Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

IMG 15191 - Nuo Vilnios aukštupio žemyn, - kylam

Nuo Vilnios aukštupio žemyn, – kylam

Blog'as/Maršrutai/Pasakojimai

Jau gana senai brendo mintis aplankyti Medininkų pilį, mintį vis pakurstydavo smalsumas, – šiuose kraštuose, mano kojos dar nėra stovėjusios, o gražus, žiemiško, sekmadienio rytas viską sudėliojo taip, kad kito pasirinkimo tiesiog neturėjome. Tad suvynioję suteptus sumuštinius į foliją ir termosą pripildę karštos arbatos, sėdome į automobilį ir leidomės į pažintinę mūsų krašto ekskursiją.

Kad neišklysti iš trasos, pasinaudojome jau sudėliotu maršrutu “Nuo Vilnios aukštupio žemyn“, tad pati kelionė buvo tiesiog vienas malonumas, – pasižymi siūlomą turistinį objektą, spaudi “Directions” ir atvažiuoji į vietą, o vietoje dar ir paskaitai apie jį. Viskas ko reikia, tiesiog turėti pilnai pakrautą, išmanu, mobilųjį telefoną su internetu. Paprasta ir labai įdomu.

Kadangi objektų, kuriuos aplankėme, aprašymai surašyti pačiame maršrute, apie juos nekalbėsiu, tačiau šiek tiek papasakosiu apie aplankytas apylinkes. Pirmas sustojimo taškas Nemėžio gyvenvietėje, – dabar Nemėžį sudaro trys beveik į vieną vietovę suaugusios gyvenvietės: Nemėžio totorių kaimelis, lietuvių kaimas ir buvęs dvaras. Nemėžio pilies seniai nebėra — ji sunaikinta. 1933 m. ties buvusiom dvaro arklidėm buvo aptiktos senosios pilies didžiulių pamatų liekanos, tačiau jos nebuvo tyrinėtos ir vėl paliko po žeme.

Nemėžis yra įsikūręs prie Nemezės upelio (dešinysis Rudaminos-Vokės-Neries intakas, 10,8 km ilgio), 9 km į pietryčius nuo Vilniaus, abipus Vilniaus-Ašmenos—Minsko plento, žinomo savo garsiomis pakelės smuklėmis. Dar prieš pat I pasaulinį karą ten 15-kos kilometrų ruože, skaičiuojant nuo Vilniaus, buvo 19 smuklių bei užeigos namų.
Kryžiuočių raštuose vietovė vadinama Memitz vardu. Jau Vytauto laikais ten buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. Jame mėgdavęs vasaroti pats Vytautas su šeima. Dvare buvo įkurdinta totorių. Būdinga, kad totoriai buvo įkurdinti tose vietose, kur Vytautas gyveno: Trakuose ir Nemėžyje. Jie kunigaikščiui buvo reikalingi kaip patikimi jo asmens apsaugos kariai. Turbūt anais laikais buvo priežasčių, dėl kurių totorių apsauga Vytautui atrodė patikimesnė už savąją.

IMG 15081 - Nuo Vilnios aukštupio žemyn, - kylam
Totorių mečetės Nemežyje vartų motyvas

Yra išlikęs 1426 liepos 3 Vytauto žmonos Julijonos laiškas, rašytas vokiškai Ordino magistrui, kuriuo ji dėkoja už Ordino jai į Nemėžį atsiųstą gydytoją ir vaistus. Magistrai gydytoją ir vaistus siuntęs, norėdamas įsigyti tam tikro palankumo. 1496 m. ties Nemėžiu kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis pirmą kartą sutiko savo būsimą žmoną Eleną, Rusijos caro Jono III dukterį. XVI a. Nemėžis buvo pavieto centras. 1528 m. jis turėjo statyti karo reikalams 92 raitelius. Vėliau Nemėžio dvaras atiteko Sapiegoms, o po jų — Tiškevičiams?

