Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

p508592723 3 - Mūsų šalies žuvys: žiobris

Mūsų šalies žuvys: žiobris

Žuvys

Daugelis kas žiobri painioja su palša ir skersasnukiu. Bet palšą ir žiobrį nuo vieną kito galima atskirti iš to, kad žiobris kūną turi neaukštos nugaros, kiek žemesnį už palšos, labiau ilgumu patempta ir daugiau ištysusiu snukiu; jo pauodegio pelekas trumpesnis, nes teturi 17—20 minkštų spindulių. Skersasnukio ir žiobrio skirtumas taip pat lengva atsiminti: viršutinis žiobrio žandas, nors ir prasikišęs, bet mažiau už skersasnukio; nasrų angą jisai turi apatinę ir ne skersinę, bet pusiau apskritą; skersasnukio pauodegio pelekas trumpesnis kaip žiobrio, nes teturi 10—11 minkštų spindulių; be to, žiobrui stinga spyglių pavidalo išaugų prie pilvo pelekų.

Apskritai imant, žiobrio kūnas pailgas, poplatės nugaros, šonais suspaustas ir vidutinio aukštumo, nes savo ilgumu jisai tiktai 4 kartus praneša jo aukštumą. Galva mažoka, posmailė ir prailgėjusiu viršutiniu žandu, kuris mėsingas, turi, nelyginant, nukirstą viršūnę ir visai pridengia apatinį žandą. Snukis dėl to darosi iškilus ir iš dalies primena plėšriojo paukščio snapą. Nasrų anga siekia ligi priešakinio akių pakraščio. Apatinės ryklės kaulų viena eilė, viso 5—5. Pakaušio ir nugaros peleko protarpyje ryškiai matyti vaga, kuriai stinga skujų; nugaros ir uodegos pelekų protarpyje ryški katera; taip pat ryški ketera, kuriai stinga skujų, ir užpakalyje pilvo pelekų. Nugaros pelekas trumpas, bet aukštas; uodegos pelekas giliai įkirptas ir ilgesne apatine šaka; pauodegio pelekas prasideda užpakalyje nugaros peleko ir ilgokas. Kūno paviršių dengia stambios skujos. Patogu skirti žiobrį nuo skersasnukio dar ir tuo, kad žiobrio vidurius dengia sidabrinės spalvos pilvaplėvė.

Akių vyzdžius žiobris turi mėlynokus ir šiaudinės — šviesiai gelsvos— spalvos, vaivorykštinės plėvės apsuptus. Kaip ir daugelio kitų žuvų, žiobrio kūno spalva pareina, nuo metų laiko ir kt. aplinkybių. Rudenį ir žiemą jie esti šviesesni: mėlynai pilkos, plieninės nugaros ir šviesių, sidabrinės spalvos, šonų ir pilvo; nugaros ir uodegos pelekai pilki, o apatiniai pelekai šviesiai gelsvi, pamatais — tamsiai oranžiniai. Šonų ruožą palydi geltonos dėmelės. Kadangi jo snukis taip pat esti mėlynai pilkas, tamsesnės spalvos, tai kai kur žiobrį vadina puišanosių, mėlynanosiu. Pavasarį žiobris darosi kitoniškesnės, žymiai skaistesnės, tamsiai rausvos spalvos. Atsiliepia jų kūno spalvos santykiams ir amžius.

iobris Vimba vimba - Mūsų šalies žuvys: žiobris
Paprastasis žiobris, žiobris (lot. Vimba vimba)

Gyvenamąją vietą žiobris pasirenka vidutinio dydžio upėse ir ežeruose. Sutinkamas ir apygėlio vandens jūrų plotuose, kurių ypatingai mėgsta upių žiotis. Nerštų paprastai keliauna upėsna, bet toli nuo jų žiočių neplaukia. Tokiu būdu kai kurių senovės mūsų gamtininkų (N. Kumelskio ir kt.) tvirtinimas, kad žiobris priklauso prie jūrinių žuvų ir tiktai nerštų atkėliaūna upėsna, pagrindo neturi, nes žiobris — gėlųjų, ir apygėlių vandenų gyventojas,
Kadangi pasižymi dugniniu gyvenimo būdu, tai ir minta dugninės faunos atstovais. Vyriausiąjį jo maistą sudaro: kirmėlės, moluskai, vėžiagyviai, vabzdžiai ir truputis žolių.

Prieš nerštą, kuris įvyksta pavasario metu, žiobris pasipuošia ytin skaisčiais drabužiais: abiejų lyčių nugara sulig šonų ruožu darosi tamsiai juoda, anglinės spalvos, o apačia — šonai ir pilvas— oranžiniai, skaisčiai raudoni; apatinių pelekų raudonumas taip pat padidėja. Be to, patinų galvą ir skujų pakraščius išberia baltų grūdelių pavidalo karpos. Neršti paprastai upėse arba pas mumis Kuršių marėse; ežeriniai žiobriai kyla nerštų upėsna, kuriomis neršinčios žuvys dideliais būriais kartais net tolokai, aukštupio linkui nuplaukia. Pastebėta, kad žiobriai, kurie pavasarį keliauna nerštų, lytinius produktus turi jau subrendusius; jei kelionėn jie išsiruošia rudeniop, tai lytiniai jų produktai esti dar nesubrendę. Patsai jų nerštas, destis, kaip toli tuo reikalu žuvys turi keliauti, įvyksta Gegužės-Liepos mėn, protarpiu. Minėtina, kad Kuršių marėse žiobrių nerštas kai kuriais pastebėjimais vykstąs rudenį, net Spalių mėn.

