Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Nemuno delta - Nemuno delta I

Nemuno delta I

Geografija

Jei kam nors teko nors kartą plaukti Nemunu nuo Kauno Kuršių marių link, tai tas negalėjo nesižavėti nuostabiai gražiais panemuniais. Aukšti ir statūs slėnio šlaitai lydi upės vagą iki pat Rambyno kalno. Nuo čia Nemuno slėnio šlaitai lyg susitarę ūmai nusisuka nuo upės tėkmės, praplėsdami slėnį ir jo salpą iki pusketvirto kilometro. Ties Kalviais slėnių šlaitus dar gali įžiūrėti, tačiau prie Karčeviškių—Lindūnų Nemuno slėnio šlaitai dingsta iš horizonto — kiek akys mato, aplink plyti žema lyguma. Tai ir yra tikroji Nemuno delta, nors jos vartai prasiveria jau ties Rambyno kalnu. Nemuno delta iš tikrųjų didelė, lygi, tačiau anaiptol ne monotoniška. Ji savotiškai žavi ir įdomi. Deltos gamtovaizdžiams būdingas saikingas koloritas (jie primena A. Žmuidzinavičiaus pastelę), tolimos perspektyvos, neįrėminta erdvė, žemės ir vandens kvapus alsavimas… Čia vyrauja horizontalus mastelis: žemos, plokščios lygumos, neaukšti krūmynai, žemos, lėkštos pakilumos. O vėlyvą rudenį ir žiemą delta dar labiau pažemėja; beveik pažeme slenkantys debesys tarytum ištiesina ir patį dangaus skliautą…

Nemuno deltos gamtovaizdžio spalvų paletėje vyrauja žalia ir mėlyna spalvos su įvairaus sodrumo atspalviais. Tačiau spalvos čia, išskyrus žalią, dažniausiai padūlavusios, tarsi matomos pro dunksnos šydą. Lankoms, pievoms, pakrančių meldynams būdinga sultinga įvairių niuansų žaluma. Šį žaliąjį deltos gamtos kilimą paįvairina upių ir upelių pilkšvai melsvi kaspinai, durpynų juodis ir aukštapelkių kiminų rusvos kepurės. Spalvingiausią gama čionai esti ankstyvą rudenį, dar prieš prasidedant lapkričiui. Tada pablukusios žalumos fone atsiranda įvairaus ryškumo rusvų, gelsvų, rudų ir net rusvų dėmių bei dryžių. Ypač spalvingos būna aukštapelkių plynės. O šalnoms pakandus lapus, išryškėja gluosnių, žilvičių bei alksnių šakų grafika. Žiemą, užšalus upėms, ežerėliams ir balokšniams bei puraus sniego patalui užklojus žemę, viskas deltoje supilkšvėja, subaltėja. ūkanotomis dienomis, kurių deltoje nestinga — žemė tarsi susilieja su dangumi.

Norint su Nemuno delta susipažinti, būtina pabuvoti Plaškių, Smalkų lankose, pamirkyti kojas Gėgėje ir Leitėje, pavaikščioti po Žalgiriu mišką, Aukštumalos, Medžioklės, Berštų pelkes, pasidairyti po polderius, ganyklas, apsauginius pylimus… Ar galima sakyti, kad pažįsti Nemuno deltą, aplankius vien Rusnę, nemačius Minės, Pakalnės, Vorusnės, Uostadvario, neišplaukiojus deltos pamario upeliais ir žiogiais, nepabuvojus Skirvytės žiotyse, neišvydus Elenos (Briedžių), Kubiliaus, Vytinio gurgždu, priekrantės nendrynų? O tai — tik nedidelė Nemuno deltos dalis. Šiaurinė jos dalis priklauso Lietuvai, pietinė — didesnė — Kaliningrado sričiai. Ši administracinė riba, nužymėta kairiuoju Rusnės—Skirvytės krantu, dirbtinai skiria vientisą Nemuno sąnašų lygumą į dvi dalis.

