Medžioklė su sakalais

Medžioklė su sakalais

“Medžiotojas” 1932 m.

Ant tėvelio dvaro sakalai krypavo,
Sakalai krypavo, dūdelėms dūdavo.

Tai, ką ši dainelė mums sako, buvo seniai. Mūsų senolių sakalas sakalėlis, šis plėšrus, gražus paukštis, buvo jaukinamas ir su juo buvo medžiojama. Prie karalių dvarų buvo tam tikrų žmonių, besirūpinančių sakalais. Už gerą sakalą nebuvo gailimasi daugelio brangių dalykų atiduoti. Sakalų medžioklė buvo bene viena gražiausių, maloniausių pramogų.

Nauji laikai, nauji žmonės nustumia į šalį senovės papročius. Iškyla nauji medžiojimo būdai, kuriuose viešpatauja technikos amžiaus padaras — šautuvas. Gal ir sakalų medžioklės nėra jau likę jokių pėdsakų? Tačiau ji galutinai neišnyko. Rytuose, Š. Afrikoj, sakalininkyste verčiamasi daugelyje vietų. Stepių gyventojai medžioja vilkus su išmokytais ereliais. Dar ir Anglijoj uoliai medžiojama su plėšriaisiais paukščiais. Ten vartojami automobiliai, nors tai sudaro tikrą disharmoniją tokioj medžioklėj.

Dabar ir plačiau domimasi šiuo senuoju ri­terišku medžiojimo būdu. Mėginama jis vėl at­gaivinti. Žinoma, dabar jo tikslai bei priemo­nės žymiai skiriasi nuo buvusių. Mūsų kaimy­nėj Vokietijoj sakalininkystė turi sekėjų. Bu­vęs Rasytės paukščių stebėjimo stoties vedė­jas p. Thienemenn uoliai užsiima ir prita­ria šiam tauriam sportui. Jis mano, kad Kuršių Nerija yra klasiška vieta šiam darbui. Pažy­mėtina, jog čia ir prieš kelis amžius buvo gau­domi sakalai keleiviai ir pristatomi karališ­kiems dvarams. Dar ir dabar pietinė Nerijos dalis vadinama Sakalų tyruma (Falkenheide).

Nūdien sakalai keliauja per Neriją, kaip ir prieš šimtmečius. Per dieną neretai praskrenda po dvyliką ir daugiau, tai kur gi kitur galima rasti tokia vieta? Kuršių Nerija lyg sudaryta sakalų medžioklei. Iš abiejų pusių išsiplėtę dideli vandens plotai — marios ir jūra užstoja kelią paukščiams pasprukti. Nėra čia žmonių, galinčių nušauti brangiuosius medžioklinius paukščius, ir šie dideli negyvenami plotai teikia medžiotojui visišką laisvę. „Nerija tiesiog verčia imtis sakalininkystės, ir štai todėl aš tapau sakalininku, sako Thienemann.

Bet… nors gražus ir malonus šis darbas, tebūnie perspėtas juo sužavėtas.

Reikia turėti daug ištvermės, norint išmokyti ir parengti medžioklei sakalą ar kitą plėšrųjį paukšti. Būtų gaila mūsų dailiųjų sakalų ir vanagų, pakliuvusių į nerimtas rankas. Tik gyvenąs tinkamose sąlygose, pasitikįs savo pasiryžimu turi teisę imtis sakalininkystės. Sakalininkas yra užimtas žmogus. Jis negali palikti savo namų ilgesnį laiką, nes paukščiai nuolat jo reikalingi.

Čia trumpai apžvelgsim, kuriais atžvilgiais yra įdomi sakalininkystė ir kodėl ja verta susidomėti.

Mokslo atžvilgiu sakalininkystė štai ką gali nuveikti. Plėšrieji paukščiai yra bailiausi, jie bėga nuo žmonių, kiek tik gali. Tad jų gyvenimo būdas stebėti yra sunkiausia. Medžioklei jaukinami jie arčiausiai parodo save. Tada galima geriau jie pažinti. Taip antai, dažnai medžiotojų buvo keliamas klausimas, kaip laiko nagus skrisdami plėšrieji paukščiai. Vieni tvirtino taip, kiti kitaip.