1655 m. ties Nemėžiu buvo sustojusi Lietuvos kariuomenė, vadovaujama hetmonų Jonušo Radvilos ir Vincento Gosievskio, ketinusi ginti Vilnių nuo atplūstančių rusų. Vilniuje gintis tada nebuvę įmanoma, nes pilyje tebuvę parako tik dviem patrankų šūviams… Lietuvos kariuomenė persikėlė per Nerį ir traukėsi į Žemaitiją. Vilnių užėmė rusai ir jį baisiai nusiaubė. Tokio sunaikinimo sostinė dar nebuvo patyrusi. Mūšio metu buvo nusiaubtos ir Nemėžio apylinkės, nukentėjo totorių sodybos. Rusams artėjant, totoriai drauge su šeimomis ir kai kuria manta 300 vežimų pa­sitraukė į Lenkijos žemes. Nerado jie ten palankumo, nepadėjo jiems nė karaliaus Jono Kazimiero duoti universalai: lenkų po­nai, dėdamiesi švedų šalininkais, užpuolė juos ir apiplėšė, o pasipriešinusius išžudė. Lenkai atėmė totorių arklius, atplėšė jų skrynias su­naikino knygas bei dokumentus. 1656 m. grį­žę į Lietuvą totoriai rado savo žemes jau iš­grobstytas kaimynų.Daugiausia tų žemių teko kaimynams dvarininkams ir vienuoly­nams. Totoriai ilgai bylinėjosi dėl savo žemių, o vesti bylas buvo labai sunku, nes kelionės metu jie buvo netekę savo dokumentų. Nėra duomenų, kad jie būtų suradę teisybę.

IMG 15071 - Nuo Vilnios aukštupio žemyn, - kylam
Totorių mečetė Nemėžyje

1656 m. Nemėžyje buvo pasirašytos karo paliaubos tarp Lietuvos ir Rusijos.

Nemėžio totoriai vertėsi daugiausia žemės ūkiu ir daržininkyste. Mat, Vilniaus miestas buvo gera rinka žemės ūkio produktams. 1569 m. Liublino unija buvo suteikusi totoriams bajorų teises, todėl ir Nemėžio totoriai neno­rėjo verstis amatais, bijodami netekti savo ba­jorystės. Totoriai vyrai tarnaudavo Lietuvos kariuomenėje ir buvo laikomi gerais kariais. Yra žinoma, kad Jono Sobieskio karuose su turkais dalyvavo ir Nemėžto totoriai. Yra išlikęs totoriaus Romano Dovidavičiaus 1684 m. testamentas, kuriuo kare sužeistas karys prašo savo brolį, kad jį palaidotų Nemėžyje. Savo turtą Dovidavičius užrašė žmonai, o jai mirus — Nemėžio mečetei.

1840—1850 m. Nemėžyje buvo pastatyti gražūs dvaro rūmai, išlikę ir iki šių dienų, tačiau kadangi jie įsikūrę kitoje plento pusėje, šį kartą jų neaplankėme.

Sovietinės okupacijos metais Nemėžis padarytas apylinkės centru, priklausančiu Vilniaus rajonui. Gyventojų žemė paversta „Naujojo Gyvenimo“ kolchozu.

Netoli Nemėžio yra lyguma, vadinama Karo lauku. Senovėje ten buvę ruošiami kariuomenės paradai. 1655 m. toje vietoje rusai sumušė Lietuvos kariuomenę ir užkorė kraštui baisią okupaciją. Tačiau 1660 m. Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Mykolo Paco, nugalėjo rusus. Karo su švedais metu, Rusijos caras Petras II ties Nemėžtu inspektavo savo armiją, o 1812 m. Napoleonas Karo lauke gėrėjosi savo didžiule kariuomene, žygiavusia Maskvos link.