Tikras pavasario pranašas šiame krašte — Nemuno pavasarinis potvynis. Per jį dar palyginti neseniai kone pusė deltos atsidurdavo po polaidžio vandeniu. Tą patvankos metą šišioniškiai žvejai ir laukininkai (ūkininkai, valstiečiai) nuo seno šaktarpiu vadino. Tiesa, kartais rudenį, dar marioms neužšalus, vėjas ir bangos, sugindamos vandenį per upes atgal į deltą, sukeldavo vadinamuosius poplūdžius, arba mažąjį šaktarpį. Vaizdžiai potvynius aprašė E. Vichertas romane „Šaktarpis”. Per šaktarpį deltininkai būdavo net savaitėmis izoliuoti nuo pasaulio. Tuokart šišioniškiai žmonės šitaip sakydavę: „nei ledu eisi, nei vandeniu plauksi” (dėl ledonešio). Per smarkius potvynius daug trobesių ne tik atsidurdavo vandenyje, bet ir būdavo ledo lyčių sugriaunama. Potvynis ne tik baugino, skriaudė žmones, bet ir tręšdavo dumblu lankas. Dėl lo buvo galima net po trečią ketvirtą atolą nusišienauti. Pradėjus sistemingai statyti apsauginius pylimus, įrengus polderius, didelėje deltos dalyje pavasario potvyniai liovėsi.

Kaip mūsų protėviai vadino Nemuno deltą — nežinia. Galimas dalykas, kad prūsai pamedėnai turėjo savitą žodį — sulava arba salava, kuriuo vadinę Vyslos deltą. Galėtume ir mes šį prūsų kalbos žodį įteisinti kaip deltos sinonimą. Girdėjau, kad lietuvninkai Nemuno deltą tiesiog lankomis, Nemuno lankomis vadinę. Tačiau šis pavadinimas moksliniu požiūriu nevykęs. Senesnėje literatūroje Nemuno delta buvo įvairiai vadinama — Lietuvos žemuma, Tilžės žemuma, Nemuno delta. Pastarasis pavadinimas šiuo metu yra visuotinai priimtas ir moksliškai
pagrįstas. Nemuno delta priklauso Baltijos pajūrio žemumai — lygumai ir sudaro jos integralinę dalį.

Mokslininkai Nemuno delta domėjosi nuo seno. Štai XIX amžiaus viduryje ją tyrinėjo geologai G. Berentas ir A. Jen-čas, J. Vucke ir kiti. Remdamasis nuodugniais Aukštumalos pelkės tyrimais, vokiečių botanikas C. Vėberis parašė kapitalinį veikalą apie pelkes, kuris pripažintas pelkėtyros pagrindu. Vėliau deltą tyrinėjo hidrologai, botanikai, geografai ir zoologai, tačiau tai buvo daugiausia aprašomojo pobūdžio darbai, Išskyrus geologinį kartografavimą bei hidrometeorologinius stebėjimus. 1932 metais išleista Martyno Grigaičio (Grigato) geografinė studija apie Nemuno deltą. Praūžus Antrajam pasauliniam karui, lietuviškąją deltos dalį pradėjo tirti ir Lietuvos mokslininkai. Jau penkiasdešimtaisiais metais čia buvo detaliai kartografuoti dirvožemiai, atlikti geobotaniniai ir kiti pievų tyrimai. Nemažas hidromelioratorių ir hidrologų, tyrusių Nemuno nuotėkį deltoje, indėlis. Šeštajame dešimtmetyje paskelbiami pirmieji geografiniai ir geologiniai darbai (V. Gudelis, A. Basalykas, M. Beconis), ištiriamos pelkės (M. Purvinas, A. Seibutis, M. Kabailienė, R. Kunskas, N. Savukynienė), paspartėja geobotaniniai ir ichtiologiniai tyrimai (J. Mantukas, I. Gasiūnas, K. Gaigalas). 1982—1985 metais pirmą kartą Nemuno deltoje buvo vykdyti geomorfologlniai – paleogeografiniai tyrimai. Visos lig šiol paskelbtos mokslinės literatūros apie Nemuno deltą analizė suteikė galimybę ne tik paryškinti bei pakoreguoti senesnes pažiūras, bet ir suformuoti naujas koncepcijas bei teiginius (V. Gudelis, V. Klimavičienė, N. Savukynlenė).

