Punios šilas

Punios šilas

G. Isokas, 1979 m.

Alytaus rajone, Nemuno vingyje, keturių upės slėnio terasų apsuptas, ant 50-150 m aukštumų šniokščia vienas gražiausių miškų – Punios šilas (2720 ha). IV-XII m. e. a. šilo pilkapiai, degintiniai kapai, kuriuose rasta ietigalių, segių, geležinių peilių, plačiaašmenis kirvis, rodo jau tuomet čia gyvenus žmonių. Ties Bundorių kaimu užregistruota 40 pilkapių, o kairiajame Nemuno krante (2 km žemiau Punios) – apie 15 pilkapių. Už Nemuno stūkso Punios piliakalnis, nuo kurio aukštumų toli akys įžiūri mėlyną upės vingį ir mišrių medžių garbanotas kepures. Čia stovėjusi garsi tvirtovė. Iš kitų pusių piliakalnį supa Nemunas, Punelės upelis ir gilus griovys. Į pylimą klota ne tik akmenys, molis, bet ir ąžuoliniai rąstai, kuriuos biologė E. Šimkūnaitė 1961 m. ištyrusi spėja išgulėjus žemėje 637 — 644 metus. Gal čia ir stovėjo garsioji Pilėnų pilis, kurią 1336 m. vasario 24 ar 25 d. apsupo 14 tūkst. kryžiuočių, vadovaujamų Ordino magistro T. fon Altenburgo? Matydami, kad neišsilaikys, ir nenorėdami pasiduoti priešams, pilies gynėjai žudėsi patys. Nusižudė ir kunigaikštis Margiris, todėl kryžiuočiai, daug savų praradę, vos keletą gyvų lietuvių į nelaisvę paėmė. 1958-1959 m. archeologiniai Punios piliakalnio tyrinėjimai nepaneigia spėjimo, kad Punia atitinka Pilėnus.

Puniai savo kūrinius yra paskyrę nemaža rašytojų ir poetų. Tai L. Kondratovičius-Sirokomlė, J. Kraševskis, M. Šikšnys, V. Krėvė-Mickevičius, Maironis. O štai Salomėjos Nėries posmai:

,,Argi būtau vertas vardo aš poeto,
Jei prakalbint akmenėlio nemokėtau?
Basos kojos – minkštą samaną minu,
Žilą kerpę žilagalvių akmenų.
…Kyla rūkas — aukštą pilį vėl matai, – Tos pilies jie buvo pamatai.
Rymo amžiai – rymo pušys ir kalnai,
Skuba skuba Nemunėlio vandenai,
Tu sustoki, Nemunėli, neskubėk!
Prakalbėki, akmenėli, prakalbėk!“

Kai XIV-XV a. atsirado šaunamasis ginklas, Punia neteko gynybinės reikšmės ir tapo eiliniu didžiojo kunigaikščio dvaru. Čia gyveno medžiokliai, šauliai, miško sargai. Žiliberas de Lanua, 1414 m. aplankęs Lietuvą, taip rašė apie Punios pilį: ,,Toji pilis yra labai didelė, visa iš medžio, iš žemių ir labai stipriai atsisėdusi iš vienos pusės ant didžiai stataus kalno minėtos upės (Nemuno) krante, o iš kitos pusės – ant tvirtos (lygios) žemės“.

XVI a. trikampėje piliakalnio aikštelėje išaugo puošnūs rūmai su krosnimis iš spalvotų glazūruotų, herbais išdabintų koklių, durų, rakinamų cilindrinėmis spynomis, ir rūsių, kuriuose netrūko žvėrienos, brangių kailių. Ištaiginguose dvaro rūmuose dažnai gyvendavo dvaro valdytojai. (XVIII a. švedai sugriovė rūmus ir nuo tų dienų jie neatstatyti.) 1961 m. archeologė R. Kulikauskienė nustatė, jog Punios piliakalnio XV—XVIII a. sluoksniuose iš visų kaulų 12-26 proc. sudaro žvėrių kaulai. Iš jų 90 proc. – stumbrų, šernų, stirnų, briedžių ir tauriųjų elnių. Vadinasi, čia medžiodavo tik kunigaikščiai ir didikai.

XVI a. girių revizorius G. Valavičius neaprašė Punios girios, tačiau ją paminėjo. Tuomet ji pertrūkdama siekė Virbalį, Žuvinto (Simno) girią, o vakaruose – Prūsiją. Paprūsėje netoli Virbalio, Kybeikių kaime, gyveno Punios girios šauliai.
1515 m. Punios, Birštono, Darsūniškio ir Vilkijos giriose įrengiamos keturios būdos; Punios šilas pradėtas kirsti. 1570, 1603 ir 1607 metais pirkliai eksploatavo Punios girią ir miško medžiagą, prekes plukdė Nemunu ar Šešupe prie Prūsijos sienos. Ir taip iš Punios senagirės jau XVII a. teliko tik vienas didesnis Punios šilas.

