Lietuvos vėžiai

Lietuvos vėžiai

P. Siurnaitė – Graužinienė “Kosmos” 1940 m.

Mielas skaitytojau, norėtumėm atkreipti Jūsų dėmesį į tai, jog tai gan senas straipsnis ir kai kurie čia naudojamie tiek lotyniški, tiek ir lietuviški pavadinimai jau nebesutinkami. Red. pastaba.

SENIAUSI VĖŽIŲ ATSTOVAI

Vėžiai — tikrai seno laikotarpio gyvulių grupė. Jų liekanų randa jau Juros laikotarpio sluoksniuose. Seniausi vėžiai, manoma, gyveno sausažemy, vėliau jie virto jūrų gyventojais ir dar vėliau kai kurie jų pa­mažu perėjo gyventi į gėlus vandenis.

Seniausiais gėlų vandenų atstovais yra laikomi šiaur. Amerikoje jau­nojo testiero sluoksniuose rastieji vėžiai.

Dabar gėlų vandenų įvairių rūšių vėžių yra visame Žemės paviršiu­je. Šiaur. pusrutuly išsiplatinę Potamobiidai, arba, kaip juos seniau va­dindavo, Astaciidai. Jų viena gentis, Potamobius, išsiplatinusi vak. Ame­rikoje, vak. daly Kordiljerų, Rytų Azijoje ir Europoje, kita gentis, Gum­bams, — šiaur. ir vidur. Amerikos rytinėje dalyje ir kai kuriose Euro­pos vietose, kur ji yra įveista.

Potamobiidai, pasak Huxley‘o, kilo iš šiaur. Azijos tercijero jurų. Iš čia jie pateko į Europą, kame išsiplatino iki Britanijos, ir taip pat į tuo laiku dar su Europa sujungtą Ameriką, išsiplatindami iki piet. Kalifor­nijos kalnų.

Šių dienų Europos vėžių kamienas turėjo savo pradžią turėti sena­jame šiauriniame Mediterane (Nordmittelmeer), kurio liekanomis yra šių dienų Kaspijos ir Juodoji jūros. Būdamas atskirtas, jis jau tercijero laiko­tarpyje suskilo į įvairias rūšis.

Schikora‘os manymu, pirmieji nuo Azijos kamieno atskilo vak. Amerikos, ryt. Sibiro ir Japonijos vėžiai. Pastarieji, dėl vid. Azijoj anks­čiau prasidėjusio ledynų laikotarpio, paskui liko visai atskirti nuo Eu­ropos. Dėl to dar ir dabar vėžių nėra visame vidur. Sibire.

Nuo šiaur. Mediterano vėžių kamieno pirmiausia atskilo dabartinių P.pallipes ir kitų jam artimų rūšių bočiai ir išsiplatino visoje Europoje. Bet prasidėjus ledynų laikotarpiui, šiaurėje ir rytuose tie vėžiai išnyko. Tuose kraštuose, kurių nepalietė ledynų laikotarpis, jie išliko ir suskilo į daugelį rūšių. Tos visos rūšys pasižymi mažu ūgiu, jų kiek didesnis tik P. pallipes.

Potamobius astacuts kilo iš poledžio laikotarpyje likusių Ponto jurų ir vadiname antrajame Vėžių persikėlimo laikotarpyje pasiekė-vidur. Europą.

P. astacus pirmiausia keliavo į Rusiją, kur ledynų laikotarpis vėžius buvo išnaikinąs. Tik į Šiaurės Ledynuotų jūrų upes jis nepateko, nes dar nebuvo dabartinių sujungimų kanalais, kuriais prasiskverbė trečiojo per­sikėlimo vėžiai. Į Dunojaus ir į tuo laiku dar su juo sujungtą Rheino kraštą, taip pat į Rhoną P. astacus perėjo kovodamas su ten jau anks­čiau įsigyvenusiu P. pallipes. Pastarasis turėjo pasitraukti į kalnus, nes jo ten nepersekiojo P. astacus, vengiąs šalto, greit tekančio vandens. Čia P. pallipes galėjo išsilaikyti įki šiu dienų.

