memel - Nemunas nuo Kauno iki žiočių

Nemunas nuo Kauno iki žiočių

Istorija/Pasakojimai

Atsiminimai apie 1829 metai atliktą kelionę lietuviška vytine iš Kauno į Karaliaučių.

Išvykimas iš Kauno – Valtininkas Skatilėlis – Kelionė vandeniu – Nakvynė laive – Vilkijos miestelis – Smarkusis ponas bajoras – Seredžius – Ventpilės kanalas – Veliuona – Gelgaudiškis – Jurbarkas – Prieplauka – Vėl nakvynė laive.


Penktadienį, Gegužės mėn. 10/22 d., turiu palikti Kauną. Kiek apsiniaukusi, kiek šaltoka, vis tik Gegužės mėn. dienelė persirito per pusę: muša penktą valandą po pietų.

Vytinė, į kurią sudėjau savo turtą — savo rugelius ir kitą mantą — ir kurioje turėjau įplaukt į Karaliaučių, jau prieš dvi dienas išplaukė iš Kauno, 0 mane aplinkybės privertė dar čia pasilikti. Turiu ją pavyti valtimi, kurią mano pasamdytas valtininkas pavadino iš vokiško kanu.

Tai kažkoks nuobodus, tylįs vokietužis tas mano valtininkas; tiesa, iš jo akių nežiūri vokietis, tačiau vokiečiuoja kalbėdamas. Mano ryšulį pavadino mantelzaku, savo valtį — kanu, dėvi balta qnondam skrybėle, mėlynu švarku, rūko iš trumpos porcelano liuikelės, o dėl užmokesčio derasi kaip žydas; turi būti vokietis.

Į jo patogią valtį sunešė mano daiktus; metu paskutinį žvilgsnį į Kauną, sėdamės į valtį; valtininkas persižegnojo, spiovė į delną, tvirtai suėmė irklą, vikriai atsistūmė nuo kranto, — plaukiame.

Persižegnojo!., gal būt ir ne vokietis. Pasekiau jo pavyzdžiu ir nuoširdžiai sukalbėjau poterėlį.

Plaukiame pavėjui, plaukiame pavandeniui; valtis lekia kaip strėlė, tiesiu kaip strėlė, plačiu Nemunu.

Kokie stebuklingi jo krantai, ypač kairysis! Stati, lygi, keliolikos ar keliasdešimt uolekčių aukščio kalva, Žagarės kalnu vadinama, žaliais krūmais vainikuota, apačioje turi gražią, žalią lygumą. Joje balto prūsiško mūro nameliai ir dvareliai teikia tokį mielą akiai netvarkos vaizdą, kuris, paįvairindamas apylinkę, tarytum, kalba apie didesnę toje gražioje gamtoje gyvenančių žmonių krūvelės bendravimo laisvę. Širdis plaka, akis gėrisi,— plaukiame.

Greitai aplenkiame tuos namelius ir dvarelius: nei laiko paklausti pavadinimo, nei noro klausinėti; toks tylus, toks niaurus tas mano valtininkas. Tik žegnojasi ties kiekvienu pralenkiamu kryžium ir tik kužda poterius.

Plaukiame dvi valandas, jau porą mylių padarėme nuo Kauno; jau aštunta valanda vakaro. Saulė tik ką nusėdo, dangus priegiedrėjo, tik šaltas vėjas pučia, migla kyla ant vandens, paupio paukščiai čirškia, gieda, švilpauja. Tie netaisyklingi garsai visi kartu sudaro neapsakomą harmoniją, pripildo orą nelyginant kvapiu smilkalu. Vėjas vis šaltesnis; gerai apsisupu, apsiaustu ir svajoju.

Mano valtininkas tyli; ir gerai, kad tyli, nes man netrukdo klausytis paukščių šnekos, žiūrėt į dangų, kuriame ima nertis žvaigždelė po žvaigždelės, ir… svajoti apie savuosius.

Dangus apsiniaukė, mėnulis nešviečia, lyg koks ilgesys apgaubė sielą. Upės vidury, beveik pačioje vagoje, valtis sustoja.

— Kas čia? — klausiu pakirdęs iš svajonių.

— Žiniai užėjome ant oko , — burbtelėjo valtininkas, iš visų jėgų stumdamas irklu į Nemuno dugną.

— Ką tai reiškia „ant oko“? — klausiu.

— Žinia! ant seklumos, įklimpome į smėlį; žinia, smėliu valtimi nepavažiuosi.

— Kas gi daryti?

— Žinia! aš ėmiausi irklo, ir Tamsta paimk kitą irklą, nustumsime valtį nuo seklumos ir plauksime toliau.

Griebiu kitą irklą. Iš visų jėgų stumiame valtį, bet ta vos vos slenka pirmyn, užsispyrusi lenda į minkštą smėlį, kol visiškai atsisako mūsų klausyti.

Valtininkas dar kartą pamėgino smarkiai pastūmėti irklu, paskui su ramia rezignacija padėjo irklą į valtį ir ėmė skelti ugnį pypkei.

— Ką gi dabar bedarysime? — sušukau nusiminęs.

— Žinia, teks nakvoti čia ant oko, — atsakė šaltakraujis valtininkas. — Naktį, žinia, nieko nematyti, palauksime aušros…

Užsidegė liuiką, nusimovė mėlyną švarką, užsidėjo pilką gūnią ir, įstiprinęs valtį, atsigulė ant teliaudų.

Noromis nenoromis ir aš rezignuoju, seku jo pavyzdžiu — stumiu po galva ryšulį, apsisupu apsiaustu, stengiuos užmigti, tačiau miegas neima, šaltis erzina, knieta atsiminimai to, kas palikta namie, nerimsta dėl padėties — ant seklumos upės vidury.

— O jeigu, mums miegant, vanduo pakels mus nuo tos seklumos ir nakties metu mus nuneš? — nerimastaudamas klausiu.

— Žinia! būtų geriau, — atsakė nesikarščiuodamas, — nes be vargo išlįstame iš šio nelemto oko; tačiau baisiai šalta, gera būtų išgerti.

Atsiminė, kad Kaune pasiėmiau geroką bundzę seninės , kuri tuomet nebuvo tokia retenybę, kaip dabar.

— Teisybė, – atsakiau, – šalčiui ir drėgmei nepakenks.

— Žinia, kad, nepakenks, — įsitikinęs atsakė valtininkas.

Gurkštelėjo gerą gurkšnį iš paduotos bundzės, atsiduso, gurkštelėjo antrą ir atiduodamas iškilmingai tarė: — Labai dėkui!

Dar kartą išskėlė ugnies, užsidegė liuiką ir po valandėlės ėmė dainuoti — betgi lietuviškai— graudžią, bet meilią gaidą.

In bundze veritas, pagalvojau, gal pasidarys kalbesnis, tai bus linksmiau.

Kas tu ir iš kur esi, bičiuli? — paklausiau jį, vokietis ar vietinis?

Žinia, vietinis, — atsakė; — koks aš vokietis, juk gimiau ne labai toli nuo čia, Smalininkuose, jau už Prūsų sienos.
Vokiečiai savaip pakrikštijo mūsų miesteli, bet vis tiek tai nuo amžių ne jų nuosavybė. Ponas ten būsi su vytine; gražus tai kraštas. Esu kilęs dar iš senų lietuvių; vadinuos Simanas Skatilėlis; plaukiodamas laivu tai į viršų, tai žemyn Nemunu, dažnai būdavau Kaune; čia vedžiau ir jau penkeri metai kaip čia įsigyvenau. Kaunas gražus miestas, bet pas mus Smalininkuose gražiau, žinia, kad grąžiau, pats ponas pamatysi.

Pažvelgiau į laikrodį; jau gerokai po devynių. Įsisupau į apsiaustą ir, visus mūsų dienos rūpesčius pavedęs Dievui, kietai užmigau. Bangų plakimasis į laivą magnetiškai padėjo man užmigti. Kaip per rūkus tepamenu kad dangus išsigiedrijo, kad Skatilėlis dar mėgino nustumti valtį irklu nuo seklumos ir kad pats atsigulė, metęs tuščias pastangas. Daugiau nieko nebeprisimenu; svajos nunešė mane į gimtinę Naugardo šalį, kur man buvo taip gera… taip gera… jog ten išbuvau iki ryto…

Pabundu… valtis plaukia, tarytum,, seklumos nė nebūtą. Skatilėlis kažkokiu būdu be mano pagalbos pajėgė nustumti valtį nuo smėlio; jis tingiai kilnojo irklus ir kalbėjo poterius.

Jau septinta valanda ryto, saulė spinduliuoja pro rūką, aušrinė ima temti, Gegužės mėli, vėjas pūkšnoja; atgaivino mane rytinės godelės, iškilmingesnės už tas, kurios mane vakarą kamavo. Pasimeldžiau, ir vėl lengvutė, laisva snūdą užmerkė akis.

Plaukdama taip kone ištisą valandą, valtis pasuko kranto link; jos į krantą sudavimas išbudino mane.

— Kur esame? — klausiu Skatilėlį.

— Gi, žinia, Vilkijoje; išlipkim truputį į krantą, čia turiu pažįstamą, su kuriuo man reikia pasikalbėti.

Vienodos vandens kelionės išvargintas, sutikau su valtininko pasiūlymu. Išlipome į krantą, ir, kol jis atliko reikalus su savo pažįstamu, apžiūrėjau miestelį.

Tikra tai menkystė iš mandagumo miesteliu vadinama, turinti apie šimtą lūšnų; žmonės vadina ją Vilkija. Stovi prie Dubysos ir Nevėžio įtakos į Nemuną; priklauso grafui Henrikui Zabielai, kurio gražus dvaras matyti kairiame Nemuno krante, Lenkų Karalystėje.

Girdėjau, kad čia yra buvusi sena pilis, bet kada įkurta — neturėjau laiko sužinoti; aplankiau tuos griuvėsius ir paskui pasimeldžiau prie dar uždarytų bažnytėlės durų. Prie įėjimo į nuskurusią smuklę stovėjo kažkokia ūsuota figūra su suplyšusiu žiponu ir liuikele burnoje; prisiartinau.

— Ar jūsų Sveikata vietinis? — klausiu.

— Nei Sveikata, nei vietinis miesčionis, — atsako man su įžeistos didybės pajautimu; — esu bajoras.

— Tad, pone bajore, — tariu su nusižeminimu, — kam priklauso šitas miestelis?

— Grafui Beindrikui, — prakošė pro dantis.

— Henrikas tai vardas, bet kaip jo pavardė?

— Heindrikas.

— Pakartoju, tai vardas, o aš norių žinoti pavardę.

— Iš kur ponas žinai, kad tai vardas, o ne pavardė?

— Nes pažinojau daug Henrikų įvairiomis pavardėmis.

— Jei taip, tai jau nebežinau, — atsakė naivus bajoras.

Skubinu prie Nemuno kranto; valtininkas manęs laukia.

Šiandieną mano Skatilėlis jau kalbesnis; prisikalbėjo prie bundzės, tad jei pats ir nepradeda kalbos, tai bent į klausimus atsako.

Veidai jo raudoni, žvilgsnis linksmas, žymu, kad jam gerai sekasi — ir kodėl gi taip būti negalėtų? Laisvas kaip Nemuno žuvelė, nuolatos darbuojasi, bet niekuomet nėra vergiškai verčiamas dirbti virš savo jėgų; jo uždarbis mažas, bet tikras; gyvena beveik vien tik savo valtyje, ir jei retkarčiais namo užšuka, tai jo laukia darbšti ir ištikima žmona, laukia būrys vaikelių, kuriems savo uždarbį atidavęs, valtį pataisęs, vėl traukia į Nemuną prekių ar keleivių vežioti, o kai jų nėra, tai — žuvų gaudyti meškere ar varža. Liuikelė dantyse, dainelė lūpose, gardžios, nes darbu įgytos ir nuvargus reikalingus degtinės taurė, tai — jo reikalų patenkinimas, tai jo poezija.

Bet, kaip ir visi laimingieji, jis nemoka savo laimės pajusti; gal jis ir atsidūsta šviesesnio likimo, gal pavydi turtingesniems: tačiau tos tuštybės nepastebėjau savo Skatilėlyje. Su pamėgimu atsiduoda savo verslui, myli savo valtį, myli Nemuną, myli savo namelį Kaune ir, kaip mane tikino, visa to neatiduotų už pasaulio turtus.

Noriu jam tikėti.

Tačiau nežinau, ar Nemunas atsimoka jam už jo meilę; porą kartų atsisėdome ant seklumos, nuo kurios nusiruopšti kaštavo mums kone tris valandas. Man nerimastaujant, valtininkas sakė:

— Žinia, sekluma — dabar pavasaris, potvynis buvo didelis; šiandien čia… rytoj ten… žinia.

Dubysos upė įteka į Nemuną. Kiek su jos vardu surištų istorinių atsiminimų ateina į galvą! Netrukus pasirodo mažas miestelis ir aukštas kalnas su pilimo pėdsakais.

— Koks čia miestelis? kas čia per kalnas? klausiu valtininką.-

— Žinia, tai Seredžiaus miestelis… taip jis vadinamas, o kalnas — Piliakalnis… taip, mat, vadinasi; kaip tik pusiaukely iš Kauno į Jurbarką. Buvo čia, kaip žmonės pasakoja, kažkokia sena pilis, vadinosi Bissen; žinia, seni žmonės daugiau už mus atsimena, bet aš tos pilies nemačiau; čia, sako, būta ir kovų, čia, sako, suvažiuodavo ir karaliai; žinia, bočiai primena tuos laikus… o dabar kas, žiūrėk? — parodė irklu į miestelį.

Tikrai pasibaisėtinas čia buvo reginys.

Žemumoje, pakalnėje stovi menkas miesčiukas prie pat Nemuno; matytį, dėl potvynio kalno dalis neseniai nuslinko į upę. Iš vandens kyšo užgriūtų trobesių sienos ir stogų gegnės…

— Prieš kokias keturias ar penkias savaites čia nuslinko į vandenį bažnyčia ir klebonija, ir visi kunigo trobesiai. Nemunas patvino, žinia, Nemunas, — paplovė kalną ir visas miestelio gabalas pliumptelėjo į vandenį kartu su kalnu: Iš žmonių niekas nenuskendo, tik senas, kiek įsigėręs žvejys ir kunigo kalakutai, kurie buvo kūtėje. Žąsys išplaukė į viršų, matyti, kažkokiu stebuklu. Daugiau jokių nuostolių nebuvo. Kai kalnas ėmė trūkti ir byrėti, tai, žinia, tuojau išginė arklius iš arklidės ir galvijus iš kūlės. Ir, ačiū Dievui, iš gyvulėlių niekas nežuvo: nei karvės, nei jaučiai, nei kunigo gaspadinė, nors ji ir stovėjo prie pat tos vietos, kur kalnas trūko. Stebuklas, žinia, — ką čia ir bekalbėti!
Norėjau apžiūrėti tuo metu čia kasamą kanalą, kuris turi sujungti Dubysą su Venta, įtekančią į jūrą Kurše. Netoli miestelio tarp kalnų teka menkutė, bet triukšminga Dubysa. Radau daugybes kareivių, kasančių kanalą. Mandagus karininkas, prižiūrįs darbininkus, paaiškino, kad prie to darbo dirba 6 pulkai, arba 18000 žmonių, padalintų partijomis, ir kad žymi darbo dalis jau baigta.

Šiandieną 11 mylių ilgiu Ventpilės, kitaip vadinamas Žemaičių, kanalas jau pilnai plaukia ir suteikia Dubysai jos tikrą prekybinę vertę.

Grįžtu prie Nemuno; dar kartą atsidusęs dėl nelaimingo Seredžiaus likimo, sėdu į valtį. Skatilėlis smarkiau patraukė irklu, — ir vėl plaukiame tarp vaizdingų Nemuno krantų.