XVIII a. Punios dvaro baudžiauninkai atliko lažą, mokėjo auksiną už bičių kelmą ir daugybę kitų mokesčių. Sunki baudžiauninko dalia ir neteisybė privertė 1793 m. Punios dvaro valstiečius nerimauti. Jie slapstėsi Punios šile, nevykdė prievolių, ginklais kėsinosi į komisarą, ekonomą, dvariškius. Ir tuomet šilas slėpė sukilusius valstiečius.

XVIII a. Punios šilas priklausė Seirijų ekonomijai, o nuo 1807 m. – prūsų valdžios įsteigtai Seirijų vyresniajai girininkijai. (Ir dabar Staciškės kaime išlikęs apie 1600 m. statytas namas, kuriame veikia Seirijų girininkija.) 1795- 1825 m. Punios dvarą su šilų valdė generolas A. Kachovskis, o vėliau miškas tapo valstybinis ir priklausė Rusijos iždui. Iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos Punios šilą prižiūrėjo Seirijų girininkija.

Etnografas, archeologas Z. Gliogeris, XIX a. pabaigoje plaukdamas Nemunu, ties Punia regėjo dervos varymo krosnių, miško medžiagos sandėlių ir daug anglininkų, degusių medžio anglį. Prie kelio, prie vartų į Šilą buvo įsikūrę Stražiškės, Dambauka (dabar išnykęs), Padaglė, Bundoriai ir kiti kaimai. Šilo viduryje nebuvo nė vieno kaimelio.
Pirmoji miškotvarka Punios šile įvykdyta 1846—1850 m., tačiau dokumentų neišliko, tik išilgai masyvo iš šiaurės į pietus iškirsta linija, dabar virtusi keliu. Nuo pagrindinės ėjo jai statmenos siauros linijos. Šilas buvo suskirstytas lygiais plotais, įtaksuotas. Linijos miške palengvino caro kareiviams gaudyti 1863 m. sukilėlius, kurie veikė ir Punios apylinkėse. Nuo Punios per Nemuną persikėlę, Punios šilu Alytaus link traukė VI. Sužino vadovaujami sukilėlių būriai.

Vilniuje, Valstybiniame istorijos archyve, išlikusi Seirijų girininkijos 1910-1914 m. miškotvarkos medžiaga, kurioje daug žinių apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Punios šilą. Šilas apėmė 2287 dešimtines miško, iš jų 1323 sudarė pušynai, 703 — eglynai, 110—juodalksnynai ir beržynai, o 151 – drebulės, ąžuolai ir beržai su eglių bei pušų pomiškiu. Šile augo 975 dešimtinės brandžių pušynų (juos miškotvarka numatė iškirsti per 70 metų), 270 – eglynų, 138 – lapuotynų (jų pirmą dešimtmetį numatyta mažinti po 7 dešimtines). Visa kirtimo biržė sudarė 24,4 dešimtinės — buvo 2,5 karto didesnė už normalią. Iki 1880 m. šile kirsta plačiomis biržėmis, dėl to, ypač eglynuose, prižėlė lapuočių ir piktžolių. Plačiose biržėse palikta po 25 — 30 sėklinių medžių, o dabar siūloma siauros biržės (pušynuose — 30, eglynuose – 25, lapuotynuose – 31 sieksnio pločio).

Miško medžiagos pirkliai spygliuočius, o kartais ir lapuočius (juodalksnius), plukdė Nemunu į užsienį. Kad būtų patogiau prie Nemuno vežti, gaminti rąstai, o pavasarį ir rudenį – malkos. Valstiečiai pirko daugiausia vėjo nulaužtus, išverstus medžius ir blogas biržes. 1905— 1909 m. iškirsta 97 dešimtinės miško ir parduota valstiečiams 2720 kub. sieksnių virtuolių.

Gyvuliai ganyti visame šile, išskyrus jaunuolynus ir kirtavietes, mokant už galviją 50 kp, už smulkų raguotį — 25 kp, už vienkinkį vežimą samanų – 20 kp, molio – 10 kp.

Mišką veisti pradėta 1910 m. Pasodinta 4 dešimtinės, kurių kiekvienoje po 14,4 tūkst. medelių. Šilas nuo Panemuninkų kaimo apkastas grioviu, o kitur jį supo Nemunas. 1905 m. 40 dešimtinių plote valytas ir retintas miškas. Šilą saugojo 4 eiguliai.