Prieš supažindindamas skaitytoją su dabartinės Nemuno deltos fiziniais geografiniais bruožais, jos susidarymo istorija ir tolesne raida, trumpai aptarsiu deltos ribų problemą, kurios lig šiol dar niekas specialiai nenagrinėjo. Aš laikausi šių principų: a) Nemuno delta vadintina tik ta pajūrio (pamario) lygumos—žemumos dalis, kuri susidarė iš Nemuno šakų ir atšakų bei kitų upių, tekėjusių per ją, sąnašų (aliuvio), taip pat uždurpėjus dubumoms, upių vagoms bei ežerams deltos tarpupiuose; b) jaunąją (dabartinę) Nemuno deltą sudaro tik tie jos plotai, kuriuose aliuvio sąnašos kaupėsi ir organinė masė formavosi nuo atlančio periodo antrosios pusės (per pastaruosius 6000 metų). Čia priskiriu ir anksčiau buvusią atskirą Minijos deltą. Visą kitą deltos dalį vadinu senąja Nemuno delta. Senąją ir jaunąją Nemuno deltos dalis skiria litorinos jūros maksimalios transgresijos riba mūsų pajūryje. Gali kilti pagrįstas klausimas, kam priskirti tuos senosios deltos ruožus, kuriuose ir dabar akumuliuojąsi aliuvis? Šie plotai paliktini senajai deltai, mat čia salpinio aliuvio akumuliacija yra nežymi ir dėl to bevelk neturi įtakos tolesnei deltos raidai.

Jaunojoje deltoje skirtini aktyvusis ir pasyvusis ruožai. Aktyviajai deltai tenka Atmatos—Skirvytės pamario ruožas, kur delta sparčiai plinta į marias. Tai savotiška mažoji Nemuno delta. Pasyviuosiuose ruožuose delta „nebeauga“. Čia krantus ardo marių bangos ir srovės. Dėl to kranto linija traukiasi. Ypač sparčiai kinta aktyviosios deltos priekrantės dalis — avandelta. Čia susidaro seklumos, gurgždai ir salos. Atmatos — Skirvytės ruože deltos frontas vietomis kasmet pasistumia į priekį net po 20—30 metrų.

Nemuno deltos paviršius beveik lygus, tik šen bei ten iškyla nedidelės pakilumos, tįso kauburiai. Deltos paviršius vos pastebimai pasviręs iš rytų į vakarus ir vidutiniškai apie du metrus pakilęs virš Kuršių marių lygio. Rytuose, pavyzdžiui, Plaškių lankose deltos paviršius yra aštuoni devyni metrai virš jūros lygio. Vidurinėje deltos dalyje paviršius pažemėja iki dviejų trijų metrų, o pačiame pamaryje jis yra vidutiniškai tik 0,3
metro aukštyje. Tarp Atmatos ir Skirvytės plytinčiame Pelytakos gurgžde — saloje deltos paviršius yra net iki pusės metro žemiau vidutinio Baltijos jūros lygio (žemiausia ne tik Nemuno deltos, bet ir viso pajūrio sausumos vieta Pabaltijyje!). Kadangi Kuršių marių vidutinis lygis ties šia deltos pamario vieta yra apie 0,15 metro aukščiau vidutinio jūros lygio Baltijoje, grunto paviršius tame gurgžde atsiduria apie 0,35 metro žemiau Kuršių marių lygio. Ši žemumos depresija atsirado supylus pylimus apie polderį ir nuolat pumpuojant siurbliais iš jo vandenį. Gruntinio vandens paviršius čia ištisus metus laikėsi 0,5—0,8 metro žemiau jūros lygio. Pažeminus gruntinio vandens lygį, viršutinis grunto sluoksnis truputį suslūgo. Šitaip jo paviršius nusileido žemiau jūros ir marių lygio.