Apie 8 km į rytus nuo Nemėžio ir 15 km į pietvakarius nuo Vilniaus yra nedidelis Boreikinės kaimelis, seniaus buvęs Boreikinės (Borrkaučiznos) palivarkas-dvarelis, priklausęs Tiškevičiui. 1855-1860 m. tą palivarką išnuomojo žinomas rašytojas Vladislovas Kondratavičius Syrokomlė. Čia gyvendamas jis parašė ir lietuviams gerai žinomus veikalus: „Margerį“, „Kaimo mokyklą“, „Korsako išpažintį“ ir kt. Boreikinėje poetą lankydavo visa eilė žinomų ano meto garsenybių: Adomas Mickevičius, St. Moniuška, A. Odynecas ir kt. Syrokomlė čia turėjo įdomų labai retų paveikslų rinkinį ir turtingą biblioteką. Syrokomlė rašydavęs labai savotišku būdu: senų medžių pavėsyje ant senų girnų akmens. Kai poetas mirė, jo draugai girnų stalo vietoje pastatė juodo akmens paminklą su jame iškalta lyra, apjuosta ąžuolo lapų vainiku ir įrašu, žyminčiu, kad poetas kūręs nemirštamus kūrinius. Šis paminklas ir dabar tebėra. Jį globoja pradžios mokykla. Tebėra ir namas, kuriame poetas gyveno, tačiau jų mes neaplankėme.

Iš Nemėžio, patraukėme į Medininkus, pakeliui išsukdami iš plento ir aplankydami Skaidiškių Šv. Faustinos koplyčia kuri, išsiskirdama savo ryškia spalva, žiemiškame peizaže, atrodė kerinčiai.

IMG 15181 - Nuo Vilnios aukštupio žemyn, - kylam
Skaidiškių Dievo Gailestingumo apaštalės Šv. Faustinos koplyčia

Apkerėti ir su šypsenomis veiduose patraukėme link pagrindinio mūsų ekskursijos objekto, – Medininkų pilies. Pakeliui, pro automobilio langus mėgavomės nuostabiais, kalvotais, apaugusiais miškais, žiemiškais peizažais iki atsimušėm į krypties rodyklę “Medininkai 9 km.”. 9 km nevalytu nuo sniego keliu, tačiau su aiškiu tikslu – pažinti.

Taigi šiais laikais Medininkai yra nedidelis ir skurdus Vilniaus apskrities miestelis, pasiekiamas pavažiavus Ašmenos keliu 28 km į pietryčius nuo Vilniaus. Jau iš tolo pastebima skurdžios bažnyčios bokštas ir didelės pilies apleistų griuvėsių liekanos, liudijančios, kad ten vis dėlto esama ne paprastos vietovės. Ir tikrai Medininkų didybė labai sena: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikais Medininkų gyvenimas jau blėso. Medininkai — tai senosios Lietuvos kultūros paminklas.

Medininkų pilis senose kryžiuočių kronikose vadinama Medeniken vardu. Mūsų kalbininkas prof. A. Salys pataria vietovę vadinti Medninkais. Istorikas—romantikas Stryjkovskis teigia, kad Medininkų pilis buvusi pastatyta 1313 m. Jeroschino ir Dusburgo kronikose užrašytas 1320 m. kryžiuočių žygis į Medininkų apylinkes. Atrodo, kad jis kryžiuočiams nebuvo sėkmingas: žuvo 39 ordino riteriai ir pats maršalka Heinrich von Plotzk. 1385 m. didysis ordino magistras Konradas Žolinei von Rottenstein, bandydamas nutraukti Jogailos susitarimą su lenkais, suruošė prieš Lietuvą žygį, kurio metu pasiekė net Ašmeną. Rugsėjo mėnesį grįždamas atgal, jis Medininkuose kėlė puotą ir eilę savųjų vyrų bei svečių pakėlė į riterius. Medininkai minimi ir 1392 m. kryžiuočių žygyje. Yra žinoma, kad 1398 m., pasirašant su kryžiuočiais Salyno sutartį, dalyvavo ir Medininkų pilies seniūnas. 1402 m. kryžiuočių kariuomenė, vedama didžiojo komtūro Helfersteino, buvo užpuolusi Vilniaus sritį ir Medininkus. Pilies gynėjai bei gyventojai, sudeginę visus trobesius, pasitraukę. Medininkuose mėgdavo sustoti Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas su savo žmona Julijona. Ten kurį laikų gyveno ir šv. Kazimieras: nuo 1478 m. tėvo paliktas Lietuvoje, Kazimieras dažnai išvažiuodavęs pakvėpuoti grynu oru (sirgo džiova). Medininkuose yra buvęs ir istorikas Dlugošas, Kazimiero Jogailaičio vaikų mokytojas. Vytauto laikais Medininkų pilis taip pat minima. Pats Vytautas joje buvodavo. Kai lankydavosi kuris nors didysis kunigaikštis, Medininkų pilies valdytojas turėdavo duoti reikiamas pastotes. 1514 m. Medininkus valdė kunigaikštis Vosylius Žilinskas, kurį karalius Žygimantas Senasis buvo įpareigojęs atlikti visų eilę prievolių didžiajam kunigaikščiui. Ilgainiui prie pilies išaugo ir Medininkų miestelis, kuris 1551 m. turėjo mokėti karaliaus iždui 5 kapas grašių mokesčių.