Neršti žiobriai pogilėse akmenuoto arba smėliuoto dugno ir didesnės srovės vietose, kurių akmenėliuose arba graužuose ir augaluose jie taškosi ir palieka savuosius kiaušinėlius. Jų kiaušinėliai labai smulkūs ir pusėtinu kiekiu išneršiami, nes kiekviena galutinai suaugusi patelė jų turi 200.000—300.000. Žiobriai teužauga ligi 20—30 cm ilgio ir 300 gr. svorio, bet taikosi jų 50 cm ilgio, ligi 3 kg svorio pagauti. Baigę neršti žiobriai rudeniop grįžta iš upių ežeruosna ir jūrosna.

Gyvenimo būdo atžvilgiu žiobris yra baugi ir kartu judri žuvis. Mėgsta tyrą ir, palyginti, gilų vandenį. Linkusi arčiau dugno, gyventi, kuris turi būti tvirtas: akmenuotas, žvyruotas ir kt.

Žuvų gaudymo sporto mėgėjai turi nemaža malonumo žiobrius meškerioti, būtent: vasarą upėse, o rudenį — ežeruose. Jauku imamas vėžio pilvelis. Paprastai žiobriai gerai ima, bet, kabliuką prariję, ilgiau už palšą vaikšto ir netaip greitai pavargsta. Jų meškeriojimas reikalauja prityrimo, nes žiobris — apsukri ir pakankamai vikri žuvis. Pas mumis žiobrių pagaunama pavasario potvynių metu, kai, pakilus upių vandeniui, jie pasirodo ir tose vietose, kuriose paprastai negyvena. Įdomu, kad kai kuriose apylinkėse žiobrių gaudymo proga daroma tam tikrų pramogų, kurių aprašymą paduodu iš periodinės spaudos pranešimų (Mūsų Kraštas. 1935 V19. Nr. 20).

„Regis niekur Nemuno pakrantėse nėra švenčiama pavasarį vadinamasai „žiobrinės“ vakaras, kaip tik Jurbarke ir Sudarge. Paprastai žiobrinė būna tą vakarą, t. y. prieš žuvų neršimo laiką mūsų vidaus vandenyse. Pats žiobrinės pavadinimas yra kilęs iš žiobrio vardo (lot. Vimba vimba). Žiobris yra silkės dydžio balta, plati žuvelė, gyvenanti Nemune.

Pagautas žiobris maunamas ant medinio iešmo, peiliu supiaustoma šonai, patepama sviestu ir apibarstoma druska. Iešmas prieš ugnies laužą smeigiamas į žemę ir taip kepama ligi jis paruduoja, t. y. iškepa. Paskui žiobris valgomas stačiai nuo iešmo. Valgis yra labai gardus ir mėgiamas ne tik panemuniečių, bet žiobriai gabenami toli net į Zanavykiją, dargi Vilkaviškį ir Marijampolę. Ir šiemet, balandžio 30 d, vakare, žiobrinė Nemuno pakrantėse buvo labai gausi. Naktį visur žėrėjo laužai, ir apylinkė, prie laužų valgydama žiobrius, paįvairino žiobrinę tautinėmis dainomis ir žaidimais. Tai bene vienas retų ir gražių musų panemuniečių papročių, kurie ir spaudai ir platesnei visuomenei nebuvo iki šiol žinomi“.

iobrinių žiobriai - Mūsų šalies žuvys: žiobris
Štai tokiu būdų, ant žarijų yra kepami žiobriai žiobrinių metu. Šiais laikais ši šventė populiari Kriukų kaime.

Gaudomi žiobriai taip pat padvalakiais ir kitais tinklais; jiems gaudyti tveriama skersai upės perkalai, kurie užstatomi varžomis. Pavienėmis sritimis imant, kiek daugiau žiobrių pagaunama tiktai Kuršių marėse; žymiai didesniais kiekiais jie pagaunami piet. Rusuose, būtent, Juodųjų jūrų upėse, kuriose žiobrių gaudymo vaidmuo ytin didelis.

Žiobrio mėsa balta ir be daugelio ašakų; jinai minkšta ir vienų nurodymais nepaskutinės rūšies, o kitų — net tikrai gardi. Minėtina ir tai, kad žiobrių, toliau nuo jūros pagautų, mėsa esanti žymiai skanesnė. Jinai suvartojama ir svetur gabenama džiovinta, rūkyta arba sūdyta. Visų gardžiausia tačiau jinai esanti ūmi kepta. Seniau paruošdavę ją ilgesniam laikui keptą ir marinuotą.

Kadangi žiobris priklauso prie brangintinų žuvų, tai turėtume susirūpinti jo biologijos sekimu, neršto vietų saugojimu ir pašalinimu tų kliūčių, kurių jo neršto kelionei sudaro upių pylimai, užtvankos ir visais atžvilgiais neleistinas perkalu kalimas. Rasi galima būtų jų kai kuriuose ežeruose dirbtinu būdu įveisti.

Žiobrio gyvenamoji sritis plati, nes jisai sutinkamas visoje rytinėje ir vidurinėje Baltijos jūrų baseino dalyje, Elbėje, Švedijoje iki 62° šr. pl., Suomijoje iki 63° šr. pl., Juodųjų ir Azovo jūrų baseinuose ir kt. Ledynuotojo vandenyno, Aralo ir Kaspijos jūrų baseine jo stinga. Pas mumis, Lietuvoje, žiobris sutinkamas Kuršių mąrėse ir kt.

J. Elisonas “Kosmos” 1940 m.


Šiame video (Rusų k.) pateikiama išsamus žiobrių sūdymo receptas.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
29 × 29 =


Įrašai kategorijoje

apalai 480x384 - Šapalas

Šapalas

J. Elisonas “Kosmos” 1935 m. Šapalas pažinti ir nuo artimų jam žuvų,
Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
X
Eiti į Viršų