Už valandos, ar daugiau, nuobodžios kelionės, turiu prisipažinti su gėda, — užsnūdau. Nebeprisimenu, kas man sapnavosi, tik žinau, kad kai pabudau, tai jokšai sapnas neprilygs gražumą reginio, kuris atsivėrė mano akims.

— Tai Veliuona, tarė Skatilėlis, leisdamas valtį prie kranto. Turime truputį pasilsėti, mano arklys pavargo, — sakė rodydamas irklą.

Mielai sutikau.

Koks reginio puikumas! Ties Nemunu iškyla du kalnu — gilus tarpeklis juodu skiria. Miestelis pasiskirsto į viršutinį ir į žemutinį, nuo Nemuno pusės matyti tik tas pastarasis, arba teisingiau — viena jo gatvė. Ant vieno kalno puikiai matytis bažnyčią, ant kito — kažkokie dvaro trobesiai ir sodas. Ant to kito kalno pilna griuvėsių, senovinės pilies pėdsakai, vienatiniai pėdsakai, nes kitų čia nėra.

Kiek čia įvairiais laikais išsiliejo lietuvių ir kryžiuočių kraujo! Tačiau atmintiniausias įvykis čia yra Gedimino mirtis.
Suprantama, kad kelionės metu tegalėjau prisiminti patį įvykį, bet sugrįžęs namo išrašiau iš Stryjkovskio visą jo paprastą nupasakojimą.

„Kryžiuočiai apgulė Veliuonos pilį prie Nemuno ir nuolatiniais antpuoliai stengėsi ją paimti… ir kad galėtų greičiau ir patogiau, nenustodami savo žmonių, paimti pilį, tai prie pat Veliuonos pastatė dvi nauji pili, kurių vieną pavadino Fridburg, t. y. Ramioji pilis, o kitą — Bejer, t. y., Bavarietis. Aprūpinę tiedvi pili visokio maisto ištekliais bei karių įgulomis ir gerai jas apginklavę pabūklais, patys kryžiuočiai sugrįžo į Prūsus, įsakydami nuolatiniais puolimais iš abiejų pilių spausti Veliuonoje apgultus lietuvius, kad pasiduotų su pilimi.

Didysis kunigaikštis Gediminas, norėdamas atremti tą smarkų pavojų bei vokiečių užpuolimus ir išvaduoti savo kariuomenę nuo apgulos, surinko didelę kariuomenę iš Lietuvos ir Žemaitijos ir su savo sūnumis Algirdu, Jaunučiu ir Kęstučiu, apsiautos aniedvi pili stipria kariuomene, nuolatiniais antpuoliais, pakasais, šaudymu ir mūrogrioviais puolė jiedvi 22 dienas. Tačiau, kai vokiečiai narsiai gynėsi, vartodami dar lietuviams nepaprastą patrankų ugnį, ir daug Gedimino žmonių nukaudami, tai patsai Gediminas, drąsindamas savo karins, arčiau prijojo prie sienų ir nurodinėjo patogesnių vietų apkasams ir mūrogrioviams tam tikram bokštui sugriauti. Senukui kunigaikščiui taip judriai besisukinėjant, vienas vokietis šaudyklės kulka pašovė jį į nugarą… pašautas Gediminas tuojau pasimirė“ .

Už Veliuonos pusę mylios nukeliavę ir vėl patenkame ant seklumos; šaltas kaip stoikas, ar teisingiau, kaip Nemuno lydys, mano Skatilėlis dabar keikiasi ir kaltina velnius dėl šio nepasisekimo; bendromis jėgomis stumiame valtį, sunkusis darbas užtrunką kone valandą; nustūmėme — plaukiame.

Pažįstąs apylinkes ir jau įsikalbėjęs valtininkas ima ir toliau šnekėti, rodo man lenkų pusėje dvarus ir dvarelius, kur senovinėse seniūnijose sėdi vokiečiai ir engia žmones.

— čia tėra vieni vokiečiai: vokietis ponas, vokietįs ekonomas, vokietis degtinės varytojas, net vokietis nuomininkas, nes jie nelaiko žydų, matyti, iš pavydo. Nelaimingas kaimietis! Nuo pirmadienio iki šeštadienio turi jiems tarnauti alkanas, apiplyšęs, niekinamas, kartais mušamas. Sunku pasiskųsti; žinia, eina skųstis, bet kas iš to? Kol saulė pateka, rasa akis išėda! Žinia, išėda.

Taip man skundėsi čionykščiais vokiečiais mano valtininkas; bet kas buvo juokinga, tai kad skundėsi tokiu suvokietėjusiu akcentu, tarytum, ir patsai vokietis būtų. Gimęs Smalininkuose, ilgus metus gyveno su vokiečiais, nuolatos buvo jų draugystėje, o gal, ir jo tėvas ne mažiau vokiečiavo. Tačiau prisimena, kad jie prūsai, lietuvių giminės, bet niekuomet ne vokiečiai.

Įplaukiame į labai gražią apylinkę; iš abiejų pusių kalnai, gražiais krūmais apaugę; dešinėje tarp medžių iš už krūmų iškyla sena pilis su bokštais.

— Kaip gi tatai vadinasi? — klausiu.

— Tai, pone, Gelgaudiškis, — atsako valtininkas, -— senovės pilis ; niekas nežino, kas ją ir kada įkūrė; štai dvaras, žiūrėk, pone, kokie gražūs namai, koks sodas, kokie trobesiai! Žinia, ponas pasakytum, kad tai rojus žemėje, tačiau tai — pragaras, tikras pragaras. Kaip čia žmones spaudžia, blogiau kaip vokiečiai. Ponas atima ariamas žemes ir sodina valsčių į pelkes ar į smėlėtus šilus, ir atsikvėpt neduoda, ir išnuomoja žydams plukdymui, ir Dievas žino, ko jis čia neišdarinėja… tikrai iš pragaro…

1829 metais, pora metų prieš žinomus įvykius , čionykščio dvarininko vardą žmonės tardavo keikdami.

Bet štai Kidulių dvaras, vieta pasižymėjusi sena pilimi, ir toliau Jurbarkas, senas, kaip ir pati Lietuva, miestelis, mažas, tačiau neblogai užstatytas. Kalnas, kurį man parodo valtininkas ir kuris vadinasi Višpilis, vokiečių vadinamas Schlossberg (pilies kalnas). Tačiau pilies nėra nė pėdsakų.

Turėjo jį įkurti Palemono sūnus, Barkus, ir nuo savo ir Jūros upelio, kuris čia įteka į Nemuną, vardu pavadinęs miestą Jurbarku . Kas tiki lietuvių Palemonu ir Palemonaičiais, tas gali sutikti su to vardo kilme, tačiau mums atrodo, kad tai buvo paprasta kryžiuočių sodyba, pavadinta šv. Jurgio miestu, Georgenburg ar Jurgenburg. Vis tiek, kaip ten būtų, čia daug buvo kovų ir daug lietuvių ir kryžiuočių kraujo pralieta. Kęstutis norėjo atimti Jurbarką iš vokiečių, bet veltui, todėl Vytautas jį vėliau užėmė, paėmęs į nelaisvę kryžiuočių komtūrą ir sudeginęs pilį. Kryžiuočiai buvo Jurbarką atstatę, bet nė ilgam.

— čia, pone, — kalbėjo Skatilėlis, — visai nėra žmonių, tik vieni Vokiečiai ir žydai; miesčionis — žemaičius ponas įgyvendino kaimuose; čia mūsų bažnyčia, o vokiečiai turi savo kirkę Žvyruose už miesto. Žinia, vokiečiai nieko žmoniškai nepavadins: pas mus bažnyčia, pas juos kirkė, pas muš dešra, pas juos vurstė, pas mus degtinė, pas jūos šnapsas, žinią, vokiečiai.

Visa Jurbarko prieplauka buvo užgulta vytinių ir prūsiškų baidokų, čia rasiu ir savo vytines; bet temsta, stiprus vėjas ir vandens srovė nuneša mus nuo miesto. Skatilėlis kaip galerininkas dirba irklu, vienas vargas. Vos tik dešimtą valandą vakaro įstengėme priplaukti dešinįjį krantą, tačiau nebuvo kaip ieškoti savo vytinės; nutariau dar vieną naktį nakvoti valtyje. Čia pat prie mūsų prūsiška valtis, ugnis šviečia jos parugėje, ant bliktios girdėti moterų balsas ir vaikų bėginėjimas. Ugnys žiba ir iš kitų vytinių bei valčių, kurių skaičius gal ir šešių dešimtų sieks. Krantai ūžia nuo upeivių šnekos. Girdėti jų daina, girdėti jų nedarnus smuikelis, kuriuo lietuvis upeivis rėžia savo kaimo šokius, savo dainas daineles, svajodamas apie tolimus namus, apie savo mieląją, apie vaikelius, apie sunkią savo dalią. Pažįstu tos dainos gaidą — tai Naugardo daina; tą gimtąją gaidą girdėdamas saldžiai užmiegu, kaip namie. Valties supimas ir Skatilėlio poteriai dar labiau mane paskandina svajonėse.

Jurbarkas — Vytinės – Jurbarko bažnyčia — Jurbarko padėtis 1829 metais — Muitinės rūpesčiai – Smalininkai — Lenkų kolonistas Paškauskas — Dar rūpesčiai muitinėje — Dviejų dienų sustojimas už Smalininkų — Senis žvejys – Rūpesčiai muitinėje pasibaigė.

Jau ketvirta valanda ryto sekmadienį Gegužės mėn. 12 d. Neįpratęs ilgai miegoti, pašoku iš guolio; mano Skatilėlis jau nemiega — kažką taiso valtyje ir meldžiasi; jam besimeldžiant atsiguliau, jam besimeldžiant pabundu. Gėda man pasidaro, kad duoduos pralenkiamas. Pasakau jam apie tai.

— Žinia, ponai — tai kas kita, — atsako man, — mes neturtingieji tai jau, taip: kas su Ponu Dievu ir Ponas Dievas su tuo.

Tas atsakymas man ne visai tepatiko, nes dėl ko mus, ponus, atstūmė nuo Pono Dievo? ir kam toji žinoma materialinė spekulacija, kad meldžiamasi kažkokioms dovanoms gauti? Tačiau žmogelis kaip mokėdamas suformulavo maldos reikalą, kuris jam gulė ant širdies; persižegnojo ir vėl ėmė mušti plaktuku valties dugną.

Puikiausias rytas, dangus šviesus, saulė vos užtekėjo ir žaidžia su Nemuno vilnimis, — virš vandens pučia šaltokas vėjelis, per rūkus matyti vytinės, stovinčios prie kranto; laikas man susiieškoti savąją.

Neilgai teieškojome, nes stovėjo už kelių žingsnių. Mano vairininkas Mikalojus, valstietis, gimęs netoli Naugardo, išėjo ant blikties manęs pasitikti. Jo stotas atkreipė mano dėmesį. Buvo tai žilas, aukšto ūgio, plačiapetis ir gerai sudėtas senis, su nuostabiai malonios išraiškos veidu, su paširmojusia barzda, vietiniu papročiu trumpai pakirpta, aukšta avikailio kepure, nepaisant šilumos — kailiniais, ant kurių dar turėjo pilką milinę, plačiu šikšnos diržu apjuostą. Veido malonumas ir amžius teikė jam drabnumo išvaizdą; tačiau netrukus įsitikinome, kad yra veiklaus judrumo, kad turi energijos jo žinioje esančiai šeimynai valdyti ir kad nepaprastai nusimano apie savo amatą. Apie jį galima pasakyti, kas kadaise buvo sakoma apie etmoną Tarnovskį: kai geras, tai geras, tai, tarytum, angelas iš dangaus, o ne Tarnoviškis ponas; kai piktas, tai baisusis liūtas supasišiaušiusiais karčiais, papumpusiomis gyslomis ant sprando, griausmingu perkūno balsu. Ponas J. mūsų bendrakeleivis iš kaimyninės vytinės, didelis lotynų klasikų mėgėjas ir žinovas, praminė mūsų Mikalojų Palinuru, Enėjaus vairininko garbei; ir kiek kartų mūsų vairininkas prapliupdavo rėkti vytinėje, tai jis visuomet primindavo penktos Eneidos knygos eiles:

„Ipse gubernator puppi Palinurus ab alta:
„Heu! quianam tanti cinserunt aetera nimbi?
„Quidve, pater Neptūne, paras?“

Iš pradžių senis pyko, kad jį pravardžiuoja čia gubernatorium, čia Palinuru; bet kadangi žodžiai buvo lotyniški, o dievotas senelis turėjo didėlę pagarbą bažnytinei, kalbai, tai nustojo pykęs. Tuo būdu vytinėje prigijo Palinuro vardas, su tuo skirtumu, kad upeiviai gerąjį Mikalojų vadino Ponu Agurku.

Tat Pono Agurko ir Pono Skatilėlio dėka jau esu vytinėje su visu savo turtu, kaip nuolatinis jos gyventojas.

Tiems, kurie nepažįsta mūsų naivios, senlietnviškos vytinės, pravartu bus duoti jos aprašymų. Atsižvelgiant į šių dienų laivų patobulėjimą ir laukiant geležinkelio į Karaliaučių, senovinės jos struktūros modeliai gal tik muziejuose bus terodomi.

Vytinė tai laivas, paprastos valties pavidalo, arba, jei norite, panašus į mažą mirmidoniškos skalės, laivą. Turi apie 170 pėdų ilgio, 18-25 pėdų pločio, 5-6 pėdų aukščio su 3 pėdų grimzle ir gali pakelti daugiau kaip pusantro tūkstančio statinių svorį: Dengia ją status stogas, sukaltas iš lentą ir aptiestas neperšlampama liepų plaušine, kurios patiekia Pagirio miškai. Apsukui eina maža storlenčių bliktis; į pačios vytinės vidų nulipama nuo blikties keliais mediniais laipteliais. Jos pirmagalyje yra pastogė šeimynai ir virtuvė; gale yra vadinamoji podėlis, arba vytinės prievaizdos butas. Tai mažas, bet patogus kambarėlis su dviem gana plačiais langeliais, kur iš bėdos gali tilpti lova. stalelis ir net indauja. Kai grįžtame iš Karaliaučiaus, tai tas kambarėlis pasipuošia veidrodžiais, kilimais, puikiais baldais, nes tie daiktai, jei yra vartojami pačios vytinės reikalams, neapdedami muitais.

Vos teturiu laiko apsidairyti savo kambarėlyje, prikalti ties lova Aušros; Vartų Panelės Švenčiausios paveikslėlį ir padėti lentynėlėje porą knygų, — jau duoda man žinią, kad metas eiti pasirūpinti muitinės sunkenybėmis.

Mandagūs valdininkai, neieškodami priekabių, kaip kad paprastai pas mus priimta, pareiškė sutinką atlikti reikalaujamą reviziją, kurios tačiau tą dieną nebuvo.

Pusiau nuramintas dėl revizijos, nuėjau į bažnyčią. Jurbarko bažnyčia medinė, gana didelė, stovi ant kalno, visą miestą viršijančio. Pamaldos jau buvo prasidėjusios. Per pirmas mišias žmonės giedojo žemaitiškai, tąja pačia kalba pamokslas ir kitos giesmės per antrąsias mišias, tik per Pakylėjimą pasigirdo giesmė, kurią mane dar namie motina išmokė: „Prieš Tavo angą stoviu, Viešpatie!“ Čionykščios parapijos dauguma žemaičiai; mažuma — lenkų kilmės žmonės. Čionykščiai žemaičiai man labai patiko. Daugiau žemo nei aukšto stogo, jų fizionomijos nepasižymi inteligencija, net jų veidų padorumas, bažnyčioje jų pamaldumas, drabužių švarumas — stipriai mano širdį palenkė.

