Nevėžis. 1935 metų hidrografinė studija

Nevėžis. 1935 metų hidrografinė studija

Steponas Kolupaila, “Kosmos” 1935 m.

Nedaug išleista knygų apie Lietuvos upes. Apie 1870 metus išėjo kelios regionalinio patriotizmo pa­skatintos monografijos: L. Syrokomlės – Nemu­nas, K. Tiškevičuaus — Vilija ir jos krantai, I. Bušinskio — Dubysa ir Nevėžio krantai. Nepri­klausomoji Lietuva negali pasigirti savo geografijos veikalais. Rimtesnėms studijoms trūksta matavimų medžiagos, tikslių duomenų, literatūros. O svarbiau­sia — tai, kad nejaučiama pripažinimo, paskatinimo platesnio susidomėjimo.

Nedėkingomis apystovomis ėmiau ruošti pirmąją platesnę hidrografinę studiją apie Nevėžį, daugiausia išjudintas „Lietuviškosios Enciklopedijos, kuriai rašau straipsnius apie upes. Nevėžį išsirinkau todėl, kad apie jį ma­žiau buvo rašyta. O jo praeitis yra labai įdomi: tik Didysis karas sutrukdė Nevėžiui tapti tranzitiniu vandens keliu iš Nemuno į Baltijos jūrą per Lėvenį ir Lielupę, pro Rygos uostą!

Nevėžis — viena didesnių Lietuvos upių, senovėje skyrė Žemaičius nuo Aukštaičių.

Baseino plotu Nevėžis beveik lygus Šešupei. Iš Nemuno intakų di­desni, kaip jis, tik Neris, Ščiara ir Neries Šventoji.

Visas Nevėžio baseinas yra Laisvojoje Lietuvoje, lengvai prieinamas, bet mažai tirtas ir mums beveik nežinomas. Literatūra apie Nevėžį labai skurdi; ir tos žinios, kurias turime, yra netikslios, reikalingos kritikos ir pa­tikrinimo.

1935 m. vasarą nuplaukiau baidare iš Panevėžio iki Nevėžio žiočių. Rudeny aplankiau aukštupio melioracijos darbus.

Medžiagą šiam darbui rinkdamas ir tvarkydamas patyriau daug para­mos iš mano kolegų, bendradarbių ir kitų asmenų, į kuriuos kreipiausi. Lai­kau malonia pareiga pareikšti jiems nuoširdžią padėką. Man padėjo pp.: B. Baublys, R. Baublys, inž. M. Chmieliauskas, inž j. Dačinskas, inž. V, Daugėla, J. Elisonas, inž, K. Germanas, inž. L. Mižutavičius, S. Olšauskas, L, Opanavičius, inž. K. Rimkus, inž. V. Taujenis, inž. V. Trejus, J. Surna, inž. S. Žemaitis.

VARDAS

Pradėkime nuo vardo: Nevėžis. Dabar mes laikome tą vardą vy­riškos giminės (kilm. Nevėžio); seniau lietuviai vadino tą upę Nevėžimi (kilm. Nevežies), o ne Nevėžiu. Kalbininkas K. Jaunius savo studijoje apie Lietuvių kalbos panevėžiečių šnektas stačiai rašo; lietuviškas vardas Nevėžis, kilm. Nevėžies (rusų originale; Neveezchis ir Neveezchyes), moteriškos giminės.

Beveik visi Nemuno intakai (išskyrus smulkučius upokšnius) turi mo­teriškos giminės vardus; Neris (-ies) arba Vilija, Minija, Jūra (senovėje Jurava), Dubysa, Šešupė, Strėva, Jiesia, Verknė, dvi Ančios, Rosis, Zelva; neaiš­kus vardai Svislūotis ir Servečis. Tik du intakai dabar vadinami vyriškai; Nevėžis ir Merkys.

Paprastai mūsų kalboje paupio gyvenamųjų vietų pavadinimai, padaryti nuo upės vardo, keičia lytį: Nemunas — Panemunė, Lėvuo — Palėvėnė; Dubysa — Padubysys, Jūra — Pajūris, Venta — Paventis, Neris — Panerys (-io) ir Paneriai. Tuo tarpu Panevėžys niekad nebuvo vadinamas Panevėže; todėl Panevėžį laiko išimtimi iš bendros taisyklės. Ši “išimtis” mus įtikina, kad Nevėžį reikėtų laikyti moteriškos giminės. Gal ne be reikalo rusai ir lenkai Nevėžį vadina Niewiaža, o Merkį — Meriečanka? Yra pas mus ir daugiau tokių išimčių, pav. Panemunėlio ir Panemunio vardai, kilę nuo Nemunėlio, Lielupės aukštupio.

