M. Jameikis “Mūsų girios” 1932 m.

Miško, ypač sauso, higieninė reikšmė yra didelė, nes jame silpnu plaučiu žmonės semia sau sveikatos, išerzinti gyvenimo sūkurio, pairusiais nervais randa nusiraminimą ir poilsi. Miškas yra tarytum stichija, kuri traukia į save lygiai miestelėnus ir fabriku gyventojus. Turtuoliai ir beturčiai, seni ir jauni, be padėties, luomo ir amžiaus skirtumo miške randa tai, ko niekur kitur negali rasti. Ateina miškan pailsę, nuliūdę, nuslopinta širdimi, išeina nusiraminę, pajaunėję dvasia, darbštūs ir energingi. Miškas lygiai visiems teikia savo dovanu, keldamas žmonių dvasią ir auklėdamas jų moralę. Prof. Ebermayer’is sako: “kas pats patyrė, kaip veikia jautrią sielą šimtamečio miško aukštas skliautas savo nuolatiniu šešėliu ir šviesos kitėjimu, tam aišku, kad kupina nerimo siela miško prieglobsty dažnai atranda laimingą atsakymą”.

Kultūra ir civilizacija diena iš dienos mažina to natūralaus gėrio šaltinius, todėl ne visais atvejais sąlyginiai jų pėdsakai gali būti vertinami teigiamai. Šiais laikais dažnai girdėti šūkis „arčiau gamtos“. Bet, deja, ne visur jau galima priartėti prie jos, pakvėpuoti grynu gamtos oru, neužnuodytu kultūros ir civilizacijos dūmais. Ši neigiamybė mažiau pasireiškia žemės ūkio šalyse, daugiau pramonės šalyse, kur yra daug miestu su rūkstančiais įmoniu ir dirbtuvių kaminais.

Gera tu šalių gyventojams, kur susisiekimo priemonių pigumas ir patogumas leidžia lengvai pasiekti mišką. Bet ne visi tokie laimingi ir kiekvienu atspėjamu laiku gali tais, atokiau esančiais, patogumais pasinaudoti.

Mūsų laikinoji sostinė nėra grynai pramonės miestas, tačiau gyventojai skundžiasi dūmais ir dulkėmis. Ir iš mažesniu apskrities miestų spaudoje tenka sutikti nusiskundimu, kad nesą kur laisvu laiku pakvėpuoti grynu oru.
Minėtos sąlygos iškėlė reikalą miestų ribose, nors miniatūroje, sukurti laisvos, tyros gamtos natūralias sąlygas. Čia ir radosi parkai.

Žodis „parkas“ yra kilęs iš prancūzų žodžio parqer, kuris reiškia „atitverti“. Taigi, parkas yra atitverta vieta. Pradžioje parkai ir buvo tik atitvertos nuo mišku vietos, paskirtos vien tik pasivaikščiojimams ir poilsiui. Bet ilgainiui į parku sudėti bei formą buvo įvestas architektūrinis jų sutvarkymas, todėl be minėtu savybių įgavo dar meninės vertės. Tai jau vėlesnės kultūros padarinys.

Parkai atsirado gilioj senovėj. Jų žydėjimo pradžia buvo Asirijoj, viešpataujant Nabuchodonasarui ir Semiramydei. Vėliau, prie pirmųjų Senosios Romos imperatorių, tas menas persikėlė Europon.

Parku aukso gadynė Europoj prasidėjo aštuonioliktame šimtmety, viešpataujant Liudvikui XIV, kada garsusis Le’Notr sukūrė didingąjį Versalio parką, ploto apie 6000 hektaru, Naująjį Trianon’ą, Vilią Tieste ir daugybę kitą. Vokiečiai, sekdami prancūzus, įsisteigė netoli Berlyno Postdamm’o parką, o rusai Vasaros sodą Petrapily ir Peterhofo parką netoli Petrapilio, tik jau žymiai mažesniame maste. Vėliau dar įsteigė Pavlovsk‘0 parką, kuris dėl savo gražumo buvo pripažintas gražiausiu peisažinės archtektūros kūriniu.

Pažymėtina, kad parkai esti sutvarkyti skoningai ir su dideliu atsidėjimu. Juose sutinkama daugybė įvairiu medžiu veislių, dekoratyviniai augalai, retos gėlės, fontanai, dideli tvenkiniai, dirbtini kriokliai ir natūralūs miško kampeliai bei nepaliesti kultūros rankos peizažai — vaizdai.

Parkai yra lyg miestu plaučiai. Jie, grynindami orą, miestu gyventoju gyvenime vaidina tokį pat vaidmenį, kaip ir vandentiekis. Kai kuriuose senuose Europos miestuose parku plotas dėl jų teigiamu savybių padidėjo 10—16 ir net 30%. To dėka Vakaru Europoj seni miestai, ypač Anglijoj, skęsta „žalumoj“.

Anglijoj parkai labai prigijo ir Londone jie užima apie 6500 hektaru. Kaip Anglijoj auga parku plotas, parodo šios skaitlinės: 1883 metais vienas parko akras atitiko 760 žmonių, o 1902 metais jau tik 635. Nuo 1909 metu parkus ir kitas visuomenės poilsiui skirtas vietas apsaugo įstatymas, lygiai kaip ir gamtos paminklus. Tame įstatyme numatyta, kad laisvavietės, skirtos visuomenės poilsiui, gali būti apstatytos namais tik parlamentui sutikus.

Paryžiaus mieste „žaliumos“ užima apie 1700 ha. Jis pirmas 1536 metais nukasė buvusias miesto tvirtovės sienas ir pakeitė jų vietas bulvarais. Juo pasekė kiti miestai, ir vietoj tvirtovių sienų atsirado žiediniai bulvarai, kaip Vienoj.
Vienoje parku plotas siekia 900 ha ir pasižymi dailumu. Jų plotui padidinti prieš karą buvo asignuota 50.000.000 kronu, bet tą planą įvykdyti sutrukdė karas.