Pavalgęs pietus savo vytinėje, pietus iš žuvų, nes Jurbarke mėsos sunku buvo gauti, — išėjau pasižvalgyti po miestelį. Anais laikais buvo labai menkas. Pora ar trys šimtinės namų, daugiausia žydų, daugiausia medinių du kalnai, įdomūs padavimais, bet be jokių senovės pėdsakų, pagaliau bažnyčia, kurioje buvau rytą, — tai ir visa, ką čia galima matyti. Išimtį sudaro p. Adelsono namai; jų yra penketas, visi mūro, pasižymi nebloga statyba, visi gražių sodų apsupti.
Man pasakė, kad viename tų namų yra susirinkę arbatos visi muitinės valdininkai, kurie buvo pažadėję šiandieną atlikti reviziją mano vytinėje.

Pasinaudodamas sena pažintimi su savininku, įėjau pasimatyti su valdininkais. Radau visus.

— Muitininkas, pone, tai viešas nusidėjėlis, tiesa dar nuo Kristaus laikų pripažinta, —tarė man p. Golkondas, štempelmeisteris, vienas iš būrio; — pažadėjome šiandien būti pas poną vytinėje, o atėjome arbatėlės. Ką bedaryti! kaip nors rytoj atliksime.

Noromis nenoromis turėjau sutikti su tokia logika, nors čia ir Nemuno vanduo senka, o kelias dienas sutrukus gali būti neatitaisomos žalos ir nuostolių.

Dieve mano, kiek čia rūpesčio! Praėjo antra diena, Nemunas senka, vėjas mums palankus, gražiausias laikas keliauti, o mes Jurbarke kaip prikalti. Revizija, upeivių šaukimas, jų pasų tikrinimas, erzinimas ir nesuskaitomi smulkmeniški trukdymai sulaiko mus dar čia ir naktį iš pirmadienio į antradienį.

— Muitininkai tai vieši nusidėjėliai, — pakartojau p, Golkondui jo paties posakį.

— Aš gi Tamstai sakiau, — atsakė paprasčiausia veido išraiška, — pas mus jau taip yra, meldžiamasis, taip…

Ir antradienis praėjo, ir musų formalumai dar nepasibaigė. Nuobodžiauju, aplankiau apylinkes, svajojau apie čionykščių senovę, Neužkliudė manęs joksai senas vaiduoklis, nepamačiau jokio seno namo. Savo karštas svajones atvėsinau, nuplovęs savo kaktą Mituvoje, kuri iš žiemių pusės įteka į Nemuną.

Nuo seniai norėjau pajusti įspūdžių keliaujant lietuviška vytine. — dabar ko ne gailiuos savo sumanymo. Man dar neįkyrėjo reginių vienodumas, bet įkyrėjo reikalaujamų čia formalumų begalės. Trečiadienį, apie vidudieni, ačiū Dievui, palikome Jurbarką; tačiau mūsų liudymą (jarlyk) turime parodyti Kurokėlių muitinėje, Lenkų Karalystėje, paskui Pašvenčiuose, o štai dabar mums gresia ilga ir varginga revizija Smalininkuose, jau ant Prūsų sienos.
Sudiev, gimtoji Lietuva, pereinu Prūsų sieną. Mūsų vytinė tykiomis Nemuno vilnimis iš lengvo plaukia į svetimą kraštą.

— Stok! esame už Prūsų sienos, — tai Smalininkai.

— Ne Smalininkai, bet Schmallningen, — kažkoks vietos žinovas atsako, — nes vokiečiai visus lietuviškus vardus savaip pakrikštijo.

— Tebūna ir taip, — atsakiau, — bet ar ilgai mus tuose Schmallnii – genuose išlaikys?

— Ponuli, kokį rusišką mėnesį. – skambėjo atsakymas.

Saulė jau buvo besėdanti; laukdami užsakytos prūsų revizijos, išeinam apžiūrėti kaimo.

Smalininkai (nenoriu svetimu vardu tos vietos vadinti) tai niekas kitas, kaip mažas prūsiškas kaimas. Trobų pastatymu beveik nieko nesiskiria nuo mūsų kaimų. Ne tik kaimiečių, bet ir čia gyvenančių vokiečių pirkinį trobos iš medžio suręstos, šiaudais dengtos. Bet tos trobos plačiais langais, gražiais medžiais apsodintos, prie kiekvienos platus ir švariai nušluotas kiemas. Čionykščiai gyventojai vieni pirkliai, kiti kaimiečiai, kadaise činšiniai, šiandieną, savininkams išsimokėję, gyvena savose žemėse. Žmonių padermė graži, veidai raudoni, giedri, net senatvė, tarytum, malonina jų veidus, užuot išspaudus juose savo liūdną žymę. Kiekvienas, maloniai nusiėmęs skrybėlę, sveikina praeivį, kiekvienas jį prakalbina.

Šiandien ketvirtadienis — Dievo Kūno šventė. Pas mus Lietuvoje iškilmes -— procesijos, čia ramu, apmirę.

Ačiū Dievui, kad moku vokiškai, tad galėjau šį tą sužinoti iš vietos gyventojų apie jų padėtį. Lengvai iš akcento atspėję, kad esu lenkas, pasakė man, kad čia kaime gyvena trys lenkai. Vienas jų kažkoks Mališevskis įnamiaujia, turi trejetą vaikų ir jam labai blogai sekasi; kituodu — Napoleono kareiviai— vienas tarnaują muitinėje, kitas — kažkoks Paškauskas, iš Pagardinės. Kadangi jo namai čia pat, tai nuėjome jo aplankyti.

Tai dar jaunas, keturių dešimtų metų neužkliudęs, vyras (prašau prisiminti, kad šiuos atsiminimus nusirašau iš 1829 metų dienoraščio) į mūsų pasveikinimą „Garbe Jėzui Kristui!“ nuoširdžiai lenkiškai atsakė, nuvedė mus į savo trobą ir, nedaug teklausiamas, nupasakojo mums savo gyvenimo istoriją.

Trumpa tai istorija bet gana įdomi, ypač kai senas lietuvis lietuviškai vokišku akcentu lenkiškai pasakoja. Gimė Gardino krašte, ganė tėvo jaučius ir karveles, dvidešimties mėtų amžiaus turėjo stringaliu stotį į vytiną, bet štai atėjo 1805 metai, kada prasidėjo garsios trimetės Napoleono kampanijos. Neilgai galvodamas, jaunasis Paškauskas pasivogė iš kaimyno seną šaudyklę, iš tėvo širmą kumelę ir, tik kunigui per išpažintį pasakęs savo nuodėmę ir gavęs išrišimą neverčiamas grąžinti, išvyko į užsienius. Debiutavo Jenos mūšyje, paskui buvo instruktorium, kai generolas Zajončekas formavo lenkų kariuomenę Prūsuose, paskui Savario korpuse kovėsi ties Ostrolenka, kur pateko į nelaisvę. Belaisviu atvestas į Kauną, pamylėjo jauną žemaitukę ar prūsukę, susituokęs pabėgo su ja į Prūsus ir čia įsigyveno.

— Dvidešimt metų čia gyvenu — pripratau, ponuli; — kalbėjo su rezignacija. — Lenkijoje esu bajoras, čia tik mužikas, bet prūsų teisė ir mužikams ne per blogiausia. Turiu penketą arkliukų, porą jaučių, gerą žmoną, ko gi man daugiau bereikia ? Mano sūnus landvere; išmokiau jį prancūziškai, teisingiau — iš kareiviško, gąskonų šnektos; patsai jį išmokiau ginklą vartoti, kad prūsų kapralas jam pečių nepritvotų. Gyvenu čia laimingas, ariu, sodinu bulves verčiuos smulkia prekyba, gaudau žuveles ir lenkiškai garbinu Viešpatį Dievą ir nei suvokietėsiu, nei suliuterėsiu, taip man tepadeda Dievo Motina Rožanostokiškė, ten Pagardinėje, kurią ypatingai garbiname.

Šnekam, šnekam, su gerai žmonėmis besišnekėdamas užmiršau, kad vytinėje manęs laukia muitinės rūpesčiai.

Nuoširdžiai atsisveikinau su tautiečiais, nors ir klok įsižeidęs ant ponios Paškauskienės, kuri, kaip atkakli žemaitė, mažai tesupranta lenkiškai ir nenoromis kalba.

Nuėjau į gražią mūro muitinę; valdininkų nebuvo, tik tarnai. Čia sutikau vėl lenkiško kareivio tipą, bet kokį skirtingą! Suvokietėjo senukas, pasidarė čia puskarininkis, išdido, o tie keli žodžiai, kuriuos teikėsi prabilti, buvo pasakyti darkyta lenkų kalba, kaip kad vokiečiai kalba. Nenorėjau jo net pavardės klausti.

Vytinėje, savo paragėje, radau keletą kaimynų iš kitų vytinių; jie atėjo, pas mane pasitarti, ką čia padarius su muitinės sunkenybėmis; sužinojome, kad maisto kelionei negalima vežt į Prūsus daugiau, kaip aštuoniolika šėpelių miltų, daugiausia dvi stupas degtinės, druskos nė saujos, o viso to ištekliai pas mus buvo didoki. Grėsė konfiskavimas ir penkeriopos vertės pabauda. Nėra kas daryti; jei šiandien ateis — būsime bėdoje, jei susilaikys neatėję iki rytdienos, pasinaudodami tamsia naktele, sumesime kontrabandą į Nemuną.

Sutemo, muitininkų nėra… tad kiekvienas į savo vytinę ir į darbą— Miltai, druska, degtinė nuėjo žuvų vakarienei. Reikėjo matyti mūsų lietuviškų upeivių skausmingus veidus, kai teko pilt į Nemuną degtinę: pasakytum, kad jiems kraują varvino iš paširdžių. Buvo siūlomas paprastesnis ir praktiškesnis būdas, naktį išgerti degtinę, bet vytine stovėjo tarp akmenų nesunku kokios nelaimės susilaukti su girtais; turėjau atsakyti, gailėdamas tik, kad negaliu lietuviškos seninęs buteliuką pasiųsti geram Paškauskui; būtų sušildęs savo krūtinę gimtuoju gėrimėliu.

Iš ryto anksti penktadienį, Gegužės mėn. 16/28 d. atvyko muitinės vyrai, rūsčiais veidais, ir pradėjo pagrindingai grioztis. Vašką palaikė kontrabanda, javų ir miltų kelionės ištekliuose rado per daug, kažkoks nesąžiningas upeivis pasistengė vakar išgelbėti degtinės butelį, jį rado, rado kaip tik tas lenkų suvokietėjęs puskarininkis, kurį vakar mačiau muitinėje. Be juokų būtų buvę bėdos, jei mano prievaizda niekam nematant nebūtų jam įspaudus apdilusio talerio. Degtinės butelis kažkaip atsitiktinai sudužo muitininko rankose, žuvo corpus delleti, už tai ir pabaudos nemokėsime!

Vokiečiai krato mums visus kampus, svarsto, skaičiuoja, visa užrašo, su iškilmingu tyliu išdidumu, kuris mums grąso pabaudomis; Pagaliau pabaigė reviziją, nuėjo, o mums įsakė plaukti toliau, kad nesusisiektume su dar neiškratytomis vytinėmis. Tai tiesa, nes taip mūsų upeivių įsigudrinta, kad iš nekratytų vytinių nešam prekes į jau iškratytąsias aukštų muitų išvengti. Tad nuplaukėme; priešingoje pusėje daugybė ropų, todėl, pusę mylios toliau nuplaukę, metame inkarą.

Prievaizda pėsčias nuėjo atsiimti pasų; laukiame jo sugrįšiant.

Smalininkai išnyko iš akių, abu Nemuno krantu gražiai apaugę miškais, tai karališki miškai! Kaip švaru! Kaip tvarkingai laikomi! Man liūdna pasidarė, kai, mintimis nuskriejęs į gimtąsias šalis, prisiminiau mūsų didžiulius Borisavo, Pagirio miškus, be tvarkos kertamus, užverstus išvartomis ir pūvančiomis šiekštomis, pilnus išvartytų kelmų, kuriuos tik kur, ne kur sunaudoja dervai varyti ir degutui degti. Vokišką tvarka ir mūsų netvarka ir kokia tai akis verianti priešingybė!

Prievaizdos iš Smalininkų vis nėra ir nėra… niekais leidžiame brangų laiką. Išlipau į krantą ir, atsisėdęs po plačia pušimi, iš Biblijos skaičiau Jeremijaus raudas, vis dėlto dažniau žvilgtelėdamas į Smalininkų kelią, kaip į knygą…
Priplaukė prie mūsų žvejys, sulinkęs senukas, su medine koja, ne vokiškais veido bruožais, siūlydamas savo šios dienos pagautą žuvį: — du dideliu keršiu, tris didelius mekšrus ir ungurį. Visa tai man kaštavo auksiną.

Senuko išvaizda buvo patraukianti, pradėjau su juo kalbą.

Buvo tai lenkas, kilimo iš Virbaliaus; tarnaudamas prūsų kariuomenėje, 1813 m. prie Kuestrino neteko kojos. Vyriausybė davė invalidui duonos kąsnį, tai yra, iki jo gyvos galvos paskyrė tris kaimus jam maitinti. Po savaitę minta pas vieną ūkininką, paskui pas kitą ir taip paeiliui. Atsidėkoja jiems žuvele, o suprekiautus skatikus paskiria liuikelei ir alučiui, kurį traukia į Fridricho Vilhelmo sveikatą.

Su ponu J., kitos vytinės Savininku, išėjome pasivaikščiot į artimą kaimą. Gražūs, švarūs tie kaimeliai; Gražūs prūsų dvareliai, išmėtyti po apylinkę; vienas jų priklauso poniai Przeciševskienei, vokietei, ištekėjusiai už lenko, bet pasimetusiai. Čionykščių žmonių kalba lietuviškai – prūsiška; žmonės gražūs, geri, linksmi, darbštūs, malonia šypsena sveikina pakeleivius. Žemė gera, bet kieta, reikalinga sunkaus arklo ir gerų geležinių akėčių, o į jas dviejų gerų arklių. Kiekvienas ūkininkas turi jų po keletą, jaučių mažiau, nors galvijų veislė geresnė už mūsiškę.

Pavargę grįžtame į vytinę; prievaizdos dar nėra; tur būt, imasi su vokiečiais. Neramūs geriame arbatą ant blikties, klausydami lakštingalų suokimo. Upeiviai susikūrė ugnį ant kranto; kiaurus jų tabako dūmai uždaroj pastogėje, bet čia ore jie išsisklaido maloniu aromatu.

— Jau nebesulauksime prievaizdos; lauke pradeda būti šalta; eime į paragę palošti marijošiaus, — taip sako su rezignacija ponas J.

Priėmiau pasiūlymą, nes, kai nerimas ima, reikia gi kuo nors nublokšti mintį.

Rytą pabudina mane lietaus čežėjimas į langus. Išeinu ant blikties; sodriai lyja gaivus, bet šaltas Gegužės mėn. lietus. Nemuno vilnys stipriai plaka, vytinė supasi. Ponas Dievas, atsilygindamas už vokišką langsam, papildo vandens į Nemuną.

Sukalbėjęs poterėlius, gurkštelėjęs seninės, apžiūrėjęs vytinę, vėl atsisėdu su ponu J. prie marijošiaus, nes lyjant nė galvoti negalima apie pasivaikščiojimą. Prievaizdos dar nėra.

Pavalgėme, ką Dievas davė, ir vėl prie marijošiaus. Pagaliau sugrįžta prievaizda, sušlapęs, bet linksmas. Tos didelės pabaudos, kurios mus taip baidė, susitraukė į kuklią 2 talerių ir 3 sidabrinių skatikų sumą. Argi verta dėl tokios sumos laikyti mus ant inkaro porą dienų!