Piet, ir vak. Europoje visur susidūrė šiedvi rūšys, bet visur turėjo nusileisti senesnysis P. pallipes. Tačiau ir P. astacus pirmiausia iš Rusijos, o vėliau iš Dunojaus ir Baltijos jūros kraštų kai kurių vietų buvo išstumtas trečiajame vėžių kėlimosi laikotarpyje. Jį iš čia išstūmė Potamobius leptodactylus. Šis pastarasis prasiskverbė ir į Baltosios jūros basei­ną, kame nebuvo P. astacus.

Filogenetiniu atžvilgiu, K. Smoliano manymu, P. pallipes galima laikyti busimąja P. astacus forma, o pastarąjį — aukštesne P. leptodac­tylus forma. Bet jų giminingumas, matyt, labai nutolęs, nes juodu tarp savęs, nesimišrina. Tai rodo, kad šiedvį rūšys atsiskyrė labai seniai.

Vėžių giminingumas vedamas iš vėžių regeneruotų replių, kurios, Kenler‘io manymu, rodančios atavistinius vėžių požymius. Regene­ruotos P. pallipes replės panašios yra į P. astacus normalias reples, re­generuotos P. astacus replės visai taip sudarytos, kaip P. leptodactylus replės. Panašiai ivirtma ir atavistinę regeneraciją pripažįsta, be Kesslerio dar Schulter, Nussbaum ir kiti.

Bet kiti (Herbst, Delagę, Drischer) atavistinės regeneracijos nepripa­žįsta. Moškovskis sako, kad P. astacus regeneruotų replių panašu­mas į P. leptodactylus reples yra atsitiktinis reiškinys, kaip ir konvergecijos atvejis, neturįs jokios filogenetinės reikšmės. Borakievičius, lygindamas regeneruotas P. astacus reples su normaliomis P. leptodactylus replėmis, priėjo išvadą, kad regeneruotos P. astacus replės tik dėl kai kurių rūšies pažymių hypertypijos įgyja panašumo į normalias P. leptodactylus reples, bet jos visuomet kai kuriais pažymiais palieka panašios į normalias P. astacus reples ir neįgyja jokių altenativinių P. leptodactylus pažymių. Iš to matyti, kad regeneruotų replių panašumo, tuo pačiu ir vėžių rūšių giminingumo klausimas yra dar labai ginči­jamas.

GĖLŲ VANDENŲ VĖŽIŲ IŠSIPLATINIMAS EUROPOJE

Gėlų vandenų vėžių yra beveik visoje Europoje. Jų nerandama tik pačioje šiaurėje, išskyrus Dvyną, ir kai kuriose pietinėse dalyse. Europos vėžių priskaitoma keliolika rūšių, kurių daugiausia žinomos P. astacus ir P. leptodactylus.

P. astacus išsiplatinęs beveik visoje Europoje, išskyrus kai kuriuos pakraščius. Ypačiai jis išsiplatinęs Baltijos baseine.

Smoliano pasakymu, P. astacus šiaurėje nenueina toliau už pięt. Švedijos ir Suomijos bei Rusijos šiaurės ežerų. Vakaruose jų nėra tik šiaur. Anglijoje ir kitose Anglijos dalyse bei Prancūzijoje jis retai pa­sitaiko. Taip pat P. astacus nežinomas ir kai kuriuose piet. Europos kraš­tuose, būtent, Ispanijoj ir piet. Italijoj. Bet Huxlev pažymi, kad jų nėra, be to, dar Turkijoj, Dalmatijoj, Graikijoj.

Rytuose, pasak Smoliano, P. astacus nueina iki Uralo kalnų. Bet Heixley‘o ir Kessler‘io tvirtinimu, P. astacus rytuose teprieina Volgos baseiną, kuriame jau išsiplatinęs P. leptodactylus.