Medininkų pilis labai sena. Atrodo, kad nuo seniausių laikų čia būta medinės pilaitės, kurią vėliau pakeitė mūrinė, viena iš tvirtčiausių mūrinių Lietuvos tvirtovių. Mūrinės sienos statytos dar prieš išrandant šaunamuosius ginklus, nes jos nepritaikytos gintis nuo jų. Jos išmūrytos iš akmenų ir plytų. Apačioje sienos storos, eidamos aukštyn jos plonėja. Pilies griuvėsiai dar ir dabar apima apie 2 ha pelkėtos žemės. Aplink pilį liūnai, klampios pelkės ir miškai. Be gamtinių kliūčių, dar buvo ir dirbtinės — gilus ir platus griovys pilnas vandens. Į pilį buvo galima patekti specialiu nuleidžiamuoju tiltu. Nugalėjus kryžiuočius, ir pilis neteko savo strateginės reikšmės; kurį laiką buvo valdovų rezidencija. Neprižiūrima XV a. pabaigoje ji pradėjo griūti. I Vokiečių imperatoriaus Maksimiliano pasiuntinys Sigismund von Herberstein, 1517 m. grįždamas iš. Maskvos pro Medininkus, pilį radęs jau apleistą ir apgriuvusią. 1519 m. rusai ją visiškai sugriovė. Vietovė atiteko privatiems Žemvaldžiams, kurie pilies liekanas naudojo įvairiems reikalams. XIX a. viduryje pilies kieme buvo užveistas vaisių sodas, įruošti daržai, net galvijai buvo laikomi. Pilies sienų akmenys buvo lupinėjami keliams taisyti ir statyboms. 1812 m. traukdamiesi iš Rusijos sušalę ir išbadėję prancūzai apsistojo pilyje ir sukūreno ne tik medinius pastatus, bet ir ten dar buvusius baldus. 1908 m. Medininkų dvaro savininkė Komarienė suskirstė dvaro žemę sklypais ir išpardavė. Pilies griuvėsiai liko dvaro sode neišparduoti. Paskutiniai Medininkus naikino Hitlerio kariai. Jie pasistatė pilies rajone barakus stovyklauti. Kad būtų patogiau įvažiuoti į pilies kiemą, išgriovė keletą metrų sienos ir padarė plačius vartus. Artėjant rusų kariuomenei, jie ruošėsi pilyje gintis ir buvo iškirtę net šaudymo angas.

