Miško vaikai

Miško vaikai

“Mūsų girios” 1933 m.  Jul. V.

Ankstybas rytas. Nedrąsūs saulės spinduliai skverbės į miško tankmes. Auksiniai rasos lašeliai, kaip brangūs perlai mirgėjo lapuos ir žolėje. O tie amžinai linksmi, visuomet gyvi ir vikrūs nuolatiniai miško gyventojai, tie smulkūs paukšteliai skraidė visur, čia tūpdami žemėn, čia supdamies šakose, savo skardžiais balseliais sveikino rytą ir saulę. Ramu, tylu. Negirdėti nuobodžių žmonių balsų, nei ratų dardėjimo, nei nuolatinio gyvenamų vietų triukšmo. Rodos, lyg visam pasauly užviešpatavo didelė šventė. Aukštųjų pušų viršūnės maudės dangaus mėlynėj, eglės tiesė savo ilgas gauruotas rankas… Jautės, kad miško dvasia paskendus maldoje.

Siauras takas įsirangęs tarp žolių ir krūmų. Siauras takas nežinia iš kur ateinąs ir kur vedąs. Kaip sidabro upelis rasos ir saulės spin­duliuose sruvena jis per medžių šaknis, per senus kelmus, per uogų kerus. Kur gi nuvestų jis mus, ką mums parodytų, ką pasakytų? Jau ilgus amžius guli jis čia, viską mato, viską žino, bet tyli. Tyli jis tiems, kurie nemoka klausytis. Bet jeigu sunkia širdim, su nuvar­gusia, bet tyra siela ateitum čia, ant to tako, ramų vasaros vakarą, atsisėstum ant seno kelmo po plačiuoju ąžuolu ir imtum klausytis senojo miško tako, daug ko išgirstum. Pasakotų jis apie žilos senovės didvyrius, pašnekėtų apie vargus — nelaimes ištisų kartų, patylom pašnibždėtų apie blogųjų žmonių darbus, apie kraują, apie mirtį, apie ašaras, skaudžiai čia pat išlietas, nusišypsotų jis laimės ir džiaugsmo garsais, užliuliuotų tylia pasaka, nuramintų, sustiprintų. Tik reikia mokėti klausytis pasakų senojo tako…

Dviejų žmonių pėdsakas matės rasotoj žolėj. Tai senas eigulis Dunkša su savo dukterim. Išėjo ir jie pasveikinti rytą ir saulę. Tyliai ošė miškas sveikindamas savo seną bičiulį. Nesupyko medžiai, nešoko išgąsdinti paukščiai iš po jų kojų. Priprato visi kas rytas matyti su­linkusį senį ir jauną merginą. Ėjo pamažu, giliai įtraukdami miško kvapą. Senis kalbėjo tyliai, vienodai, nepakeldamas balso. Rodės, šaltinio čiurliai bėgo akmens dugnu.

– Senas jau aš. Greit, gal būt, pašauks mane Visagalis atsakyti už praeito kelio darbus, nedorybes… Tu paliksi viena. Nieko nėra kas būtų tau artimas. Neturi tu žmonių tarpe nei giminių, nei drau­gų. Sunkus našlaitės kelias…

– Prieš daugelį metų, dar prieš karą tarnavau aš tam pačiam miške. Jaunesnis buvau, stipresnis. Nei vienas miško vagis nedrįsdavo pasirodyti mano rajone. Pažinojau visus savo medžius, suskaitydavau stirnų jauniklius, kiškiai manęs nesibaidė. Geri tai buvo laikai. Gera visiems, kurie dar jauni… Gyvenome mes su mano Marijona, amžiną atilsį, vieni du toj pačioj gūžtelėj. Nau­jesnė ji buvo, dar stogas nebuvo įlinkęs. Skurdu buvo kartais. Žemė mūsų prasta, gyvulių vos karvutę ir arklį užlaikėm… Metai slinko, bet vaikų mums nebuvo…

Senis nutilo, kimšo pypkę tabokos. Eglių šakos lingavo, rodos pritarė jam. Greta einanti mergina užsimąsčius lyg pratarė, o gal tai miškas sušlamėjo: „Vieni du… vieni du..

– Eglut, paduok man ugnies. — Įsidegė pypkę, užtraukė kartųjį dūmą, palingavo galvą. — Graži šiandien diena, rugiai vežtini, vasaro­jus baluoja. Taigi, kiek jau metų, o lyg tiktai vakar įvyko. Ir tada saulė jau linko rudenio pusėn, sodai buvo pilni vaisių, o miškas kvepėjo smala ir bruknėm. Ėjau tuo pačiu taku, atsisėdau čia ant kelmo, supuvo jau jis, seni laikai… Sėdžiu taip sau, galvoju, klausausi kaip miškas ošia… Tik girdžiu: lyg tai paukštis sucypė, lyg stirniukas. Apsidairiau. Neįprastas garsas, kas nors negerai, pagalvojau. Apėjau aplink, priėjau prie eglės, žinai prie senojo ąžuolo, kur, sako, žinyčia yr buvus ir žiūriu: tarp šakų ant akmens padėtas kažkas. Pakėliau — gi vaikas. Parsinešęs namo norėjau į valsčių nunešti, paskelbti bažny­čioj. Tik Marijona man sako: „Savo, girdi, laimės suprast negali. Miškas mums davė, vieni du mes, paimsim, auginsim, senatvei pa­guoda užaugs“. Pakrikštijom Marės vardu; lyg mūsų būtų vaikas. Šnekėjo kaiminkos, dyvijos, bet užmiršo, aptilo…

– „Eglute“ praminėm. „Eglės mums dovanota — sakė Mari­jona — Eglutė lai būna“. Nuo tada lyg saulė prašvito mūsų namuo­se… Marijona vis džiaugės: „Miškas žino, miškui pats Viešpats pa­sako, miškas viską supranta ir mato. Pagailo jam mūsų ir davė mums laimę“.

