Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

wood skull antler - Medžioklė

Medžioklė

Istorija/Medžioklės istorija

G. Isokas 1979 m.

Ką rodo iškasenos

Prieš 14-15 tūkst. metų, iš Lietuvos traukiantis ledynams, žemu­čių krūmokšnių lapus skabė gauruotieji raganosiai, pešė žolę, sliuogino mamutai, kurių kaimenė Lietuvoje galėjo siekti tūkstantį žvėrių. Kai mamutas, prisiėdęs žolės, lapų, suradęs duburį, siurbdavo vandenį, vyrai su ietimis (kurių antgaliai būdavo akmeniniai ir kauliniai), lazdo­mis su pritvirtintais akmenimis mušdavo galiūną. Neretai raganosiams ar mamutams arti vandens telkinių ar takuose į girdyklas įruošdavo ša­komis užslėptas duobes. Su pasalon įkliuvusiu žvėrimi lengviau būdavo susidoroti. 1830 m. beveik visas mamuto skeletas rastas netoli Gardino, Nemuno pakrantėje. 1859 m. Kauno rajone, prie Jiesios upelio, aptikti mamuto dantys, o 1953 m. — iltis. Mamuto kaulų atkasta Barzdūnuose (Šilutės raj.), Kurmaičiuose (Kretingos raj.), Neryje (Kauno raj.), Nemuno pakrantėje (prie Aleksoto). Kaune, Aleksoto kalne, rasti ma­muto dantys, o ties Obiške (Telšių raj.) — liemens ir kojų likučiai. 1957—1966 m. Naujosios Vilnios žvyro karjere aptikta mamuto dantų. Tačiau bene pats įdomiausias 1957 m. Vilniaus Antakalnio lobis – keturiasdešimt sveikų mamuto kaulų. 1928 m. Antakalnyje iškastas ir artimiausio dabartinio afrikinio baltojo raganosio giminaičio — gau­ruotojo raganosio — beveik 5 m ilgio šlaunikaulis.

Prieledyninio augalijos laikotarpio gyvūnas avijautis sverdavo 200 — 300 kg. Ilgais rudais plaukais apaugęs buvo žemų jo kojų laikomas kūnas. Pasaulyje dar liko apie 25 tūkst. avijaučių: Grenlandijoje (18 tūkst.), Arktikos salose (3,5 tūkst.), Aliaskoje (800). Tai irgi Lietu­vos gyvūnai. Penkiasdešimt avijaučių 1974 m. ir vėliau atvežta į Taimyro tundrą iš Aliaskos ir Kanados.

Prieledyniniu laikotarpiu veisėsi ir šiauriniai elniai, dabar gyve­nantys Karelijoje, Sibiro taigoje, Taimyro pusiasalyje. Netgi XIX a. jie dar atklysdavo į Pamaskvės miškus. Tarp Vislos ir Nemuno upių aptikti 73 dirbiniai iš šiaurinio elnio kaulų.

Medžioklė, dar paleolite tapusi pragyvenimo šaltiniu, išsilaikė iki mūsų dienų. Nežinodami geležies, žmonės medžioklės įrankius dirbdi­nosi iš žvėrių kaulų. Mezolito ir neolito (IX —III tūkstantmečių p. m. e.) stovyklavietėse bei piliakalniuose archeologai atkasė kaulinių durklų, ietigalių, strėlių antgalių, net kirvių, pasidirbdintų ne tik iš šiaurinių elnių, bet ir kitų žvėrių (briedžių, tauriųjų elnių) kaulų bei ragų. Turėdami palyginti menką ginkluotę, žmonės stambius žvėris (taurus, briedžius, elnius ir kt.) medžiodavo, kolektyviai juos apsupę, kartais net patys nuo jų nukentėdamai. Migonių (Kaišiadorių raj.), Nemenčinės (Vilniaus raj.) ir kituose piliakalniuose aptikta barsukų, stumbrų, šernų, taurų, voverių, briedžių, elnių, kiaunių ir kitų žvėrių kaulų. Matyti, kad ka­daise žvėrių mėsa pranoko augalinį maistą.

XIII —XX a. žvėrys

Medžioklė iki XVI a. pralenkė miško pramonę. Kad žinotume, ką medžiojo protėviai, aprašysime senovės žvėris ir paukščius. Pami­nėsime tuos atstovus, kurie išnyko, palikdami savo vietoje tik susikryž­minusias gyvulių rūšis. Kiti čia žemiau aprašyti žvėrys taip pat buvo iš­nykę arba reaklimatizuoti.

Dar iki VI tūkstantmečio p. m. e. iš taurų išsivystė naminės karvės. Tačiau žmonės, užmiršdami taurų kažkada padarytą paslaugą, akmens amžiaus epochoje ir vėliau medžiodavo taurus dėl mėsos, gražių baltų ragų bei kailio.

Iš vaikystės prisimename legendą apie Vilniaus miesto įkūrimą. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas tarp Vilnelės ir Neries ošian­čiose giriose medžiojęs taurus. 1953 m. Joniškio raj., reguliuojant Mū­šos vagą. Rūdiškių kaime išversta tauro kaukolė. Lieknos pelkėje (Ramygalos apylinkėse) iškasta tauro kaukolė su ragu, o Pūkiškio ežere (prie Vabalninko) žvejai tinklu išvilko tauro kaukolę su ragais ir dan­timis. Nemaža vietovardžių (Tauragė, Tauragnai, Taurakiemis, Taurapilis ir kt.) rodo dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvus taurų. (Manoma, kad ir taurės pavadinimas kilęs iš tauro.)

Tauras 480x354 - Medžioklė
Tauras (Bos primigenius)

Iš Marienburgo pilies skolų knygų matyti, kad 1399—1409 m. Rytprūsiuose (prie Karaliaučiaus) ir Lietuvoje dar gyveno taurų. Jie ganydavosi girių pievose. Rudenį ir žiemą mito gilėmis, medžių ir krū­mų šakelėmis. 1548 m. į Lenkiją apsilankius vokiečių diplomatui S. Herberšteinui, čia nukaunamas tauras, o 1563 m. taip pat pagerbia­mas popiežiaus nuncijus. 1529 m. Lietuvos Statutas nenumatė baudų už taurų medžioklę: vadinasi, šių žvėrių čia jau nebebuvo. Nuo XVI a. šie žvėrys tesilaikė Jaktorovo girioje (apie 30 km nuo Varšuvos). 1627 m. ir ten krito paskutinė patelė — pasaulyje nebeliko taurų.

Panašaus likimo susilaukė ir miškiniai arkliai, vadinti tarpanais, Lietuvos žemėje pasirodę prieš 12 tūkst. metų. Rusvaplaukių, su juodais išilginiais dryžiais ant nugarų, nedidukų, vėjui atmetusių ilgus karčius ir uodegą, tarpanų kaimenės ganėsi miškų pievose. Jei gerti įsinorėdavo, paskui vedlį – eiklų eržilą – į paupes ar paežeres traukdavo. Kol žvėrys vėsų vandenį gerdavo, vedlys nuo aukštumos į šalis dairydavosi. Pamatęs raitelį ar vežimą, sužvengdavo, ir visa kaimenė į miškų gilu­mas, keldama dulkes, nušuoliuodavo. Vedlys visuomet risnodavo pasku­tinis. Tarpanai — miklūs ir eiklūs žirgai. Žmonės jau seniai juos prijau­kino. Manoma, kad iš tarpanų kilusi žemaitukų arklių veislė. Buvo me­tas, kai vieni laukiniai arkliai laisvi ganėsi miškuose, o kiti jau tarnavo žmonėms. Ant jų būdavo jojama, o kumelių pienas vartotas maistui. Viduramžiais Vakarų Europoje laukinių arklių mėsa garsėjo kaip ska­nėstas. Tik vėliau arklius imta kinkyti į plūgą, vežimą, roges. Retėjo miš­kai, daugėjo juose sodybų, o tarpanų mažėjo, nes jie pravertė žmonėms.

