Plegždė, arba sausašonė, beržalapė

Plegždė, arba sausašonė, beržalapė

“Kosmos” 1937 m. J. Elisonas

(Blicca bjorkna)

Plegždė orutiniu kūno pavidalu iš dalies panaši į jauniklį palšą (kiti sako: panaši į raudą), tašiau abi žuvį nestinga ir skirtumo, kas padeda plegždę pažinti ir jos su palšu nepainioti.

Visų pirma tenka kreipti dėmesio į tą, kad plegždės snukis žymiai bukesnis už palšo ir nasrų angą turi galinę. Skiriasi taip pat jų pelekai, nes plegždė krūtinės ir pilvo pelekus turi visai arba tiktai pamatuose raus­vus arba oranžinius, o sakytieji palšo pelekai — mėlynai pilki; pauodegio peleką plegždė turi trumpesnį ir 19—23 spindulių sudarytą (palšo 23—28 spinduliai). Skujas plegždė turi mažesnes ir plonesnes kaip palšo. Nuo rau­dos plegždė atskirti lengva jau ir iš to, kad plegždės kūnas daug plates­nis ir kiek trumpesnis už raudos kūną Galop, visas abejones plegždę pa­žinti ir nuo kitų žuvų ją atskirti išsklaido jos ryklės kaulų dantys, kurių jinai tūri dvi eiti, būtent: 2. 5—5. 2 (kaikuriais atsitikimais jų esti 3. 5 —5.3); sakyti dantys šonais suspausti, lygus ir aprūpinti silpnu kabliuku gale.

Išvaizda

Kūną plegždė turi plokščią, šonais stipriai suspaustą ir viso liemens srityje aukštą; jo ilgumas 3 kartus tepraneša aukštumą, o augštumas — 3 kartus storumą, jei plegždės gyvenamoje vietoje kyla tam tikrų varžyti­nių dėl maisto stokos, tuomet jų skaičiuje atsiranda ir požemių asmenų, kurie tenka laikyti neūžaugomis. Galvą plegždė turi kiek posmailę, plačiu, turtingu ir kartu buku snukiu, kuris truputį pridengia nasrų angą, Nasrų anga ne­didelė ir galinė, o jos nasrai paužulnus ir siekia su lig priešakinėmis nosies angelėmis. Akys vidutinio dydžio, sidabro blizgesio rainutėmis (iris), su žalsva dėme viršuje.

Kūno paviršių dengia vidutinio dydžio skujos, kurios storos ir standžiai suaugusios. Nugaros srityje, tuojau užpakalyje galvos, randame vagelę, kuriai skujų stinga. Taip pat Stinga skujų ir pilvo kete­roje, kuri prasideda tuojau užpakalyje pilvo pelekų. Nugaros pelekas pra­sideda ties pačiu kūno viduriu, teturi savyje 8 spindulius ir, nors pasižymi trumpumu, bet kartu pakankamai aukštas. Uodegos pelekas giliai iškirp­tas; apatinė jo šaka kiek ilgesnė už viršutinę. Pauodegio pelekas praside­da nuo užpakalinio nugaros peleko pakraščio ir potrumpis. Krutinės pe­lekai nesiekia pilvo pelekų pamatų. Pilvo pelekai padėti gerokai priešakyje nugaros peleko. Pavieniai individai viso kūno ir atskirų jo dalių spalvą turi kartais skirtingą, bet tatai pareina nuo amžiaus, meto ir gyvenimo są­lygų.

Dažniausiai susiduriame su tokiomis plegždėmis, kurių kūno viršus (nugara) tamsiai mėlynas arba tamsiai-mėlynai žalias su juosvu atspalviu; šonai taip pat mėlynoki ir sidabro atspalvio, o pilvas baltas. Dveinių pe­lekų, kitaip tariant krūtinės ir pilvo pelekų pamatus plegždė turi rausvus arba visai raudonus, o galus juodus (kiti sako: tamsiai pilkus); vieniniai pe­lekai (nugaros, uodegos ir pauodegio) pilkai mėlyni.

Pavadinimas “Plegždė”, šiomis dienomis jau nebesutinkamas. Dabar šią žuvį vadiname paprastuoju plakiu arba tiesiog plakiu.

Gyvenimo būdas

Gyvenamąją vietą plegždė, paprastai, pasirenka tokią, kad vanduo joje būtų ramus, gilus ir tekantis, o dugnas smėlio arba molio. Gyvena kuo­pomis dažniausiai gelmėse, arčiau dugno, bet nevengia taip pat ir viršutinių vandens sluoksnių arba nežolėtų seklumų ir pakrančių. Linkusi gyventi tik­tai gėluosiuose vandenyse, bet sutinkama ir apysūriuose, gėluoju vandeniu kiek daugiau atmieštose, jūrų vietose, pav., pas mumis Kuršių marėse ir kt. Pas mumis gyvena daugumoje upių ir upelių, taip pat ežeruose ir dides­niuose tvenkiniuose, kurie turi tekamąjį vandenį, Kalnuosna pakyla ligi 600 m, bet neaukščiau, užtat Alpėse jinai nesutinkama.

Minta plegždė beveik išimtinai dugno ir pakrančių fauna, kurią su­siranda berausdama, beknisdama dugno maurus. Sunaikina nemaža žuvų kiaušinėlių. Augalinės maurų, dalys tesudaro papildomąjį jos maistą.

