Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Lampetra fluviatilis - Minagai

Minagai

Žuvys

Prieš pradedant skaityti šį straipsnį, norėtumėm atkreipti Jūsų dėmesį į tai, jog jis parašytas 1935 m. todėl ir pavadinimas “Minagai” šiomis dienomis nebenaudojamas. Tai kelios rūšys žuvų, gyvenančių mūsų vandenyse, kurios vadinamos negėmis. Nors informacija senoka ir kiek netiksli, kas liečia klasifikavimą, tačiau tai kol kas išsamiausias šių žuvų aprašymas iki šiol patekęs į mūsų akiratį.

Minagai (Petromyzontidae) nėra žuvys, bet už žuvis žemesnės organizacijos stuburiniai gyviai. Prie žuvų priskiriami minagai praktiškais sumetimais.

Nuo žuvų jie skiriasi gana ryškiais požymiais, būtent:

  1. minagai neturi porinių pelekų — visos žuvys juos turi,
  2. minago žiotys nesučiaupiamos — apskritos,
  3. minagai turi judomą liežuvį, ko musų žuvys neturi,
  4. žiaunos sutvarkytos ne žiaunų lankais po vienu žiaunadankčiu, kaip pas mūsų žuvis, bet randami žiaunų skylėse — maišuose po septynius iš kiekvieno krūtinės šono,
  5. nosies landų viena, tuo tarpu visos žuvys turi dvi landas,
  6. minagai bestriegiai, kas mūsų žuvų tarpe reta.

Nuolat mūsų vandenyse gyvena tik viena rūšis — minagas upelinis (Petromyzon planeri BĮ.). Tai mažiausia visų minagų ir ūkiš­kos reikšmės neturi.

Kitas minagas, tai minagas jūrinis (Petromyzon marinus L.). Jis užklysta labai retai į Nemuno žemupį pavieniais egzemplioriais ir todėl jo plačiau neliesime.

Ilgiau sustosime ties minagu upiniu (Petromyzon fluviatilis L.), kuris turi mūsų kraštui didelės ūkiškos reikšmės.

Šis minagas gyvena jūroje ir neršti atkeliauja į Nemuną ir jo įtakus.

Minagas upinis siekia 40-50 cm. ilgio ir rudenį, kada jis mūsų vandenyse pasirodo, jo nugara būna nudažyta bronzos spal­va. Šonai šviesesni, papilvė visai balta. Neršto metu, pavasarį, spalva keičiasi į melsvą.

Minagas minta išnaršomis, smulkiais gyvūnėliais ir kartais pri­sisiurbia prie žuvų (reikia manyti, nesveikų) ir minta jų syvais.

Ypatingai įdomus yra šių minagų dauginimasis ir todėl ties juo ilgiau stabtelsime. Neršia minagas vieną kart gyvenime, kai subręsta ir atkeliauja į gelius vandenis.

Jau prieš kelionę į upes neršti pasiruošusių minagų skilviai su­nyksta — atrofuojasi, minagai daugiau nebeminta visai ir iki neršto gyvena iš savo kūno medžiagų ištekliaus.

Kad minagai ir menki plaukikai, vistik jie nugali mūsų Nemuno ir jo įtakų sroves ir rudenį pasiskirsto upėse bei upeliuose, kuriuose peržiemoja, ir pavasarį, vandeniui sušilus, balandžio — gegužės mėn. minagai ima neršti. Neršia jie srauniose upių vietose ir tam tikslui krauna primytiviškus akmenų lizdus.

Pieniai ir ikrės tam tikslui nuplaukia nuo neršyklų prieš srovę, prisisiurbia prie jiems pakeliamų akmenų ir juos iškėlus duodasi sro­vės nešami iki neršyklų. Neršyklas pasiekę minagai paleidžia akme­nis ir tokiu būdu sukraunamas lizdas neršėti. Virš lizdo renkasi mi­nagai ir neršia. Išnaršos krenta į akmenų tarpus, aišku, patenka ir už akmenų. Tokias į akmenų tarpus nepatekusias išnaršąs sunaikina įvairios mesėdės ir plėšrios žuvys, kurios nerštus lydi.

Kadangi prieš keliantis Nemunu minagai turėjo sunykusį skilvį ir per žiemą gyveno iš kūno medžiagos išteklių, tai po neršto minagų jėgos visai išsenka ir jos miršta.

Pastebėta, kad miršta minagai poromis pienis prie ikrės prisi­siurbęs. Negyvus minagus galima rasti gegužės mėn. sekliose upių vietose.