Seniausios literatūrinės versmės Nevėžį vadina tik moterišku vardu. Kryžiuočių maršrutai „Wegeberichte“ nurodo „flumen Nowese“ (Scriptores rerum Prussicarum, II, 591 pusl.) ir „uf die Nawesche (ten pat, 682 pusl.). Rusų metraščiai „Neviažos“ vardą mini jau 1387 m. Senosios Lietuvos vals­tybės aktų rinkinys „Lietuvos Metrika“ 1554 metais mini „reku Neviažu“. Labai įdomus Lietuvos miškų sienų aprašymas, atliktas 1559 m. G. Volovičiaus (“Revizija pušč i perechodov zvierinych“, išspausdinta Vilniuje 1867 m.), Vilkijos girių sienas nurodo “k Niemonu i ku Neviaži“ (45 pusl.).

Lietuviškus vietovardžius uoliai rinko J. Tumas Vaižgantas; jis paskelbė juos Amerikos lietuvių žurnale „Dirva – Žinynas“ (1904 m. Nr. X ir XI). Ten Nevėžio aukštupiui duotas moteriškos giminės vardas „Nevėža“ (Troškūnų par.); Krekenavos, Miežiškių, Ramygalos ir Panevėžio par. nurodytas “Nevėžis“ ir „Nevėžys“.

Prof. K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno kartotekose yra keletas Ne­vėžio vardo variantų, tiek vyriškų, tiek moteriškų: Nevėža, Nevėželė, Nevėžė, Nevėžis, Nevėžys, Nevėžius.                                                            ..

Dr. A. Salys tyrė 1934 m. vietovardžių surašymo medžiagą. Jo ži­niomis, tik aukštupyje žmonėse rastas „Nevėžos“ vardass, o kitur upė vadinama paprastai „Nevėžis“, matyti, vyriškos giminės.

Turėjau ir aš sutikti vartoti „išsigimusį“ vyriškos giminės Nevėžio vardą.

Nevėžio vardo kilmė aiškinama labai įvairiai, kartais visai nerimtai.

Balinskis (1,444 pusl.) taip rašo: Tos upės vardą kildina iš lie­tuviško žodžio „vėžys“, todėl Nevėžis reiškia negausingą vėžiais, nevėžingą upę, iš tikrųjų joje maža vėžių. Bet gi galūnė vėžis gali būti taip pat suprantama, kaip vėžė (pėdsakas); Nevėžis gali reikšti neturįs ryškių bruo­žų,vėžių, tėkmių.

Rusų archeologas Liackij, kuris stengėsi daugelį svetimos kilmės rusų vietovardžių (pav. Dniepro slenksčių) išaiškinti lietuviškais žodžiais, savo pranešime IX archeologų suvažiavimui pareiškė: Nemuno („nemaino“ savo linkmės) intakas, ties kuriuo stovi Panevėžio miestas, vadinasi „Nevieža, to – jest, Nepul – rieka“; lietuviškai tas reiškia: upė—ne kelias.

Panevėžio apskrities aprašome (4, 7-8 pusl. išnaša) randame tokią nuomonę: Kai kurie tą žodį padaro iš „nėra vėžių“, kiti dar paprasčiau: nuo rusų žodžio „nevieža” (nemokša), todėl, kad čia gyvena nemokšos, nesu­prantą rusų kalbos žmonės. — Šiuodu aiškinimai yra lygiai nemoksliški ir net naivūs.

Versiją apie „vėžį“ arba „vėžę“ kartoja, pritardami ar atmesdami, visi kiti autoriai (2, 60 pusl, 3, 77 pusl, 5, 133 pusl.).