P. leptodactylus gali gyventi ir sūriuose ir gėluose vandenyse. Jis labiausia išsiplatinęs ryt. Europoje. Pirmiausia, pasak Smoliano, jis gyvena senoje savo tėvynėje — Kaspijos jūrose. Taip pat jis plačiai iš­plitęs Juodosiose jūrose ir visame Ponto-Kaspijos baseine. Per Volgos kraštą ir kanalais jis yra pasiekęs ir Baltąją jūrą, (Dvynos upę), Suomių įlanką ir jų prieupius. Skandinavijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir vak. Sibire (Obio kraštuos) P. leptodactylus yra dirbtinai įveistas. Be to, kaip pastebi Kessleris ir kaip teko man pačiai patirti, P. leptodactylus randa­mas ir Baltijos baseino kai kuriuose vandenyse.

Be šių dviejų rūšių, kaip jau pradžioje minėjau, Europoje yra dar keletas kitų vėžių rūšių kaip antai: P. pallipes, randamas kai kuriuose Alzasijos ir Šveicarijos upeliuose ir jo giminingos rūšys, pav. P. saxatilis, P. tristis, P. longicornis, P, fontmalis, B. torretitium ir kitos yra išsi­platinusios tuose kraštuose, kurių nepalietė ledynų laikotarpis. Be to, Kessleris aprašo dar tris naujas rūšis randamas Europos Rusijoje: P. pachypus, P. colchicus ir P. angulosus.

LIETUVOS VĖŽlŲ RŪŠYS

Lietuvoje plačiai žinoma tik viena upinių vėžių rūšis Potamobius astacus. Ar yra dar ir kitų rūšių, iki šiol nebuvo ištirta. Tiesa, Stanevičius 1901 m. rašė, kad Vilniaus gubernijoje esančios dvi vėžių rū­šys: Astacus fliuviatilis, dabar vadinamas Potamobius astacus, ir Gali­cijos vėžys (Astacus leptodactylus), dabar vadinamas Potamobius leptodactylus, bet tai dar nepasako, kad ir dabar visoje Lietuvoje esama tų dviejų rūšių.

Mano šio darbo vienas svarbesnių uždavinių ir buvo sužinoti, kelios ir kokios vėžių rūšys yra neokupuotoje Lietuvoje. Tuo reikalu 1928-29 m. teiravausi vėžininkų, žuvininkų ir šiaip žmonių. Perleidau per savo ran­kas iš įvairių vandenų daugelį vėžių, kurių arba pati gaudavau nuvykus į kokią apylinkę arba kiti atsiųsdavo.

Potamobius astacus

Pasirodo, kad ir dabar neokupuotoje Lietuvoje esama dviejų rūšių vėžių: 1) Potamobius astacus, kuri plačiai išplitusi visuose Lietuvos van­denyse ir 2) žinoma šiaurės rytinėje Lietuvos daly, kuriuos vietiniai vė­lių pirkliai vadina sausakojais vėžiais. Tie sausakojai vėžiai tai, ir yra Stanevičiaus minimi Astacus leptodactylus, arba, kaip juos dabar vadina, Potamobius leptodactylus, nes jų požymiai atitinka įvairių autorių nusakytus šios rūšies požymius. Svarbiausi šių dviejų Lietuvos vėžių rū­šių ir apskritai, Potamobius astacus ir Potamobius leptodactylus skirtu­mai galima pastebėti iš kūno spalvos, šarvo kietumo ir spygliuotumo, krū­tinės formos, abdominalinių pleurų formos, rostrum, replių, didžiųjų an­tenų ir iš kūno ilgio.

Astacus leptodactylus

Potamobitis astacus spalva labai įvairi. Ji, pasak Smoliano, galinti pereiti visą spalvų skalę nuo juodos iki baltos. Tą patį galima pa­sakyti ir apie Lietuvos P. astacus. Bet dažniausia P. astacus apskritai ir Lietuvoje pasitaiko šių spalvų: durpinės (su laisvesniu ar rausvesniu at­spalviu), juodos, tamsesnės ar šviesesnės žalios spalvos ir mėlynos. Pasta­rųjų pasitaiko ne daugiau kaip 1—2%. Toks spalvų įvairumas pareina nuo vandens, nuo dugno sąstato, nuo maisto, gyvenamosios vietos, am­žiaus ir augimo greitumo.