Bendrai imant, žuvų lavonai ypatingai vasaros metu bakterijų nepaprastai greit supūdomi; lygiai ir minagai greit supūva ir iš atke­liavusių pas mus iš rudens minagų armijos palieka tik akmenų lizduo­se greito deguoningo vandens plaunamos besivystančios išnaršos.

Minagų biologija atskleidžia mums dar vieną įdomų lapą, bū­tent, iš išnaršų išsirita tik kūno forma į minagas panašios aklos ler­vos. Jos turi sučiaupiamas žiotis, jų žiaunų skylės randamos sek­liam, juos jungiančiam, griovely. Ilgai ši lerva buvo laiko­ma atskira žuvų rūšim (Ammocetes), o mūsų žvejų ir iki šiolei va­dinama, kaip pamatysime vėliau, gana tikslingai, graužavirba arba vingiliu, dar kiti minagų lervas laiko ungurio jaunikliais. (Grauža­virbom vadina Merkio baseine, o vingiliais — Nemune, ties Kaunu ir Jurbarku).

Graužavirbos labai vikrios, slidžios ir stiprios. Sugautos jos lengvai praslysta pro nestipriai suglaustus pirštus ir patekusios į vandenį tuoj „įsigraužia“ virpėdamos visu kūnu į dugną. Ši savybė apsaugo bejėges aklas graužavirbas nuo išnaikinimo už jas stipres­nių ir didesnių plėšrių žuvų.

Gyvena graužavirbos smėlėtam dumble gana srauniose upių vie­tose. Čia jas žvejai pavasarį kasa didesnėms plėšrioms žuvims, kaip ungurys ir vėgėlė, gaudyti. Jas naudoja šiam tikslui daugiausia to­dėl, kad jos ant kablio, kad ir nugarstygę pervertos, ilgai neužmiega.

Graužavirba 3-4 metus dumble išgyvenusi praregi, žiotys pasi­daro apskritos — nesučiaupiamos, iš graužavirbos virsta minagas, ir tada jis keliauja upėmis į jūrą, ten ganosi, stiprėja ir bręsta, kad at­keliavus vėl į mūsų vandenis savo gyvenimo tikslo pasiekti — neršti. Minagų mėsa skani ir plačiai vartojama įvairiuose pavidaluose. Ji nelengvai virškinama ir dėl to ne visų vienodai mėgiama. Labai mėgia­mi minagai Klaipėdos krašte ir čia jų daugiausia suvartojama.

Daugiausia jų pagauna tamsiomis rudens naktimis, kada jie ke­liauja iš Kuršių Marių į Nemuno atsišakojimus. Ypatingai geros vietos gaudyti tai Skirvytės šaka, ties Skirvytės kaimu. Čia minagų daugiausia sugaunama.

Pirmoms minagoms pasirodžius (rugsėjo mėn. gale) į upės dug­ną, per visą jos plotį, kalamos ilgos kartys, ant jų užmaunami kil­pomis venterių kuliai ir sparnai. Sparnai vieno venterio taip glaudžiami su sparnais kitų, kad jokių landų neliktų.

Venterių pastatymas ilgas ir varginantis darbas. Dirba jį vyrai, keli susidėję talkon, nes vargingiems žvejams pavieniui įsigyti tiek venterių, kad užtvėrus Skirvytę, nėra galimybės. Venteriai pastato­mi ir stovi per naktį. Iš ryto, brėkštant, krečia žvejai grobį iš ven­terių į laivelius ir gabenasi į namus, kur minagai apdirbami parda­vimui.

Klaipėdos krašte mėgiami kepti minagai. Žvejų moterys sugau­tus minagus iš pradžių pasūdo tam tikruose induose, o vėliau kepa ant žarijų. Šitokius keptus minagus klaipėdiečiai labiausia mėgsta. Ir vos tik pasirodo pirmieji minagai, kaip jų keptų atsiranda visose Mažosios Lietuvos karčiamose ir restoranuose. Klaipėdoje prieš Pasaulinį karą uosto karčiamose, kurios pirmos gavo keptų minagų, iššaudavo iš singalinės patrankėlės ir ant karties iškabindavo raudoną vėliavą. Didžiojoj Lietuvoj keptų minagų gauti negalima, bet užtat gaunama jų rudenį ir žiemą žaliam pavidale. Labiausiai pas mus paplitę ma­rinuoti minagai.

Pastebėta, kad pastaruoju laiku atkeliaujančių minagų būriai metai iš metų mažėja. Šis paleozoinio periodo silūro epochos gyvis nyksta — gaila!

K. S.

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
30 × 17 =


Įrašai kategorijoje

apalai 480x384 - Šapalas

Šapalas

J. Elisonas “Kosmos” 1935 m. Šapalas pažinti ir nuo artimų jam žuvų,
Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
X
Eiti į Viršų