Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

15 - Medžioklėje su skalikais

Medžioklėje su skalikais

Medžiotojo dienos

Trys „prisiekę“ medžiotojai susitarėme iš Panevėžio arkliais važiuoti į Pišos mišką pamedžioti su skalikais. Išvažiavome gerokai prieš auštant, nes iki medžioklės vietos buvo 15 kilometrų kelio.

Auštant mes trys ir keturi mūsų padėjėjai — skalikai pamiškės ūki­ninko kieme išvirstame iš vežimo. Čia pat medžiojamas miškas. Skali­kai plėšiasi nuo diržų. Tačiau mes jų neleidžiame, nes laukiame dar dvie­jų medžiotojų, kurie taip pat žadėjo atvažiuoti išbandyti medžioklės su skalikais.

Ir mes ir skalikai nerimaujame, nes medžioklė rytą, kai dar nėra visiškai „atšalę“ gyvių naktiniai pėdsakai, yra geriausia. Bet pažadėjo­me palaukti, tad nepatogu neišlaikyti žodžio. Todėl, nors ir nekantrau­jame, vis dėlto laukiame.

Netrukus pasigirsta pažįstamas automobilio signalas. Štai, ir jie čia. Vienas skalikų atžvilgiu „neutralus“, o kitas, nors ir azartinis medžioto­jas, tačiau nemėgstąs medžioti su skalikais ir neturįs supratimo apie šios rūšies sportą. Tačiau, susidomėjęs intriguojančiais iš medžioklių su ska­likais pasakojimais, ir jis panoro tokią medžioklę išbandyti.

Diena nedaug žadanti: saulėta, nėra rasos ir kiek vėjuota. Susiruošiame ir visi einame į mišką. Šunis paleidžiame į kimsuotą jaunuolyną, kuriame laikosi stirnos ir lapės. Patys prasiskiriame ir, sutarę, kurios krypties reikia laikytis, traukiame į priekį. Nors miškas ir nedidelis, bet jame paklysti labai lengva, nes nėra kvadratinių linijų.

Aš einu slėniu per retą lapuotą jaunuolyną ir klausausi, ar nepradės kuris nors šuo skalyti. Priešakyje, įtartinai vizgindamas uodega, prabėga mano Meškis ir dingsta už karklynų, tarp sudžiūvusių aukštų smilgų. Šunes ilgai tyli. Mes vienas su kitu susišaukiame, kad nepamestume krypties.

Staiga mano Meškis, tiesiog springdamas iš susijaudinimo (jis yra karštas varikas), pradeda visa gerkle rėkti—skalyti. Nors ir netoli manęs

Meškis kėlė surastą gyvį, bet aš nespėjau jo pamatyti. Tačiau iš „trenks­mo“ atrodo, kad buvo pakeltos stirnos. Prie Meškio tuojau prisijungia ir kiti trys šunes. Miškas tik skamba nuo jų harmoningų sutartinės akordų. Skalijimas tolsta pavėjui, ir netrukus jau visiškai jo negirdėti.

Nors skalijimo negirdėti, aš tolyn neinu ir lūkuriuoju, nes gyvis turi grįžti maždaug į tą pačią vietą, iš kurios pakilo, o šunes jo taip lengvai nepaleis.

Randu platų ąžuolo kelmą. Patogiai atsisėdęs, stebiu rudens gamtą ir ausimis noriu sugauti skalijimo garsus. Tačiau jų negirdėti. Vėjas lengvai siūbuoja medžių viršūnes, ir jie ošia užburtą liūliuojančią miško dainą. Blankūs rudens saulės spinduliai glamonėja šalnos pakąstus pa­geltusius drebulės lapus, kurie, baigdami savo amžių, konvulsingai virpa, lyg reikšdami baimę dėl artėjančios žiemos. Štai, nuo viršūnės atitrūkęs vaškinis lapas kaitulio ratu ilgai sukasi ore, kol prisiglaudžia prie minkštų samanų.