Žmonės atskiria iš spalvos vieno jiems žinomo ežero ar upės vėžius nuo kito; berods, pasitaiko ir tame pačiame vandeny daugiau ar mažiau skirtingų spalvų vėžių. Panevėžio vienas vėžininkas pasakoja, kad prie ajerų vandenyse vėžiai esą žalsvos spalvos, prie akmenų ir žvyro — juo­dos, prie medžių šaknų ir šiekštų — tamsiai rudos (durpinės) spalvos. Kai kas vėžius iš spalvų net rūšiuoja. Antai, vienas ponas, kuris iš savo eže­ro parduoda kasmet už 1000 litų vėžių, pasakoja, kad jis žinąs 4 vėžių rū­šis: juosvus, dvejopus rusvus (raudonesnius ir pilkesnius) ir mėlynus. Iš tų visų esą geriausi mėlynieji; jie atsparesni ir vėžių marui.

Tokių spalvų turi P. astacus viršutinė šarvo pusė. Cephalotorvaxo pašonės visuomet esti šviesesnės: durpiškai žalsvų — melsvai žalsvos, o durpiškai rausvų — rausvos. Apatinė kūno pusė visuomet mažiau ar daugiau rausva, o didžiųjų replių apačia visuomet tamsiai raudona. Pa­buvęs formaline P. astacus tampa rausvesnis, o išvirtas — visuomet skaisčiai raudonas.

P. leptodactylus spalvą Smolianas sako esant margą: ant raus­vai pilko arba geltonai rudo dugno tamsios dėmės. Man P. leptodacty­lus teko gauti tik iš Kiečių ežero (Zarasų apskr. Paupinio valse,). Bet visų jų spalva skiriasi nuo Smoliano nusakytosios. Šių vėžių vir­šutinė šarvo pusė buvo rausvos (durpinės) spalvos su violetiniu atspalviu. Apatinė kūno pusė balzgana. Didžiosios replės apačioje baltai pilkos spalvos. Formaline pabuvus, visa vėžio spalva nublunką, pasidaro balzgana. Išvirtas taip pat netaip skaisčiai raudonas, kaip P. astacus.

P. astacus šarvas kietas, sukalkėjęs, padengtas mažais spuogeliais, ne­labai šiurkštus. P. leptodactylus šarvas minkštesnis, bet ir šiurkštesnis, padengtas aštriais spygleliais, ypatingai cephalotoraxo šonai. P. astacus krūtinė yra daug platesnė, nei ilgesnė. P. leptodactylus krūtinę Smo­lianas sako esant ilgesnę, nei platesnę.

Mano padaryti Kiečių ežero vėžių (P. leptodactylus) matavimai to nepatvirtino, Tiesa, kai kurių P. leptodactylus krūtinė ilgesnė kaip P. astacus krūtinė, ir visų P. leptodactylus krūtinės pločio ir ilgio santykis mažesnis, kaip P. astacus, bet tas santykis visuomet lieka žymiai dides­nis už vienetą.

P. astacus abdominalinės pleuros daugiau apvalios formos, patelių truputį didesnės kaip patinėlių. P. leptodactylus abdominalinės pleuros trikampio formos su smailiais aštriais galais, patelių žymiai didesnės kaip patinėlių. Vadinasi, ir P. astacus ir P. leptodactylus patelių pilvelis pla­tesnis kaip patinėlių, tik skirtumas nevienodas: P. astacus 3-5 mm., P. leptodactylus 8-15 mm.

P. astacus rostrum turi iš šonų po vieną spyglelį. Postorbitalinė kar­pelė padalyta į dvi dalis, užpakalinė dalis turi du spyglelius.

P. leptodactylus rostrum turi iš šonų taip pat tik po vieną spyglelį, bet toliau už jų į užpakalį eina 5—6 maži danteliai. Postorbitalinė karpelė taip pat padalyta į dvi dalis, bet šios abi dalys labai aštrios ir dygliuotos.

P. astacus replės plačios, masyviškos su relativiai trumpu dactylopoditu ir plačiu propoditu. Ant propodito iš vidaus pusės yra dvi didesnės karpelės, tarp kurių yra įdubimas. Ant dactylopodito yra tik viena didesnė karpelė.