IMG 15201 - Nuo Vilnios aukštupio žemyn, - kylam
Medininkų pilies bokštas

Savo konstrukcija Medininkų pilis skiriasi nuo Trakų ar Vilniaus pilies, bet labai panaši į Lydos ir Kriavo pilis. Pilies pamatai sudaro 184 x 134 m keturkampį, aptvertą stipria akmenų bei plytų mūro siena, kurios aukštis siekė 10-11 m, o storis— 1,50-1,85 m. Šiaurės rytų pusėje būta didžiulio penkiaukščio bokšto. Tikslus jo aukštis nėra žinomas, tačiau dar 1960 m. jis siekė beveik 18 m. Kiekviename bokšto aukšte buvo po dvi menes su dideliais gotiško stiliaus langais. Į pirmąjį aukštą buvo lipama senoviniais ąžuoliniais laiptais, kurie dar XIX a. nebuvo sukritę. Antrasis mažesnis bokštas buvo prie pietinės sienos. Jo, gerokai apgriuvusio, mūsų laikais belikę tik kokie 5 m. Spėjama, kad vakarinėje ir rytinėje pusėje taip pat galėjo būti po bokštą. Pilies mūro sienų griuvėsiai yra išlikę iki mūsų laikų.

Kadangi Medininkai buvo labai svarbi Lietuvos vietovė, tai ir pirmoji Romos katalikų bažnyčia ten buvo pastatyta labai anksti — „Fandat insuper Wladyslaw Jagiello“ — rašo istorikas Dlugošas. Ji buvusi pastatyta bene 1391 m. (vėliausiai 1413 m.). Jogaila buvo jai paskyręs įvairių duoklių, nemažai žemės, pievų ir smuklę. Medaus duoklę duoti buvo įpareigoti keturi Vamionių gyventojai. Kiek vėliau parapiją valdė atgailos kanauninkai, išskyrus 1528-1540 m. laikotarpį. 1788 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1832 m. rusai uždarė vienuolyną, o 1865 m. bažnyčią pavertė cerkve. 1910-1931 m. parapie-čiai pastatė naują bažnyčią. Jau nuo seniausių laiką Medininkuose veikė mokykla. 1781 m. joje mokėsi 17 mokinių, 1828 m. parapiečiai išlaikė per namus einantį daraktorių.

IMG 15221 - Nuo Vilnios aukštupio žemyn, - kylam
Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia

Didžiojoj Lietuvos Kunigaikštijoj Medininkai buvo pavieto centras. 1529 m. Medininkuose gyveno 110 šlėktų bajorų. Karo reikalams Medininkai turėjo statyti 139 arklius. Nemaža istorinių įvykių siejasi su Medininkais. Pro čia važiuodavo įvairių Valstybių pasiuntiniai. Per vadinamąjį Septynerių metų karą į Lietuvą įsiskverbusiems Dolgorukio vadovaujamiems rusų kariuomenės daliniams bandant paskubom pasitraukti, Lietuvos kariuomenė ties Medininkais 1658 m. atkirto stambų rusų dragūnų dalinį ir paėmė į nelaisvę 12 000 vyrų. 1812 m. Napoleono kariai Medininkus sudegino. 1812 liepos 6, bėgdamas iš Rusijos pro Medininkus važiavo Napoleonas. Medininkuose imperatorių pasitiko jo ministras Muratas, kurį Napoleonas buvo prašęs čia atvykti. Imperatorius pakvietė jį sėstis į savo karietą generolo Caulaincourt vietoje ir su juo važiavo iki Vilniaus.

Lenkų valdymo laikais Medininkai dar labiau nuskurdo. 1931 m. čia tebuvo 30 gyvenamųjų namų ir 223 gyventojai. Lietuvai Medininkai grįžo 1939 m., bet palankių sąlygų plėstis nebuvo, nes Lietuvos-Sovietų Sąjungos siena ėjo tik už 3 km, ir tuo būdu vietovė neturėjo jokio užnugario. Atgautuose Medininkuose Lietuva terado vienintelį vertingesnį pastatą — lenkų statytą neblogą pradžios mokyklą, bet ir ją 1941 m. Naujųjų metų išvakarėse girti vokiečių kareiviai sudegino.

1939 m. Medininkuose buvo valsčiaus centras. Apylinkėse buvo rasta dar daug lietuviškai kalbančių žmonių; net ir nutautėjusieji buvo palankūs Lietuvai. Medininkų pilis tapo lietuvių mėgiama lankymo vieta.