1414 m. į Lietuvą atvyko Flandrijos keliautojas Žiliberas de Lanua, kuris Trakuose apžiūrėjo Vytauto žirgyną ir ten matė tarpanų. Matyt, ir XVI a. giriose ganėsi tarpanų, nes baudas už jų sumedžiojimą numato 1529 ir 1588 m. Lietuvos Statutai (I ir III). Deja, baudos jų neišgelbėjo. 1808 m. Pietų Lenkijoje buvo atiduoti valstiečiams 20 paskutinių tarpanų. Prūsijoje 1914 m. keli tūkstančiai varovų apsupo Dusburgo miške paskutinius tarpanus, o medžiotojai juos nukovė.

Tarpanų savybių turi laisvėje gyvenantys Belovežo girios arkliai.

Tarpanas 480x340 - Medžioklė
Tarpanas (Equus ferus)

Kitaip susiklostė stumbrų (Bizon priscens) likimas. Įžengę į Lietuvos žemę prieš 8 tūkst. metų, jie gyveno daug tūkstantmečių. Jų kaulų itin gausiai rasta prie Punios (Alytaus raj.), Trakų, Vilniaus, Kapsuko, Tel­šių, o mažiau — Balčininkėlių (Prienų raj.), Dovainonių, Migonių (Kaišiadorių raj.), Juodonių (Rokiškio raj.) Nemenčinės (Vilniaus raj.) ir kituose piliakalniuose bei senovės gyvenvietėse. Stumbro mėsa — seno­vės lietuvių valgis. Žmonės tikėję slaptinga stumbro odos galia. Supjaustę ją į dirželius, įsukę į kitą odą, žmonės nešiodavo po kaklu kaip amu­letą, saugantį nuo nelaimės.

Stumbras — stambiausias Europos žvėris, sveriantis iki tono. Už 150 metrų iš muskuso kvapo, kurį žvėris skleidžia, pajusdavo jį medžiotojai. Patelės ir patinai raguoti, iškiliakupriai (labai aukšta nu­garos slankstelių išauga), plaukuotais kaklais, nukarusiomis pabarzdėmis, mėgo ramias lapuočių girias, kur vanduo netoli ir pievų užtenka. Atsigėrę kojomis ir snukiu sudrumsto vandens, kramtė laukinius auga­lus, kvapiąsias ir pievines zubražoles, kurios ir dabar želia drėgnose mūsų miškų pievose, skleidžia malonų aromatą ir vartojamos kaip prieskonis likerių gamybai. Rudenį pradėję misti guobų, šermukšnių, uosių, drebulių ir kitų medžių ūgliais, žiemą laikydamiesi bandomis, sėkmingai apsigin­davo nuo vilkų ir lokių.

Apie XV—XVI a. stumbrus liudija Vilniaus ir Trakų pilių griuvė­siuose aptikti kaulai. Kronikininkas J. Dlugošas mini, kad 1409—1410 m. prieš Žalgirio mūšį Belovežo girioje medžioti stumbrai, mėsa sūdyta statinėse ir Bugu plukdyta į mūšio vietą. Visi trys Lietuvos Statutai nu­mato 1200 grašių baudą už stumbro nukovimą.

XVI a. Lietuvoje poetas Mikalojus Husovianas rašo lotynų kalba poe­mą ,,Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“:

Šitas siaubingas žvėris, Lietuvos miškų išaugintas,

Toks neregėtas ūgiu, tau pasirodys savu:

Jeigu, netekęs jėgų, jis mirdamas galvą nulenkia,

Jo tarpuragėj net gali trys vyrai susėst. (Vertė B. Kazlauskas)

Bet stumbrai nyko, ir 1755 m. Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje) nukautas paskutinis laisvėje gyvenęs žvėris. Grynakraujų stumbrų liko tik Kaukazo miškuose (nedaug) ir Belovežo girioje, kuri, patekusi Lenkijos karalių ži­nion, tapo tikra šių žvėrių skerdynių vieta. Štai XVIII a. Lietuvos didy­sis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas III su savo svita Belovežo giriose nukovė 42 stumbrus. Karalienė nušovusi jų 20. 1887 m. Verkių žvėryne dar buvo 2 stumbrai. 1921 m. vasario 9 d. nuo eigulio B. Špokovičiaus kulkos sukniubo paskutinis sergantis Belovežo girios stumbras. Kiek vėliau brakonierius Šiaurės Kaukaze užmušė paskutinį pasaulyje laisvėje gyvenusį stumbrą. Grynakraujus stumbrus išgelbėjo zoologijos sodai, kuriuose 1921 m. buvo 53 žvėrys. 1969 m. rugpjūčio 29 d. į Panevėžio raj. aptvertą 50 ha Pašilės mišką iš Maskvos srities Okoterasų re­zervato atvežti 2 stumbrai. Netrukus jie susilaukė ir mažylio, o 1978 m. šių žvėrių kaimenė Lietuvoje padidėjo iki 34.

Stumbras 480x349 - Medžioklė
Stumbras (Bizon priscens)

Senosiose Lietuvos giriose, pamėgęs vienišą gyvenimo būdą, pėdino ernis. Jo galva priminė kiaunę, liemuo – barsuką ar net mešką. Žvėris svėrė iki 20 kg. Lietuviai jam neturėjo vardo ir vadino jį „rosomacha“ (rusiškai). J. Elisonas, pamatęs V. Vireliūno užrašuose sakinį: ,,Erni, erni, duok man iltį“, šį žvėrį pakrikštijo erniu, radęs panašumo su skan­dinavišku žodžiu ,,Jerf“. Ernio, didžiausio kiauninių šeimos atstovo, labai stiprūs dantys. Pirmas Lietuvos ernius aprašė 1611 m. italas A. Gvagninis. Pasak jo, prie žemaičių sienos laikosi ernis, kuris prisiėda kritusių žvėrių mėsos ir išsipučia kaip būgnas. Tuomet jis lenda į urvą arba sprau­džiasi tarp medžių, kad išsivemtų, ir vėl ėda. Rašoma, kad ernis gali pra­ryti du šiaurinius elnius, o po to dalį maisto išvemti arba per naktį pa­pjauna kelis elnius, išgeria jų kraują, o mėsą suėda dalimis. Manyta, kad jis, įsikibęs į karvių ir briedžių kaklus, čiulpia kraują. Paslaptys ir legendos lydėjo šį kresną, rusvą, kudlotą, guviomis akimis ir tvirtomis kojomis kone metro ilgumo žvėrelį. Retai jį žmonės matydavo, dar rečiau sume­džiodavo, todėl ir plito įvairūs pasakojimai.

