Medžioklė Vilniaus krašte prieš 50 metų

Medžioklė Vilniaus krašte prieš 50 metų

Norėtumėme atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, jog straipsnis parašytas 1940 m., todėl jame pasakojama apie medžiokles prieš beveik 150 m.

Prieš 50 metų, gyvendamas Vilniaus krašte, galėjau medžioti, kiek tik norėjau. Mano medžioklės plotas tęsėsi taip toli, kaip dangus dengė žemę: visur ir visi mane pažino, ir man nebuvo nei ribų, nei kliūčių. Turėjau gerų šunų, vižlų ir skalikų, tiems laikams labai gerą Lefaucheux 16 kalibro šautuvą. Vienu žodžiu, galėjau medžioti, kaip ir kur norėjau.

Už 8 km nuo mano tėvo dvaro buvo didelės pelkės, kurios susijungia su Pinsko pelkėmis. Šiose pelkėse buvo daug miškais apaugusių salų, ežerų ir balų su žole, nendrėmis ir įvairiausiomis uogomis; prie krantų augo alksnynai. Tai buvo idealios vietos įvairiems vandens ir pelkių gyviams. Visai arti dvaro buvo malūno tvenkinys, kurį supo pelkėtos pievos. Šis tvenkinys buvo maždaug dviejų km ilgio ir susisiekdavo su dideliu ežeru. Dvaro žemėse taip pat buvo vienuolika įvairaus dydžio ežerų.

Vasaros atostogos prasidėdavo maždaug birželio viduryje ir baigdavosi rugpiūtyje (senu stilium). Pasidaręs kelis šimtus šovinių, bešaudydamas varnas, šarkas ir naminius karvelius, išmėginęs šautuvą, ruošdavausi medžioklėn, kuri prasidėdavo birželio 29 dieną.

Pradžioje būdavo ančių medžioklė: ančių buvo daug malūno tvenkinyje ir kai kuriuose ežeruose. Tada kaip tik turėjau skaliką, kuris labai gerai tiko ančių medžioklei: jis visą dieną išbūdavo vandenyje, beplaukiodamas ir balsu bevarydamas antis. Nušautas antis jis atnešdavo į krantą. Atsitikdavo, kad per dieną nušaudavau apie 30 ančių.
Pelkėtose pievose buvo be galo daug bekasų, bet, deja, su jais reikalas būdavo ne toks jau paprastas, nes anais laikais aš toli gražu nebuvau geras šaulys. Gyvių dažnai nepataikydavau, kas labai nepatikdavo mano abiems vižlams, ir jie, lyg peikdami, žiūrėdavo į mane. Bet po truputį man ėmė geriau sektis, ir greit aš bekasus nušaudavau ore.
Baigiantis vasaros atostogoms, atsirasdavo taip pat dubettų. Sykį prie dvaro priklausančioj kaimo ganykloj jų nušoviau net 43.

Liepos mėnesio viduryje pradėdavau medžioti jau ir tetervinus, kurtinius ir pardvus.

Šitos medžioklės — maloniausi mano gyvenimo prisiminimai. Iš tėvo medžioklės reikalams gavau seną, pilvotą ir labai tingų arklį ir seną lengvą vežimą (lineiką); be to, tėvas man priskyrė seną eigulį Borisą. Borisas buvo grynakraujis baltgudis. Jis mokėjo eilę gudiškų pasakų ir padavimų, kuriuos jis man dažnai prie laužo papasakodavo. Be to, jis medžioklės reikaluose puikiai pažino visą apylinkę ir dažnai pasiūlydavo įvairiausių medžioklės ekskursijų. Su Borisu ir dviem savo vižlais — „Stella“ ir „Torba“ — išvykdavau į didžiąsias pelkes. Mane nuveždavo iki B. kaimo, kuriame gyveno eigulis Kazimieras. Iš čia aš Borisą su arkliu nusiųsdavau namo, o pats nueidavau į pelkes. Borisas kiekvieną dieną atvažiuodavo pas Kazimierą ir atsiimdavo nušautus gyvius. Aš pats paprastai 3—4 dienas pasilikdavau visiškai vienas pelkėse. Gyvių pelkėse buvo daug, bet jie buvo labai nelygiai išsisklaidę didžiuliame plote. Dėl to dažnai pusę dienos nieko nerasdavai, o paskui netikėtai užeidavai visą būrį tetervinų, pardvų ar kurtinių.

Apie 10 val. prieš pietus, kai prasidėdavo karštis, Kazimieras ateidavo su dviem puodais rauginto pieno ir su juodos duonos kepalu į tam tikrą salą pelkėse. Jis ten atnešdavo taip pat naujų šovinių ir pasiimdavo nušautus gyvius. Vakarais tai pasikartodavo vienoj ar kitoj saloj, ant ežero kranto arba kitoj iš anksto paskirtoj vietoj.