Per pirmąjį pasaulinį karą (1914- 1915 m.) Punios šile nukirsta 500 medžių tilto ties Rumbonimis statybai, iš Padaglės, Stražiškių, Panemuninkų vietovių išduota virtuolių medžių kaimų gyventojams, o ties Padaglės, Bundorių kaimais parduota miško medžiagos, kuri plukdyta Nemunu į užsienį. Nors ir vyko karas, miško medžiaga iš šilo Nemunu plaukė vakarų link. Iš išlakiųjų girios medžių čia ruošti šulai, brusai, o iš blogesnių degta medžio anglis ir pelenai.

Buržuazijai valdant Lietuvą, šilą saugojo Punios girininkijos darbuotojai. Atliekant 1925 m. miškotvarką, atsisakyta plynųjų kirtimų, o 1934 m. vėl pereita prie 50—100 m pločio biržių, šilas padalytas į 48 iki šiol išlikusius kvartalus. Tuo metu varžytinės į Punią sukviesdavo kone visus miško pirklius, mat čia mediena iš tikrųjų buvo puiki.

Hitlerinės okupacijos metu šile ruošta fanerinė medžiaga aviacijos pramonei.

1947 m. Punios Šile miškotvarkininkai rado 52,3 proc. jaunuolynų, 19,5 — pusamžių, 2,4 — bręstančių ir 25,8 proc. brandžių bei perbrendusių medynų. Plytėjo 243 ha.retmių, degimų, aikščių, krebždėjo nemaža miško kenkėjų židinių. Punios šilas priskiriamas vandens apsauginių miškų zonai. Paskelbiamas zoologiniu-botaniniu draustiniu. Apželdomi tušti plotai. Šilo medynai, lyginant juos su 1910 m. miškotvarka, pakito: pušynų sumažėjo 16, eglynų ir ąžuolynų – po 0,7, skroblynų – 1,9 proc., juodalksnynų padidėjo — 2,3, drebulynų — 1,5 proc. Tai vis ankstesnio blogo ūkininkavimo padarinys.

To laikmečio miškininkai ėmėsi darbo. Buvusio pokario Alytaus miškų ūkio direktoriaus St.Tuminausko ir Birštono girininkijos girininko A. Kulbio pastangomis įveista kedrinių, sibirinių pušų su ilgokais šiurkščiais spygliais, maumedžių — su dailiais spyglių menturiais, šiaurinių ąžuolų, rudenį dėvinčių raudoną lapiją, spėriau už paprastuosius ąžuolus augančių, pilkųjų ir mandžiūrinių riešutmedžių, amerikinių uosių, vėlyvųjų ievų su valgomomis uogomis, zuikiakrūmių. Vis dėlto 90 proc. medynų įkūrė didžioji burtininkė gamta. Ji elgiasi ne visada pagal žmogaus norus. Vietoj spygliuočių dažnai išauga lapuočiai, vietoj kietųjų lapuočių — minkštieji. Taigi, jei ne žmonės, gamta šilą lapuotynais užkerotų ir jam geriau tiktų juodgirio vardas. 1966 m. miškotvarkos duomenimis, brandūs ir perbrendę medynai Punios šile užėmė 29 proc. O kur dar 12 proc. bręstančių! Taigi šile gausu senų medžių, kurie, kaip ir seni žmonės, didesnėje pagarboje. Mažai tokių aukštų miškų turime. Nuo seno Punios šilas garsėjo aukščiausiomis Lietuvoje eglėmis, iškėlusiomis viršūnes į 42 m padangę. 1974 m. miškotvarkininkai Punios šile rado 44 m eglę. Tai aukščiausia dabar žinomų eglių Lietuvoje (po Prienų šilo eglės, kurios aukštis 45 m). Dar viena eglė čia pasistiebusi 43 m. Punios šile išmatuota 42 m pušis. Kitur tokių gigantų respublikoje neaptikta. Na, o 38 — 40 m pasistiebusių pušų – nemaža. Menko vėjūkščio pajudinti, siūruoja nuo ilgumo ir senatvės palinkę bešakiai tarsi palmių stiebai su nedideliu žalutėliu viršūnės kuokštu. Ir grožiu palmėms nenusileidžia. Kai eini šituo mišku, vis staigmenų lauki. Štai 32 kvartale, toli kitus medžius palikę, keroja keturi ąžuolai – gamtos paminklai. Kerpėtos šakos saulės spinduliams gaudyti iškeltos 28 — 32 m. Skersmeniui apjuosti 1,71 m juostos reikia. O vienas — drūčiausias, — prie kurio tarsi piramidės ar paminklo mėgsta čia atsilankę žmonės nusifotografuoti, krūtinės aukštyje net 2,1 m storio ir 35 m aukščio. Našiausi yra mišrūs (eglių, pušų su nedidele priemaiša ąžuolų ir drebulių) medynai. Kartais jie net per 650 ktm medienos subrandina. Šitame šilę viskas savita. Užtiksi plokštine žiauberimi užklotų pušų kamienų, liepų, apkabinusių liemenimis ir šakomis ąžuolus, tamsių pavėsių po ąžuolais, kur net saulėtą dieną vėsu, šviesiakamienių skroblų, guobų su sodriais lapais, klevų, mėtančių sparnavaisius ant čežančių pernykščių lapų, nuo senatvės pavargusių beržų. Keturis miško kvartalus paskelbus neliečiamais, po trejų metų čia nebegalima buvo pravažiuoti. Šilą pamėgo žvėrys, ypač elniai. Jis jau priminė S. Daukanto aprašytą mišką, per kurį tik pėsčias vargiai galėjai brautis. Užkopus ant Kaladnyko, Šaknų ar Varupio piliakalnio, į tolius pasižvalgai, bet neišgirsti Laikštės ir Varupio upelių čiurlenimo. Akležerio vietoje, kur dar neseniai vandens lelijos baltavo ir gervės kasmet apsistodavo, – 7 ha pelkė. Pavasarį šile ir jo pašlaitėse sužaliuoja reti augalai — didieji asiūkliai, kartais išaugantys iki metro. Iš tolo pajunti meškinių česnakų, baltais žiedais išsirėdžiusių, kvapą. Auga jie pačiais upelio pakraščiais, permirkusiame juodžemyje. Gaila, nebėra meškų – kramsnotų jų svogūnus. 39 ir kituose kvartaluose spindi lelijiniai aukštų daugiamečių blizgių sąžalynai. Šile pirmą kartą respublikoje 1970 m. aptiktos lenktosios kartenės, raudonieji garbeniai, sibirinės visgės, svogūninės dantažolės, pavasarį baltais ar purpuriniais vainikėliais išsipuošę, tuščiaviduriai rūteniai, naktį kvepiančiomis taurėmis žalsvažiedės blandys, žirnialapiai vikiai, pietinės zubražolės, iš kurių paruošiamas aromatingas užpilas gėrimams. Iš viso šile floristai aptiko 47 globojamų augalų rūšis. Vargu ar yra kitas miškas, kuriame būtų taip gausu retų augalų.