Mano svajones nutraukia vos girdimo skalijimo garsai. Nustoju kvėpuoti ir įtempiu klausą. Dabar vis aiškiau girdžiu, jau iš priešingos pusės, mano Meškio aukštą tenorą. Pamažu varymas artėja į mane. Pa­siruošiu ir laukiu. Kitų medžiotojų nematau ir negirdžiu. Varymas krypsta į šoną nuo manęs, bet netrukus vėl pasiduoda į mano pusę. Priešingoje pusėje karštai skalija kiti trys šunes, tačiau gyvis juos veda tolyn, skalijimas silpnėja, ir vėl jo nebegirdžiu. Meškis artėja, ir, mano apskai­čiavimu, tuojau turi pasirodyti gyvis, bet jo vis dar nesimato. Iš varymo atrodo, kad šuo seka stirną. Aš stoviu tokioje vietoje, kad stirna manęs neturėtų aplenkti. O gal lapė veda Meškį? Tada aš jos tikrai nepama­tysiu. Noriu pabėgti ir užimti poziciją lapei laukti, tačiau tai daryti jau per vėlu.

Staiga ir visai netikėtai iš šono, už kokių 30 žingsnių, švysteli, lyg tai stirnos, siluetas, kuris dingsta už tankaus karklyno. Nenoromis širdis pradeda smagiau plakti. Stoviu, kaip įkastas, nes jaučiu, kad už karklyno yra gyvis, kurio nematau ir kurį bijau išgąsdinti. Meškis artėja. Iš už karklyno, per aukštas sudžiūvusias smilgas šonu į mane lengvu šuoliu bėga stirna ir tuojau užlenda už kito karklyno, po to už trečio ir galop įsmunka į retas atžalas. Stirna yra šūvio atstume, tačiau jokiu būdu negaliu įžiūrėti ragų. Kada iš atžalyno ji perbėga pievą, aiškiai matau vieną stambų ragą, tačiau šauti jau per toli.

Čia pat pasirodo ir Meškis. Jis, nors po valandos darbo ir privargęs, vis dėlto dar energingai ir ritmingai skalija ir seka stirnino pėdsakais. Gaila darosi šunies, kuris dėl mano neakylumo turės vėl nemažiau laiko vargti, kol antrą kartą sugrąžins šį stirniną.

Man begalvojant apie skaliko vargą ir užsispyrimą persekioti laukinį gyvį, už kokių 200 žingsnių pasigirsta šūvis, ir po trumpo laiko Meškis varymą nutraukia. Skubu į tą vietą. Randu vieną kolegą, bedarantį stirninui pirmo reikalingumo „operacijas“, o Meškį — belaukiantį savo porcijos.

Pasveikinau kolegą su laimikiu, ir abu apžiūrime trofėjus — ragus. Tas pats mano matytas stirninas su vienu ragu. Kitą ragą jis, matyti, jau suspėjo numesti. Čia pat atsiranda ir kiti du kolegos: „neutralusis“ ir ne­mėgstąs medžioklių su skalikais. Ir pastarieji dabar jau pradeda reikšti medžioklei su skalikais šiokių tokių simpatijų.

Susitvarkę ir kits kitam padėdami, nešame stirniną į čia pat pamiš­kėje esantį vienkiemį. Meškis, gavęs savo porciją, jau anksčiau dingo, o kiti šunes kur tai toli skalija. Po kiek laiko ir Meškis prie jų prisi­jungia. Su laimikiu skubame į vienkiemį, kad greičiau galėtume užimti naujas pozicijas.

Išeiname į valdinio miško pakraštį. Priešakyje privatus kimsynas ir čia pat ūkininko trobos. Šunes kur tai toli skalija. Žiūriu ir savo akims netikiu. Nuo ūkininko sodybos, tiesiai į mus, lyg apakusi, lengvu šuoliu traukia lapė. Paskubomis kolegoms pasiūlau praretėti. Pats pabėgau kiek dešiniau. Vos spėjau įdėti šovinius, ir lapė čia pat. Tačiau šauti negaliu, nes įsimaišė tarp ūkininko galvijų. Po kelių sekundžių leidžiu šūvį, ir gražus lapinas baigia savo kelionę. Lapės pėdsakais neužilgo atei­na ir visi šunes.