Kitos vytinės, gavusios pasus, išplaukė visai nakčiai, mes gi pasiryžom dar čia nakvoti.

Akmuo nuslinko mums nuo širdies; atlikome visas muitinių sunkenybes. Ryt, skaisčiai saulutei pasirodžius, leisimės į kelionę; bet mūsų laukia dar baisesni muitininkai akmenys ir seklumos.

Pagaliau keliaujame — Vairininko malda — Ropos — Trapėnų kaimas — Vokiečių kapinės — Tilžė.

Sekmadienis — saulė teka — pusė keturių ryto — vytinėje judėjimas — plaukiame. Dangus apsiūkęs, ant blikties šalta, bet Nemunas ramus, vėjelis gaivus — tai ir širdžiai linksma. Mūsų vairininkas, dievotas nugardiškis, sėdėdamas prie vairo, kalba valandas į Dievo Apvaizdą. Gal, jau esate pamiršę, mano lietuviškieji skaitytojai, arba naujai, puošniau perdirbtose ne bepažintumėte jų senovinio teksto, kurio jus motina mokė; toji vairininko malda kelionės pradžioje gražų rytą padarė man nuostabiai jaudinančio, nuostabiai vaikystės atsiminimų pilno įspūdžio.

Viešpats yra laivininkų žvaigždė, Viešpats valdo gamtos jėgas — Bažnyčia Mariją iš senų senovės jūrų žvaigžde vadina: tad argi turėčiau abejoti, kad mano trapiame laive sukrauti turteliai laimingai pasieks savo uostą?

Bet Apvaizda užleidžia mus bandymais — ir dar tą pačią dieną laukė mūsų nemalonumai. Nuplaukėme porą mylių ir pasivejame vytines negerųjų draugų, kurie mus vakar paliko. Stovi vietoje, kažkokie beviltiški garsai sklinda į mus iš tolo, apie penkiasdešimt upeivių, sutelktų iš kitų vytinių, bruzda apie vieną, stengdamiesi ją nustumti nuo didžiulio povandeninio akmenio; ir kitos stovi vietoje, sukliuvusios tarp ropų. Tikra nelaimė!

Skubame jų gelbėti – taip liepia krikščionies pareiga ir draugiška teise teikti pagalbos vienas kitam, ką mes upeivių šnektoj sėbrą vadiname.

Pralenkiame juos, pasiryžę sustoti toliau; siunčiu savo šeimyną padėti, bet iš tolo matydamas, kad jėgų nepakanka, klausinėju apie artimus kaimus, norėdamas prisamdyti daugiau žmonių, kaip štai vytinė įsimuša tarp dviejų didžiulių granitų. Neapsieisime ir mes be sėbrų pagalbos, bet tuo tarpu jiems reikia pirma padėti. Tad siunčiu savo upeivius y vytinės, kurias ištiko nelaimė; o pats skubu į netolimą kaimą.

Yra čia jų keletas, bet du gana arti: vienas vadinasi Trapėnai, kitas dešiniame Nemuno krante — vardu Viešvilė; į pirmą arčiau, tad ten ir nuvykau. Kaimas gražus kaip miestelis, visi namai dengti čerpėmis, su kaminais, apsupti vaismedžių vainiku. Vienoje vietoje kaimas patrauktas nuo aukšto Nemuno kranto ir čia padarytos kapines, kaip tik toje vietoje, ties kuria; stovime ant ropos.

Lengvai gavau žmonių, nes čionykščiai žmones nors ir nėra mandagūs lenkui ir jų veiduose nėra to gerumo, su kuriuo iki šiol susitikdavau, tačiau vikrus, įgudę laivininkai ir godūs geido, kaip kiekvienas vokietis.

Žmonės dirba įnirtę, net jiems prakaitas nuo kaktų varva. Musų sėbros draugas, p. J., pagaliau iškliudė savo dvi vytines, jausmingai atsisveikino su mumis ir nuplaukė toliau, sukeldamas didelio pasipiktinimo man ir kitų laivų savininkams.

Prisiminiau pasakėčią apie ožį ir lapę duobėje, ir nuėjau. į kalną apžiūrėti kaimo kapinėlių.

Gražus iš ten reginys, o kapinėse kažkaip linksma, taip graudu, taip nusodinta gėlėmis, apsodinta klevais, visur jaučiama vokiškas sentimentalumas ir toji mintis, kuri visuomet esti su jais, kad atsikyrimas su brangiais asmenimis tėra laikinis, kad amžinybė neatskiriamai sujungs sielas, kurios mylėjosi. Iš čia eina tas rūpinimasis kapinėmis, iš čia tas noras puošti kapus gėlėmis ir medžiais, iš čia, pagaliau, tas jautrumas antkapių Užrašuose. Vienos ar dviejų uolekčių kryželiai, ant kai kurių lentelės su užrašais, kelių uolekčių atstumas šeimų kapams, tas noras net po mirties būti su saviškiais — tai Trapėnų kapinių ir vokiečių sielos bei supratimų charakteristika.

Štai jau trečia valanda, o mūsų laivas nė krust, o aš, jo nelaimingas savininkas, pasiryžau rezignuoti, teisingiau, tą jausmą manyje sukėlė, mūsų vairininkas savo rytmetine malda.

Turėdamas laiko, nusirašiau porą antkapių. Štai, ant tėvo kapo, žodžiai jo vaikams:

Ihr wimmert liete Kleinen,
Wie blutet rair mein Herz,
Bey eurem Flehn und Weinen,
Und eurer Muttėr Schmerz.

Ach, haltet eure Jugend
Von wilden Lusten rein,
Lasst Gottesfurcht und Tugend

Stets eure Freude sein.
Folgt eurer Mutter Lehren,

Die euch so zartiich hebt,
Wohl denen, die šie ehren,
Weh dem, der Šie betruebt.

Negalima nė abejoti, kad tas palaiminimas, tas prakeikimas išganingai veiks sūnus, kurie ateina aplankyti tėvo kapo. Ir neabejojamai ateina; liudija tai gėlės, tarpiai augančios ant kapo, liudija tai naujai pasodinti klevai, kurie, kaip matau, dar šiandien palaistyti.

Štai ir vėl mažo įpuvusio kryželio užrašas, tarytum vaiko raštas, bet, mano nuomone, yra vertas didžiausio poeto plunksnos:

Nur wu die Kindheit Rusenpfaede dammern,
Und im Dunkel des Todes svohnt der Priede.

Poetini jautrumą, kuriuo buvau nusiteikęs kapinėse, nutraukė pakilę šauksmai iš vytiniu. Skubu, pagaliau, musų vytinę iškliudo iš tarp dviejų akmenų, bet nerimstanti šeimyna truktelia taip stipriai, kad laivo dugnas gali kiekvieną akimirką užkliūti už akmens, praplyšti, tada ir mes ir vytinė nugrimsim į Nemuno dugną.

Tariamės šiaip, tariamės taip, visi — ir prievaizda ir vairininkas — teranda vieną priemonę — lichtūgę.

Lichtūgė (iš vokiško Leichtung — palengvinimas) tai vargingas, brangus būdas palengvinti per daug prikrautą laivą, kuris užplaukia ant akmens ar ant seklumos. Krovos antviršiai perdedami ar perpilami į lengvesnį laivą, arba į vežimą ant kranto; tatai tenka daryti greitai, su nuostoliais ir išlaidomis, tačiau reikalas kartais verčia ir to griebtis.

Pasipainiojo prūsiška valtis, kuri paėmė keliolika statinių javų, kaip geras gelbėtojas. Visą naktį nešėme. Kiek Dievo dovanos niekais nueina perpilant, bet geriau nustoti dalies, nei viso. Vis tik nusivarėmnuo akmens, tačiau, nepasitikėdamas įtartina valties savininko ir į pagalbą pasamdytų vokiečių išvaizda, kaip tik sąlygos leido, liepiau supilti javus atgal į vytinę. Paskui sužinojau, kad ne pro šalį buvo mano atsargumas, nes panaudoti darbams vytinėse Trapėnų gyventojai ne kartą patys sau pasiimdavo gerą atlyginimą, čionykštės ropos (salos) tarnauja pritinkamam ir mažiau pritinkamam uždarbiui.

– Aušo; žmonės, per naktį nusidirbę, norėtų pasilsėti, bet laikas neleidžią, vanduo senka; tad kreipiuos į jų kilnumą, sužadinu jų energiją, kaip Aleksandras Makedonietis savų išvargusius kareivius Indijoj, atlyginimo žadėdamas jiems garbę. Stipriau savo žodžiais upeivių: širdims paveikti — liepiau duoti jiems degtinės.

Esu įsitikinęs, iškalba, ne degtinė, paveikė, kad jie tuojau panoro plaukti. Vairininkas atsisėdo prie vairo, persižegnojo, iškilmingai šūktelėjo savo įsakymą: kartu! nuo kranto! — upeiviai gyvai ėmėsi darbo; ačiū Dievui, plaukiame.

Bet piktas likimas nepaleidžia mūsų, stiprus vėjas trukdo plaukti, nuvargę pečiai vos tepakelia darbą, per vėtros kauksmą vairininko balsas nepasiekia šeimynos, vienas šaukia: į kairę! kitas: į dešinę! ginčai ir triukšmas, o po vandeniu dar daug akmenų — trukti nelaimei. Liepiau priplaukti prie kranto ir mesti inkarą, Trapenų ir Viešvilės kaimai dar neišnyko iš akiračio.

Baisus šaltis, užsivelkame kailinius — lietus pila, leidžiame laiką nieko neveikdami upeiviai traukia liuikeles, taisosi nagines, valgo vakarienę ir eina nuvargusių sąnarių pailsinti. Naktį pakilo audra.

Jaukiame Nemune audra prieš jūros audrą nė šešėliu nestovi, tačiau turi savo mažų baisenybių, turi savotiško grožio. Pilki debesys verčiasi per dangų; vėtra daužo vytinės šonus, švilpauja stogo kertėse, šiaušia didžiules putojančias vilnis. Vytinė, keliolikos tūkstančių svarumo, supasi, blaškosi, kaip lengvą plunksnelė, kas minute gręsia nutrūkti nuo inkarų. Pririšame ją šešiais lynais, bet jų prieš viesulą nepakanka atsispirti; rišame dar keturis. Lietus pila, kaip iš kibiro, kruša plaka, ir, nors šalta, girdime griaustinį ir kažkur toli perkūnas trenkė į vandenį.

Aišku, kad negalima plaukti, gal, teks mums čia stovėti dieną ar kitą naktį, kol nurims vėjas. Upeiviai susirenka krūvelėmis; prisiminė gimtuosius kraštus, užniūniavo savo naugardišką dainelę. Tarčiau, kad ją pakartojo Vokios aidas, bet aido nebuvo viesului kaukiant, vilnims plakant į vytinę, lietui ir krušai šniokščiant.

Apylinkė vienoda, neįmanoma jos lankyti, tad liepiau pakurti šiltą krosnelę ir gėriuos nemirtingu Kochanovskiu. Pradėjau nuo psalmyno, baigiau smulkmėmis; o čia ir temsta – oras nesitaiso. Dar viena biauri, nuobodi nakvynė mūsų čia laukia!

Na! ačiū Dievui, rytą jau galima keliauti toliau; sušalusi ir sušlapusi šeimyna imasi darbo. Vairininkas, ištikimas tėvų papročiams, persižegnojo – plaukiame.

Bet nenorime varginti skaitytojo tos nelinksmos Odisėjos smulkmenomis. Nuotykiai vienodi: kovojame su vėju, užplaukiame ant akmens ar seklumos. Kartą, užsėdęs ant oko, sukviečiau pasitarti net dešimtį varininkų iš kaimyninių vytinių. Dešimts vairininkų, dešimts savo jėgomis pasitikinčių lėtos vyrų, kurių rankoms pavesta tiekos šeimynų likimas, vyrų ūsuotų, stiprių, petingų, smarkių: — tai patsai mūsų kaimiečių žiedas — Ščėrsų valsčiaus žiedų žiedas. Iš pradžių priėmė mažą pavaišinimą, paskui nuėjo apžiūrėti pavojaus, su rimtumu, Komos senatoriams pritinkamu. Apžiūrėjo nelaimingą įstrigusį laivą, apėjo aplink jį porą kartų išmatavo atstumą nuo abiejų krantų iki akmenų, visiškai išsikalbėję ir porą kartų be pasekmių pamėginę, nusprendę, kad nieko negalima padėti, palingavo galvas ir nuplaukė. Beviltiškai užlaužiau rankas; laimei, atplaukė prūsiška valtis, tad nedidelės lichtūgės ir viršžmogiškų mūsų vairininko pastangų dėka, savo priemonėmis išsikapstėm iš pavojaus.

Nuo blikties žiūriu miklų sukinėjimąsi mūsų laivo, kuris tiek sunkenybių turi nugalėti. Paprastas Lietuvos kaimietis, niekuomet nesimokęs laivininkystės mokslo, nežinąs, kas yra busolė, veda mus iš prityrimo, o veda iš tikrųjų puikiai. Kaip jo kiekvienas vytinės žingsnis išskaičiuotas, kokia nuovoka žmonių jėgą panaudoti! Vieną akimirką iš visiškos ramybės pereinama į aukščausį įtempimą, čia vėl vienas vairininko ženklas didžiausią veiklą paversdavo ramybe.

Laimingai sukinėjosi tarp akmenų, visaip pakreipdamas vytinę; — pagaliau įrodė, ką galįs.

Nes pavesdavo save Viešpaties globai, nes meldėsi į Jūrų Žvaigždę.

Kur gi tas malonus, pagirtas, šiltas Gegužės mėnuo? ar jau virto tik tradicija? o, gal, tik mūsų brangioje Lietuvoje džiugina žmones ir gamtą, o čia, svečioje šalyje, mes jo neturime? Mums šalta, drėgna, ilgu. Priešingas vėjas sunkina kelionę, kiekviename žingsnyje turime sustoti.

Baigiasi cukrus ir arbata, vienatinis pastiprinimas kelionėje. Siunčiu į čia pat esantį Galupėnų kaimą nupirkti pieno… nėra, ne geriau pasisekė ir mažame Mellenbuto folvarkėlyje; kitame Ąžuolos folvarke, olandų sodyboje, upeiviams pasisekė gauti degtinės, o aš Sutkaičių kaime nusipirkau pieno kūnui pastiprinti.

Čionykščių kaimų išvaizda padori; kaimiečių trobos tinkuotos, plačios, su dideliais kaminais ir langais, kiemai maži, tankiais lapais medžių apsupti. Žmonės kalba sena prūsų kalba, dėvi vilnoniais namų darbo languotai austais drabužiais, menkokais. Dirvos atrodo gana derlingos, žemė įdirbta rūpestingai. Smėlyne, kur potvynis užnešė rugius, vieni vokiečiai sodina bulves, kiti ruošė dirvą vasarojui, raiti akėdami geležinėmis akėčiomis. Į kiekvienas akėčias buvo įkinkyta po porą arklių, o kiekvienas arklys augalotas ir tvirtas, būtų tikęs ir karietai, čia jau išplaukia rugių varpos, o kai palikau mūsų gimtuosius naugardiškius kraštus, vos smulkūs želmuo tedengė žemę: Dieve mano, kaip mes iš lėto velkamės! Čionykščiai miškai gražūs, daugiausia auga eglės ir pušys, gerai prižiūrimi, kaip ir visur Vokietijoje.