Deltos pamaryje žemapelkės sudaro kone plokščią lygumą. Tik žemapelkių viduryje daug kur yra susidariusių kimininių aukštapelkių, kurių muomuo — aukščiausias paviršiaus taškas — siekia nuo 6,5 metro (Aukštumala), 6,1 metro (Didžioji Pleinė, į pietus nuo Luknės upės) iki 4,0, 4,5 metro (Briedžiulių ir Rupkalvių pelkės). Beje, aukštapelkių „kepurės” aukščiai paskirais laikotarpiais gali kisti net iki dviejų metrų, priklausomai nuo kiminų klodo vandeningumo, ledo lęšių durpėse sutirpimo, taip pat pelkių melioravimo bei eksploatacijos. Pelkėse daug kur esama pakilumų — sausumos salų. Jos pelkėse vadintinos kiniais. Vienur jas sudaro žvyringos arba smėlio kalvelės ir gūbriai, kitur net moreninio priemolio išeigos. Iš didesnių paminėtinos Šveiculės gūbrys Nemunyno pelkėje, Maušrų priemolio sala Didžiojoje Pleinėje, Piliakalnis — Aukštumaloje, Kupstynas — žemapelkėje tarp Parvos ir Uosos upių. Jų aukščiai svyruoja nuo 5 (Šveicutė) iki 11,5 (Laukna) metro virš jūros lygio. Deltoje esama apie 290 smėlio—žvyro kinių ir jos daugiausia išsidėsčiusios palei dabartines ar buvusias Nemuno šakų vagas. Aukščiausios kalvos ir gūbriai yra netoli Pelenų (9,6 metro), Perkūnų (8,8), Kaukiemio (7,5). Aukščiausias deltoje yra Akmeniškių—Ibėnų kalvagūbris (17,1 metro). Aukštesnieji gūbriai yra sudaryti iš smėlio. Tai senosios deltos kopos.

Nemuno delta pietuose ribojasi su Nadruvos plynaukštės priemolio šlaitais, o šiaurėje liečiasi su Vakarų Žemaitijos nuolaidžia pakiluma. Deltoje esama ir negamtinių — technogeninių reljefo elementų. Tai įvairūs hidrotechniniai įrenginiai: apsauginiai (upių, pamario) pylimai, navigacijos kanalai, melioracijos grioviai, šliuzai, siurblinės. Be to, dar prieplaukos, tiltai, kelių sankasos, gyvenvietės ir ūkiai, elektros ir telefono stulpai… Vieni jų puošia, kiti — gadina kraštovaizdį. Maždaug du trečdaliai Nemuno deltos jau sukultūrinta. Tiesa, pietinėje deltos dalyje (už Rusnės ir Skirvytės) daug kur delta renatūralizavosi.

Vanduo — stovintis ir tekantis, podirvinis ir paviršinis — deltos pagrindas. Prie stovinčio deltos vandens priskirtini įvairūs pelkių ežerokšniai ir akivarai, nevienodo dydžio ir formos balokšniai, kūdros, ežerėliai, vorupės, vadaksniai, po potvynių slėnumose liekančios valkos, klanai. Žemapelkės — deltos gruntinio vandens saugyklos. Tuo tarpu aukštapelkės, kurių taip pat nemažas plotas, kaip kempinės sugeria atmosferos vandenį. Tai du galingi vietiniai deltos vandens balanso reguliuotojai. Tačiau didžiausias vaidmuo Nemuno deltoje tenka tekančiam vandeniui — upėms ir upeliams. Čia, deltoje, Nemunas suguldo savo smėlius ir palieka dalį drumzlių, kurios kadaise buvo palaima Nemuno lankoms. Be Nemuno, deltoje gausu ir vietinių upelių ir upikių, vingiuojančių per pelkes, lankas ir nuo seno lietuvių žiogiais vadinamų. Dalis žiogių yra tik skurdūs likučiai kadaise čia tekėjusių Nemuno atšakų ir atšakėlių, o kiti — atsirado naujai, pasikeitus deltos hidrografiniam tinklui. Tiesa, deltos pamaryje yra gilių (iki 5—6 metrų) ir plačių (iki 250 metrų), bet trumpų upių, pavyzdžiui, Pakalnė, Naikupė, Vorusnė, Karklė, Įsė (trumpoji), Tovė, Tovelė.