Sutvarkę laimikius, per kimsyną traukiame atgal į mišką. Čia pat iš po kojų iššoka zuikis. Tačiau šauti nė vienas negalime, nes zuikis maišosi tarp šunų, kurie su didžiausiu rėksmu puola jį vytis. Zuikis įbėga į mišką, bet tuojau grįžta atgal ir per lauką šunis veda į privačius krūmokšnius. Jis daro didelį ratą ir per tą patį lauką grįžta atgal į mišką. Mes prasiskiriame. Aš skubu į miško kampą, tačiau nesuspėju, ir zuikis įsmunka į mišką, o šunes paskui jį.

– Kokie čia jūsų tie skalikai ir kokia su jais gali būti medžioklė? Juk jie puikiausiai matė, kur mes esame, bet zuikio mums neužvarė, — daro už­metimą nemėgstąs su skalikais medžioti kolega.

– Skalikai gyvį seka pėdsakais ir savo skalijimu nurodo gyvio bėgimo kryptį, o medžiotojas pats turi orientuotis, kaip gyviui pastoti kelią, — paaiškinu gerbiamajam kolegai ir priduriu, kad ir varovai — žmonės ne visados išvaro gyvį norima kryptimi.

– Taip tai taip. Bet man ši jūsų medžioklė su skalikais nepatinka, — aiškinasi kolega ir rengiasi važiuoti namo.

Šiaip taip jį įkalbame dar pabandyti laimę su lapėmis. Sutinka. Su šunimis einame į kimsyną, kuriame lapių netrūksta. Šunes išsiskirsto ir dingsta tankumyne. Ilgai laukti nereikėjo, nes tuojau prasidėjo vary­mas. Aš lendu į tankumyną. Pasirenku su prošvaistėm patogią lapei laukti vietą. Šunes persiskyrė į dvi, o vėliau — į tris grupes. Vadinasi, šunes varo tris gyvius.

Aš iš vietos neinu, nes vienas kuris nors trijų varomų gyvių ir manęs neaplenks. Šunes varinėja po tankumynus. Reiškia, varo lapes. Vieno šuns varymas krypsta į mano pusę. Tačiau šuo dar toli. Staiga kairėje pu­sėje, už kokių 20 žingsnių, visu smarkumu švysteli lapės siluetas. Nors netoli, bet nespėju jos pagauti ant taikiklio, ir ji dingsta tankumyne. Ma­tyt, ji pirma mane pamatė.

– Maža laimė tam medžiotojui, kurį lapė pirma pamato, — teisingai yra išsireiškęs kažkuris senas medžiotojas.

– Ūu… ūūu… kur velnias jus nunešė, — perpykęs keikiasi kolega, nemėgstąs medžioklių su skalikais.

Jis netoli. Už kokių 100 metrų nuo manęs. Tačiau aš neatsiliepiu, nes šunes karštai varinėja aplink mane. Be to, dar bijau, kad ir kolega bešūkaudamas nenubaidytų gyvio.

– Ūu… ūūu… aš pasiklydau, išveskite mane iš miško ir trauk jus velnias su jūsų tokia medžiokle, — dar labiau perpykęs šaukia jis, tačiau jau iš kitos pusės ir kiek nutolęs.

Nei aš, nei kiti kolegos neatsiliepia. Matyt, ir jie taip elgiasi, kaip ir aš.

Staiga prieš save girdžiu silpną, tačiau įtartiną, sausos šakelės lūžį. Įtempiu klausą ir sustingstu. Kelių sekundžių įtemptas laukimas. Už ko­kių 25 žingsnių, štai, iš už kelmo iškiša galvą lapė. Ji uosto orą ir atidžiai klausosi šunų skalijimo. Tačiau manęs ji nemato. Stoviu, kaip įkastas, nes mažiausias judesys ją gali pabaidyti, ir tada kimsyne nesuspėčiau pa­leisti tinkamo šūvio. Meškis artėja. Lapė žingsniu pasiduoda į priekį. Kada ji užeina už sekančio kelmo, keliu šautuvą ir, radęs gerą progą, lei­džiu šūvį. Ji krinta vietoje. Paskui ją atskuba ir išvargęs Meškis.