Valakų įstatymas leido valstiečiams savo žemėse medžioti ernius, o visi Lietuvos Statutai nenumatė baudos už jo brakonieriavimą. Taigi, nors būdamas labai gudrus ir atsargus, ernis nyko. Juos gaudydavo ža­bangais, naudodami masalą, atsiradus ginklams — šaudydavo. Ernio kailiai tiko apsiaustams, kepurėms, todėl žvėris buvo populiarus. Ernį aprašė lenkų rašytojai: J. Kraševskis, VI. Kondratovičius-Sirokomlė ir A. Mickevičius.

XVIII a. zoologas S. Ladovskis rašė, kad erniai Lietuvoje laikosi gūdžiuose miškuose, XIX a. B. Jundzilas, A. Polujanskis, A. Koreva mini ernį jau kaip retą žvėrį. Yra nuomonių (J. Kobylianskis), kad pasku­tinis ernis Lietuvoje galėjo žūti 1879 m. Žinoma, kad paskutiniai šios rūšies atstovai Baltarusijoje nušauti apie 1890 m., o Latvijoje — 1876 m. Taigi Lietuvoje pirmiau išnyko erniai negu buvo ištirtas jų gyvenimas. Amerikietis profesorius P. Krotas su žmona, 10 metų išgyvenę Švedijos šiaurėje, 1960 m. išleido knygą „Šiaurės demonas“. Šie mokslininkai nu­statė, kad ernis per parą suėda vos 800 g maisto; dažnai badauja. Pava­sarį minta dažniausiai paukščių kiaušiniais, vasarą ir rudenį – vabzdžiais, varliagyviais, smulkiais graužikais, lervomis, uogomis, žiemą – kritu­siais gyvūnais. Jie maisto atsargas slepia medžiuose, puola sergančius smulkius žvėrelius, o labai išalkę — ir silpnus elnius. Dabar erniai gyvena Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje. Buvusios tarybų sąjungos teritorijoje jų paplitimo arealas eina per Leningrado, Vologdos, Permės sritis.

Ernis 480x352 - Medžioklė
Ernis (Gulo gulo)

Ernių ir kitų to meto žvėrių amžininkės buvo ir laukinės, arba miški­nės, katės (vilpišiai). Tai kresni (svėrę iki 10 kg), pilki, su juodomis juos­tomis, bukomis, rainomis uodegomis žvėreliai. Naminės katės mėgsta laisvę: pavasarį išėjusios į mišką, neretai grįžta tik rudenį. Daugelio au­torių (J. Kraševskio, A. Korevos ir kt.) duomenimis, vilpišių buvo XIX a. viduryje Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų giriose. 1927 m. Baltaru­sijoje netoli Borisovo miesto nukautas vilpišius. Kada jis išnyko Lie­tuvoje, nežinoma.

Mūsų miškuose jau nebėra ir paprastosios voverės giminaičių, nak­tinių žvėrelių voverių skraiduolių. Menkesnis kūnelis, apvalios, neplau­kuotos ausys, ilgesnė uodega, o svarbiausia – laisva (tarsi parašiutas) abiejų galūnių oda skiria skraiduolę nuo paprastosios voverės. Skrai­duolės moka kopti medžių šakomis žemyn ar pasispyrus planiruoti visą pusšimtį metrų. Bet žemė nejai, čia ji nevikri, todėl naktimis medžiuose skabo lapuočių pumpurus, beržo ar alksnio žirginius, slepia juos uoksuose. A. Pliateris, K. Klukas, B. Jundzilas, P. Eichvaldas ir kiti autoriai tei­gia, kad voverės skraiduolės Lietuvos miškus puošė XVIII a. ir XIX a. pradžioje.

Daug šimtmečių mūsų giriose yra drimblinę Tokiai, arba rudosios meš­kos. Lepečkojės neretai ropšdavosi į medžius ir letena kopdavo medų. Kartais jos sužalodavo ar papjaudavo karves, veršiukus, arklius. Pagrin­dinis meškų maistas — augalų šaknys, vaisiai, uogos. Nuo meškų žmonės gindavosi, tačiau anksti jas ėmė globoti įstatymas; visi Lietuvos Statutai meškų medžiotojus už vieną žvėrį bausdavo 3 rbl. bauda. Mat meškakailis (nors neprilygo kiaunių, bebrų ar sabalų kailiams) tiko apsiaustams, vežimų užklotams, patiesalams, ant kurių vyrai, susistatę midaus taures ir pasidėję žvėrienos kepsnius, puotaudavo. Meškena kaip antklodė nau­dota ir mužikėlių lovose.

Meškiena būdavo gardi (kumpis – puikus patiekalas), taukai — panašūs į paukščių, todėl žmonės slapta ir viešai stengdavosi nudobti šį žvėrį. Meškų mažėjo.

XVI — XVII a. magnatas Sapiega savo giriose leido medžioti vals­tiečiams kiaunes, lapes, vilkus, meškas ir kitus žvėris už pusę kainos. Meškas ar lokius labai išgarsino didikai Radvilos, įsteigdami, “Jokių aka­demiją“. Baigę šią „akademiją“, meškininkai su lokiais, kuriuos vedžiojo ant grandinių, užsukdavo į kiemus, turgus, jomarkus. Čia, su meškomis šokdami, eidami imtynių, juokindavo žmones, iš kurių gaudavo pinigų. Meškininkais dažniausiai dirbo čigonai, pagal 1563 m. įstatymą mokėję 8 grašių mokestį. Žemaitijoje šis paprotys išsilaikė iki XX a. pradžios. Didikai Radvilos savo rūmuose Vilniuje ir kituose dvaruose laikydavo dresiruotas meškas, kurios svečiams ant stalų tiekdavo valgius.

Koreva, A. Polujanskis ir kiti XIX a. autoriai mini buvus Lietu­voje keturias lokių rūšis: paprastuosius (juoduosius), dar vadinamus biti­ninkais, ruduosius, grobiančius mažus gyvulius, mažuosius bitininkus ir skruzdėdas. Iš tiesų, tai buvo tie patys rudieji lokiai, kurie skyrėsi ūgiu, kailio spalva ir pomėgiais. Minėtieji autoriai rašo, kad Gardino gubernijoje lokiai gyvena pastoviai, o į Kauno ir Vilniaus gubernijas atklysta iš Latvijos bei Baltarusijos miškų. Apie 1883 m. ties Musteikos kaimu buvo nušauta paskutinė Lietuvos girių meška. Meškas primena įvairūs pa­sakojimai, daugybė vietovardžių (Meškalaukiai, Lokiniai ir kt.).

Rudasis lokys 480x359 - Medžioklė
Rudasis lokys (Ursus arctos)

1965, 1968, 1970m. ir vėliau vėl pastebėta Lietuvoje meškų. Matyt, jos iš Baltarusijos miškų atšleivojo, išvartė dzūkų avilius, kriaušių pakrėtė, Adutiškio miške žmones pagąsdino. Pastebėta meška Rūdninkų girioje po žabų krūva žiemojusi, bet pavasarį dingusi. 1975 m. vasarą matė žmonės mešką Biržų girioje, rado jos pėdsakus, nufotografavo. Nelaukia lokių turistai, grybautojai, uogautojai, tačiau labai stebėtis nereikia, jei kartais per krūmus nušuoliuos šleivakojis. Žmonių lokiai vengia.Archeologai, kasinėdami Aukštadvario (Trakų raj.), Bubių (Šiaulių raj.), Guogių (Kauno raj.), Veliuonos (Jurbarko raj.) ir kitus piliakalnius (II a. p. m.e. — XV m. e. a.), išvertė nemaža bebrų kaulų. Pavyzdžiui, Ne­menčinės piliakalnyje šių žvėrių kaulai sudarė net 16 proc. visos faunos kaulų. Pirmąsias rašytines žinias apie bebrus pateikia Ipatijaus metraš­tis, iš kurio sužinome, kad jau 1279 m. buvo Lietuvoje bebrų. Lietuvos metrikos mini, kad 1499 m. bebrai laikėsi Juodupės upėje, Čedaso ežere ir kitur, Panevėžio pavieto Surviliškiu sodžiuje, Nevėžyje, 1502 m. – Vilniaus paviete.