Visi tokie Nevėžio vardo aiškinimai yra per daug primitvūs. Kitose upėse mažiau vėžių, kaip Nevėžyje, jų versmės kartais dar mažiau ryškios, ir kelias čia ne blogesnis, kaip kitur. Turime daug kitų upių, kurių vardai turi neigimą, pav. Nebudys, Nederva, Nekačia, Nemyla, Nemiežė, Neprėkštė, Nerava, Nerėsa, Nerėta, Nerimą, Nesekė, Neječia, Netupė, Nevarda, Ne­vengia, Nevyčia, Neviša. Beje, ir didžiausios musų upės — Nemunas ir Ne­ris — priklauso tai grupei. Rusijoje yra upės Nevėža ir Nevaža. Turime ir Lietuvoje kitą Nevėžį, arba Nevėžėlę, Virintos (Šventosios, Neries) deš. intaką, Ukmergės aps. „Kurklių val., ji teka iš Nevėžio ežero; jos aukštupis vadinasi Lukna. Šią upę, kuri teturi 10 km ilgumo, vietos gyven­tojai vadina moterišku vardu, o ežerą, kaip paprastai, vyrišku.

Vienintelį rimtą aiškinimą duoda K. Jaunius: Nevėžio vardas kilęs iš indoeuropiečių šaknies „vaagh“, reiškiančios rėkti, šaukti, ūžti, ošti. Tuo būdu Nevėžis reiškia neošiančią, ramią upę; etimologiškai ji artima Kvėdar­nos par. upeliui „Vėžas“.

Tokiu apdainuoja jį Maironis („Lietuva brangi“):

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis,
Kaip juosta, juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Jauniaus argumentacija atrodo labai patikima. – Dar galima manyti, kad senovės lietuviai turėjo deivę Nevėžį, panašiai kaip Nerį — Neridą, o graikai Nemezį – Nemezidą. Didesnės upės senovėje buvo dievinamos, o mūsų „šventojoje“ šalyje ypatingai daug „Šventųjų* upių.

 NEVĖŽIO VERSMĖS

Nevėžio versmės ilgai buvo klaidingai aprašomos.

Senesnieji raštai (2,7 pusl.) taip romantiškai atvaizduoja Nevėžio pradžią:

„Netoli Raguvos miestelio, į pietus nuo Troškūnų, paniurusio miš­ko paunksnyje tūno klampios, tirštai švendrų užaugusios pelkės. Aklą ir klaikią gludumą kartais sudrumsčia apuoko ūkavimas arba šlykščių šliužų, kurie šliaužioja šen ir ten per kyšojančius iš balos kupstus, šnypštimas. Ši vieta niekad nemato keliautojo, net iš žingeidumo nieks čion nekiša no­sies; ir ką jis čia būtų radęs matytino, nebent vaiduoklius, kurie vaidenasi panašiose vietose, iš tokio tat užkampio teka Nevėžis, laikoma viena žy­mesnių Žemaičių upių, kurią ne kartą mini, kaip plukdomą, seimų įstatymai“.

Rusų laikais Vilniaus vandens kelių apygardos išleistas „Žinynas* (8, 34 pusl.) laiko Nevėžio pradžią ties Pusbačkių k., 3 km į pietų rytus nuo Traupio bžk.; čia aiškus nesusipratimas — vietoje Nevėžio priimta jo intako Pienios pradžia. Kauno gubernijos aprašyme, Afanasjev (3, 77 pusl.) teisingai nurodo Nevėžio pradžią pelkėje į pietus nuo Troškūnų, tada Ukmergės apskrityje; jis teka į vakarus, po 8 km staiga suka į pietus iki Traupio mst., nuo kurio sukasi į žiemių vakarus Raguvos mst. linkui.

Biržiška savo geografijoje klaidingai nurodė, kad Nevėžis ište­ka iš Nevėžio ežero apie Troškūnus. Tokio ežero ten nėra. Apie 4 km į rytus nuo Troškūnų mst. yra Juostos (Juosto?) ežeras, iš kurio teka Ne­vėžio intakas Juosta; greta jo, taip pat Juostos baseine, yra du visai maži ežerėliai. Nevėžio ež. yra kitur — Kurklių Val.; iš jo tikrai išteka, tik kita upė — Nevėžėlė. Ar tik ne ji ir bus suklaidinus pirmojo geografijos va­dovėlio autorių?

Mitą apie ežerą kartoja kiti mūsų mokykloms skiriami vadovėliai, pav.: „Nevėžis išteka iš Nevėžio ežero apie Troškūnus, „išteka iš ežero netoli Troškūnų“ ir t. t.