Ačiū Dievui, plaukiame toliau, aplenkiame ŠEŠUPĖS žiotis. Nemunas čia platus; upeiviai sako, kad nuo kranto iki kranto reikia trijų lynų, o kiekvienas lynas yra po 170 sieksnių. Tai reikštų virš penkių šimtų sieksniu.. Tatai jau atrodo majestotiška; bet pilna čia smėlio sąnašų, arba okų, tad tenka Nemunu plaukti zigzagais, jei nenori ant jų pakliūti.

Bet pakanka jau skaitytojų kantrumą daužyti į ropas, sodinti ant Nemuno seklumų, pakanka skaičiuoti nemalonius ir vienodus nuotykius, kurie mus nuolatos ištinka. Mūsų sustojimai ir nakvynės, taip pat ir kelionės skuba, primena mums Israėlio kelionę iš Egipto į Palestiną, su tuo skirtumu, kad mums nekrinta mana iš dangaus, o ten Karaliaučiuje mūsų javai gali nelemtai atpigti.

Apylinkėje nėra nieko verto susidomėti be puikaus dvaro, medžiais apsupto, kuris, neva, priklauso rotmistrui Sandei, turtingiausiam šių vietų dvarininkui. Vieni tą vietą vadina Tusainiai, kiti, kaip mūsų upeiviai Pajūrys. Iš čia jau matyti Ragainė, gerai atmintina iš istorijos, gausiai lietuvių krauju aplaistyta XIII ir XIV šimtmečiuose. Nuo šios vietos ir nuo Šešupės, kurią nesenai palikome, prasidėjo Lietuvos siena su kraugeriais kryžiuočiais; nuo čia net iki Kauno ir toliau ėjo jų gynimosi pilaičių eilė, iš kurių, kaip iš žmogžudžių landynių, puldavo neginkluotą Lietuvą. Istorija užrašė ko ne kiekvieno tų pilių akmens ir kiekvienos plytos žygį; tos pilys būdavo tai imamos, tai iš naujo atimamos; kruvini žygiai, pilni žvėriško žiaurumo įvykių iš abiejų pusių, nes iš vienos pusės buvo kruvina bijena, o iš kitos — su įnirtimu kovojąs už savo gyvybę gladiatorius.

Praplaukėme pro Ragainę, nesustodami prie jos; nesugundė manęs nei jos gražūs sodai, nei gerai išlaikomi senos pilies griuvėsiai ant aukšto ir gražaus kalno. Nebūdamas senovininkas, nesigėriu griuvėsiais, krauju aplaistytais, nusižengimo suteptais, prakeikimo įamžintais. Seni tai laikai, gal, kas pasakys: — oi neseni: kryžiuočių dvasia neišnyko, tik prie žemės tyko, jų palikuonys, kaip ir seniau, teberengia iškilų į Rusiją, Lenkiją ir Lietuvą, tik ne su ugnimi ir kardu, bet su kreidele ir galvele, tik su prekyba ar pramone, engti mūsų savo tariamu kultūros ir civilizacijos pranašumu. Jau ne senuoju Vyteniu ir Kęstučių kardu, bet sutriuškinsime juos aukštesniu apšvietimu. Sakau aukštesniu, nes mūsų kultūra turi būti aukštesnė, kadangi yra paremta doresniais pagrindais.

Nemunas žalčiu rangosi, ir mes nuolatos vingiuojame tarp kalnų; grįžtame į vietas, iš kur prieš keletą valandų buvome išėję. Upė čia nepaprastai plati, upeivių apskaitymu bus 5 lynai. t. y. apie 850 sieksnių.

Pagaliau pasibaigia kalnai, išplaukiame į gražią lygumą, ir pasirodo akims laukiami Tilžės bokštai. Jau seniai taip buvo reikėję. Nuo Smalininkų čia ne daugiau, kaip 7 mylios, o mes plaukėme devynias dienas,— argi tai skuba!

Už tat Tilžėje (vokiškai Tilsit), kur norėjau ilgėliau sustoti, teko tik trumpai pabūti. Toksai mano pasiūlymas susilaukė gyvo protesto iš bendrakeleivių vytinių savininkų ir jų vairininkų, kurie man, naujokui, paaiškino, kad sustojimas čia turi tūkstančius nepatogumų. Pirmiausia, reikia mokėti krantinės rinkliavos po du auksinu nuo vytinės; paskui, negalima kurti ugnies, net ir žibinti žvakės, už tai 5 talerių pabauda; trečia, čia perdaug sraunus vanduo neleidžia ilgiau laivui stovėti vietoje. Išsyk norėjome sustoti, nepriplaukę miesto, bet nemiklus upeivis, su lynu pasiųstas į krantą jį pririšti, taip netvirtai jį laikė, kad vandens srovė jam jį iš rankų ištraukė. Vytinė leidžiasi nevaržoma, gal, į kokią nelaimę mus neša; gerasis vairininkas, kurio — tarp kitko kalbant — šeimyna ne per labai teklauso, nusiminęs šaukia ir duoda prieštaraujančius įsakymus, o pavojus yra tikras. Vandens srovė gali trenkti laivą į krantą ar į statomo tilto stulpus, arba į kurią nors prūsų valtį, kurios buvo užėmusios visą prieplauką. Pagaliau pasisekė sustoti prie kranto; pavojus praėjo, bet mūsų laukė nemalonūs vaidai su vokiečiais.

— Tilto mokestis – nuo kranto šaukė prūsų valdininkas, — tilto mokestis! balt! tilto mokestis!

— Kas tai per tilto mokesnis? — šūktelėjo, jam pirmosios vytinės prievaizda.

— Už nuleidžiamo grandinėmis tilto pakėlimą, po keturis guldenus nuo vytinės, pagal taksą!

— Bet gi čia nėra nė tilto, nė taksos! — atsakėme iš vytinių, pasipiktinę neteisingu reikalavimu.

Tiltas buvo perstatomas, ir lentos su taksa nebuvo priešingai Prūsų papročiui, kur nepriimta nieko savavališkai reikalauti.

— Tilto mokestis! fuer die Schiffbruecke! fuer Kettenbruecke! —sušuko vokiečiai nuo kranto.

— Plauk!—suriko vairininkui energingas pirmosios vytinės savininkas.

Halte ihn! — riktelėjo valdininkas saviesiems, kaip perekšlė savo ežioje.

Vokiečiai puolė prie luotų; sprunkanti vytinė iš paskubos užkliūva už tilto polio.

— Dešimt talerių pabaudos už stulpo sugadinimą! — vėl suriko valdininkas saviesiems — sulaikyti!

Sulaikė mus visus — derybos, riksmai, storžieviški vokiečių keiksmai išvedė mūsų upeivius iš kantrybės; šie griebia kartis, vokiečiai atlyžta, ir pirmutinis karžygys, vietoj dešimties, moką tris talerius, mes visi kiti mokame po 2 auksinu tiltinių už Schiffbruecke, kurio nėra, prisilaikant tarifo, kurį užmiršta iškabinti.

Vokiečiai ima pinigus, mandagiai linki mums geros keliones ir nueina.

Porą tūkstančių žingsnių nuplaukę ir vos nesutriuškinę keliolikos prūsų valčių (nes kur jų lepiai statybai išlaikyti mūsų sveikai nutašytos vytinės smūgi), priplaukiame prie kranto. Čia teturiu valandėlę laiko nors paviršium apžiūrėti Tilžę.

Miestas gana platus, rodos, su daugiau kaip 10 tūkstančių gyventojų, susideda iš vienų vokiečių protestantų, nors apylinkės kaimuose daugiausia gyvena protestantai senprūsiai. Nemačiau didelių rūmų, bet atskiri pirklių namai yra gražūs ir skoningi. Patraukė mano dėmesį vartai ir taip pat senos kryžiuočių pilies likučiai, kuri jau slenka į Nemuną.
Pirmame restorane, kurį man nurodė, paprašiau kepsnio ir iš sąrašo išsirinkau antį. Klausia, ar liepsiu paduoti visą porciją. Manydamas, kad, Lietuvos užeigų papročiais, kur, pav., pusė anties vadinasi porcija, paprašiau visos porcijos. Atneša man visą antį, kone plaukiančią svieste su kažkokiu kvepiančiu vokišku uždara. Nemuno kelionės drėgmės sužadintas apetitas nepyko už tą klaidą; suvalgiau gardžiai, o kai reikėjo užmokėti, pasirodo, kad iš manęs reikalauja tik dviejų šeštokų, arba 24 skatikų. Įsitikinau vokiškos virtuvės pigumu, tačiau tas įsitikinimas nekartą man į blogą išėjo Karaliaučiuje. Restorane radau vietinį savaitraštį Wohenblall, o jame visai neblogas eiles. Iš patarnaujančios Maedchen negalėjau sužinoti, ar tas poetinis veikalas buvo tilžiškės, ar atvežtinės gamybos.

Kas gi, kalbėdamas apie Tilžę, nepaminės 1807 m, Tilžės sutarties ir Imperatoriaus Aleksandro I susitikimo su Napoleonu. Upės vidury buvo padarytas plaustas, prie kurio abu monarchai privažiavo valtimis.

„Pradėdamas su manim kalbėtis — sako Napoleonas — Rusų Imperatorius pareiškė, kad ne mažiau už mane turįs priežasčių būti nepatenkintas Anglija“. — „Jei taip, atsakiau, tai taika jau padaryta. Padavėme vienas kitam ranką sandorai, ir tuojau prasidėjo taikos derybos“.

Svajodamas apie Tilžės sutartį ir apie josios pasėkas, sugrįžau į vytinę dar gana anksti, nes saulei leidžiantis. Vėjas buvo stiprus, varomas, kas upeivių kalboje reiškia, pučiąs į jūrą; jis užpūstų mus kur nors ant seklumos, tad turime čia nakvoti. Nuo blikties stebiuos reginio ir Gegužės mėn. vakaro gražumu; tokių vakarų taip maža buvo mūsų kelionėje. Už mūsų trys Tilžės, bokštai, sėdančios saulės kibirkščių apiberti, toliau praplaukti kalnai ir vos matoma už miglų Ragainė; prieš mus žalia plokštuma, platus, kaip jūra, Nemunas, ant jo eilė sielių, į Klaipėdą plukdomų. Ant kiekvieno sielio, šalia savo šiaudiniu palapinių, sielininkai susikūrė ugnelę, kuri atsispindi vandens mėlynėje ir raudona spalva apšviečia žmonių stovyklas. Po vandenį šmaikšto keliolika žvejų luotelių ir valčių su viena ar dviem būrelėmis; girdėti žvejų daina ir vandens paukščių klegesys. Pirmiairsia purpurinė saulėleidžio žara, paskui mėnulis, kurio pilnatis išplaukė į tamsią mėlynę, teikia spalvingą vaizdą, kurio joksai teptukas neatvaizduos.

Vėjas nurimo, sutemo, jau vienuolikta valanda, o aš nė manyti nemanau eiti nuo blikties.

— Kodėl ponas neini miegoti? — klausia manęs nuo šalia stovinčios vytinės jos savininkas, o mano – kaimynas, p. Leiba Deliatiškis.

Rodau jam į reginį aplinkui, grožėjuos gamta.

— Na! – atsakė rimtai israėlitas, — kas čia nepaprasto? Tilžės jau beveik nematyti, ačiū Dievui, kad pravažiavome kalnus; o Nemunas, na… toksai, kaip visur. Labanaktis ponui!

— Labanakt, pone Leiba.

Neatjautė mano poetinio dvasios pakilimo, — bet tai atjautė kas kitas; tai buvo mūsų vairininkas Mikalojus, valgo Palinurus. Dar nemiegojo — sėdėjo prie vairo, įspūdingai į jį abiem rankom atsirėmęs, kalbėjo vakarines maldas.
Jis garbino Dievą, o aš gamtą — o kaip daug kilnesnis buvo vairininkas už mane!…

Nachseude — Paliekame Nemuną ir plaukiame į Giliją — Gilija — Regimų gražumas — Gyventojų skurdas — Mažasis Friedricho Kanalas — Nemunynas — Senasis Friedricho Kanalas — Jūros vaizdas — Laivininkystės sunkumai — Labguvos miestas — Vėl kanalas — Jaunikliu kalnas — Upeiviu paprotys — Vairininko šneka — Prėglius — Karaliaučius.

Laivo supimas magnetiškai nuteikia miegoti; jau rytas Gegužės m. 25 d. Jaučiu, kad vytinė plaukia; pažvelgiau į paragės langą; vakarykštė nakties giedra pranyko kaip sapnas; danguje apsiniaukęs, lietutis vilgina, bet vėjas, pakeliui pūsdamas, gerai mums padeda. Vos tik spėjau apsirengti, girdžiu šeimyną pusryčių šaukiant, nes jau esame prie Nachendes kaimo; per pusę valandos kone mylią nuplaukėme. Vietos, prie kurios stovime, nežinau kaip pavadinti, kaimu ar miesteliu: maži namukai, vaizdingai išmėtyti, tanklalapių medžių vainikais apsupti, 5 ar 6 eilėmis susodintų gluosnių kuokštais atskirti. Prie kiekvienų namų stovi ūkio trobesiai, toki dideli, kaip pas mus dvaruose su keliolika ūkininkų, tik tuo skirtumu, kad čia jie švaresni ir atkilnesni. Netoli matyti raudonai dažytas, skoningas, nors ir šiaudais dengtas, kažkokio pono dvaras. Kairiajame Nemuno krante stovi du kaimo palivarkai, Lipsičiais vadinami; ten, neva, parduodama alaus. Pamiškėje tebematyti Tilžė. Prašnekinau čia sutiktus kareivius: atlieka tarnybą, bet gyvena savo namuose; pakaitomis ginklui ir plūgui tarnauja gimtajam kraštui. Jie laikosi laisvai, drabužis gana patogus, veidai kariški, bet pilni pilietiškos vertybės.

Bet lietus nuvaro nuo blikties, vairininkai nuplaukė pasižvalgyti kelio ir grįžo, — plaukime Dievo vardu!

Plaukiame, lyg pro vieną ištęstą kaimą, lyg pro nesibaigiančius sodus, „Trijų uolekčių pylimas dunkso iš abiejų Nemuno pusių; per jį svyra gluosnių šakos, o aukščiau jų ošia alksniai, liepos ir lazdynai. Seniau čia turėjo, būti dar daugiau lazdynų, nes 1578 metais burmistras Kreiseris pardavė Karaliaučiuje 1200 statinių riešutų. Nemunas nevisur teprivengė varžančių ji ir rūpestingai palaikomų pylimų; paplovė juos, išvartaliojo trobas ir malūnus atvajuose, sunaikino gražius medžius, smėliu apnešė daržus.

Pusę mylios plaukiame tomis gražiomis vietomis; bet štai karčiama Schance-Krug ir netoliese Jurgiškių kaimas, kur trumpam laikui turime sustoti.

Nuo čia Nemunas pasidalindamas dviem vagom, nustojo savo tikrojo vardo; viena—didesnioji vaga, tikrasis Nemunas, gadina Rusnės upės vardą ir plaukia į Klaipėdą, kita — mažesnioji — Gilijos vardu vadinama. Abi tiedvi vagi įteka į Kuršių marias, tačiau labai toli nuo viena kitos. Laikomės kairios, tai yra, paliekame Nemuną ir įplaukiame į Giliją.

Kai atsistūmėme nuo kranto, liūdna pasidarė širdyje prisiminus, kad jau nebeplauikiame Nemunu. Gimtųjų upių ilgesys, kaip ir pačios tėvynės ilgesys, nėra vien vaizduotės dalykas, bet butinas vienos šventos meilės padarinys. Pametęs iš akių Nemuną, apsiverkiau, jutau, kad nustojau brolio, draugo, giminaičio.