XVI a. bebrai gyveno 25 Žemaitijos upėse (Babrunge, Bradume, Jū­roje, Kražantėje, Nevėžyje, Upytėje, Ventoje ir kitose). XVIII a. jų būta Nemuno, Katros, taip pat Prūsijos upėse. XIX a. šie žvėreliai jau buvo re­ti, nors dar graužė Beržūnos upelio (Nemuno intakas), taip pat Vilniaus, Trakų apylinkių medžius. 1929 m. Nemuno upyne minima tik 15 bebraviečių. Beje, Nemune bebrai išliko iki mūsų dienų. Iš Nemuno atkarpos ties Kapčiamiesčio-Leipalingio giria jie vėliau plito į kitas Lietuvos vie­tas. 1936 m. pasirodė bebrų ties Prienais, 1950 m. pavasarį bebrą atnešė Nemuno ledai prie Obelynės.

1947 m. T. Ivanausko rūpesčiu iš Voronežo atvežti 8 bebrai ir paleisti į Žuvintą. 1948 m. 15 bebrų iš Gomelio srities įkurdinti Krempės upelyje netoli Jašiūnų. Be to, 25 naujakuriai apsigyveno Kertušos upelyje (Ukmergės raj.), o 1959 m. dar 30 bebrų pasinėrė Plungės raj. Minijos ir Babrungo upelių santakoje. Ir visi 78 ateiviai. 1945 m. bebrai patys plito Nemunu. Uždraudus jų paleidimo vietose žvejybą, ganiavą, miškų kir­timą, šienavimą, naujakuriai keliavo tolyn ir dauginosi, pasirodydami vis naujose upėse ir ežeruose. Jų gausėjo: 1953 m. buvo 166, 1965 m. — 1607 , 1978 m. – 7040 žvėrelių. Vien Šventojoje (Anykščių raj.) gyvena daugiau kaip 200 bebrų, o Šalčininkų rajone — 640. Čia šie žvėreliai pristatė daug užtvankų, patvenkė upelius, užtvindė miškus, atsliuogė gyventi net į kūdras prie žmonių langų, pamėgo melioracijos griovius. Tai labai gerai. Atėjo laikas, kai juos vėl galima saikingai gaudyti, nes vietomis bebrams jau trūksta maisto.

Nuo žilos senovės puošia mūsų miškus eiklūs žvėrys taurieji elniai, kadaise su šernais labiausiai medžioti. Matyt, būta apstu elnių, nes, pa­vyzdžiui, Aukštadvario piliakalnyje kilmingojo elnio kaulai I — IV m. e. a. sluoksnyje sudaro 33, o gyvenvietėje — 43 proc.. o X —XIV a. – 17-19 proc. Nemenčinės piliakalnyje pirmuoju laikotarpiu elnių kaulai užėmė 67, o antruoju — tik 23 proc. aptiktų kaulų.

Tauriųjų elnių amžininkai ir jų giminaičiai yra danieliai. Jie už tauriuo­sius elnius kiek mažesni, pasipuošę suplotais tarsi briedžio ragais. XVI – XVIII a. danieliai buvo dažni mūsų giriose, tačiau vėliau (tiksliai neži­nomu laiku) išnyko. XIX a. pabaigoje šie žvėreliai reaklimatizuoti Šiau­lių raj. Beržėnų miške. Iš čia danieliai plito į kitus miškus ir 1977 m. jų buvojau 170. Tais pačiais metais iš Vokietijos Demokratinės Respubli­kos atvežti dar 54 danieliai. Jie slapstosi Šiaulių, Joniškio, Jurbarko gi­riose, todėl ne dažnas gali pasigirti, kad matė obuolmušę rusvą jo nugarą, įdomius ragus ir ilgai trunkančias peštynes spalio mėnesį rujos metu.

Medžioklės priemonės

Žvėrių medžioklei dažnai vartotos karybos priemonės. Senovės lie­tuviai ietį naudodavo tiek karo lauke, tiek stumbrų medžioklėje. S. Her­beršteinas XVI a. yra aprašęs stumbrų medžiokles Augustavo ir kituose miškuose. Medžiotojai retmiškyje slėpdavęsi, kol čia šunys atvarydavę stumbrus. Pamatęs žmogų už medžio, stumbras jį puldavęs, o tas durdavęs ietimi ir slėpdavęsis už medžio. Pavargęs medžiotojas mesdavęs rau­doną audeklą, kurį stumbras trypdavęs ir plėšydavęs. Per tą laiką atsi­gavęs medžiotojas vėl stodavęs į dvikovą arba jį keisdavęs kitas medžio­tojas.

Kiti autoriai (A. Kamendonis) rašo, kad medžiotojai raiti, ginkluoti lankais, apsupdavę stumbrus, neleisdavę jiems pasprukti. Stumbrams puolant vieną raitelį, kiti į jo kūną leisdavę strėles. Strėlių sužeisti žvėrys netekdavę daug kraujo, iškankinti sukniubdavę. Medžiotojai juos skubė­davę pribaigti, nes visus viliojusi gera mėsa ir kailis.          *’

Senojoje literatūroje aprašoma, kad stumbrai būdavę drąsūs žvėrys. Jei žmogus kirsdavęs lapuotį medį, stumbras stovėdavęs, laukdavęs, kol jis nuvirs. Tada prieidavęs ir ramiai skabydavęs lapus. Žvėris labai mėg­davęs šieną. Greit iškeldavęs ragais nuo jų aptvertas šieno kupetų tvo­ras. Kartais netgi pasitikdavęs važiuojantį valstietį, ragais apversdavęs vežimą ir sudorodavęs šienelį.

Iš likusių brakonierių bylų matyti, kad briedžiai ir elniai medžioti ietimis bei durklais. Juos gainiodavę raiti medžiotojai, ginkluoti lankais. Ietikočiai būdavo gaminti iš sakuoto medžio lazdų. Medžiotojas ietį laikydavo kairėje rankoje, o dešine tramdydavo žvėrį.                                                                                                                            *

Briediena – nuo seno mėgstama mėsa. Šio žvėries kepenimis žmonės gydė mažakraujystę, kailiai tiko aprėdui, apavui. Diduomenė briedžio kailiais klodavo lovas. Iš briedžio taukų būdavo liejamos žvakės ir ga­minami vaistai. Žvėries ragais ir kanopomis tekindavo peilius, o plaukais iškimšdavo minkštasuolius.

Ietimis ir lankais XIII -XV a. būdavo medžiojami ir stirnos bei da­nieliai. Strėles gamindavo medžiotojai iš kieto medžio su metaliniais ant­galiais ir laikydavo odiniuose krepšiuose. Tik XVI a. strėles ir ietis pa­keitė muškietos, arba dagtiniai šautuvai, užtaisomi paraku. Tada meškos medžiotos jau kitaip. Žiemą užtikę jų guolį, medžiotojai žvėris skalikais pjudydavo, o patys, į medžius įsilipę, laukdavo, kol meškos laukan iš­lįs. Kad meškos į medį nesiropštų, medžiotojai pasiimdavo kirvukus ant ilgų kotų.