Topografinę nuotrauką Nevėžio versmių srityje atliko, rusų topografai 1899 m,; iš jos medžiagos pagaminti rusų Generalinio Štabo žemėlapiai 1:21 000 ir 1:84 000. Jie rodo Nevėžio pradžią baloje ties Grybulių vienkie­miu, Panevėžio aps. Troškūnų val., 4,5 km į pietų rytus nuo Troškūnų. Ir senesnis topografinis aprašymas šitaip apibrėžia Nevėžio versmes: „Ne­vėžio upė prasideda Ukmergės aps. iš pelkės į pietus nuo Troškūnų mst.“ (3,77 pusl.). Ne kitaip, atvaizduotos Nevėžio versmės ir vokiečių žemėlapyje 1:100000, nes jis iš rusų medžiagos atsispausdintas.

Tikrumoje Nevėžis prasideda dar apie 4—5 km į pietų rytus. Tiksli versmių vieta rąstą įvairių tyrinėtojų nevienoda.

Panevėžio apskrities Inžinierius K. Germanas gavo atsakymą į anketą iš Troškūnų val.; ten rašoma, kad „Nevėžėlė“ prasideda iš Vagylkos vienkiemio balos, teka pro Grybulių, Guobės, Nevėžnikų, Girelės ir Laukogalių kaimus, ir įteka į Nevėžio upę! Vagylkos vienk. yra apie 4 km į rytus – nuo Grybulių k., 2 km į pietus nuo Juosto ežero, prie Kovarsko — Troš­kūnų vieškelio ir Panevėžio — Anykščių siaurojo geležinkelio; apie 5 km į pietų rytus nuo Troškūnų, mst. ir stoties. Tarp Vagylkos ir Zavalinių vnk. yra šlapi krūmynai, bet toje vietoje padaryti tyrinėjimai upelio nerado.

1927 m. Hidrometrinio Biuro technikas K. Rimkus šios vietos giri­ninko pagalba rado Nevėžio pradžią apie 4 km į pietus nuo Grybulių k., apie 6 km nuo Vagylkos vnk. Pagal tą versiją, Nevėžis prasideda Dabužių dv. miške (Dabužių dv. yra prie Kovarsko — Troškūnų vieškelio), ir apie 1 km eina, kaip nusausinamasis griovys, per ūkininko Petriko lauką, Griovys dalimi užaugęs, beveik be vandens. Aplinkui lygios vietos, maišytas lapuotas miškas. Vanduo buvo rastas griovyje tik 5-me kilometre nuo pradžios. Baisių apuokų ir „šlykščių Šliužų“ mūsų hidrometrai jau neberado, tik pa­tyrė, kad vieta reikalinga nusausinti…

1934 m. Melioracijos skyriaus kulturtechnikai smarkiai ištyrė visą Ne­vėžio aukštupį ir paruošė jo nusausinimo projektą. Magistralinio kanalo, kuris po kelerių metų pakeis Nevėžį, pradžia nustatyta 3,5 km į pietų ry­tus nuo Grybulių k. Ši vieta nesutampa su K. Rimkaus surastomis vers­mėmis, nutoldama apie 1 km į rytus.

Galime dabar taip ar kitaip manyti apie Nevėžio pradžią, bet įvykdžius melioracijos darbus turėsime žiūrėti magistralinio griovio pradžios, o kitos vagos bus pakeistos šoniniais grioviais (Nr. 37, 38 ir 39). Balos išdžius ir praeities romantika išnyks…

Kaip matyti, legendinio Nevėžio ežero nei vienas tyrinėtojas nerado!

Būsimųjų Nevėžio versmių geografinės koordinatos: platumas 55°31’29″, ilgumas 24°54’25”. Jų altitudė yra apie 93 m Viršum jūros lygmens.

NEVĖŽIO ILGIS

Senesnieji rusų matavimai buvo padaryti žemėlapyje 1:126 000 ir dar smulkesniuose. Naujas visų Lietuvos upių ilgumo matavimas buvo atlik­tas 1923 metais žemėlapyje 1:84 000; matuota skriestuvu 3 mm (=0,25 km) žingsniu; smulkesni vingiai buvo kompensuojami iš akies. Upės pradžia buvo palaikyta apie Grybukų k.; matavimo linija pažymėta upės viduriu.

Nevėžio žemupį 1925 m. smulkiai ištyrė Vandens Kelių Tyrinėjimo Partija. Menzulinės nuotraukos planšetuose (1:5000) pažymėtas kilometražas geometrine upės ašimi. Trumpa santrauka multiplikuota opalografu (Žinios iš 1925 metų Nevėžio upės tyrinėjimų). Nuotrauka buvo atlikta nuo žio­čių iki Kėdainių geležinkelio tilto, 59,25 km ruože.