Užtenka tik pamatyti sakalas, kada jis nutupia ant sakalininko kumščio ar kada išlekia ir užmuša grobį; tuomet galima puikiausiai matyti, kaip nagai, paprastai atlenkti į užpakalį, prieš smogiant trumpai atitraukiami ir atlenkiami priekin. Visa tai puikiai patvirtina fotografijos. Laukinis paukštis nufotografuoti nepaprastai sunku; šiuo atveju sakalininkui pasitaiko daug progų gauti gražių nuotraukų.

Sakalininkystė duoda galimumų paukščių psichologijai tirti, nes čia žmogus stato paukščiui tam tikrą uždavinį, o tai duoda progos geriau jam pažinti. Šiaip mums atrodo, kad visi tos pačios rūšies paukščiai vienodai sugeba atlikti tam tikrą veiksmą. Iš tikrųjų taip nėra — jie labai skirtingi. Iš trijų sakalų, pasak Thienemanno, vienas buvęs baisus akiplėša, antras švelnesnis puolikas ir trečias mažytis kvailutis, mažiausiai sugebąs prisitaikyti aplinkybėms. Tikrai neturi būti per mažai įvertinama sakalininkystės reikšmė mokslui.

Ne mažiau reikšmės turi sakalininkystė kaip sportas ir, reikia pripažinti, kilnus sportas, lavinąs drauge kūną ir sielą. Kokius didelius atstumus turi nužygiuoti sakalininkas trumpiausiu laiku, kaip greit turi jis susivokti esamose sąlygose, kaip ūmai turi padaryti sprendimą ir kiek turi įsigilinti į savo augintinio sielą!

Tik tas, kas pats dirbo šį darbą, gali visai suprasti tą ypatingą pasitenkinimo jausmą, kurį teikia visiškas prijaukinimas tokių baikščių laukinių gyvių, kaip plėšrieji paukščiai. Ypač tai įdomu, kad pasiekiama trumpu laiku ir nevartojant jokių žiaurių priemonių, o vien tik geležiniu nuosakumu. Paukščių apsaugos atžvilgiu sakalininkystė nusipelnė dėmesio. Medžiojant su vanagais ar sakalais arba mokant juos, jais ima domėtis ir toki žmonės, kurie matė juose vien biaurius plėšikus. Tokiems žmonėms tuomet tik atsiveria akys, nes jie gauna, pamatyti naujų, nežinomų jiems dalykų. Jie gauna patirti visą groži, vikrumą ir išmintį šių dailių paukščių ir pradeda žiūrėti į juos ne vien kaip į kenkėjus, kuriuos žmogus turi naikinti bet kokiais būdais. Žmogui tada teisingai kyla mintis, kad ne visi tie gamtos padarai, kurie sumažina mūsų materialinę naudą, turi būti sunaikinti. Daugelis tokių gyvių turi reikšmės mokslui, kiti sukelia estetikos jausmą, todėl kultūringas žmogus turi iš dalies paaukoti savo materialinio turto ir palaikyti jų gyvybę. Tai ir sudaro gamtos apsaugos dėsnio pagrindą.

Ne mažiau reikšmės turi sakalų medžioklė ir estetikos atžvilgiu. Iš tikrųjų, sakalininkas medžioja ne tam, kad pavalgytų gardaus kurapkų ar ančių kepsnio; jis medžioja, kad pamatytų puikų reginį, kurį teikia paukštis puolikas, kovodamas ore. Sulaiko kvapą, matant, kaip sakalas aukštai debesyse skrieja, neišleisdamas medžiotojo iš akių, kaip puola lyg strėlė grobį ar nusileidžia ant medžiotojo rankos.

Pagaliau tokia medžioklė duoda gerų praktiškų vaisių. Medžiotojai žino, kad kurapkų medžioklė su šunim vėlai rudenį beveik neįmanoma. Kurapkos, kaip sakoma, neišlaiko vižlo, o jau šiek tiek pabaidytos visai neprisileidžia. Kas kita, jei ore pasirodo plėšrusis paukštis, geriausia vanagas, — tuomet kurapkos prigula prie žemės ir prisileidžia šunį arti.