O, kaip gražiai mūsų žmonės supranta tą giminystę! Mačiau čia jaudinančią apeigą, kuri man neišdilo iš atminties. Kai atėjo lemiamoji akimirka atsiskirti su Nemunu, kiekvienas vairininkas sulaikė savo vytinę, atsistojo, nusiėmė kepurę, atriekė duonos gabalą, pabarstė jį druska, ir įmetė į vandenį. Mūsiškis, su duona ir druska, atsisveikino su savo gimtąja upe, sakydamas: „Iki laimingo pasimatymo!“ tarytum, dėkodamas upei, kad laimingai atnešė laivą iki galo. Paprastuose vairininkų ir upeivų veiduose mačiau susijaudinimą, o dėl ko, esu tikras, jaudinosi nė patys nenusimanė. Jeigu kuris, išvestas iš kantrybės kur nors ant oko ar ropos, piktžodžiavo ir keikė Nemuną, tai dabar, regis, jį atsiprašinėjo, kaip prieš išpažintį atsiprašoma supykusį brolį.

Vokietis, plaukdamas valtimi šalia vienas vytinės ir matydamas, kaip meta į vandenį duoną, paklausė: „Kokius jūs čia burtus darote?“ Pasipiktinę upeiviai puolė ant jo su kartimis ir, jei jis nebūtų mikliai pasprukęs, tai jie būtų jį tikrai išvertę su visa valtimi į vandenį.

Gilija pradžioje rami ir siaura, kaip mūsų trečios rūšies upės, kaip, pav., mūsų naugardiškė Uša, arba Vilnelė prie Vilniaus, tačiau kiek nubėgusi praplinta ir išpuiksta, pasiskirsto keliomis vagomis, suneša seklumas, žodžiu — virsta didele ponia, kaip Nemunas. Bet visų išponėjusių pavyzdžiu išsyk pareiškia savo ponybę nemalonėmis, parodyti, ką ji gali. Pirma proga pasodino mus ant seklumos, nuo kurios vos po pusvalandžio triūso mums tepasisekė nusiirti. Daugybė čia mažų palivarkų ir didelių dvarų, daugybė kaimų, tačiau visa tai sudaro lyg ir vieną kaimą, lyg ir vieną visumą. Kraštas žmoningas, trobesių daugybė, netvarkingai išmėtytų, bet kiekvienas jų sodų paūksmėje. Dabar kaip tik žydėjimo metas, obelės, kriaušės ir vyšnios, kaip sniegui, apibertos balais žiedais, puikiai atrodo Gegužės mėn. žalume. Pylimai, kurie iš abiejų pusių sutvirtina Gilijos pakrantes, užstoja tą gražų reginį. Nepaisydamas lietaus, stoviu ant vytinės stogo, apie 6 — 8 pėdas viršum vandens paviršiaus iškelto, ir tai vos galiu teišmatyti.

Šeimyna ruošia stiebelius, arba mažuosius stiebus treliuoti, nes turime vilties rytoj pasiekti kanalą, o rytoj sekmadienis. Būtų nuodėmė šventadienį be reikalo dirbti sunkų darbą. Taip nulėmė mano dievotas Palinūras, aš tą sprendimą visa siela parėmiau. Darbas pabaigtas; plaukiame puikią naktelę mėnulio šviesoje.

Be galo įpultas buvo pabudimas rytą, gražų, šventadienišką, gaivų Gegužės mėn. rytą. Alsuojant sveikata plaukė į krutinę, puikus estetiniai įspūdžiai akimis niro į sielą, ausis svaigo nuo giesmių paukštelių, kuriuos visus pranešė nesuskaitomos lakštingalų aibės, o kiekviena iš jų stengėsi pralenkti visas kitas.

Įsižiūrėdamas į gražiosios Gilijos veidą, imu abejoti, ar tai teisybė, kaip tvirtina upeiviai, kad nuo Nemuno iki Nemunyno per kokias 5 ar 6 mylias ją būtų iškasusi prūsų ranka. Teisybė, per pusę mylios nuo Nemuno jos vaga yra tiesi, kaip strėlė, bet toliau josios, tarsi, prigimti, didoki ir dažni vingiai tegali būti gamtos kūrinys. Kasėjui nebūtų reikėję vingiuoti kanalo vagos, juoba, kad nėra čia nei miestelio, į kuri reiktų pasukti, nei kalnu, kurių tektų aplankyti. Galėjo žmogaus ranka kur-ne-kur ištiesti per daug išsivingiavusią vagą, nes kita Gilijos dalis teka gana tiesiomis linijomis ir krypomis, bet Gilija atskirta nuo Nemuno gamtos, ne žmonių rankomis. Žmogus, papratęs vergauti, pagal vergišką blokšti būtų ištiesęs savo darbą; laisvoji gamta laisve pažymėjo savo kūrinio veidą ir judesius.

8-tą valandą ryto atvykstame, prie Mažojo Friedricho kanalo (Klein Friedrichs-Grube), juo turime atlikti savo tolimesnę kelionę. Gilija pasisuka į dešinę, nebetinka plukdyti, ir gauna Tėvelio vardą. Graži yra Gilija, vaizdingos jos pakrantės, bet čia, kaip ir visur, apgaulus paviršius savo vaivorykštiniu žvilgsniu dengia apverktiną tikrovę. Tokių puošnių, tokių plačių matėme daržinių; nesuskaitoma daugybė vėjo ir vandens malūnu; štai, arti mūsų trimis ratais ūžia didžiulis olandiškas malūnas, — sakytum, kad duonos čia perteklius; tačiau upėje švaistosi daugybė laivų o juose apiplyšę išvargusiais veidais vokiečiai ir lietuviai (prūsai). Vieni tinkleliais gaudo žuvis, kiti tiesiog, prašinėja išmaldos ir duonos. Ir čia laikomasi šventųjų priešpiečių! Mūsų lietuviški upeiviai noriai laužo savo porcijas ir dalina pavargėliams, nors ir nesupranta jų prūsiškos ir vokiškos kalbos. Girdėjau, kaip vienas upeivis, duodamas duonos gabalą vokiečiui, kuris prašė išmaldos laužyta lenkų kalba, jam tarė juokdamas: „Nenumirsite badu, nes mes jums vežame keliasdešimt vytinių javų“. Kartūs juokai! mūsų vežamų javų neparagaus čionykštis išbadėjęs varguolis; nupirks juos iš mūsų turtingas Karaliaučiaus pirklys, su didžiausiu pelnu parduos turtingam Anglijos pirkliui, kuris mūsų rugius iš Naugardo ir Slucko kraštų pardavinės Londono vargšams aukso brangumui. Štai motina su ketvertu vaikų vejasi mus mažame laivelyje jau kokią pusę versto, kovodama su vandens sraunumu. Kažką kalbą skurdžiu balsu, bet nesuprantame josios betuviškos kalbos: rodo į ausis, rankas pakelia į dangų. Už tai davė tai duonos, aš pamojau, kad palauktų, ir nuėjau į paragę atnešti jai porą sidabrinių. Tuo tarpu vytinė plaukė. Kiek vargo pakėlė nelaimingoji, kol mus iš naujo pavijo, nes vėjas jai nepakeliui, bet priešingas, nuo jūros, nuneša jos lengvą valtelę. Jau buvo beapailpstanti, bet ir vėl atsigavo, priplaukė, atsiėmė išmaldą, pakėlė rankas į dangų ir atsigrįžo, turėdama vėją jau į nugarą, tačiau prieš save sriaunų vilnį, kuri kiekvieną akimirką galėjo apversti jos laivelį.

Tad įplaukiame į Mažąjį Friedricho Kanalą ir krypsiame pietų link. Čia yra muitinė, kur imami mokesčiai už kanalo atidarymą. Ant stulpo prie įėjimo iškabinta taksa, nustatanti mokestį nuo kiekvienos pakrautos vytinės po 2, o nuo nepalėrautos po 1 taleri sidabru; kas drįstų praeiti nesumokėjus, turės sumokėti ketveriopai. Kažkoks jaunas, mandagus valdininkas priėmė iš mūsų mokestį ir davė pakvitavimą išspausdintame raštelyje. Koks staigus krašto išvaizdos pasikeitimas! Kaip visuomet – lyguma, bet, vietoj malonių girių, vandenys ir laukinės pelkės dengia abiejų krantų plotus. Pelkėms nusausinti iškasinėta aibės griovių, kurie gerai išsilaiko molėtoje dirvoje. Sodybos ir paskiros gyvenamos trobos beveik nenutraukiama eile tęsiasi abipus kanalo, tačiau liūdna tų sodybų ir namų išvaizda, o dar liūdnesnė tų vargingų gyventojų padėtis, kurie apsupa vytines, prašydami duonos kąsnio.

Už pusės mylios nuo įėjimo į kanalą, dešinėje baigiasi atvira plokštuma ir prasideda pelkėse alksnių krūmokšliai.

Niekur nematyti ariamos žemės. Kanalas, gal, turi apie 30 uolekčių pločio; nėra tiesus, bet užlūžta įvairiomis kryptimis.

Susitinkame kažką panašaus į miškus, — ne tuos puikius miškus, kurie laikė mus užbūrę prie Gilijos, bet neūžaugas pušeles, žemą alksnynėlį, arba susilanksčiusius berželius. Tuose miškuose paukščiai nekrauna sau lizdelių, neteikia jiems; gyvybės; čia tik vanduo gyvuoja. Ant vandens gyvenimas kunkuliuoją; aibės vytinių, valčių ir luotelių išsilenkia, susitinka, jog sunku nesusidurti, vairų ir irklų pliauškėjimas, įvairiakalbis upeivių riksmas, visa tai mikčiojančiu aidu atsiliepia tuose krūmokšliuoseb  — neūžaugose.

Tik iš kairiojo kranto kanalas turi pylimą, dešiniame, nuo jūros, jo visai nėra. Pavasarį ir rudenį patvinus vanduo užlieja aplinkinių gyventojų daržus,bmenkus daržus, kur plytiškai juodoje drėgnoje dirvoje auga daržovės ir bulvės, kas kartu su žuvimis sudaro vienintelį gyventojų maistą; duonos jie neturi, todėl taip įkyriai jos ir prašo. Kiek čia jaudinančių ir kiek komiškų scenų su tais vargingais elgetomis!

Mergaičių ir berniukų būrys bėga kartu lygiomis su vytine, arba luoteliu ją vejasi, šaukdami, teisingiau, dainuodami lenkiškai: „Sztyrman, dai ehleba!“ arba lietuviškai: .Arklininke, duok duonos!”

Širdis plyšta, — bet virtęs verslu elgetavimas ugdo žmonėse blogų palinkimų. Pastebėjau, kad vienas vaikas gauna išmaldos, tai tėvai siunčia kitą, paskui trečią. Duosi vienam ar keliems, tai kiti, piktai klykdami, jau reikalauja dovio, tarytum tai būtų jiems priklausoma. Pasiveja mus šešerių metų malonios išvaisdos mergaitė; stipria rankiute varo luotą, su šuns apsukrumų pagauna ore upeivų iš vytinės metamą duoną ir, visai nepadėkojusi, skuba prie kitos vytinės duoklės atsiimti.

Tarp alksniukų ir ajerų, ant kupsto, ar ant salelės pelkėje susikūrė neturtingas vokietis; turi gyventi vien iš rankų darbo, nes nematau nei lauko, nei daržo. Pavasario potvynio metu vanduo užlieja jo trobą, kuri dabar ne aukščiau uolekties teriokso virš pelkės. Drėgmė kenkia mumis lepūnams, bet vargas užgrūdino čionykščius vandens valkatas, sutinku stangrius senius ir raudoną jaunimą, nors ir apdriskusius.

Daugybė upelių ir upokšnių įteka į kanalą, kuris čia antra tiek praplato. Pagaliau perplaukiame kanalą ir įplaukiame į upę, kuri mūsų upeivių Nemunynu vadinama. Mažasis Friedricho kanalas tęsiasi mylią. Plaukiame juo septynias, valandas, nes, praėję muitinę 8 valandą ryto, pasiekėme Nemunyną 3 val. po pietų. Ir čia yra neūžaugų medžių ir menkų trobelių, ir čia elgetavimas, kuris jau pradeda įkyrėti. Daugiausia vieną valandą praplaukę, paliekame Nemunyną ir pasiekiame Senojo Friedricho Kanalo (Alt Friedrichs-Grube) angą. Nemunynas nuplaukė į dešinę, į Emšių įlanką, paskui jį nutyso ir kriumokšliai, raistuose išaugę. Akiračio pakraštyje matyti įr pati įlanka, arba Kuršių marios, kaip ją kai kada vadina iš mandagumo.

Tad esame Senajame, arba Didžiajame Friedricho kanale, sumokėję už jo perplaukimą jau ne 2, bet 4 talerius. Nežinau, iš kokio upelio į jį įvestas vanduo teka lėtai, jog tėkmę vos tegalima įžiūrėti. Tas kanalas, dusyk didesnis už mažąjį kanalą, yra sunkus laivams. Čia upeivis jau padeda irklą ir stūmą ir eidamas krantu, turi traukti vytinę virvėmis. Čionykščio vandens spalva nėra palša ir drumsta, kaip Nemune ir Gilijoje, bet skaidri ir kone juoda. Apylinkės vaizdas nepasikeičia: iš kairės turime tyrus, iš dešinės — pelkę, apaugusią alksnynu.

Pirmas kaimas kanalo pradžioje vadinasi Vambinė; toliau nenutraukiama grandine besivingiuojančio kanalo pakrantėmis išsidriekė kaimai, ant kupstų, išmėtytų pelkėse.

Kai 5 valandą popiet, monotoniško ir liūdno reginio nuvargintas, ramiai atsisėdau savo paragėje prie pypkelės pasiskaityti Krasickio, mane pažadino iš saldžių svajonių kažkoks staigus ūžesys, teisingiau — vandens šniokštimas. Išeinu ant blikties ir pirmą kartą pamatau jūrą, nes Kuršių įlanka, kaip neatskiriama Baltijos jūros dalis, turi teisės vadintis tuo vardu. Esame nuo jos ne toliau, kaip ketvirtis mylios. Ūžesys, tarytum, šimtas malūnų dundėtų ausyse; nelyginant, žydriu kaspinu jūra visiškai juosia akiratį, nuo krašto iki krašto tarp dangaus ir žemės tame kaspine matau baltų dėmių — tai vilnys; matyti jų judesiai ir vis arčiau girdėti ausis spengtamas ūžesys. Pirmas jausmas, kurį pajutau, buvo kažkokia neaiški išgąstis, paskui nusistebėjimas; jis pasibaigė malda į tų stebuklų Kūrėją iki prieblandos jau nenulipau nuo blikties; akys negalėjo prisisotinti nepaprasto reginio. Tai artėjame, tai tolstame nuo jūros. Pagaliau, ėmė temti; turėjome gerokai nutolti nuo jūros, nes nebebuvo girdėti jos ūžesio ir žydrajame kaspine nebegalima buvo įžiūrėti vilnių; nuo jūros ėmė pūsti vidutinis, bet šaltas vėjas, ir mane perėmė drebulys.
Sustojome ties kažkokio dvaro ar kaimo mūriniais griuvėsiais; iš keliarodžio matyti kad šitoji vieta vadinas Gruben-Hoff. Jau seniai buvo laikas išvarguisiems upeiviams pasilsėti.

Kai rytą pabudau, vytinė jau judėjo, jei galima būtų pavadinti judėjimu tą vėžlišką, vos vos pastebimą stūmimąsi pirmyn, nors žmonės ir iš kailio nėrėsi tempdami. Upeivių klykimas stačiai drasko orą, nuo to klykimo dreba sunkusis laivas, kažkokia magnetine vibracija. Apie tūkstantis žmonių pelkėta pakrante traukia keliasdešimt vytinių, rėkdami, vieni kitus ragindami į darbą, nes čia susibėgo ištisa lietuviškų vytinių vilkstinė ir laivai plaukia virtine, paskui kits kitą, kadangi siaurame kanale negali prasilenkti.