Visą dieną bemedžiodamas, naktį aš praleisdavau su savo šunimis prie laužo.

Šitos vasaros naktys po atviru dangum, su įvairiais naktinių gyvių ir paukščių balsai beribėse pelkėse, buvo puikios: vakarais išgirsdavau tetervinus, pardvus ir kurtinius; bekasai šaukdavo, antys rėkdavo arba švilpiančiais sparnais praskrisdavo virš manęs. Tolumoj šaukė gervės; artimam tankumyne rėkdavo pelėda. Toli virš pelkių pasigirsdavo vilkų staugimas; į šį staugimą atsiliepdavo kiti vilkai. Ši vienuma pulsuojančiame gamtos gyvenime buvo neapsakomai graži.

Medžioklinis grobis buvo labai nepastovus: kartais nelaimėdavai nieko, o kitą kartą — tiek daug, kad vos bepanešdavai. Dažniausiai grobis būdavo labai įvairiarūšis, nes miškuotose salose buvo tetervinų ir kurtinių, pelkių viduryje buvo pardvų, ežeruose slėpdavosi antys, o jų krantuose sutikdavai bekasų.

Taip medžiodavau aš per visas vasaros atostogas, ir tik, kai netekdavau šovinių, grįždavau į dvarą ir ruošdavausi naujai medžioklės kelionei.

Pasibaigus vasaros atostogoms, tekdavo grįžti gimnazijon. Tuo laiku maždaug baigdavosi ir paukščių medžioklė.
Kalėdų atostogos buvo skirtos medžioklei su skalikais, bet ten nebuvo nei labai daug kiškių, nei lapių. Dėl to iš šių medžioklių neužsiliko jokių prisiminimų. Be to, medžioklės su skalikais būdavo daugiau rengiamos rudenį, o tada man kaip tik tekdavo būti mieste.

Jei per Kalėdų atostogas iškrisdavo daug sniego, tai tada savo dėmesį nukreipdavau į vilkų medžioklę. Vilkų Vilniaus krašte buvo daug. Ištisomis naktimis išsėdėdavau aš prie dvėselėnos, laukdamas jų, bet tik vieną kartą man pasisekė vieną nušauti. Daug daugiau vilkų aš nušoviau medžioklėse su varovais.

Velykų atostogas aš, žinoma, vėl praleidavau bemedžiodamas. Buvo ten daug tetervinų ir kurtinių, ir iš pat ryto aš nueidavau į jų „toką“. Tetervinų buvo beveik visur, bet aš nemėgdavau laukti šakų palapinėse ir dėl to mėgindavau prie tetervinų prisėlinti. Žinoma, tai retai tepasisekdavo, nes tada dar neturėjau kulkinio šautuvo, o prieiti iki šratiniam šūviui tinkamo atstumo buvo sunkoka.

Sunki, nors ir labai graži, buvo kurtinių medžioklė. Pavasarį keliai buvo neišvažiuojami, ir pelkes buvo galima pasiekti tik raitam. Kurtinių būdavo galima rasti aukštų miškuotų salų pelkėse. Norint jas pasiekti, tekdavo eiti net keletą kilometrų, kartais iki kelių įklimpstant. Paskui naktį praleisdavau visas peršlapęs prie laužo ugnies.

Gražios buvo vasaros naktys pelkėse, bet jų negalima palyginti su pavasario naktimis. Kurtinių medžioklėje vakarais kartais galima būdavo išgirsti dešimtis jų skrendant į aukštas pušis. Aplinkui, pelkėse, susidarydavo tetervinų koncertas. Vėl pasigirsdavo gervių, gulbių ar žąsų skridimo garsai, o aukštai padangėse mekeno bekasai. Net pačią naktį girdėdavai įvairių garsų: pardvai pripildydavo orą savo laukinio šauksmo, tolumoje melancholingai šaukė gulbė… Ten pat aš pirmą ir paskutinį savo gyvenime sykį išgirdau lūšio riksmą. Rytui švintant, tik ką išblyškus žvaigždėms, eidavau prie kurtinių. Nušaudavau jų vieną, rečiau — du, bet medžiokle likdavau patenkintas.

Slankų ten taip pat buvo daug, tik, deja, ten nebuvo tinkamos vietos joms šaudyti, nes jos perskrisdavo visur; be to, man užtekdavo tetervinų ir kurtinių. Ančių pavasarį irgi buvo nemaža, bet dideliuose vandens plotuose jas būdavo sunku nušauti.

Vėliau man daug kur teko medžioti, bet medžioklės Vilniaus krašte vis dėlto man suteikė daugiausia džiaugsmo, ir jų įspūdžiai neišdildomi.

Miškinis “Medžiotojas” 1940 m.