Ne visos plėšriųjų paukščių rūšys tinka medžioklei. Mūsų sąlygose geriausiai tinka sakalai keleiviai, vištvanagiai, paukštvanagiai – patelės, ir mažieji startsakaliai. Paukštvanagiai patinėliai yra per maži ir per silpni. Žinoma, didelių šiaurės sakalų rūšys labai tiktų, bet gauti jų yra sunku.

Tokis paukštis puolikas galima įsigyti išimant dar pūkuotą jauniklį iš lizdo ar pasigavus jauną, mėginant laipioti po medžių šakas, ar pagaliau pagavus visai suaugusį paukštį. Geriausiai imti suaūgęs, bet dar nė kartą neišsišėręs paukštis. Mat labai gerai, jei toks bus savarankiškai nors vieną grobinį sučiupęs.

Jauniklis reikia rūpestingai prižiūrėti ir maitinti mažų gyyulėlių mėsa. Tinka maistui žvirbliai, žiurkės, varnos ir kiti toki. Ypač saugomasi perpenėjimo, tuo labiau, kad plėšrusis paukštis moka ir badauti, jei reikia. Suaugęs paukštis prižiūrimas kitaip negu jauniklis. Seni paukščiai vargu ar verta jaukinti, nes tai sunkus darbas. Artinantis prie suaugusio pagauto ir pririšto paukščio, reikia viskas atlikinėti labai ramiais judesiais ir slėpti, kiek galima, veidas.

Vištvanagis jau po aštuonių dienų taip pripranta, jog pats atlekia tūpti ant šeimininko rankos. Sakalui galutinai prijaukinti ir prirengti medžioklei reikia apie pusmečio laiko.

Pradedančiam verstis sakalininkyste, geriau imti vanagas, nes jis neskrenda toli, kaip kad daro lakusis sakalas.

Jaukinti pradedama anksti: vos maži paukštukai pradės tvirtai laikytis kojomis ir bėgioti, jau jiems nebeatnešama maisto, o pratinami patys artintis ir imti duodamą maistą iš rankų. Taip po truputį jie įpranta artintis į žmogų. Kai augintiniams užauga sparnai, jie pratinami atskristi ir nutūpti ant kumščio. Šis nutūpimas ant rankos iš kur nors atskridus yra visos sakalinin- kystės pagrindas. Tam tikslui pradžioj paukštis pririšamas 20 — 30 metrų ilgio raiščiu, bet netrukus rišimas daros nebereikalingas, ir paukštis, pripratęs ant rankos nutūpti, paleidžiamas visai laisvai skraidyti. Šiuo baigiamas pirmasis jaukinimo laipsnis, kuriuo kai kurie mėgėjai ir pasitenkina. Tačiau esminis sakalininkystės tikslas pasiekiamas išmokius paukštį medžioti — pulti laukinius, laisvėj gyvenančius gyvius. Elgiamasi taip: metamas aukštyn negyvas paukštis arba, mokant vanagus, velkama ant virvės pririšta kiškio iškamša paskatinti vanagui ar sakalui pulti grobį. Paukščiai greit tai išmoksta, nes tas palinkimas glūdi jų prigimtyje.

Po to eina laisva medžioklė, reikalaujanti daug pratimų ir įgudimo. Kai paukštis, pagavęs grobinį, puola žemėn, sakalininkas turi tuoj pribėgti ir švelniai atimti tą grobinį. Sakalas niekuomet neatneša pats grobio, kaip kad daugelis žmonių mano.

Išmokęs paukštį puoliką mušti laisvėj gyvenančius gyvius, žmogus gauna atlyginimą už visus savo vargus, nes medžiojimas su vanagu ar sakalu yra maloniausias, gražiausių pergyvenimų teikiąs sportas.

Čia duosiu keletą įdomesnių pergyvenimų iš sakalų ir vanagų medžioklės, Thienemanno aprašytų. Jie liudija šiuos paukščius turint labai aukštą psichiką.