Nerštas

Neršto metu abiejų lyčių plegždžių kūno spalva kiek apkinta, būtent, kūno viršus darosi tamsesnis, šonai „rauchig geschnarrt“, dveiniai pelekai skaistęsni, o nugaros ir uodegos pelekų pamatai taip pat parausta. Be to, plegždės patinas žiaunų dangteliuose ir užpakaliniame skujų pakraštyje su­silaukia išbėrimo, kurį sudaro mažos, baltos kruopelytės. Patsai jų nerštas įvyksta Gegužės – Birželio mėn. protarpiu (kiti nurodo: Birželio mėn, pabai­goje — Liepos mėn. pradžioje) žolėtose pakrančių seklumose, kuriosna piegždės susirenka dideliais būriais. Kai kurie gamtininkai tvirtina, kad plegž­dės neršto reikalui keliauja keliones, nors šiaip toli nuo gyvenamosios vie­tos jos niekur nenuplaukia. Paprastomis gyvenimo aplinkybėmis plegždė pakankamai atsargi ir net baili žuvis: mažiausią pavojų pajutusi, jinai tuo­jau pasišalina nuo jo tolyn.

Visai kitokios plegždės darosi neršto metu: neatsargios, judrios ir, kai išeina prie krantų žolėsna nerštų, esti tokios nebailios, kad gali jas rankom gaudyti. Vieno nurodymais plegždės neršiančios tiktai naktį: nuo saulė­lydžio ligi saulėtekio. Kiti tvirtina, kad jos darančios tatai saulės šviesoje: nuo saulėtekio ligi pusiauryčių (10 val.). Pataikęs nueit į tokią vietą, kurio­je plegždės neršia, gali jau iš tolo ją pažinti: tiek joje nerimo sukelia ner­šiančios žuvys, kurios tarp žolių visaip vartosi ir šokinėja.

Tenka susidurti dar su šiokiu tokiu prieštaravimu plegždės neršto klausimu, būtent: vieni gamtininkai linkę manyti, kad nerštą pradedančios jauniklės žuvys ir baigiančios senės; kiti tvirtina atvirkščiai, kad nerštą pra­dedančios senės ir baigiančios jauniklės: stambi žuvis pradedanti neršti Birželio mėn. pradžioje ir per 3 — 4 dienas baigianti, paskui pradedančios rinktis vidurinės ir, galop, atsirandančios jaunosios. Minėtina, kad Rusuo­se neršto atžvilgiu skiriamos sekmininės ir jonininės plegždės.

Kiaušinėliai, kurie turi 2 mm skersmenyje ir kurių suaugusios patelės išneršia ligi 100.000, paliekami dugno žolėse ir greitai išsiplėtoja. Minėtina, kad plegždės greitai darosi vislios, nes 10—12 cm ilgio turėdamos jos esti lytiškai jau subrendosios. Dėl to pasižymi dideliu vislumu ir kartais daro­si taisyklingame žuvų ūkyje nevisai pageidaujamos. Didelės neužauga, nes tesiekia 20—30 cm ilgio ir ligi 0,5—1 kg svorio; pasitaiką jų ir didesnių pagauti, kurios siekiančios 35 cm ilgio ir 1,2 kg svorio. Plegždė su kai kuriomis žuvimis, pav., su palšu ir kt., duoda bastardų (mišrių).

Žvejyba

Paprastai, gyvena būriais, kurių nepalieka susirinkdamos gelmėsna ir žiemą. Mėgsta būti gelmėse ir bet kuriuo kitu metu, išskiriant tiktai nerštą. Rami ir lėta visuose kasdienio gyvenimo judėjimuose. Dažnai serga diržinčmis vandeninių paukščių kirmėlėmis, kurių kartais turi po 6— 8 atskirame individe ir kurioms tokiu būdu patarnauja tarpiniu šeimininku. Šitos kir­mėlės parazitai dažnai ir sustabdo plegždžių ūgį.

Gaudo plegždes įvairiais įrankiais, ypatingai žiemos metu tinklais po ledu, ir tuomet daug jų pagauna. Taip pat gaudomos jos ir meškerėmis bet kuriuo jauku: plegždė tokia rykli, kad griebia kurį tiktai nori kąsnelį. Plegždės mėsa dideliu gardumu nepasižymi, kaulinga ir tiktai neturtingų žmonių valgiui vartojama, o kai kur net atsargai paruošiama. Kai kur jinai sudaro net eksporto objektą. Tinka plegždė upėtakiams ir starkams šerti; taigi šių pastarųjų tvenkiniuose jinai ir praveisiama. Taisyklingo žu­vų ūkio šalininkai plegždės atžvilgiu nusiteikę neigiamai; būtent, jie sako, kad plegždė užauga maža ir parūpina nedidelės vertės mėsos, kuri geres­niam valgiui netinka.

Kadangi jinai gyvenanti vienose srityse su vertinges­nėmis žuvimis, kurių minėtinos: palšas, ungurys, ešerys, kuoja ir kt., taigi jinai ir atimanti iš pastarųjų maistą. Be to, jinai naikina kitų žuvų kiauši­nėlius, vadinasi plėšikauja, o pati per savo kūno aukštumą kitoms žuvims net jauku netinka, nes plėšriosios žuvys jos neima. Kai kurie plegždės prie­šai linkę jas neršto metu tankiais tinklais ir kitomis priemonėmis naikinti ir pataria net įstatymų keliu šitą žygį padaryti leistiną.

Gyvenamoji plegždės sritis pakankamai plati ir užima visą vidurinę Europą, nes jinai sutinkama Prancūzijoje ir nuo Reino ligi Nevos upės; juodųjų jurų baseine jinai sutinkama nuo Dunojaus ligi Riono. Taip pat jinai gyvena Angluose, Šveduose, Suomiuose ir Rusuose Volgos, Uralo ir et. upėse, Ledynuotojo vandenyno baseine jinai nežinoma, nors ir pagau­nama Žiem. Dauguvoje, kurią pasiekia iš Volgos per kanalus.

Pas mus Lietuvoje, daugelyje vietų plegždė žinoma įvairiais pavadi­nimais.