Populiari senovinės medžioklės priemonė buvo tinklai. Tinkluose sugauti neretai blaškydavosi briedžiai, šernai, vilkai, stirnos, bebrai, ūd­ros, kiaunės. Tik nevienodi tai buvo tinklai, skirtingi gaudymo būdai. Tinklais apsupdavo meškas, dar esančias guoliuose. Skalikai lodami jas įvydavo į tinklą. O čia jau gyvą mešką surišdavo arba nukaudavo. Tink­lai dar XVI a. megzti iš liepų karnų, vėliau — kanapių. Senovės grai­kai ir romėnai taip pat naudojo tinklus žvėrims sugauti.

Tinklai brangiai kainuodavo. Ir numegzti juos — ne juokai, nes di­delių jų reikėdavo nemažiems miško plotams apsupti.

Žvėrių gaudymui vartotos duobės. Meška į duobę būdavo įviliojama, pastačius ant ją dengusių lentų medaus, vilkas – ant kuolo iškėlus avi­ną ar žąsį. Be to, vilkams tverdavo spiralės formos tvoras iš eglišakių, kuolų. Į vidurį įdėdavo paršiuką, žąsį. Sučiuptus vilkus užmušdavo bas­liais. Meškaduobių, vilkaduobių dar ir dabar aptinkama miškuose. Juos primena vietovardžiai. Vilkus įveikdavo raiti, o šernus ir briedžius — pėsti ir raiti medžiotojai.

Smulkesni gyvūnai (kiaunės, lapės, barsukai, miškinės katės, šermuo­nėliai) būdavo gaudomi spąstais. Juos įrengdavo žvėrių vaikščiojimo ta­kuose, prie urvų, landynių, neretai — su masalu. Pavyzdžiui, ūdroms spąstus tepdavo tepalu iš taukų ar sviesto, bebrams — iš esencijos, kam­paro ir valerijono šaknų. Nestigo ir kilpų. Vilkus gaudydavo kabliais. Į žemę įkasdavo ąžuolinę dilę, o ant jos prikabindavo kablius. Viduryje įtaisydavo masalą. Įkišusį galvą siekti grobio vilką užverždavo kabliai. Vilkams būdavo kasami sniege grioviai, beriami nuodai pakelėje prie žiemą nušautų ar kritusių gyvulių. Būdavo ir tokių atvejų: rujos metu vilkų viliotojas medine ar popierine dūdele staugdavo vilko balsu. Į tokias viliones vilkai atsišaukdavo, o medžiotojai, žinodami jų laikymosi vietas, juos apsupdavo. Arba ant virvės vežime šviesią žiemos naktį tempdavo grikių pėdą, vežime žvigdydavo paršiuką. Arti priviliotus vil­kus medžiotojai muškietomis pyškindavo.

XVII a.atsirado vienvamzdžiai ir dvivamzdžiai šautuvai. Palengvėjo medžioklė. Tačiau ir tada neapsieita be šunų, kurie žmogui medžioklėje talkino jau VIII —IV a. p. m. e. Totoriai praturtino mus šiurkščiaplaukiais kurtais ir Kuršo skalikais. 1566 m. II Lietuvos Statutas išvardija 11, o O. Hedemanas mini 12 šunų grupių. Patogumui šunys sugrupuoti į: 1) sekikus (vižlai, ogarai, Huberto skalikai, rusų skalikai), kurie lojimu praneša medžiotojui, kad surado žvėrį; 2) tuos, kurie sulaiko ar įvaro į tinklą žvėris (bretanai, medelianai, kurtai); 3) laukų medžioklėse naudo­tus kurtus; 4) visus paukščių,,medžiotojus“(barbetai, bruzbartai, grifonai ir kt.).

Bretanai jau XIV a. dalyvavo šernų, elnių, vilkų medžioklėse, mede­lianai – Žygimanto Augusto laikų šunys. Abi veislės padėdavo didi­kams sakalus medžioti. Šunys, pribaigdami žvėrį, kartais patys žūdavo.

Paukštiniai šunys tik surasdavo, pakeldavo nuo žemės ir atnešdavo paukščius. XVI a. išvesti barbėtai ieškodavo nukritusių į ežerą pašau­tų ančių ir mokėdavo surasti skanius, giliai žemėje pasislėpusius grybus. Brangūs buvo medžiokliniai šunys, pagal 1566 m. Statutą, kainavę 3 kartus daugiau negu arklys, 3 —6 – negu jautis ar karvė.

Medžiodavo įvairiausiais būdais: su šunimis, varovais, sakalais, pės­čiomis, raitomis, peštynių metu, atėmus iš žvėrių mažylius ir kt. Vartoti šratais užtaisyti įrenginiai, kurie patys iššaudavo. Medžioklėje dar nau­dodavo dūdas, ragus ir krepšius. Dūdas žmonės dirbdinosi iš lenktos kriaušės, uosio, klevo, pušies ar eglės šakos. Dūdomis medžiotojai pagal sutartus ženklus susišnekėdavo. Spygliuočių medienos dūdos bū­davo neskambios. Vėliau atsirado raginės dūdos, vadintos medžiokli­niais ragais. Dažniausiai vartoti Ukrainos stepių galvijų ragai. Dar vė­liau paplito metalinės dūdos, puoštos ornamentais, apkaustytos bran­giais metalais. Medžioklinius krepšius siūdavo iš barsuko kailio, įvairiai išpuošdavo.

Senovės giriose medynuose liulėjo nemaža neišbrendamų pelkių, užaugančių ežerų ir tekėjo gausybė upių. Vandenų ir pelkynų plotuose klegėjo vandens paukščiai: gervės, antys, žąsys, narai, kragai, tilvikai, vandens vištelės. Sausumų medynuose gyveno šiandien jau dalis pas mus išnykusių paukščių. Virš miškų šmėsčiojo didžiuliai ereliai, sklandė saka­lai, žemėje vaikus perėjo didieji apuokai, drevėse kūrėsi pelėdos. Skambė­jo girios nuo smulkiųjų paukščių krebždesio ir giedojimo. Tačiau žmogus, nors nuo seno mylėjo sparnuočius, gaudydavo juos maistui, vartojo jų plunksnas, rinko kiaušinius. Žmonės mokėjo įvairių būdų gaudyti paukščiams. Matas Ciganskis, kurio tautybės tyrinėtojams nepavyko nu­statyti, pirmasis padiktavo (spėjama, kad jis rašyti nemokėjo) ir išleido 1584 m. pirmąją medžioklės knygą „Paukščių medžioklė“ (lenkų kalba). Joje aprašyta, kaip sugauti 82 paukščių rūšis. Knyga dedikuota Steponui Batorui, turbūt jo pageidavimu ir išleista Krokuvoje. Leidinyje ereliui sugauti siūloma: pririšti ant virvutės balandį ir pasislėpti. Kai erelis ba­landį griebia, užspausti plėšrūną iš anksto čia pritaisytu tinklu. Naudoti įvairūs tinklai: su skylėmis viršuje, per kurias ilįsdavo vanagai, su „dang­teliais“. Ereliai, išvydę tinkle besiblaškantį balandį, vištą, kuosą ar straz­dą, ilįsdavo per skylę. Gaudyti paukščiai venteriais (bučiais), statomais medžiuose ant karčių. Kurtiniams, tetervinams sugriebti rekomenduo­jami spąstai, kurie statomi jų tuokvietėse arba medžiuose. Didžiųjų einių medžioklėje pasėjama ropių, o į tinklus priberiama medučių, gervės viliojamos kviečiais, gulbės – žaliu obuoliu, įmestu į vandenį. Paukščiui siekiant obuolio, traukiama virvutė, ant kurios pririštas tas masalas. Kurapkos gaudytos taip: judindavo ant karties iškeltą vanago plunksnų spalvomis dažytą sketsakalį. Kurapkos, manydamos, kad tai vištvanagis, bijodavo pakilti nuo žemės. Čia jas apsupdavo tinklais. Naudotos ir medžioklinės lazdos – tai ant aukštų karčių iškelti ir medžiuose pritvir­tinti spąstai arba gaudyklės smulkiems paukščiams (strazdams, volun­gėms, juodvarniams) gaudyti. Dar mažesnius paukštelius lesalu įviliodavo į ašutines kilpas. Tetervinus, gandrus minėtas autorius (M. Ciganskis) siūlo medžioti muškietomis. „Paukščių medžioklės“ knyga iliustruota, dalis teksto eiliuota. Medžioklėse minimi ir šunys, kurie itin tiko surasti, pakelti ir atnešti iš vandens nendrynų ar žolių nušautą paukštį.