Išgirdęs mano šūvį, „piktasis“ kolega, kuris netoli buvo, ateina pas mane, siųsdamas mūsų visų adresu įvairiausius „sveikinimus“. Tuo tarpu pasigirsta karštas dubletas. Šunų skalijimas nutyla.

Aš pasiklydau, šaukiu jus, betiksliai klampinėju po kimsyną, o tu tyli, kaip vandens į bumą paėmęs, — įširdęs barasi „piktasis“ kolega.

Tuo tarpu besišypsodamas ateina gražiu lapinu nešinas „neutralusis“ kolega ir reiškia pasitenkinimą medžiokle su skalikais.

– Trauk jus velniai su jūsų tokia medžiokle. Veskite mane iš miško, ir aš tuč tuojau važiuoju namo ir savo gyvenime daugiau į tokias kvailas medžiokles nevažinėsiu, — pareiškia „piktasis“ kolega.

Bandėme jį perkalbėti dar nors kiek pasilikti, nes medžioklė nebuvo nė įpusėjusi. Tačiau jis kategoriškai atsisako dalyvauti toliau medžioklėje.

Visi trys einame susisiekimo priemonių link. Du išvargę šunes eina kartu. Iš po kojų pakyla zuikis. Šunes puola paskui jį. Zuikis daro vi­sai mažą ratą ir traukia į mus. Kiek prasiskiriame. Zuikis išeina tiesiog ant „piktojo“ kolegos, ir jis zuikį įsideda krepšin. Dabar jis šiek tiek at­vėsta, tačiau nuo sumanymo važiuoti namo neatsisako. Žygiuojame to­liau, šunes dingsta.

Kur tai toli girdėti likusių dviejų šunų skalijimas, vis artėjąs į mus. Po kiek laiko visi šunes susijungia ir traukia į mūsų pusę. Vėl prasiretiname. Ir vėl „piktasis“ kolega paima zuikį. Dabar jo veide jau matyti šioks toks pasitenkinimas. Mes panaudojame savo gražbylystę, ir jis nu­sileidžia: sutinka dar kurį laiką pamedžioti.

Vėliau laimė pakrypsta į „piktojo“ kolegos pusę: jis pradeda vieną po kito guldyti zuikius. Jau jis turi penktą. Nuošaliau stovėdamas matau, kaip patenkinta šypsena, atidavęs šunims zuikio kojas, dar traukia iš krep­šio sumuštinius ir juos dalija skalikams. Iš „piktojo“ kolegos pasidaro malonus ir apie važiavimą namo nė negalvoja.

Iki pavakario mes dar sumedžiojame po vieną — kitą zuikelį, o ma­lonusis kolega suskaito jų ligi astuonių.

Dienos medžioklės rezultatai: 3 lapės, 1 stirninas ir 17 zuikių.

Baigus tą medžioklę, „piktojo“ kolegos bloga nuomonė apie medžiokles su skalikais pasikeitė gerojon pusėn. Ateityje jis visada drauge su mumis vykdavo į tokias medžiokles, o krepšyje turėdavo gerą atsargą sumušti­nių ir mūsų padėjėjams — skalikams.

Gaila, kad dabartinėse sąlygose medžioklės su skalikais teteikia tik malonių prisiminimų.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
8 + 11 =


Įrašai kategorijoje

tetervinai medžiuose 480x384 - Tetervinų medžioklė

Tetervinų medžioklė

J. S-kas “Mūsų girios” 1932 m. Balandžio mėnesiui įpusėjus, kada beveik sniegas
Mėsytė 480x384 - Žvėrienos laikymas

Žvėrienos laikymas

S. P. “Medžiotojas” 1932 m. Kiekvienam medžiotojui pravartu žinoti, kaip išlaikyti žvėriena,
hunter man at a fire in the forest rfppglrvg thumbnail full01 480x384 - Draugas

Draugas

Sklaidydamas savo medžioklinių užrašų lapus, prisiminiau vieną epizodėlį iš senų laikų, iš
X
Eiti į Viršų