas savo gyvenimo dienas tuo tryniu žuvelės ir maitinasi. Tik po kelių dienų, suvirškinusios minimo trynio likučius ir pakankamai sustiprėjusios, pradeda maitintis planktonu (mikroskopiški vandens gyvūnai ir augalai). Paūgėjusios žuvelės pradeda gaudyti stambesnius vandens gyvūnus, vėliau plėšriosios veislės minta kitų žuvų ikrais jr ilgainiui mažesnėmis žuvaitėmis.

Žiemą neršiančių veislių, pav., sigų, torelių, upėtakių ir kit. inkubacijos periodas tęsiasi iki 6 mėn. ir daugiau, žiūrint, kokia vandens temperatūra. Žiemą neršiančių veislių ikrai būna kelis kart stambesni ir todėl išskilę žuvelės net iki 6—8 savaičių pasitenkina trynio likučiais, nereikalaudamos kitokio maisto. Jei žiemą išskilę žuvelės neatsineštų maisto, tai turėtų žūti, nes žiemos metu šaltame vandenyje susirasti sau maisto būtų beveik neįmanoma.

Ne visos veislės paleidžia vienodą ikrų skaičių. Vienos iš jų, pav., ešeriai, palšos, turi smulkučius ikrus ir paleidžia jų milionus. Kitos turi ikrus stambesnius ir paleidžia jų žymiai mažiau..

Kad ir gerai pasiseka nerštai — būna gražūs orai ir t.t. bet vis vien, toli gražu, ne visi ikrai apsiveisia, ne iš visų apsiveisusių ikrų išskyla žuvelės, ir ne visoms išskilusioms žuvelėms būna lemta užaugti. Dažnai atsitinka, ypač vandeniui banguojant, prieš pateksiant į ikrą sėklai, ikras prisisiurbia vandens. Tuo būdu ikrai lieka neapvaisinti ir turi žūti. Apvaisinti ikrai pasilieka kelias dienas vandeny ir jiems reikalingas ramumas. Tuo tarpu kilusios didesnės bangos blaško juos, išmeta į krantą ir taip sunaikina. Daug ikrų žūsta nuo staigių vandens temperatūros permainų ir tokiu būdu sunaikinama daug jau apveistų ikrų. Panašiai tenka žūti ir daugumui ką tik iškilusių žuvelių ir be to, prie jų naikinimo dar prasideda įvairūs vandeniniai vabzdžiai ir suaugesnės plėšriosios žuvų veislės. Bandymais nustatyta, kad iš paleistų ikrų gamtoje jų apsivaisina vos tik apie 3%, išskyla tik 12% bendro skaičiaus, o užauga tik 5—8%. Del to jau senovėje buvo pradėta eiti gamtai į pagalbą — dirbtinu būdu imti iš žuvų ikrus ir apvaisinti juos sausoje lėkštėje. Tuo būdu galima apvaisinti net 90 — 98% išimtų iš žuvies ikrų. Apvaisintus ikrus paleidžia į vandenį perėtis. Bet, kadangi ir apvaisintų ikrų daug pražūsta, tai buvo imtasi apveistus ikrus palikti perintis tam tikruose aparatuose, kuriuose išperinama net iki 75% žuvelių. Žuvelės aparatuose išlaikomos dar po kelias savaites ir tik galutinai sustiprėjusius paleidžiamos į atvirus vandenis augti. Bet ne visos žuvų veislės duodasi imti iš jų ikrus ir dirbtinu būdu perinti. Taip pat ir vėžių atjungti nuo pataitės kiaušinėliai, nors ir paleisti į vandenj, bet vis vien žūsta nepasiekę savo tikslo. Kol kas dirbtinu būdu perinama ir veisiama nedaugiau 8 veislių žuvys.

Iš čia aprašyto aišku, kodėl būtent tuo metu, kai veisiasi daugumas mūsų žuvų veislių Lietuvoje, ypač valstybės vandenyse, nors 2 mėn. yra draudžiama bet kokia žvejyba. Kur yra žuvaujama neršto metu, ten žuvų gausa gali sumažėti iki minimumo, o kitos rūšys gali ir visai išnykti. Žvejyba neršto metu kenksminga visais atžvilgiais:

  1. Žuvys, prisiartinusios prie pakraščių ir masėmis pliuškendamos išduoda save ir taip jau įgudusiems žvejams.
  2. Žuvys, kaip ir kiti gamtos sutvėrimai, neršto metu sirguliuoja ir, apmestos tinklais, nepajėgia laiku pasprukti, tampa nesąžiningų brako konierių aukomis.
  3. Sugaunami dar neišneršę ekzemp. ir tuo naikinami milionai ikrų.
  4. Traukiant tinklą dugnu jis sumaišo ikrus su dumblu, nubrauko juos nuo samanų ir augalų ir daug jų sutraiško.
  5. Daug pribrendusių žuvų, jei ir nesugauna, tai išbaido iš nerštaviečių ir jos paleidžia ikrus gelmėse, kur jie patekę į apatinius, dar šalto vandens, sluoksnius žūsta. Iš to matome, kad žmogus, nors būdamas gamtos karalius, tačiau jei jis nesusipratęs, tai jis yra pavojingiausias gamtos priešas.

J. K. “Mūsų girios” 1931 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
2 + 26 =


Įrašai kategorijoje

apalai 480x384 - Šapalas

Šapalas

J. Elisonas “Kosmos” 1935 m. Šapalas pažinti ir nuo artimų jam žuvų,
Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
X
Eiti į Viršų