Didžiojo kunigaikščio medžioklės ūkis

Rūpindamiesi, kad girios, kuriose laikėsi nemaža stambiųjų žvėrių, duotų naudos, didieji kunigaikščiai laikydavo medžioklių, sakalininkų, šaulių, bebrininkų, kiaunininkų, šunininkų ir kitų pareigūnų.

Aukščiausias medžioklės ūkio tvarkytojas buvo vyriausiasis medžiok­lis, kurį didysis kunigaikštis skirdavo tik iš diduomenės. Lietuvoje me­džiokliais yra buvę Valavičiai, Radvilos, Sapiegos, Pacai. Po Lietuvos – Lenkijos unijos būta įvairių medžioklių: Lietuvos, karaliaus dvaro, že­mių ir kt. Medžiokliai skirdavo ir atleisdavo šaulius, medžiotojus, medinčius, prižiūrėdavo jų darbą, žvėrių globą, reguliuodavo šaudomų žvėrių kiekį. Privačiose giriose taip pat buvo medžioklių. Be medžioklio žinios (kvito) būdavo draudžiama kirsti medžius ar vaikščioti po girią.

Šauliai ir be šautuvų dalyvaudavo karališkosiose medžioklėse, vežio­davo spąstus, tinklus, apsiaustus medžiotojams pasislėpti, nukautus žvė­ris, sekė žvėrių rujas, skaičiavo žvėris, o kai nebūdavo karališkųjų me­džioklių — mokėjo činčą (pavyzdžiui, XVI a. Valkininkų girininkijoje – tris kapas grašių ir statinę avižų).

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo daug bebrininkų. Kara­liaus bebravietėmis rūpinosi iš didikų luomo paskirtas bebrininkų virši­ninkas (Castorum dominus). Didysis kunigaikštis bebraviečių turėjo savo ir svetimose giriose, žvėrims prižiūrėti skirdamas bebrininkus. Jie va­žinėjo po įvairias vietoves, kuriose buvo didžiojo kunigaikščio bebrynų, gaudė bebrus, o vietiniai valstiečiai bebrininkai privalėjo maitinti medžio­klės svitą ir jos šunis, patys dalyvauti bebrų gaudynėse. Valstiečiai žiemai ruošdavo medžių šakeles, šienaudavo, eidavo į dvaro talkas, parinkdavo, kad bebrų porelė (patinas ir patelė) būtų arba juodi, arba rudi. Bebrams nykstant, 1529-1532 m., užuot atlikę minėtas pareigas, kai kuriuose dvaruose bebrininkai mokėdavo mokesčius.

Valstiečiai, pristatantys didžiajam kunigaikščiui duoklę kiaunių kai­liais, vadinti kiaunininkais, o jų žemės — kiauniškosiomis. XV—XVI a. žinomos kiaunių duoklės, o šių žvėrelių kailiukai itin vertinti. Lietuviai už kiaunių ir kitų žvėrelių kailius pirkdavo grūdus.

XVI a. minimi šunininkai, kurie augindavo ir prižiūrėdavo medžiok­linius šunis. Darbo jiems netrūkdavo, nes vien 1525 m. per karališkąją medžioklę sužeista daugiau kaip šimtas medžioklinių šunų. Šunininkai mokydavo, šerdavo šunis, su jais eidavo į medžioklę.

Itin garbingos būdavo sakalininko pareigos. Medžioklė su sakalais Lietuvoje žinoma nuo XIV a. iki XX a. pr.

Sakalais buvo vadinama nemaža plėšriųjų paukščių. 1588 m. III Lie­tuvos Statutas išvardija: sakalą keleivį, Islandijos sakalą, medžioklinį sakalą, pelėsakalį, paprastąjį sakalą, sketsakalį, startsakalį, sakalą geltonkojį, vištvanagį ir paukštvanagį. Mažus plėšriuosius paukščius gaudė daugiausia Neringoje.

Medžioklė su sakalais – didikų užsiėmimas, o valstiečiai nelaikė tokių brangių paukščių. Tačiau sakalai, ypač parodų metu, papuošti galvos apdangalais, antsparniais, antuodegiais, brangių medžiagų ankojais, iškilmingai atrodė. Kartais jų puošyboje netrūko aukso ir sidab­ro. Puošnios būdavo sakalininkų pirštinės: odinės, išmargintos raštais. Su plėšriaisiais paukščiais medžiota gervės, garniai, fazanai, kurapkos, antys, jauni elniai, stirniukai, lapės, kiškiai, triušiai ir kt.

Sakalai labai brangiai kainuodavo ir būdavo laikomi gera dovana 1644 m. šešis medžioklinius sakalus rusų caro pasiuntiniai įteikė Lietu­tivos-Lenkijos karaliui. Apie XV a. Rasytėje ir Verkiuose yra veikę sa­kalų mokyklos, o 1581 m. Stepono Batoro buvo įkurta Gardino sakalų mokykla.

Ilgainiui šis didikų užsiėmimas nyko, ir 1773 m. sakalininkai bajorai iš darbo atleidžiami, o 1800 m. paverčiami baudžiauninkais. Plintant paš­to karveliams, plėšriesiems paukščiams paskelbiamas karas.

Nors sakalininkystė Lietuvoje išnyko, mūsų kaimynai (lenkai ir vo­kiečiai) vėl atkūrė šio įdomaus sporto tradicijas. Kirgi­zijoje, Gruzijoje, Kazachijoje ir dabar medžiojama su sakalais. Matyt, ir mes dar pamatysime aukštą sakalo skrydį mėlynoje padangėje. Juo aukščiau pakildavo sakalas, juo labiau būdavo vertinamas.

Kaip jau buvo minėta, XIV—XVII a. didieji kunigaikščiai savo gi­riose yra turėję medžioklės dvarų ir žvėrynų. Pavyzdžiui, XV a. veikė žvėrynas Rūdninkų girioje, XVI a. — Vilniuje, dalyje dabartinio Žvė­ryno rajono. Didžiojo kunigaikščio medžioklės dvarai buvo žinomi Pu­nioje, Merkinėje, Prienuose, Varėnoje, Biržuose, Širvenos ežero saloje ir kitose vietovėse. Pats didžiausias buvo XIV a. įkurtas ištaigingas Belo­vežo medžioklės dvaras. Diduomenės rengiamos medžioklės dažnai virs­davo tikru žvėrių naikinimu.