Kas per Dievo žmonių išniekinimas, — sako man vairininkas, kratydamas galvą. — Vokiečiai ima už kanalą pinigus, ir tai stambokus, o nelaimingiems upeiviams nepataiso, nė tiltelio ar lieptelio! Jie visi tokie, geld’ui godesni už žydus; kas žingsnis, tai jieims vis „becal“, o jei ką nors padaryti upeiviams, tai nė iš vietos.

Išlipau ant blikties — tikrai, nelaimingų upeivių likimas yra pasigailėtinas. Kaip arkliai plėškėmis prikabinti prie kaklo, eina it gervės, paskui, kits kitą, pasiramsčiuodami storomis lazdomis, kad būtų lengviau. Tuo būdu traukiama vytinė vos paslenka į priekį, o nelaimingieji žmonės brenda pelkėmis aukščiau kelių ir dažnai grimsta, kad net vienas kitą turi traukti iš purvo. Stiprus vėjas nustumia vytinę į šalį, jo šaltis nuveja mane, šiltai apsitaisiusį, nuo blikties į paragę, o ten pusiau nusirengę upeiviai brenda šlapia ir šalta klampyne, įsikinkę traukia sunkų laivą; akys jiems sprogsta, patinsta skruostai; dirba kruvinai prakaituodami, gal, ir nejaučia diegiančio, jūrų vėjo atpūsto, šalčio.

Pirmą valandą popiet priplaukiame Labguvos miestą; Kaip Jerichono rūmai nuo Jozuės trimitų, taip dreba Labguvos mūrai nuo tūkstanžių lietuviškų upeivių krūtinių riksmo. Bet to riksmo gyventojas klausosi linksmai, nes jis jam skelbia ne pražūtį, bet duoną. Staiga nutilo tie riksmai, šeimynos grįžta į Vytines, arba kur nors sausesnėje pakrantės vietoje atsisėda pietauti, o mes — vyresnybė — einame į miestą tiltų rinkliavos sumokėti po keturis talerius nuo vytinės.

Labguvos miestas stovi žemumoje, mažai ką iškilusioje virš pelkės, prie Deimenos upelio, kuris, rodos, yra PRriėgliaus atšaka, nepilnos pusė mylios nuo jūros. Visas mūrinis; mūriniai namai nukreipti į gatvę daugiausia šonu, retai kada savo priešakiu. Savo plotu neatrodo didesnis, pav už Naugardą, bet koksai skirtumas švaros atžvilgiu! Mieste kanalas išsišakoja, tuo būdu susidariusioje saloje stūkso kažkokie seni rūmai, turbūt, senovės tvirtovė. Ant abiejų kanalo šakų yra nuimami tiltai susisiekimui mieste palengvinti. Sumokėję rinkliavą, nuėjome į restoraną, patį žymiausi mieste, prie Karaliaučiaus gatvės. Čia dar labiau, nei Tilžėje, stebėjausi maisto pigumu. Už pietus iš sriubos, kepsnio, olandiško sūrio ir keptos kiaulienos su svogūnais (nuo kurių, tačiau; atsisakiau) liepta sumokėti ne daugiau, kaip vienas lenkų auksinas.

Liuteriu bažnyčioje skambino vakarinės pamaldos; nuėjau. Bažnyčia didelė, tamsi, ne per daug graži iš vidaus ir iš lauko, pilna pristatytą suolų. Nustebau, radęs čia spūstį, nors ir šiokią dieną. Vokiečių ir prūsų veidai žymiai skiriasi savo tarpe, ir prūsų elementas, matyti, viršija, nes pastorius sakė pamokslą lietuviškai. Prūsų veidai tamsūs, vokiečiai šviesesni; prūsas žaliukas, storasprandis, petingas, išrodo kilęs iš titanų giminės. Nei prūsuose nei vokiečiuose, vyrų, moterų, mergaičių ir vaikų aibėje nepastebėjau nė vieno veido, kurio negalima būtų pavadinti, jei ne gražiu, tai bent dailiu. Kaimiečių, ar miestiečių moterų našysta kažkokia ypatinga: ant galvos ir ant kaklo dėvi spalvotas skareles, marškiniai su plačiomis rankovėmis, ant pečių išsiuvinėti įvairiaspalviais raštais; kai kurios turėjo gelumbines palaidinukes, kitos — kiklikus su plačiomis sagtimis. Mačiau keletą merginų su lygiais sklastymais ir suraiščiais per kaktą iš auksinio ar sidabrinio galiono; tačiau neteikia joms žavumo, kuriuo jas gamta apdovanojo; jų našystą ypatingai subjaurina, pirmiausia, aukštas drabužių liemuo, kone po pažastimis, ir, paskui, pilkos vilnonės juostos, kuriomis riša tikrąjį juosmens įlinkimą.

Iš arti apžiūrėjęs mašiną kanalui valyti, grįžtu pas savuosius. Šeimyna pasistiprino; visa parengta kelionei; iš naujo užvirė tūkstantinė šneka upeivių; įsietų į plėškes ir virves. Nuo Labguvos iki Scherleckės dvaro, tai yra kone visa mylia, kanalas ar upė, kuri nuo šios vietos iki Tepliavos prisiima Deimenos vardą, nuolatos gyvatiškai raitosi; jis buvo kasamas per pelkes, aplenkti artimus kalnus, kurie pastojo kelią tiesiai linijai.

Plaukiame be galo lėtai; stiprus vėjas mus trukdo, tingi vilnis nepadeda, o nelaimingi žmonės kovoja su klampynės sunkenybėmis.

Nuo Scherleckės kanalas eina tiesiai, arba taisyklingesnėmis krypomis. Išrodo, kad pasispyrėm greičiau plaukti, nes vaizdai, nors ir niekuo nepasižymi, greičiau praeina pro akis, Plaukiame pro Pepėlių kaimą, mūsų upeivių Varpeliu pramintą, nes kapinėse čia yra pakabintas ant gluosnio varpelis; tolau pakelėje turime Schmarbacho dvarą, paskui Ober-Wohlio dvarą su olandišku vėjo malūnu; nakčiai sustojame prie namelio, stovinčio prie pat kanalo, netoli kažkokio didelio dvaro, vadinamo Vievilšiškiai. Iš šios vietos į Labguvą skaitoma 3 mylios.

Jei vakar kelionė mums sekėsi gana greitai, tai šiandieną vėjas mums toks priešingas, jog plaukiame iš nuobodulio, bet tik plaukti, patys netikėdami, kad bent būtume kiek pasivarę į priekį. Pro šalį Karpavos Auksakalnio, Bubkalvių dvarų ir daugybės kitų, išmėtytų abiejuose kanalo krantuose, 3 valandą popiet atvykstame prie Jauniklių kalno, daugiausia porą mylių nuplaukę nuo pat ryto.

Nežinau, kaip tas kalnas vadinasi vokiškai, nes Jaunikliu vardą davė jam mūsų upeiviai; yra panašus į piliakalnį, nes taisyklingai apvalus, status; gali turėti kokį 100 uolekčių skersai.

— Tai, pone, — sakė man mūsų vairininkas, — apie tą kalną yra tokios šnekos žmonėse: senais laikais, kai pabaigė kasti šitą kanalą, buvo tokia daugybė kasėjų, kad, kiekvienam jų kastuvui pilstelėjus smėlio į vieną vietą, susipylė šitas kalnas. Nuo to laiko mūsų upeiviams kilo paprotys, kad stringaliams (t. y., pirmą kartą įplaukiantiems į Karaliaučių upeiviams) liepia nešti smėlio į tą kalną; dėl to jis ir vadinasi Jaunikliu kalnas.

— Koksai gi ryšys tarp stringalių ir to kalno supylimo?

— Nežinau, pone, bet toksai paprotys čia iš seno, nuo kurio, tur būt, ir Tamsta neišsisuksi, juk ir ponas stringalis vokiečių vandenyse, — kalbėjo mielai šypsodamas mūsų vairininkas.

Nuo smėlio nešimo išsisukau degtinės gorčiumi sušalusiems upeiviams, bet mačiau, kaip iš kitų vytinių vyresnieji virvėmis varė į Jauniklių kalną jaunuosius stringalius, kurie noromis: nenoromis turėjo nunešti pilnus skvernus smėlio. Vienų riksmas, garsus kitų juokas taip visus sudomino, kad žiūrėdami apeigų metė virves ir kartis. Vytinės stabtelėjo, ir, nors laikas buvo brangus, turėjome, nepaisydami nuostolių, pagerbti paprotį.

Dar tą pačią dieną, nors ir nenoromis, atsiteisėm su savo upeiviais, nes, kai vakarą artinamės prie Tepliavos miesto nakvoti ir mūsų upeiviai, geriausiai nusiteikę, rengiasi virti valgyti, mes, vyresnybė — vytinių savininkai įr prievaizdos, puolame į šeimyninę ir gesiname ugnis. Kilo riksmai, piktžodžiavimai ir keiksmai, tik ne mūsų, bet vokiečių tvarkai, nes upeiviai žinojo, kad darome tatai ne iš savo valios, bet kad Tepliavoje negalima kurti ugnies ant vytinių, nes grąso šešių talerių pabauda. Kas turėjo kiek skatikų, nuėjo į miestą pasistiprinti, kas jų neturėjo, tam reikėjo pasitenkinti sausos duonos gabalu.

— Nors kartą papasninkausite, kamšliai! — juokavo iš jų mano vairininkas, — juk šiandien antradienis, novena į šv. Antaną, argi jums ne gėda, kad vokiečiai, liuteriai, netikėliai, turi jums tai priminti?

— Jei tokie dievoti, tai ir pasninkaukite kad ir septynius penktadienius savaitėje, jums tik juokai šūkauti iš vytinės: į krantą! nuo kranto! į dešinę! į kairę! bet mums, visą dieną dirbusiems plėškėse, kaip jungo jaučiams, vakare nepavalgyti vakarienės, tai — tikrą Dievo bausmė!.., — taip niurnėjo upeiviai…

— Rytdienai jausitės lengvesni ir pietus gardžiau valgysite, — šaltai atsakė vairininkas.

Nuėjau į miestą. Tepdavoje yra net du tiltai, už kuriuos reikia mokėti po šeštoką nuo kiekvienos vytinės. Greitai sumokėjus muitinėje ir pasiuntęs kvitą į vytinę, kad būtų atidarytas pirmas tiltas, nuėjau apžiūrėti miesto. Pirma tenka eiti raguva, gražiomis liepomis apaugusia; toliau prieinama kapinės, puikios, sentimentalinės vokiečių kapinės — gėlėtos, papuoštos eglėmis ir kiparisais, su trumpais, bet graudingais antkapiais, dvelkiančiais nuo širdžių gyvųjų prisirišimu prie mirusiųjų. Seni antkapiai, sena data ant akmens ar ant kryžiaus, o ant kapo naujai pasodinta gėlė, tai — kalbingas liudijimas, kaip ilgai pasilikusiųjų širdyje tveria gailestis ir brangus atminimas tų, kurie nuėjo į dangų. Pas mus gražesni paminklai, bet kai po kelių metų suįra, tai nebėra rankos jiems atstatyti, nors dar ir yra likęs ne vienas giminė ar mirusiojo draugas. Pumomis gailesčio akimirkomis vainikais kaišome tuos paminklus, bet mūsų atmintis išlieka ne ilgiau už nykstančią, kad ir gražią, gėlę.

Pačiame Tepliavos mieste, teisingiau — miestelyje, nėra nieko ypatingo. Labiau susigrūdęs už Labguvą, atrodo mažesnis. Vieno aukšto namai, iš vadinamojo prūsiško muro, dengti čerpėmis, yra vienodi iki koktumo; kiekvienas iš jų turi iš vienos pusės po 2 ar 3 langus, iš kitos po 1 ar 2; kiek vieno namo pastogėje yra salka, turinti iš priešakio po 2, o iš šonų po 1 langą — štai ir visa čionykštė statyba, — kas matė vienerius namus, tas matė visus. Gatvės plačios, tiesios, grįstos, turgavietė didelė, joje siurbliai su prūsų ereliais, bažnyčios bokštas, — tai visa Tepliavos fizionomija. Didžiausias jo pagražinimas yra trobesiai už miesto, valdiškas sandėlis ir kalėjimo mūrai, kuriuose, kaip mane tikinta, parėjo iki 900 politinių kalinių, paskirstytų klasėmis. Vieni gali laisvai yaikščoti po mieštą, kitus valdžia samdo darbams už atlyginimą, kiti in fundo sėdi in carcere duro ar durissimo už savo sunkias nuodėmes. Kadaise Tepliavoje buvo kryžiuočio biblioteka (Lieberei), bet riterių ordinas, matyti, nedaug tekvaršino sau galvos, skaitymu, nes ordinui žlugus, kunigaikštis Albrechtas, 1541 m. nukeldamas biblioteką į Karaliaučių, rado joje vos 63 knygas.

Atidarė pirmą tiltą; priešakinės vytinės praėjo laimingai, bet toji, kuri ėjo pirma mūsiškės, palietė kažkokius nelemtus stulpus vandenyse ir sulaikė visą, po jos einančią, laivų grandinę. Mes jau buvome po tiltu iš dviejų pusių suspausti, negalėdami pajudėti nei į priekį, nei atgal; čia turime nakvoti. Ne daugiau kaip 8 valanda vakaro; norėjau skaityti ar rąžyti, bet, prisiminęs, kad čia negalima degti šviesos, išėjau ant blikties.

Vairininkas savo papratimu sėdėjo, prie vairo ir kalbėjo poterius; jam baigus, toksai liūdnas, toksai gilus atodūsis išsiveržė iš jo krūtinės, kad užjausdamas paklausiau:

— Kas gi tau, Mikalojau?

— Panorėjai, pone sužinoti, lyg kažkoks akmuo užgulė širdį. Nusibodo bastytis, išsiilgau, namų, vaikų, o labiausiai savo bobos, savo senos žmonos. Širdis man sako, kad ji šią valandą žiūri; štai, į tą blizgančią žvaigždę ir klausia jos; ar matai mano senį ar jis sveikas ir kur sukinėjasi?

— Tiek jausmingumo, tavo amžiuje! gėdinkis, Palinurai! tatai tinka jaunam stringaliui, kuris neša smėlį į Jauniklių kalną, o ne rimtam vairininkui.

— Ar jaunas, ar senas, kai širdis, kur prilimpa, sunku ją atplėšti, kai mintis kur nulekia, sunku ją sugauti ir atgal ją į galvą įkišti. Ir aš buvau jaunas, o šiandien esu senis, bei, ar Tamsta įtikėsi, štai, kaip šiandien turime šventą antradienį!… nepastebėjau, kad žmogus senatvėje turėtų šaltesnę širdį… bent aš vienodai myliu savo Orią — savo gerą žmoną, vis vien ar kai ji buvo skaisti jaunuolė, ar kai šiandien jau sena boba.

– Gaila, kad nėra pono J., pagalvojau, — turėtų iš Palinuro Filemonu jį praminti.

Senis kalbėjo toliau:

— O, pone, kas tai per moteris! ji ten namie viską tvarko, pažįsta dirvą, kaip savo daržą; mano sūnus neišeis su žagre, javų saujos neįmes į žemę, jos nepasiklausę. Ir kaip jį dar kerta, senutė, tai į šalį ir jaunąsias! o kokią gerą sielą turi! Kai žmogus dar jaunesnis buvai, tai, būdavo, nebe to, kad nemažą burną išmesdavai ir blogą žodį jai vemptelėdavai, o ji — kaip nieko… čiužinį pataiso ir kailiniais apkloja ir pypkelę prikemša… (Čia nutraukė minčių siūlą). Bjaurybės vokiečiai, žmogus užsidegtume! pypkelę, bet, kai pamatys ugnį, tai bus bėdos… bijosi, kad jų pelkių kanalpalaikio ne- sudegintum. (Vėl minčių pakeitimasi; iškilmingesnis tonas). Štai, kad ponas žinotum, ką ji kartą padarė… buvo tai porą ar trejetą metų po jungtuvių.