Sovietinės okupacijos metais Medininkai labai susmuko ir virto paprastu kaimeliu. 1958 m., sovietinės spaudos duomenimis, pilies griuvėsiai tebebuvo išlikę nedaug tepasikeitę. Pilies ginamųjų sienų viduje esąs įrengtas daržas. Iš lauko pusės pilį taip pat užgožė medžiai, jog esą sunku vidun prasiskverbti. Tačiau patekus į vidų, matomas didingas vaizdas, ypač pažvelgus į vieno kampinių bokštų griuvėsius bei užsilikusius urvus. Žmogus prieš didžiulius senosios lietuvių kultūros pastatus—griuvėsius jaučiasi mažytis ir stebisi, kas tuos akmenis ir plytas surinko, aukštumon užvilko, sucementavo. Reikėjo didžiulės jėgos ir daugelio rankų… Tebesą išlikę ir pilies kazematai, kaip kad Trakuose, tik jie dabar esą paversti tvartais. Apie šią pilį žmonių lupose tebėra daug gyvų padavimų, panašių į tuos, kurie pasakojami kitose Lietuvos vietose. Pagal juos, Medininkų pilį statę ne žmonės, bet milžinai. Tuo pat metu milžinai statę ir Kriavo pilį. Kai statybininkams prireikdavę kurių nors įrankių, tai vieni iš kitų skolindavęsi, šviesdami juos oru (iš Medininkų iki Kriavo yra apie 50 km).

Iki 1959 m. pabaigos Medininkai buvo Naujosios Vilnios rajono apylinkės centras, o 1960 m. jie priskirti Vilniaus rajonui. Apylinkės ūkininkai suvaryti į ,.Aušros“ ir „Jaunosios Gvardijos“ kolchozus. Po ilgos pertraukos pilies griuvėsiai buvę pradėti šiek tiek konservuoti, bet tas užsimojimas nepatikęs Maskvai ir darbai veikiai sustoję.

Mūsų dienomis pilis šiek tiek aptvarkyta, bokšte veikia muziejus, kieme pastatyta keletas ekspozicijų, ja rūpintis ir prižiūrėti patikėta Trakų istorijos muziejui.

Pasižvalgę po pilies muziejų, patraukėme į kažkada aukščiausia Lietuvos vieta laikyta, Juozapinės kalną, iš jo į Aukštąjį kalną, kuriame suręstas šioks toks apžvalgos bokštas.

IMG 15231 - Nuo Vilnios aukštupio žemyn, - kylam
Aukštojo kalno apžvalgos bokštas

Nuo bokšto pasižvalgę ir pasigrožėję supančiais vaizdais leidomės į avantiūrą ir netoliese esančiame miškelyje, išlaužėme keletą jogos asanų.

IMG 15351 - Nuo Vilnios aukštupio žemyn, - kylam
Jogos asana “Medis”

Joga ir pabaigėme lankyti šio maršruto objektus, sekančiam kartui pasilikome leistis žemyn. Tad tiek šį kartą iš mūsų pažintinės ekskursijos. Beje, turiu paminėti, jog rašydamas šį įrašą, rėmiausi 1989 metais Broniaus Kviklio sudaryta enciklopedija “Mūsų Lietuva”.

Donatas Greičiūnas

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Įrašai kategorijoje

31113986 2071383992875835 8886397703198605312 n 480x384 - Katiliuko krikštas

Katiliuko krikštas

Kuomet už lango saulėta sekmadienio diena, nėra nieko geriau, kaip sukvietus būrį
14225346 647914425382882 3910169880331766346 n 480x384 - Taikinys - šapalas.

Taikinys – šapalas.

Kadangi pastaruoju metu gana dažnai lankausi prie Neries, bandydamas perprasti žvejybos šioje
IMG 20160817 171554 480x384 - Tarp Neries nendrių

Tarp Neries nendrių

Laisvadienis, 13.00 val. popiet. Už lango debesuota, gali lyti, tačiau oras pakankamai
Eiti į Viršų