P. leptodactylus replės siauresnės, silpnesnės. Ant pirštų iš vidaus pusės yra keletas didesnių kurpelių, bet tarp jų nėra įdubimo.

Sulyginą P. leptodactylus ir P. astacus propoditu ir dactylopoditų il­gį, pamatysime štai ką: mažesnių egz. P. leptodactylus propoditas yra trumpesnis (5—13 mm) kaip tokio pat dydžio P. astacus propoditas, o didesnių atvirkščiai. Kadangi propodito ilgis yra pačių replių ilgis, tai, kas pasakytą apie propoditus, galima pasakyti ir apie reples mažesnių egz. P. leptodactylus replės trumpesnės, didesnių ilgesnės kaip P. astacus atitin­kamo dydžio replės. Dactylopoditas mažesnių egz. aiškaus skirtumo nero­do, bet didesnių egz. P. leptodactylus ir P. dstacus dactylopoditų ilgių skirtumas jau žymus, bet mažesnis už propoditų skirtumą. Iš čia eina, kad P. leptodactylus propodito ir dactylopodito santykis visuomet yra mažesnis kaip atitinkamas P. astacus santykis, arba kitaip tariant, P. leptodactylus dactylopoditas yra visuomet relativiai ilgesnis kaip P. astacus dactylopoditas.

Apie P. leptodactylus ir P. astacus propoditų, tuo pačiu ir visų replių, ploti tenka pasakyti, kad ir mažesnių ir didesnių egz. P. leptodactylus replės yra visuomet siauresnės, kaip atitinkamo dydžio P. astacus.

Todėl dėl šios replių savybės P. leptodactylus vėžiai ir vadinami sausakojais vėžiais.

Be to, reikia pažymėti, kad replės sudaro ne vien šių rūšių svarbius skirtumus, bet taip pat ir lyčių skirtumus. Ir P. astacus, ir P. leptodactylus patinų replės yra žymiai ilgesnės ir platesnės kaip patelių.

P. astacus didžiosios antenos neilgos, siekia 1—2 pilvelio segmentą, kartais 3—4. P. leptodactylus tos antenos žymiai ilgesnės, dažnai jos net perauga kūno ilgį (patinų).

P. astacus ir P. leptodactylus skiriasi taip pat ir savo didumu. P. astacus pasitaiko kartais ir labai didelių. Vienas Panevėžio vėžininkas pasakoja, kad jis dažnai gaunąs 15—16 cm, o kartais pasitaiką gauti net iki 25 cm. Labai didelių vėžių gaunąs iš Vadoklių ežero, Juostos ir Lėvens upių. Bet dažniausiai jis gaunąs ne didesnių, kaip 12—13 cm. Zarasų, Utenos ir Šiaulių vežimukai pasakoja, kad iš jų gaunamų vėžių didžiausieji esą 13 cm., labai retai pasitaiką 14—15 cm.

Aš pati 1928 m. esu gavus apie 200 vėžių po keletą egzempliorių iš šių vandenų: Lėvens, Juostos, Dotnuvėlės, Mūšos, Daugyvenės, Juros, Akmenės, Vyžūnės upių, Masčio, Arimaičių, Vasaknų ežerų ir kt. Jų didžiausias patinėlis buvo 14 cm (iš Arimaičių ež.), visi kiti mažesni, daugis — 11—12 cm. Didžiausia patelė 11,5 cm, (iš Arimaičių ežero ir Lėvens) daugis — 9—10 cm.

1928 m. gegužės mėn, Gamtos Tyrimo Stoty buvo gauta 2 kartu po 60 egz. P. astacus iš Gilučių ežero. Tų vežių pats didžiausiaš patinėlis buvo 11,5 cm., o visi kiti 10—11 cm. Patelės 9—10 cm.