Šiai studijai iš pagrindų pertyriau Nevėžio ilgio klausimą. Nuo žiočių iki Kėdainių geležinkelio tilto priėmiau 1925 m, kilometražą, kaip tiksliausią. Aukščiau išmatavau iš naujo upę stambiausios skalės žemėlapyje 125 000, kurį man paskolino V. D. Unto Geofizikos kabinetas. Šiame žemėlapyje išbrėžiau vidurinę upės liniją ir ją išmatavau skriestuvu 2 mm (=0,05 km) žingsniu, tikrindamas skriestuvą kiekviename lape skyrium (viso 14 lapų).

Taip buvo išmatuotas Nevėžio ilgis iki pažymėtų žemėlapyje jo vers­mių ties Grybulių k., viso 215,4 km Jei pratęsti matavimą iki spėjamų tikrų versmių, tai pelkė prie Vagylkos vnk. butų nuo Nevėžio žiočių apie 220 km, Dabužių miškas apie 218 km, projektuojamo kanalo pradžia apie 218,7 km. Tiksliausi šiuo metu turime laikyti Nevėžio ilgį 218,7 km.

Melioracijos projekte duotas Nevėžio ruožo aukščiau Aluontės (tiks­liau 158,6 km) vietoje išmatuotas kilometražas; tik jis taikytas busimojo ka­nalo trasai, be smulkių vingių, žymiai ištiesintai. Tvarkomos dalies ilgis, nuo magistralinio griovio pradžios, parodytas 56,3 km. įvykdžius meliora­cijos projektą, Nevėžis sutrumpės apie 4 km; jo ilgis bus 214,9 km, gan artimas kai kuriems senesniems skaičiams.

NEVĖŽIO BASEINAS

Nevėžio baseinas, arba plotas, iš kurio surenka vandenį jis ir visi jo intakai, turi, bendrais bruožais, trikampio, formą, kurio viršūnėse yra Šiau­liai, Troškūnai ir Raudondvaris. Jo kaimynai: iš vakarų — Dubysos basei­nas, iš rytų — Šventosios ir Neries, iš žiemių — Mūšos (Lielupės).

Trikampio viduriu, iš žiemių į pietų vakarus, teka Nevėžis savo da­limi tarp Panevėžio ir Nemuno.

Hipsometriniame ar reljefiniame žemėlapy matyti, kad Nevėžio žemuma eina ir toliau už jo baseino ribų į žiemius, prasiplėsdama į Lielupės žemumą.

Nevėžio-Lėvens-Mūšos-Lielupės žemuma pasidarė slenkant ledynui į pietus, o upių vagas išplovė tirpstančio ledyno vandenys. Ši žemuma iš tikrųjų yra žema: takoskyra tarp Nevėžio ir Lėvens teturi 47—50 m aukščio nuo jūros. Tiek vakarai — Žemaičių aukštumos, tiek rytai— Zarasų-Tauragnų-Molėtų-Trakų galinės morenos (ledyno išsiplėtimo ribos) kalvos, — žymiai aukštesni, kaip Nevėžio žemuma. Ir visas Nevėžio baseinas yra labai lygus ir žemas: rytinė dalis nesiekia 100 m; vakaruose, Šušvies baseine, vietos kiek aukštesnės, per 150 m aukščiau jūros. Aukščiausia baseino vieta, 183 m aukščiau jūros, yra 4 km į pietus nuo Šiaulėnų miestelio. Že­miausia baseino vieta, 19,3 m, tai vandens paviršius prie Nevėžio žiočių (o dugnas tik 12,5 m aukščiau jūros).

Į Nevėžio-Lėvens žemumą iš vakarų ir rytų subėga daugybė intakų. Abiejų upių aukštupiai teka iš rytų beveik lygia greta, o žemiau Panevėžio išsiskirsto į skirtingas puses: Nevėžis teka į pietus, Lėvuo — į žiemius. Tų upių aukštutiniai ruožai iki Panevėžio apylinkių turi visai priešingas linkmes: Lėvuo ir jo kaimynė Pyvesa aukštupiuose teka į pietus, o Nevė­žis tarp Raguvos ir Miežiškių ir tarp Juodos ir Juostos — į žiemius.