Čia suminėtas ne visas šilo turtas. Tai reaklimatizuoti taurieji elniai, keliolika briedžių, stirnų, įpratusių į praeivius dairytis ir žiemą paskui roges pasekti, kelios dešimtys barsukų, kalvikėse olas išraususių ir čia vaikų sulaukusių. Gausu bebrų. Kone kasmet jie poruojasi ir trauka kurti naujo šeimos židinio. Nerasi šile medžio rūšies, kurios medienos kietumo nebūtų išbandę šie stambiausi pasaulio graužikai. Net pušims, eglėms, skroblams ir ąžuolams žievę ratu apgraužė. O be žievės medžiai išdžiūva. Įsidrąsinę bebrai užtvindė 12 ir 13 miško kvartalus. Jau ir pyktis ima, bet, kai apžiūri tų žvėrelių trobas, užtvaras, pylimus, pasidaro gaila kelti ranką prieš tokius darbštuolius. Šernai po ąžuolais mėnesienoje giles kremta, šaknelių Korėjos ir kitose kemsynėse bei dumblynuose prasiknisa. Paukščių, ypač giesmininkų, čia šauni karalystė. Eidamas nuo žemės pabaidai brukniaujančius tetervinus, devintame kvartale iš ąžuole įrengto lizdo pakils juodieji gandrai, o iš Akležerio, Korėjos pelkių, Nemuno — antys. Tryliktame kvartale juoduoja pilkųjų garnių kolonija, o kartais ramų gegužės vakarą ir gervės apsistoja patrimituoti. Pavasarį, prisigėrę ąžuolų sulos, ant šakų suremia mandibules retoki Lietuvos vabalų pasaulio karaliai — paprastieji elniaragiai.

Itin gražu čia pasižvalgyti vasarą, kai tamsi žaluma viešpatauja medžiuose, kai švokščia lapų jūra ir svaigsta žemė nuo žiedų. Vasarą viskas kvepia. Net samanos: šilinės plunksnės, atžalinės gužtvės, silnyčiai ir raudongalviai balų kiminai. Aromatą skleidžia spygliai, trupantys pernykščiai lapai. Šilas kasdien kitoks. Čia užburtas rimties, čia nerimastingai drabiomis epušėmis tirta, čia įsisiautėjęs ir šiurpus ne tik žmonėms, o ir žvėrims, kurie, ūžesio ir braškėjimo įbauginti, skuba į panemunes, aikštes. Šilas sunkiai aprašomas, dar sunkiau nupiešiamas — nepakartojamas gamtos ir žmogaus rankų kūrinys.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
27 − 11 =