Medžioklės lobiai

Sumedžioti žvėrys ir paukščiai būdavo plačiai pritaikomi buityje. Pajūrio moterys III – II tūkstantmetyje p. m. e. puošdavosi pakabučiais iš žvėrių dantų. XIII a. žinomi kauliniai apkalai. Senovės lietuviai iš tauro ragų gerdavo midų. Lokių, briedžių, elnių, stumbrų, taurų, vilkų, šernų ir kitų stambiųjų žvėrių kailiai naudoti lovų patiesalams. 1394 m. kry­žiuočių antpuolių Vilniuje metu tiltas prie pilies buvo dengtas žvėrių kailiais, kad sušvelnintų sviedinių smūgius. Iš kailių būdavo daromos pa­lapinės, guoliai, šilti apsiaustai. Kiaunių, bebrų, ūdrų, lapių, šermuonėlių, voverių ir kitų švelniakailių žvėrelių kailiukai buvo itin vertinami. Juos dėvėdavo diduomenė. Iš kanopinių žvėrių odos žmonės dirbdinosi dir­žus, pirštines, kepures, ja apkaldavo vežimus, oda vartota kai ku­riems žemės ūkio padargams, pakinktams, taip pat tabokinėms, krep­šiams, dėžutėms. Brangiausius kailius, o kartais ir žvėrieną, valstybė eksportuodavo. Tačiau jau XV a. kailių eksportas ima mažėti, o importas, ypač iš Rusijos — didėti. 1785-1791 m. iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės kailių išvežta už 298, o įvežta – už 4769 tūkst. zlotų. Jogailaičių laikais kiaunių, bebrų, lūšių, lapių, lokių, miegapelių kailiais valstiečiai mokėdavo mokesčius. Žmonės valgė meškų, stumbrų, taurų, briedžių, miškinių arklių, miegapelių, elnių, šernų ir kitų žvėrių mėsą. Rengiantis karui, ją sūdydavo ir statinėse plukdydavo upėmis. Meškos kumpis, briedžio lūpos, kepenys ir paukščiai (baltieji garniai, dubeltai, kurapkos, antys, o Klaipėdos krašte — sūdytos varnos) būdavo labai mėgstamas valgis. Dažnai didikų patiekalai būdavo kurtinių, jerubių, tetervinų mė­sos gaminiai. Paukščių plunksnos naudotos patalams ir rašymui.

Branginti žvėrių ragai ir kaulai. Iš jų darydavo peilių ar kitų daiktų rankenas, juos kaip papuošalus kabindavo ant sienų. Iš taukų liejo žva­kes, dirbdinosi vaistus. Didelė buvo medžioklės nauda, todėl valdovai, ba­jorai savo valstiečiams įvedė duokles. 1650 m. Vegerių (dab. Akmenės raj.) ir Vileikių (dab. Kelmės raj.) vaitystėse buvo net žvėrienos duoklė. Veikė ir medžioklės įstatymai. Čia lėmė turtinė nelygybė, būdingi kla­sinės feodalinės visuomenės atributai.

XIX—XX a. medžioklė

XIX a. pereita prie didžiosios ir mažosios medžioklės sistemos, kuri taikyta tik valstybiniuose miškuose. Uždrausta medžioti dideliuose miš­kuose, taip pat stambius žvėris (briedžius, elnius, stirnas ir Šernus) be valstybės iždo komisijos žinios. Lokių, vilkų, lūšių, šeškų, lapių, barsukų, kiaunių ir ūdrų kailiai būdavo parduodami iš varžytinių. Vienas ketvir­tadalis pinigų tekdavo medžiotojui, o trys — miškų ūkio reikalams. Išnuomojant dvarus, medžioklė sudarydavo 1 proc. nuomos vertės. Tačiau nuomininkas nuo kiekvieno 1,5 rb nuompinigių kasmet turėjo duo­ti porą plėšriųjų paukščių kojų arba mokėti 15 kp baudą. Pora vilko ausų su nosimi buvo prilyginta 6 poroms plėšriųjų paukščių kojų, o pora lapės ausų ir nosis — 3 poroms kojų. Pagal 1828 m. įsaką kiekvienas šaulys ir miško sargas kasmet privalėjo sumedžioti 4 plėšriuosius paukščius, vilką, lapę arba vietoj vilko ir lapės dvi poras šeškų ar kiaunių ir prista­tyti jų kojas ir ausis arba sumokėti 30-90 kp baudą. Medžioklėse su varovais turėdavo dalyvauti valstiečiai. Už medžioklę savavaliautojai mokėjo 1,5 rb dydžio baudas. Žolėdžius žvėris leista medžioti tik rugsė­jo-spalio, o kitus – rugsėjo — kovo mėnesiais. Be miškų pareigūno lei­dimo būdavo draudžiama briedžių, elnių, stirnų, laukinių ančių, gulbių, vandens paukščių medžioklė. Tinklais gaudyti paukščius (tetervinus, jerubes, kurapkas) taip pat būdavo draudžiama.

Iki 1840 m. veikė III Lietuvos Statuto medžioklės įstatymai, o 1840-1914 m. – Rusijos carų patvirtinti medžioklės įstatymai. Me­džiotojai privalėjo turėti medžioklės bilietus, kuriuos išduodavo policija, o atimti galėdavo teismas ar policija. Drausta medžioti privačiuose miš­kuose be šeimininko leidimo. Miškų sargyba gaudavo nemokamus medžioklės bilietus. Plėšrūnus žvėris ir paukščius leista medžioti ištisus metus bet kuriuo būdu. Elnius pagal 1886 m. įstatymą būdavo galima me­džioti tik nuo rugpjūčio 1 d. iki vasario 1 d. Uždraustas žvėrių ir paukščių naikinimas nuodais, naktinė medžioklė, medžioklė javuose, jaunuose miško želdiniuose. Nustatyti medžioklės plotai (ne mažesni kaip 150 margų). Už medžiojimą aptvertame plote nusikalusįjį teisdavo kaip vagį, už paukščių ir žvėrių gaudymą žvėryne teisdavo kalėjimu, už medžiojimą be bilieto bausdavo 3 rb bauda. Už paukščių lizdų draskymą ir kiauši­nių ėmimą grėsė areštas 1 —3 dienoms, už globojamų paukščių naikini­mą 50-150 rb bauda, arba 3 — 6 mėn. kalėjimo. Parduoti žvėrieną taip pat būdavo draudžiama. Už miško sargybos darbuotojų pjudymą šu­nimis kaltininkai mokėdavo 25 rb baudą ir netekdavo šuns.

Taigi įstatymai buvo griežti, tačiau ne visur jų laikytasi. Žvėrių ūkiui pasitarnavo tai, kad 1831, 1839, 1846, 1854, 1914 metais buvo iš gyvento­jų atimti medžiokliniai šautuvai.