Nevėžio baseine yra ir daugiau keistų dalykų, į jo žemupį, kuris turi bendrą pietų linkmę, įteka keli upeliai priešinga kryptimi; jų žiotys ar slė­niai dalimi nukreipti į žiemius, prieš Nevėžio srovę. Tai Vejuona, Striūna su Algupiu, Daugupys, Gynė, Orka, Mekla, Bėrupė.

Tarp Babtų ir Labūnavos greta Nevėžio slėnio yra antras, visai pa­našus slėnis; seniau juo tekėjo Bėrupė, dabar naudojasi Gynės ir Bėrupės žemupiai. Važiuojant vieškeliu iš Kauno į Kėdainius kairiuoju Nevėžio krantu, tas antrasis slėnis matomas labai gerai ir visų laikomas Nevėžio slėniu. Sunku pastebėti, kada ir kur jame išnyksta Nevėžis!

Kitas, lygia greta šiuo einąs, slėnis jaučiamas toliau į rytus, Ibianų-Vandžiogalos-Savičionių kryptimi. Šiuo slėniu paeiliui teka Gynė, Bėrupės Urka ir Mekla. Šis slėnis pasidarė išilgai smėlio pylimo, Vad. „oso“.

Dar vienas senslėnis yra Vešėtos baloje, tarp Panevėžio ir Krekenavos. Čia tarp Molainos ir Upytės eina užaugusio Vešėtos upelio slėnis; dabar iškasti kanalai: vienas į žiemius, į Molainą, kitas — į pietus pro Upytės bažnytkaimį ir vad. Čičinsko kalną į Upytę.

Kai. mūšų geologai smulkiau ištirs Nevėžio baseiną, jie ras ir išaiškins daugiau keistų ir įdomių dalykų.

Administracijos atžvilgiu Nevėžio baseinas priklauso Panevėžio, Kė­dainių ir Kauno apskritims. Tik intakų aukštupiai įeina į Ukmergės, Rasei­nių ir Šiaulių apskritis.

Nevėžio baseine yra šie „žymesni miestai ir miesteliai: Panevėžys, Kė­dainiai, Dotnuva, Radviliškis, Šaukotas, Šiaulėnai, Baisogala, Grinkiškis, Kra­kės, Surviliškis, Krekenava, Naujamiestis, Upytė, Ramygala, Raguva, Troš­kūnai, Lėnai, Šėta, Žeimiai, Bukonys, Josvainiai, Labūnava, Babtai, Raudondvaris.

Kairioji Nevėžio baseino pusė labai lygi ir pelkėta; tik arčiau Nevėžio kairieji intakai įsipjauna į bendrą lygumą. Dešiniosios baseino pusės intakai turi daugiau išplėstą tinklą. Didesni intakai jungiasi su Nevėžiu tik jo žem­upyje. Nuostabu, kad pietinių intakų versmės yra visai arti nuo Neries, beveik siekia jos slėnio briaunos, lyg slenksčio („Bodenschvvelle“, ž. 7, II t., 37 pusl.).

NEVĖŽIO INTAKAI

Didžiausias „Nevėžio intakas yra Sušvis, siekianti savo versmėmis Žemaičių širdį — Šiluvą. Ji ilgesnė, kaip kiti intakai (137 km), o baseino plotas sudaro 20 % viso Nevėžio baseino.

Nevėžio intakų tarpe yra keletas, dėl kurių žmonės nesutaria, kaip va­dinti žemupį, kurio, būtent, susijungiančių intakų vardu. Antai, netoli Nau­jamiesčio jungiasi Kiršinas su Šuoja. Tarpas žemiau jų santako visuose že­mėlapiuose vadinamas Šuoja, o vietos gyventojai daugiau linkę vadinti Kiršinu. Šuoja su aukštupiu kuriu būtų ilgesnė, kaip Kiršinas ir baseino plo­tas Šuojos didesnis, kaip Kiršino. Bušinskis per klaidą ir Šuoją ir Kir­šiną, abudu laiko Nevėžio intakais (2, 17. pusl.).

Į Striūną visai arti jų žiočių įteka iš kairiojo šono Strabė arba Štrėbukas; vietos gyventojai neturi jokio nusistatymo, kaip vadinti žiočių ruo­žą Striūna ar Strabe.

Alonos žemupis žemėlapiuose pavadintas Žąsyniu, tuo tarpu Žąsynis tėra Alonos deš. intakas.