– Neilgai man teko džiaugtis namais. Prasidėjo karas. Žmogus stojo prieš žmogų, tauta prieš tautą. Užmiršo visi Dievo įsakymus, užmiršo meilę ir draugystę. Rinko mus kaip išgąsdintas avis į bū­rius, davė šautuvus ir kaip gyvulių bandas varė į frontą. Tris metus nežinojau, ar yra dar pasaulis, ar tik ugnis ir mirtis. Trys metai, dabar tai žinau, kad trys metai praėjo, bet kas tada skaitė metus. Žudėm, plėšėm, deginom. Kur praėjom, neliko nei stogo, nei sienų. Laukus išmindėm, javų laužus kūrenom. Mirties šmėkla ėjo su mumis… Ir aš pripratau prie tokio baisaus gyvenimo. Sužvėrėjau. Buvau kaip gyvulys, kuriam nėr rytojaus dienos. Negailėjau žmonių. Jiems Dievas davė protą ir supratimą. Tegul žūna, tegul miršta. Lai kankinas li­gose, šalty ir alky. Koks tai prakeikimas užgulė žmogų.

– Tik vieną kartą, Eglut, verkiau aš iš visos širdies, vieną kartą pajutau savy žmogų, pajutau, kad dar gyvas esu. Buvo naktis, lietus mirkė mums nugaras. Rudens šaltis kratė sąnarius. Visi buvom pikti, visi nuvargę ir alkani. Šūviai girdėjos retai ir iš tolo. Keitė pozi­cijas. Tik staiga prašvito iš miško pusės. Pašvaistė kilo ir plito. Supratau, kad degė miškas… Sugėlė man širdį, rodės į tūkstantį šmotų plėšė mano kūną. Kritau ant šlapios purvinos žemės, ir sukratė mane baisus verksmas.

– Ty čevo eto? — klausė aplink. Pakilau, įsmeigiau akis į rau­doną dangų.

– Bratcy, les to gorit! — Nežinau ar suprato, ar pagailo ir jiems, ar pajuto meilės širdy, tik nutilo visi, susėdo, krauju dvokiančiam okope sustingo kaip vienas…

Ilgai tylėjo senas eigulis. Matyti praeities vaizdai klojo jo akis. Nulenkė galvą ir žiūrėjo į mažą skruzdėliuką, kuris nešė didesnį už save vikšriuką.

– Ak — numojo ranka, įsidėjo pypkę — eisim, dukra, namo. Užsiplepėjau aš. Seni dalykai, seni, ką beminėti…

– O paskui, kaip sugrįžai, kas buvo? — Eglutės akyse žibėjo ašaros.

– Kaip sugrįžau, sakai. .. Susiradau tave. Radau pas svetimus žmones. Nenorėjo grąžinti. Marijonos nebuvo. Nepakėlė vargų, atsiskyrė nuo mūsų į geresnį pasaulį. Suradom jos kapą, dvi pušys ramumą jos saugo ir beržas palinkęs ryto ašaras lieja…

– Ieškojau ramybės tarp žmonių. Bet nebetokie jau jie. Užmiršo viską. Vėl baras, vėl klykia ir skundžias… Sugrįžau į mišką. Amži­nam grožy ir amžinoj ramybėj šlamėjo pušys. Tik naują, baisią pasaką pasakė eglės… Bet kai gyvenu čia miško tankmėj, kai klausaus medžių pasakų, ramu man. Rodosi viskas, kas buvo, tik sapnas, rodosi viskas praėjo kaip audra. Vėl žydi gėlės, vėl saulė šypsos…

– Mano gyvenimo žingsniai jau baigias. Bet tu, tu paliksi gy­venti. Ir tavo gyvenimas duos tau audrų ir giedrių dienelių. Tu miško vaikas… labiau kaip aš… Kada pasijusi viena ir apleista, ateik čionai ir su beržo rasom išliek savo ašaras. Kada džiaugsmo šypsena nušvies tavo veidą, ateik čionai ir į pušų viršūnes, į dangaus mėlynę iškelk savo laimę. Kada didelis vargas spaus tavo širdį, ateik čionai ir eglės glėbyje nuramink savo sielą. Tik čia, miško karalystėje, amžinos ramybės prieglobsty tu suprasi gilią gyvenimo paslaptį. Mo­kykis gyventi miške ir su mišku. Tu miško vaikas, semk iš jo tvirtu­mą, ramumą, pastovumą, sielos grožį…

Abudu ilgai tylėjo ir kiekvienas klausės ką kalba miškas.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
25 − 9 =