Pirmojo pasaulinio karo ir pokarinės suirutės metais miškuose pri­viso vilkų, kurie draskė stirnas, elnius. Vilkai puldinėdavo avis, veršiu­kus, net arklius. 1913 m. ,,Lietuvos ūkininkas“ rašė, kad Kapčiamiesčio valsčiuje priviso tiek vilkų, jog piemenys nebegali ganyti gyvulių, nes vil­kai grobia gyvulius iš bandos. 1919—1930 m. Šimonių girioje nušauta 14 vilkų ir sugauta 14 vilkiukų. 1927—1940 m. leistame žurnale „Me­džiotojas“ spausdinta daugybė pranešimų apie vilkus. Pavyzdžiui, 1929- 1930 m. Ukmergės apskrityje 131 vilkas papjovęs iš viso 758 gy­vulius (už 25,5 tūkst. litų). Per tą laiką sunaikinta tik 10 vilkų. Sklido šiur­pūs pasakojimai apie vilkų plėšrumą: šie žvėrys kelią jauniesiems pastoję, arklius pabaidę, paskui roges sekę, kitus žvėris puolę ir t.t. 1936 m. brie­džių tebuvo 226, elnių – 90, danielių — 30, lūšies — nė vienos, baltųjų kiškių — 2873, audinės – 6. Skurdus ir paukščių ūkis: 480 kurtinių, 32 fazanai, 2873 juodieji gandrai (šios žinios nėra labai tikslios).

1921 m. Lietuvoje išleistos laikinos medžioklės taisyk­lės. Jose nurodoma, jog valstybiniai miškai išnuomojami tik Lietuvos Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijai, o nuo 1930 m. ir priva­tiems asmenims.

Vos pasibaigus antrajam pasauliniam karui, 1946 m. išleidžiamos me­džioklės taisyklės, kurios 1947, 1951, 1956 m. papildomos ir pataisomo: 1947 m. įsteigiama Medžioklės ūkio valdyba. 1957 m. įkuriamas Gamtos apsaugos komitetas, 1959 m. patvirtinamas Gamtos apsaugos įstatymas, sutvarkomas medžioklinių šautuvų pardavimas. Miškininkai, medžiotojai, gamtininkai stoja į kovą su brakonieriais. Ima auginti žvėrių ir paukščių, pradėta rimčiau naikinti vilkus. Dar 1948 m. būta apie 1.5 tūkst. vilkų, nors jie ištisus metus medžioti. 1956 m. Šiaulių, Pakruojo, Kuršėnų, Užvenčio ir kitų rajonų miškuose veisėsi apie 200 vilkų. 1948 m. tebuvo 90 briedžių, apie 50 tauriųjų elnių, dar mažiau danielių, apie 8 tūkst. stirnų. Medžiotojų, miškininkų, gamtininkų pastan­gomis, pasitelkus įstatymus, visuomenę, organizavus šėryklas, žvėrių gausėjo. Jau 1966 m. priauginta 7370 briedžių, 1850 elnių, 250 danielių. 44 tūkst. stirnų, 12 tūkst. šernų, 9,7 tūkst. lapių ir tiek pat mangutų, 160 lūšių, apie 7 tūkst. kiaunių, 83 vilkai,64 tūkst. pilkų jų ir 5,5 tūkst. baltųjų kiškių, apie 25 tūkst. voverių, nemaža kitų žvėrelių. Pagausėję Lietuvos miškuose kanopiniai žvėrys ėmė daryti miškams žalą, nes pritrūko na­tūraliųjų pašarų. Susidarius žvėrių pertekliui, imta intensyviau juos medžioti. Per 1966— 1967 m. sezoną sumedžiota 450 briedžių. 50 vilkų. 170 kiaunių, 1,8 tūkst. lapių, 4 tūkst. stirnų. 2,5 tūkst. mangutų, 1,4 tūkst. šernų. 20 ūdrų. 53,5 tūkst. pilkųjų kiškių, 21 tūkst. ančių, 2 tūkst. kurapkų, 400 tetervinų. Kasmet paruošiama 400 – 500 t žvėrienos, o bebriena, stirniena ir briediena eksportuojama į užsienį. Vertingi žvėrių ragai eksponuojami medžioklės trofėjų parodose.

Lietuvos miškai praturtėjo naujomis žvėrių rūšimis. Kaip jau buvo minėta, reaklimatizuoti stumbrai ir bebrai. 1950 ir 1953 m. iš Totorijos Autonominės Respublikos atvežta keliasdešimt kanadinių audinių. Šie juodakailiai žvėriukai paleisti Utenos rajono Ažvinčių draustinyje, Zarasų ir Anykščių rajonuose į Šventąją, Ukmergės rajono vandenis. Audinės iš čia paplito toliau, ir dabar vietiniai gyventojai pasakoja apie keistus vandens žvėriukus, kartais nuglemžiančius ančiuką ar žąsiuką. 1977 m. buvo 400 šių žvėrelių.

Iš Archangelsko srities 1954 m. į Trakų rajono Alsakio ir Anykščių rajono Jaros ežerus suleista 80 ondatrų. 1956 m. 204 ondatros iš Kaza­chijos murktelėjo į Zarasų rajono Avilių ir Lazdijų raj. Verniejaus, Veisiejo ežerus. Visur ondatros sėkmingai įsikūrė ir plito į kitas vietoves. Žmonės šneka apie dideles vandenines žiurkes rudais kailiais, kokių net jų seneliai neprisimeną. 1972 m. ondatrų būta 25,8 tūkst., 1977 m. – 15,9 tūkst.

Punios šilas, Padauguvos miškas, Verškainių, Šešuolėlių miškai pri­glaudė iš Voronežo atgabentus tauriuosius elnius, o 1954 m. Dubravų miškuose (Kauno raj.) apsigyveno niekuomet Lietuvoje nesilaikiusių 24 dėmėtųjų elnių šeimyna, kurioje 1978 m. buvo 53 žvėreliai. Iš čia jie niekur netraukia. Šešuolių, Verškainių miške 1955 m. paleista 17 Sibiro stirnų. 1951 m. rudenį iš Riazanės srities Oksko rezervato 62 kurmėnai atgabenti į Anykščių ežerą netoli Elektrėnų. 1977 m. Lietuvos gyvūnijos sąrašą papildė iš Čekoslovakijos ir Askanijos Novos atvežti 63 muflo­nai. Jie paleisti į Kaišiadorių rajono Strašiūnų ir Šilutės rajono Jomantų miškus. Muflonai – panašūs į avinus, ėda žolę, lapus, ūglius, žievę, pasipuošę gražiais ragais. Respublikoje 1978 m. buvo 2,5 tūkst. fazanų. Paplito pas mus ir mangutai (tiesa, jų kailis nėra aukštos kokybės). Mangutai atsigano rudenį, lankosi vienkiemių soduose, neša vištas, ge­ria kiaušinius. Nuo jų atsiginti nebegalima, jie gaudo tetervinus, kurti­nius, jerubes, kurapkas. O medžioti juos ne visi medžiotojai moka, ta­čiau kasmet užmušama keli tūkstančiai mangutų. Taigi gamti­ninkų rūpesčiu žvėrių daugėja, neretai jų skaičių reikia reguliuoti. Žvėrių apsaugai įsteigti Kamšos, Punios šilo, Užpelkių, Ažvinčių, Žaliosios gi­rios ir kiti botaniniai zoologiniai draustiniai, Šunskų, Šešuolių ir kiti medžioklės ūkiai.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
5 + 8 =


Įrašai kategorijoje

Neris 480x384 - Narutis ir Neris

Narutis ir Neris

1939 metų vasaros kelionėms pasirinkau Vilniaus kraštą. Vieną kartą, 1932 metais, visą
X
Eiti į Viršų