— Reikia ponui žinoti, kad jaunas būdamas tarnavau dvare; mūsų ponas buvo nuomininkas, senutis, gerutis, tylutis, patsi mūsų neskriausdavo ir kitiems skriausti neleisdavo. Šalia dvaro buvo didžiulės girios, jas prižiūrėjo ponas palaučius. Šauti nemokėjo, į girią nevaikščiojo, bet buvo tikra gyvatė žmonėms.

— Nėra ko nė kalbėti, kad bėda, kai žmogus eina su kirviu į mišką, bet ir be kirvio, kai pasilaužia žabų, arba kai įleidžia galvijus į žolę, tai ir tada bėda. Ir primuša, ir drabužius, ir kirvį, ir galvijėlius užgrobia, ir dar pabaudos užrašo. Kai žmogus miške avilius pastato, tai jis, bedievis, avilius kirviu sukapoja, aiškindamas, kad tai pono, ne žmonių, miškas, tarytum, ir oras ir gėlės tik jam vienam priklauso. Senajam nuomininkui nemalonu tai buvo: ir raštelius rašė ir ginčijosi su palaučium už žmonių skriaudimą— nieko negelbėjo. Neišteko kantrybės. Tad įsakė dvariškiams žmonėms, kad varu gintumėm kaimiečius. Tai aš, būdavau, kai išgirsiu kokį triukšmą girioje, tai imu porą bernų ir bėgu į balsą. O ten girtuokliai miško sargai kankina kokį nors baudžiauninką vargdienį iš kaimo, kam prisikirto malkų vežimėlį, ir jo arklį ima, ir  jį patį muša, ir prikalbinėja, kad nupirktų degtinės, o iš kur gi jis vargdienis ims skatiko tų girtuoklių gerklei pripilti? Tai mes ant sargų, ir duodame gi jiems, tai duodam, ir dar iš miško išvarom.

— Ponas palaučius tylėjo, nės matė, kad jo darbas nešvarus, bet manęs nekentė, kaip šunes elgetos, ir nutarė mane pražudyti.

— Na, tuo metu pamilau savo Oną; ji gyveno kaime, o aš dvare — tai, būdavo, kai pas mus suguldavo, aš ant dvaro arklio ir joju į kaimą ar į vakaruškas, ar kur pas kaimyną, ar į smuklę pramogos — kad tik Oną pamatyčiau. O kai ponas iš ryto pastebi, kad arklys nuvargęs, tai aiškinu, kad velnias naktimis arkliais jodo, ir kabinu šarką ties loviu — paprasta vežėjų išdaiga.

Pagaliau, širdis lipo prie Onelės vis labiau, ir gaila man buvo dvaro arkliu, — tai nueinu pas poną, ir šiaip ir taip pasakoju, na, taip, kaip yra ponas, Dieve, duok jam sveikatos, išklausė ir leido vesti Onelę tai ir vedžiau ir ėmiau kaime ūkininkauti.

— Ką gi daro negeroji palaučiaus, dvasia? gerinusi prie manęs, giria mano apsukrumų ir prikalbinėja, kad pasidaryčiau sargu ir pasilikčiau jo žinioje. Jau apie tai rašęs ponui, siūlydamas vietoj manęs kitą sargą baudžiauninku.

— Sugundė mane — būti sargu, tai — turėti daugiau laisvės ir didesnės pagarbos, nei baudžiavą eiti. Saugok savo žemę, jei malonė – pasivaikščiok miške; o kai tvirta koja eisi į smuklę, su barsukiniu krepšiu ir su šautuvu, tai paprastas baudžiauninkas noroms nenoroms tau degtinės nupirks.

— Nuomininkas gynio jos neišleisiąs, bet ponas leido, o aš sutikau būti sargu palaučiaus žinioje.

— Praėjo vasara nieko! praėjo žiema — gerai! atėjo pavasaris, įsakyta imti rekrutus — ir ką ponas pasakysi? palaučius įsakė mane suimti ir surakinti į trinką… kerštingas bjaurybė!…

— Veltui mano Onelė ašaromis aplaistė nedorėlio kojas, veltui galva mušė į sienas; nieko nepadėjo — išvežė pristatyti mane į Minską.

— Buvo tai Kovas — o Kovo mėnesį, ponas linai, iš ryto šala ir ledija, dieną atleidžia taip, kad net kiaurai per sniegą klimpsti; ogi nuo mūsų iki Minsko penkiolika mylių kelio. Nieko tai nereiškia! Onelė mano pėdsakais verkdama nuėjo į Minską, manydama, kad ten sugraudins keno nors širdį ir kad mane išvaduos.

— Tačiau atėjo jau per vėlai; kol pasiekė mane jau buvo priėmę, ir gūlvą nuskiltų, ir rekrūto drabužiais apvilkę, ir atidavę į kareivio diadkos rankas.

Kiek buvo verksmo, kiek verksmo, kai ji atvyko! ištisas dvi dienas kartu išbuvo, o paskui mane paėmė mankštyti, o žmoną išsiuntė. Nuėjo vargšė, garsiai aimanuodama, sakydama, kad einanti namo.

— Bet ji ne namo ėjo: — mūsų ponas gyveno Viniuje, o tai nuo Minsko dvidešimt septynios mylios iki Vilniaus,  o čia saulė vis labiau kepina, kas žingsnis kojos iki kelių klimpsta; per patvinusias balas ir upokšnius, slėniuose tarp kalnų, reikia bristi kartais ir su pavojumi gyvybei, — tačiau Ona nuėjo į Vilnių, nuėjo pasielgetaudama, nes nežinojau, kad ji man savo paskutinius skatikus atidavė. Ėjo kokią porą savaičių!… ir davė Dievas jėgos moteriai ir kūno ir dvasios! Teisybė, kai atvyko į Vilnių ir atsistojo prie pono slenksčio, jėgų netekusi nualpo.

— Negreit ją atgaivino, negreit per verksmus ir aimanas suprato ponas jos rūpestį. Pagaliau suprato, pasigailėjo, tuojau išsiuntė pasiuntinį, kad į mano vietą duotų kitą rekrūtą, o Onai liepė, pašaukti gydytoją. Nuleido jai kraujo, pasargino, paskui pono vežimu namo parsiuntė. Mane einantį su būriu pasivijo net septynios mylios už Barisavo; grįžau į savo kaimą, tačiau jau ne į sargus, tik į seną baudžiavos duoną. O pone, tai žmona! – pabaigė senis, braukdamas ašaras.

Ir aš pats kone pravirkau.

— Bet eisiu pažiūrėti, — tarė Mikalojus, pakeisdamas balsą, — ar sargas nemiega anoje vytinės pusėje. Gali mus apvogti, nes visur rasi žmonių, gerų ir blogų, ogi ir vokiečiai žmonės.

Nusijuokiau, kad gerasis Palinuras, nežinodamas, pažodžiui pacitavo sakinį, iš Valenrado.

Tad esame Prėgliaus upėje, bet nesparčiai keliaujame; priešingas vėjas nuo jūros stoja į kovą, stumia atgal Prėgliaus vilnis ir drumsčia jo vandenį, kuris pasidaro nešvarus ir tirštas. Apie keturias valandas plaukdami vandeniu, tiesia beveik linija vos vieną mylią nuslinkom nuo Tepliavos iki malūnu vardu Cyma. Čia vytininkai paprastai perka miltus, arba mala savo javus, nes Karaliaučiuje miltai perdaug brangūs.

Tepliavos apylinkės gražios; nuo šiaurės, iš kur plaukiame, užstotos kalvomis, nuo ryto paįvairina jas miškas ir plačios paprėgliškės lankos, už jų žvilga Vėluvos miesto mūrai, kuris guli už poros mylių iš čia į dešinę, o iš pietų gražūs mūro kaimai ir dvareliai, giraitėmis apsupti. Pralenkę daugybę tokių dvarelių ir iš paskutinių jėgų kovodami su vėjo siautimu, turime sustoti prie kalno Langsdorf, netoli nuo Langės ežero, ir čia laukti tylos. Vos po kelių valandų sulaukėme; vėl plaukiame, bet ne toliau pusės mylios gauname nakvoti.

Kitos dienos rytas, ketvirtadienį, pasveikino mus prie Hohloewen miestelio, kurį mūsų upeiviai vadina, nežinau, kiek tai teisinga, senuoju Karaliaučium. Karaliaučiaus mūrai jau matyti iš tolo, nors nuo jo esame dar trys mylios, dar dvi, jau ir pusantros. — bet čia tokia žemuma, kad jei ne didžiuliai ąžuolai ant sausų kupstų, jei ne miškai prie dvarelių ir kaimų, tačiau! kurie čia kiek praretėję, tai galima būtų už kelių mylių žvilgsniui apimti visą akiratį.

— Kaip vadinosi šitoji vieta? — klausiu šeimynos, kai priplaukiame gražų kaimą, su bažnyčia ir klebonija, dešiniame krante.

— Tai Arnau.—.atsako vienas upeivių.

— Štai tau ir vokietis! susiraukęs atsakė vairininkas,- koks čia tau Arimu, mūsų vytininkai paprastai tą kaimą vadina Moyne, saviškai geriau. Ant to kalno kasa molį, kam jo reikia; matai Tamsta, čia sustojo kelios vytinės: patariu ir mums taip padaryti, nes lietus mūsų vytinės pečių visai išplovė. Karaliaučiuje už viską reikia permokėti, o čia molį galima dovanai imtis, — tai nuostabų, kaip tai pas vokiečius ir — dovanai.

Pripažinau tų pastabų teisingumą ir, kol šeimyna parūpino molio, išėjau pasivaikščioti aplink bažnytėlę. Jaunas pastorius su gražia žmona ir dvejetu gražių vaikučių, vaikščiojo Prėgliaus krantais, smalsiai stebėdami lietuvišką vytinę. Maloniai prisiartino prie mainęs, klausinėjo apie kai kurias statybos smulkmenas, apie kiekį ir važtos vertę, kaip ilgai plaukiame ir daugybę kitų smulkmenų. Pastorius man pareiškė, kad Karaliaučiuje universitete rasiu daug lenkų, ypač teologijos fakultete, kad jis ten turįs keletą gerų draugų, ir išvardijo; man pažįstamas pavardes iš Sincko ir Slanko krašto, kuriuos evengelikų kolegija atsiuntė čia mokytis.

Atsisveikinęs su pastorium ir jo šeima, grįžtu į vytinę — plaukiame toliau. Dar šiandien galima būtų pasiekti Karaliaučių, bet naktį lengvai galima susidurti su vytinėmis, kurių čia pilna prieplaukoje. Tad nuplaukę pusę mylios nakvojame. Šiandien, penktadienįy Geg, 31 (Birž. 12) baigiame savo kelionę, ir štai jos galas — Karaliaučius. Miestas, pavadintas Karaliaus kalnu, Regia mons, Koenigsberg, ima savo vardą ne nuo kryžiuočių, ne nuo Albertų margrafų, ne nuo Friedrichų, vėlibesnių prūsų karalių, bet nuo Lenku karalių kuriems nusilenkė tie Albertai ir kurie buvo Rytprūsių ir jų sostinės viešpačiai. Bet seniai praėjo tie laikai, apie kuriuos rašo auksaplunks-nis Kochanovskis.

Palikęs ramybėje skaudžius senus atsiminimus, guodžiuos, kad Karaliaučiuje rasiu lenkiškų paminklų. Pilyje yra slaptasis kryžiuočių archyvas, kur yra daugybė neįkainojamų smulkmenų Lenkijos ir Lietuvos istorijai, bažnyčioje Kneip-hoff rasiu mūsų protėvių šarvus iš XIV ir XV šimtmečio, bibliotekoje daugybę lenkiškų ir lenkų XVI šimtmetyje rašytų veikalų.

Iš už miško pasirodo puikus miestas, kyšo pilies ir bažnyčių bokštai, stogai ir daugybė kaminų. Tačiau miestas pažiūrėti nėra per daug įspūdingas, nes Karaliaučius stovi plokštumoje tarp pelkių, kurias nedaug tepaivairina miškas anapus Prėgliaus. Kur-ne-kur malūnas, kur ne kur kaimelis, bet akys jau taip apsiprato su tokiais vaizdais, kad su patenkinimu kreipiame jas į miestą, į drumstą Prėglių ir į mūsų vytines, eilėje čia stovinčias.

Tikras laivynas čia tų vytinių; kiek čia klegesio, kiek bruzdesio; bet čia, nesusilaukus pabaudos, negalima užtrukti daugiau kaip 48 valandas su tranzito prekėmis. Siunčiu į miestą prievaizdą sumokėti rinkliavą; grįžo greitai su pakvitavimu ir su policijos įsakymu tuojau įplaukti į miestą, nes čia dėl didžiausio vytinių susigrūdimo galėtų viena kitą apdaužyti.

Tuojau po prievaizdos atvyksta prūsų valdininkas Strommeister, arba vandens kelio viršininkas, pareikšdamas, kad jį neatidarys, jei nebus sumokėtas taleris. Žinodamas, kad tai nėra teisėtas mokestis, bet tik pono Strommeisterio lupikavimas, stipriai protestuoju, bet jisi nepaiso policijos Befehlio, kuris, tiesą pasakius, ne jį, bet mus tepaliečia. Paėmė taleruką, pareiškė atlikęs savo pareigas, ir nuvažiavo, užleisdamas vietą kitam valdininkui.

Tas, geležiniu štempeliu apsiginklavęs, pareiškė, kad jis turįs patikrinti mūsų javų kiekį, ar mes esame pilną limitą sumokėję, ar mes jų besame kiek pakelyje pardavę. To žmogaus išvaizda žadino atviriau pasikalbėti. Be ceremonijų daviau jam pusę talerio; geraširdis, net nepažvelgęs į javus, paliudijo raštu, kad esame tvarkoje. Išsigelbėję iš antros gaišaties, sveikiname trečią, policijos, valdininką, kuris mums liepė varytis prie miesto. Atsidarė vaišinga miesto stotis ir, sveikinami Karaliaučiaus valkatų riksmais, kurie į mūsų vytines su javais mėto akmenis ir purvą, įplaukiame Prėglium į patį Karaliaučiaus vidurį, kur mūsų javų laukia seniai pasamdytas sandėlis, o mus pačius — elegantiškas butas prie Koggen ir Altsteffische gatvių, miltų pirklio, pono Belzalto, namuose.

Po tylios vandens kelionės miesto triukšmas, svetimi veidai ir drabužiai, svetima kalba ausyse, pedantiška vokiečių tvarka, prie kurios akis Lietuvoje neįpratusi — visa tai sudaro įspūdį, kad žmogus jauties, kaip našlaitis. Norėjos verkti, rašyti saviems, bėgti pas juos iš svetimo krašto. Pasisakiau tuos įspūdžius mūsų vairininkui, kai rytą atėjo gauti įsakymų; bet jis manęs nesuprato; pirmiausia, kadangi Karaliaučius nebuvo jam svetimas, nes čią jau buvau buvęs keliolika kartų, antra, gerai pasiguodė, nes anksti rytą buvo nuėjęs į vienatinę čia katalikų bažnyčią.

Nutariau! pasekti jo pavyzdžiu — padėkoti Dievui už laimingą viso mėnesio kelionę iš Kauno į Karaliaučių, kuri šiandien garlaiviu ir garvežiu atliekama per nepilnas dvi dienas.

Suredagavo ir ištaisė Vladislovas Syrokomlė, lietuviškai išvertė K. Bizauskas.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*