Berlyne, pačiame mieste, parkai užima 700 ha. Kituose Vokietijos miestuose „žaliumos“ plotai nuolat didėja. Taip Drezdene per 30 pastarųjų metu (ligi 1928 m.) ju plotas padidėjo nuo 697 ha iki 1340 ha. Šiame mieste namais apstatyta tik 34.24% viso miesto ploto. Miunchen’as savo „žaliumos“ kokybe pralenkia kitus miestus ir atrodo kaip ištisas sodas.

New Yorko miesto centre yra parkas, ploto 310 ha, kuris jokiais keliais neišraižytas. Parko medžiai, krūmai ir žoliniai augalai, laisvai augdami, sudaro natūralaus miško vaizdu. O ką besakyti apie didingąjį nacionalinį Yelloston’o (Geltonąjį) parką ploto keliu šimtu tūkstančiu hektaru, kuris, einant 1871 metu kovo mėn. 1 d. kongreso dekretu įsteigtas „tautos gerovei ir malonumui“.

Kituose Šiaurės Jungtinių Amerikos Valstybių miestuose, kaip Brukse, Brūklyne, Ričmonde ir kit. parkai užima 15% viso miesto ploto.

Japonijoj ypač daug prisirišimo ir meilės pareiškiama parkams ir net atskiriems medžiams, kurie yra nacionalinio ir religinio kulto objektu. Jie daug silpnybių reiškia seniems, pasižymintiems originalia forma, medžiams. Medis karlikas, neužauga — japono silpnybė. Pušelė, kiparisas, klevelis 50—100 metu badu marinamas vazonuose tais sumetimais, kad nenudžiūtu, bet kad ir neperaugtu. Kadangi ten žemė labai branginama, tai jų ankštiems sodams ir parkams tokie medeliai ir tetinka.

Mes negalim pasididžiuoti tokiais didingais, puošniais miestu parkais, kaip kitos valstybės. Tai ne musu kaltė, nes dar neseniai pradėjome tokius reikalus patys tvarkyti.

Mūsų miestai neturi daug „žaiumos“. Tik pastaraisiais metais, mišku departamentui padedant, kai kurie miestai, kaip Kaunas, Kėdainiai, Alytus, suskato jau apsirūpinti. (Arčiau šių miestu buvę miškai paversti parkais). Praeis dar metai, kiti, pradėsime labiau branginti meniškai higienišką turtą ir įsikursime puošniu architektūros žvilgsniu parku.

Tačiau, kol susilauksime nauju parku, reikėtų susirūpinti senaisiais. Tai prieškariniu turtuoliu didžiūnu parkai, kuriu likimas dabar yra apverktiname stovyje. Dalis tu parku, einant žemės reformos įstatymu, nusavinti ir, jei jie yra arčiau miestu, atiduoti savivaldybių tvarkomiesiems organams, kita dalis išnuomota kartu su nusavinta žeme laikiniesiems tos žemės nuomininkams arba su dvaru centrais parduoti iš varžytynių.

Tokie parkai anksčiau buvo dvarponiu magnatu rezidencijų papuošalui, kuriu meniškumui padidinti nesigailėta lėšu. Kadangi jie neturėjo viešojo pobūdžio, tai daugiausia buvo puošiami „honoro“ sumetimais — pralenkti savo kaimynus, nors jiems pagražinti negailėdavo darbo, sumanumo ir lėšų. Paminėtini šie parkai: buv. kunigaikščiu Oginskiu Rietave ir Plungėje, grafu Tiškevičių Palangoje ir Biržuose. Naryškino Žagarėj ir Totlebeno Kėdainiuose, Dotnuvos dvare. Meištavičiu Pajuostėje ir Ledvnės, netoli Panevėžio, netoli Labos gelžk. stoties, rodos pil. Baženskio (ypatingai gražus). Raudonės, kunigaikščio Vasilčikovo Jurbarke ir visa eilė kitu.

Kaip ir kodėl kūrėsi tie parkai Lietuvoje, tuo tarpu neteko sutikti žinių, kurios būtu įdomi parku kultivavimo Lietuvoje istorijai medžiaga. Reikia manyti, kad parkai, kitu šalių pavyzdžiu, plito Lietuvoje mūsų didžiūnams pasekus Lenkijos magnetus, kurie pasekė Prancūziją ir kitus Vakaru Kuropos kraštus.

Parkais miškininkams, kaip ir miškais, daugeliu atveju verta susidomėti. Kilmės istorija galėtų nustatyti tik vietoje gyvenantieji miškininkai. Ne miškininkai vargiai tuo klausimu susidomės. Tuo klausimu laikas dabar susidomėti, kol dar parkai, galimas daiktas, daržais ir ganyklomis nepaversti. O toks pavojus yra.

Parkai įdomūs savo augmenija, nes juose buvo mėginti aklimazuoti bei natūralizuoti kitu kraštu medžiu veislės. Tuo tarpu pas mus jais visai nesidomima ir nėra jų nei vieno aprašyto. Spaudoje tenka skaityti nusiskundimu, kad parkai naikinami, nes dalis parku po parceliacijos atiteko asmenims, kuriu supratimu parkai yra veltui dirvonuojanti sodybos žemė, kuri tiktu daržams ar kitoms kurioms žemės ūkio kultūroms. Girdėti, kad ir iš mišku tarnautoju atsiranda bevelijančiu paaukoti šimtą kita kv. metru parko, kad jo vietoj galėtu pasisodinti kelis centnerius bulvių. Tai jau skaudu!

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
20 × 10 =