Dabartinį Nemuno deltos upių tinklą sudaro trys upynai — Nemuno, Minijos ir Nemunyno. Dar iki XVII amžiaus pradžios Nemunynas buvo Nemuno šaka. Tada Salteikės ir Šnekės upėmis jis jungėsi su Nemunu. Dabar minėtiems upeliams susijungus, prasideda Nemunnas. Pasroviui į Nemunyną įteka Timbra ir Laukna (ši atsirado sutekėjus Argei ir Uosai). Laukna turi du intakus — Parvę ir Medlaukę. Per pastaruosius tris šimtus metų Nemunyno—Gilijos upyne žmogus daug ką patvarkė ir pakeitė: kanalizavo Giliją ir Nemunyną, sujungė Giliją su Nemunynu Greituškės perkasu (Mažuoju Pryčkagrabiu), iškasė Didįjj Pryčkagrabį ir Zekenburgo kanalą. Giliją jau nuo XIII amžiaus Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė naudojo laivybai ir per ją prekiavo su Karaliaučiumi ir Dancigu, Vakarų bei Šiaurės Europa. Trumpiausias kelias ėjo Nemunu ir Gilija, po to per marių kamputį iki Deimenos, toliau — Priegliumi. Tačiau Gilija dažnai labai nusekdavo, ir tai kenkė laivybai. Daug vandens iš Gilijos tuomet nutekėdavo į Rusnės upę per Gilijos prataką — senvagę, vadinamą Kauke, o senovės dokumentuose — Normedija, arba Kukernese. Dėl to reikėjo pagilinti Giliją, be to, įrengti šliuzus. Šis projektas pridarė pirkliams ir upeiviams daug rūpesčių bei pareikalavo daug lėšų. Jis buvo realizuotas tik po dviejų šimtų metų, sutvarkius Gilijos vagą, iškasus pamaryje kanalus ir sujungus Giliją su Nemunyno baseinu. Be to, čia buvo įrengtos polderių sistemos. Dėl to staiga sumažėjo upių vandeningumas ir pernešamo aliuvio kiekis — pamario delta Gilijos—Nemunyno ruože „nebeaugo“, o bangos, srovės ir ledų lytys nuardė nemažą buvusio pamario juostą.

Rusnė dabar yra galingiausia deltos vandens arterija. Ja per metus (o ne per potvynius) vidutiniškai prateka keturi penktadaliai viso Nemuno iki jo divergencijos (išsišakojimo) plukdomo vandens. Pagal O. H. Kelerto duomenis, per metus iki tos vietos Nemunu nuteka net 17,88 milijardo kubinių metrų vandens. Rusnės ir Atmatos bendras ilgis (iki marių) 47,6 kilometro. Rusnės vagos plotis siekia 180—300 metrų, Atmatos — 140—210 metrų, o Skirvytės — 135—350 metrų. Prie didesnių Nemuno, Rusnės ir Atmatos intakų tenka priskirti Gėgę, Veržę, Leitę ir Šyšą, iš jų pastaroji — vandeningiausia.

Dar palyginti neseniai (XVIII amžiuje) Minija nepriklausė Nemuno deltai, mat plukdė vandenį tiesiog į marias. Vėliau Minijos deltai susiliejus su Atmatos delta, Minija virto Atmatos intaku — Nemuno podukra.

Vytautas Gudelis

Antrą dalį skaitykite čia.

Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Įrašai kategorijoje

Pušaitės 480x384 - Punios šilas

Punios šilas

G. Isokas, 1979 m. Alytaus rajone, Nemuno vingyje, keturių upės slėnio terasų
Maumedžiai 480x384 - Vidgiris

Vidgiris

Tuo vardu vadinamas Alytaus miško pats gražiausias ir žinomiausias kampelis — 39
Kazlų Rūdos miškas 480x384 - Kazlų Rūdos miškai

Kazlų Rūdos miškai

Jei iš Kauno keliausime į Virbalį, iš Zapyškio, Ąžuolų Būdos – į
Eiti į Viršų