Be to, yra ir tokių ežerų, kuriuose P. astacus nepasitaiko didesni, kaip 9—10 cm. Taip daugely vietų yra dėl to, kad juos čia labai gaudo. Bet, pav., Šiaulių apskr. Palijotės ežere ir kituose gretimuose ežeruose, vietinių vėžininkų pasakojimais, vėžiai visai neaugą didesni, kaip 9—10 cm. jau esą apie 40 metų, kaip tuose ežeruose didesnių vėžių nesugauną. Jų manymu, tie vėžiai negali augti didesni dėl maisto stokos, nes čia vėžių labai tiršta. Tokius mažus vėžius Vokietijos vėžininkai paprastai vadina „sriubiniais“ (Suppenkrebse), jų vertė prekyboje visai maža.

Viską suėmus krūvon, galima sakyti, kad P. astacus dabar mūsų van­denyse didesnių, kaip 13—14 cm. retai pasitaiko. Dažniausia jie esti ne didesni, kaip 11—12 cm. P. leptodactylus, Smoliano nusakymu, vi­suomet esąs didesnis, kaip P. astacus.

Man pačiai P. leptodactylus nedaug teteko gauti, bet mažesnio pa­tinėlio, kaip 13 cm., nepasitaikė. 1928 m. birželio mėn. 23 d. gavau P. lep­todactylus 120 egz. iš Kiečių ežero (Zarasų apskr.). Pats didžiausias pati­nas buvo 15,5 cm. ir mažiausias 13 cm. Visi kiti 14—15 cm. Iš patelių didžiausios 14,7, mažiausios 11,4 cm; daugis 12,5—13,5 cm. Gamtos Ty­rimo Stoty yra P. leptodactylus 2 toki egz.: patinas iš Viliampolės 16,7 cm ir patelė iš Zarasų krašto 16,1 cm. Tat galima sakyti, kad P. lepto­dactylus ir mūsų vandenyse yra didesnis kaip P. astacus. Ypatingai tas skirtumas matyti palyginus 120 egz. P. leptodactylus iš Kiečių ežero su tokiuo pat skaičiumi P. astacus iš Giluičių ežero: Palyginus Giluičių (P. astacus) ir Kiečių ežerų (P. leptodactylus) vėžius, be aukščiau sakytų skir­tumų dar teko pastebėti nevienodas lyčių procentas. Antai, iš Giluičių ežero du kartu gautų vėžių pirmą kartą iš 60 buvo 53 patinai ir 7 patelės, antrą kartą iš 60 — 56 patinai ir 4 patelės. Vadinasi, patinai čia suda­ro 88—93%. Tuo tarpu iš gautų Kiečių ežero 120 vėžių patinų buvo tik 25, vadinasi tik 21%. Tas skirtumas gali pareiti nuo nevienodo gaudymo būdo: Giluičių ežere vėžiai gaudyti bučiais, o Kiečių ežere — tinklu.

Kad nuo gaudymo būdo pareina sugautų vėžių lyčių skirtumas, tai prof. Ivanauskass yra pastebėjęs, gaudant vėžius dvejopu būdu Obelijos ežere ir Šimnelės upės pradžioje, Obelijos ežere buvo gaudoma ran­komis naktį su balanomis. Pagauta 78 vėžiai, jų 67 patinai ir 11 patelių. Visos patelės be kiaušelių. Simnelėje buvo gaudoma su samteliu, bai­dant vėžius su kartimi iš po kranto. Pagauta 63 vėžiai; jų 37 patinai ir 25 patelės, 7 patelės su kiaušeliais. Patelių ir patinų skaičių skirtumą abiem atvejais prof. Ivanauskas aiškina taip: pirmu atveju buvo pagauti vėžiai, kurie laisvai rėplioja po dugną ieškodamiesi maisto. To­dėl ten buvo daugiausia patinai, nes patelės slapstosi po krantais, sau­godamos savo kiaušelius. Antru atveju buvo pagauti varu išvaryti iš sa­vo urvų vėžiai. Todėl čia didelis procentas patelių, net su kiaušeliais. Tą patį galima pasakyti ir apie Giluičių bei Kiečių ežeruose pagautus vėžius. Bet vis tik čia yra didelis skirtumas, Simnelės upėje gaudant vėžius ki­tu būdu, nei Obelijos ežere, sugauta didesnis procentas patelių nei Obelijos ežere, bet vis dėlto patinų čia didesnis procentas kaip patelių. Kie­čių ežere gaudytuose ežeruose patelių didesnis procentas kaip patinų. Iš to galima manyti, kad ir visame Kiečių ežere patelių yra didesnis pro­centas, kaip patinų. Šis dalykas reiktų patikrinti ir Kiečių ir kituose ežeruose, kur yra P. leptodactylus.