Prieš medžioklę Thienemannas liepdavo paleisti tam tikroj vietoj kokį nors jauną paukštį, pav., kirą. Jis paprastai iš karto nenuskrenda, bet bėginėja vietoj. Tada ateidavo Thienemannas su auklėtiniais paukščiais. Nepaisydamas esamų aplinkui daugelio vienodų paukščių, sakalas iš karto pastebėdavo jam skiriamą ir tuojau jį puldavo. Matyt, jis puikiai atskirdavo nuo kitų paukštį, buvusį žmonių rankose, ir už tai ne tokį vikrų. Gi per medžioklę, jei pasitaikydavo jaunų kirų būrelis, medžiojamasis sakalas ilgai galvodavo, ar verta jie pulti. Iš to galima pasidaryti išvada, kiek pastabumo turi plėšrieji paukščiai ir kokios reikšmės jie turi gamtos ekonomijoj. Iš tikrųjų plėšrieji paukščiai atskiria ir išrenka sužeistus, ligotus ar šiaip sužalotus silpnesnius paukščius ir žvėris. Tuo jie palaiko rūšies sveikatą, budrumą, gudrumą ir baikštumą ir saugoja rūšį nuo išsigimimo. Kur yra plėšriųjų paukščių ir žvėrių, ten ir medžiojamieji gyviai moka geriau apsisaugoti nuo savo priešų ir yra stipresni, sveikesni. Taip pat visi plėšikai užkerta kelią užkrečiamoms ligoms plisti gyvių tarpe. Kiekvienas ligonis tuojau tampa jų auka.
Dar vienas įdomus nuotykis su sakalu. Gyvendamas Ulmenhorste, Thienemannas iš ryto paleido savo sakalą laisvai skraidyti. Apie vidudienį netoli Rasytės eina Th. brolis, kuris buvo dirbęs su šiuo sakalu ilgoką laiką, ir štai iš aukštybės nusileidžia sakalas ir nutupia ant jo rankos. Nuo Ulmenhorsto iki Rasytės septyni kilometrai atstumo, o sakalas iš Rasytės buvo atgabentas su kalpoku, dengiančiu jo akis, tad ir kelio į ten negalėjo žinoti. Argi paukštis, pakilęs aukščiau miško, pastebėjo savo auklėtoją už septynių kilometrų?

Kitas pavyzdys duoda teisę tvirtinti saka­lus turint gerą atmintį. Tai buvo rudenį. Medžio­ta kurapkos netoli Kranco, ir sakalas, kažkaip atsilikęs nuo šeimininko, dingo. Buvo ieškota ir švilpinėta, tačiau be vaisių. Teko grįžti be jo namo, kur visi ėmė gailėtis gražaus dingusio sakalo. Tik staiga įeina Thienemanno sūnus su sakalu ant kumščio. Jis, grįždamas iš Kranco stoties, padebesiais pamatęs lekiantį į jį sakalą. Atsistojęs vežime ėmęs moti ranka su iškamšė­le, kurią kaip tik turėjęs su savim. Sakalas tuoj nusileidęs ant telegrafo stulpo, o iš ten ant jo rankos. Pažymėtina, kad jaunuolis buvo labai mažai dirbęs su sakalu ir ne tik nebuvo namie, kai sakalas paklydo, bet dargi nebuvo matęs jo kelis mėnesius. Vis dėlto sakalas jį pažino, nors ir svetimu vežimu važiuojantį.

Ar nevertėtų ir mums, lietuviams, susido­mėti tokiu gražiu ir tauriu sakalų sportu ir bent kiek arčiau pažinti savo plėšriuosius paukščius? Gėda prisipažinti, didelis daugumas mūsų me­džiotojų visus paukščius kreivu snapu ir ries­tais nagais laiko didžiausiais savo priešais ir, kur tik galima, stengiasi juos visus naikinti. Retai kas moka atskirti jų rūšis ir vadina juos bendrai vanagais. Tik nedidelė plėšriųjų paukš­čių dalis yra žalinga, didesnė jų dalis naudinga, o kiti nors ir nėra žmogui naudingi, bet ir žalos nedaro. Kiti nors ir drasko medžiojamuosius paukščius ir daug jų sunaikina, yra labai reti, — vien dėl to jie turi būti žmogaus palaikomi, kaip gamtos papuošalas (pav., sakalas keleivis, erelis ir kt.).

Plėšriesiems paukščiams pažinti ir jais su­sidomėti daug padėtų sakalininkystės atgaivi­nimas. Dabar ji netarnautų vien pramogai, — ji tiestų naujus kelius paukščiams tyrinėti, išmo­kytų daugiau juos vertinti ir jais grožėtis. D.