Medžių balsai

Medžių balsai

“Mūsų girios” 1938 m. J. J.

Kiekvienas medis turi savo balsą. Linksmiausias yra beržo, kada jis skleidžia švelniai žalius, nuo jaunatvės susiraukšlėjusius lapelius. Lengvai šlamančių lapelių balsas silpnas, bet linksmas ir malonus. Žinoma, daug reiškia čia pavasaris. Bet ir vasarą smulkiuose lape­liuose, o rudenį be lapų beržo šakose vėjas švilpauja linksmiau, negu kituose medžiuose. Saulė beržą myli, ir jis be saulės gyventi negali. Maloniai blizga daugybė jo lapų kaitrios saulės spindulių glamonė­jami ir, galop įkaitinti kiaurai, bet nenuvytę visai, ilgai-ilgai kaip auksas dega aiškioj rudens saulėtoj dienoj: beržas negali pamiršt kaitrios saulės spindulių.

Drebulė auga tokiose pat vietose, kur ir beržas, bet koks nuo­bodus šis medis! Su nusiminusiu šnabždesiu, lyg baimės pilni, amži­nai drumzlini drebulės lapai prie mažučio šalčio, staigaus vėjo sūku­rio ar šalto lietaus vysta, įgauna murzinai rausvą spalvą ir krinta. Nuogose drebulės šakose rudens vėjas staugia ir girgžda.

Pušis skamba visuomet aiškiai. Nevėjuotoje vidurdienio kaitro­je, kada šile kvepia medumi ir sakais, kada ten viskas mieguistai tyli ir tik vabzdžiai tai šokinėja, tai skraido, senos pušys net tokioje ra­mumos valandoje nepaliaujamai dainuoja savo dainą. Einančiam žmogui tos dainos beveik negirdėt, jis turi atsigulti ir pažiūrėti į viršų. Tada žmogus išgirsta šią stebuklingą, kaip pasaulis seną, dainą, ir tada pamato, kas ją dainuoja: žalios viršūnės, lengvai siūbuodamas, vos-vos skamba, ir tūkstančiai silpnų, šnabždančių balsų susilieja į ilgą saldžiai ūžiantį garsą. Apie ką dainuoja šilo viršūnės? Ogi apie tą patį, apie ką šnabžda, bėgdama į krantą, banga. Ar čia pasaka, ar čia daina — žmogus sunkiai suvokia: jis kada tai girdėjo tikrai, aiškiai, bet dabar pamiršo.

Kada sūkuriais sukdama ir viską pakeliui griebdama trankosi audra, galingu choru ją lydį senas šilas.

Pučiant piktam vėjui, nuobodžiai staugia eglė. Silpnam, švel­niam vėjeliui dvelkiant ji tyli: nėra už ko vėjeliui užsikabinti eglės smailioj viršūnėj, lyg pirštu rodančioj dangų. Po nusvirusiom senų eglių šakom tamsu, drėgna, tuščia. Nemėgsta jų paukščiai, nemėgsta žvėris, žmogus. Tyliai stypso ji arba bjauriai staugia. Nejaukus me­dis, gero balso eglė neturi.

Ąžuolas — rėksnys. Dėl kiekvieno lapelio su vėju jis sukelia didžiausią triukšmą. Vėjas suka, trauko, pešioja, stengdamasis nu­rauti ąžuolo lapus — taip patogu užsikabinti už jų, — bet ąžuolas neduoda ir laiko juos labai stipriai. Dantėti, stori, patvarūs ąžuolo lapai ilgai vėjui šnabžda,kad jis atsitrauktų, šnabžda primygtinai, įti­kinančiai, senu, rimtu balsu. O vėjas vis pešioja ir, staigiai netekęs kantrybės, trauko. Tada visi lapai,visos juodos, kreivos ir, žinoma, stiprios, kaip viskas pas ąžuolą, šakos — visi šaukia, barasi, rėkia žiauriais, virpančiais balsais. Daug nudžiūvusių ąžuolo lapų krinta, bet kiti pageltę, mirę, net žiemą, apipustyti sniegu, visgi pasilieka ant medžio ir šlama, šnabžda, šnabžda. Užsispyręs, sausas, šiurkštus šnabždesys, bambėjimas mirties užmiršto senio. Nuogos, juodos, krei­vos šakos rėkia šiurkščiai, piktai. Net vienišas ąžuolas rudenį urzgia, lyg plėšrus žvėris sapnuodamas. O ąžuolyne balsas, lyg per audrą jūroje.

Klevas šnabžda švelniai, šlamėdamas karpytais savo lapais, ku­rie saulės kaitroje duoda raizgytus šešėlius. Jis sutinkamas kartais miško tankmėj vienas, kur joks žmogus negalėjo jo čia pasodinti. Kaip jis čia pakliuvo? Koks paukštis atnešė sėklą, kodėl nenustelbė kaimyniniai augalai? Iš šešėlio jau matyti, kad jis čia svetimas, visa jo išvaizda, visas elgesys sako, kad jis iš pietų, iš ten, kur puikios ir didelės gėlės, kur dideli medžiai, gražiai karpytais lapais.

Tarp beržų ir pušų klevo balsas skamba savotiškai, baimingai. Su šalčiu ir vėju klevas visai nesiginčija: pirmam stipresniam šalčiui spustelėjus, jis pasiduoda ir, paraudęs, iškart palieka nugalėtu, nusi­rengia, greit numesdamas stambius savo lapus.

Krosnyje, prieš galutiną išnykimą, prieš mirtį, kuri sulygina viską ir visus, lygios įvairių veislių malkos. Bet po to, kai malkos sudega, vėl paslaptingai ir neginčijamai iškyla kiekvieno medžio savybė. Vėl, lyg girdisi kiekvieno balsas, liudijąs, kuris iš jų gyveno džiaugsmin­gesnių gyvenimu, arčiau draugavo su saule, pasiėmė daugiau spin­dulių.


Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
16 × 4 =