Nevėžio intakai, savo keliu, turi daug antrosios ir trečiosios eilės in­takų, čia duodame žymesniųjų sąrašą.

Aluontės intakai: Virenis, Oirnupis, Rietynas, Skerdimas su Duoniu ir Bikiliu, Genetinis ir Oariava.

Juodos intakai: Lėnupis (aukštupis), Gelažė, Versmė su Didžiula, Apteka su Kapese, Obelė, Papikšnis, Pašlembistis, Minkituvė su Vejorovu ir Kernave, Šaltynas, Padubė, Suolipys, Pavinkšnys.

Juostos intakai: Latuva, Jurpis, Rekstynas, Venys, Juostynas, Ak­mena su Jaučpečiu. Molaino s intakai: Šakynė, Vešeta.

Sonžylos intakai: Siesrauta, Lokupė.

Kiršino intakai: Palona su Vabale, Šuoja, Yžupis, Šuoja susidaro iš Kūrio ir Liūlio, jos intakai: Vinkšnupis, Verstis, Laba su Sakyne, Alku­pis, Eglaitis, Guopis. Liulis turi intakus: Valdaikę, Liekną, Kiaunę, Pažvyrinį ir Antytupį. Kūris turi intakus: Gastupį ir Uosupį.

Vadakties intakai: Verbčiupis, Gastupelis.

Upytės intakai: Uslaja (Kuršių upelis, Kuršalka) su Bėrupeliu, Ože­lytė, Obelynė, Ravynė, Tiltupelis, Dubulė, Žaibgala, Vešeta su Varupiu ir Daičupiu, Dukynė, Liaušė. Linkus intakai; Žižmojus, Gronstalis, Drulupis, Gėlupis, Kreivis, Sidziona, Josvainis. Liaudės intakai: Nikelpa, Garduva, Kiemsrutas su Poškaite, Druskalnis, Nikys, Viešnautas.

Kruosto intakai: Žalčiupis, Konkulis, Alkupis, Latupis, Skaudinis su Halnavalku ir Paversmiu (Barškučiu).

Dotnuvos intakai: Skardupis, Bošinė, Renčupis, Serbentynas, Dičbala, Virgupis su Valynu, Stebė, Žiostka, Trasinė, Kačiupis.

Smilgos intakai: Tranys, Greičiupis, Smilgaitis su Dangaučium ir Amalių, Jaugyla, Klamputis.

Obelies intakai: Gerupė, Nikula, Rudekšna su Gelaže ir Cigonbaliu, Arvista, Kreivabala, Indeja, Vanga (Žiedupis), Šumerą su Nederva, Debespiriu ir Juostainiu, Suleva, Lankesa, Kraujupis, Peltyna, Malčius Mažasis, Malčius Didysis, Kulupis, Lankesos intakai: Srautas, Žiedupis, Smalininke (Petrašiūnė), Juodžia, Medukšna su Platuma ir Bone, Varnupis, Oramas, Vaiskulys, Alkupis.

Šerkšniess intakai: Neseka, Gendrinas su Gervinu.

Bėrupės intakai: Obotė, Varnupis, Savida, Papartis, Mekla su Varnupiu, Varnaliže ir Vadaviu, Urka su Statupiu/Bačiupiu ir Alkupiu.

Sušvies intakai: Beržulė, Upytė, Mašiovė, Gumerta su Rūdupiu, Beržė su Bertužiu, Gliaudė, Beržele, Tauše, Švemeltu, Bebruju, Kirmeibala; Sorbaliu ir Juodupe; Žadikė su Piauniu, Sakalupiu, Šventupiu ir Oužupiu; Srautas, Vedreikė, Servą, Kiaunytė, Mieguota, Krimslė, Ažytė su Ažytele ir Ažynu; Škerdumas, Žiedupis, Pečiupė, Jiesia, Pilsupis, Žemėplėša, Lėdas, Lapskoja, Vikšrupis, Žiedupis, Grinčupis, Putrtupis.

Alonos intakai: Mėlupis, Sakona, Žąsynis su Juodupiu ir Žvyrenta, Kriaupis. Striūnos intakai: Voveris, Žvirblys, Akmeninis, Atgupis, Strabė.

Gynės intakai: Bitvanas su Gyneie ir Usvaie, Daugupis,Tiltis, Kakšlis, Tvirupis, Vėrupė.

Bus daugiau…………………………………………………………………………