Jei iš tikro pasirodytų, kad visuomet P. leptodactylus daugiau pasi­taiko patelių, kaip patinų, tai būtų dar labiau suprantama, kodėl, kur tik įsiveisia P. leptodactylus, lieka išstumtas P. astacus. P. leptodactylus vis­lumas pareitume tik nuo to, kad jo patelė turi daugiau kiaušinėlių, kaip P. astacus, bet ir nuo to, kad jų patelių procentas yra žymiai didesnis, kaip P. astacus.

Tai tiek apie rūšių skirtumus. Be to, pravartu būtų pastebėti, kad ir tos pačios rūšies vėžiai (P. astacus) skiriasi ne tik savo spalva, kaip jau anksčiau minėjau, bet turi ir kai kurių kitų skirtumų. Tie Skirtumai dažniausiai pareina nuo gyvenamosios vietos. Panevėžio vėžininkas pasa­koja, kad Lėvens upės vėžiai laibesni esą už Juostos upės vėžius. Taip pat pirmųjų replės trumpesnės kaip pastarųjų.

Atskirų vandenų vėžiuose pastebėjau ir biologinių skirtumų. 1928 m, liepos mėn. 9 d. gavau iš Utenos iš vieno mažo ežerėlio 5 vėžius (tik tiek tepasisekė sugauti per naktį), du buvo patinai ir 3 patelės, kurių dvi su jaunikliais. Tų pačių metų liepos mėn. 22 d. gavau vėžių iš Dotnuvėlės upės ir 24 d. iš Daugyvenės, jų jau visos patelės buvo be kiaušelių ir be jauniklių. Bet liepos mėn. 26 d. gavau 15 vėžių iš Bevardžio upelio (Tel­šių apskr.), jų buvo tik dvi patelės ir abi su kiaušeliais. Siuntėja dar rašė, kad daugiau patelių nesiuntusi, nes dar visos su kiaušeliais. Iš čia matome, kad vienuose vandenyse iš kiaušelių jaunikliai išauga anks­čiau, kituose vėliau.

Taip pat vėžių neriamasis iš seno savo šarvo nevisuose vandenyse vyksta tuo pačiu laiku. Antai, 1929 m. birželio mėn. 24 d. Zarasų apskri­ties, Degučių valsčiaus viename ežerėly jau visi vėžiai buvo išsinėrę, o kituose aplinkiniuose ežeruose dar visi buvo su kietais senaisiais šarvais.

Smolianas sako, kad upių vėžiai 2—3 savaitėm anksčiau išsi­neria, kaip ežerų vėžiai, blogai augą vėliau, kaip gerai augą ir kad, ap­skritai, vėžių nėrimosi laikas pareinąs nuo vandens ir klimato sąlygų. Mūsų vandenyse, žmonių nusakymu, vėžiai neriasi žirniams žydint. Bet kada neriasi atskiruose vandenyse ir ar tinka mūsų vėžiams Smoliano tvirtinimas, kad upių vėžiai neriasi 2—3 savaitėm anksčiau, kaip ežerų vėžiai, negalėjau patirti.

VĖŽIŲ IŠSIPLATINIMAS LIETUVOJE

Kaip jau minėta, Lietuvoje daugiausia išsiplatinęs taurusis vėžys — Potamobius astacus. Jis pasitaiko beveik visose Lietuvos upėse, tik ne visose vienodai: vienose jų yra labai daug, kitose tik vienas kitas tenka sugauti ar pamatyti. Bet pačiose didžiosiose mūsų upėse ir Nemune ir Nery, kiek teko sužinoti, vėžių nėra. Berods, 1928 m. pavasarį Nemune prie Kauno buvo sugautas vienas vėžys, bet jis galėjo atsitiktinai čion patekti iš kitur, ar būti įleistas.

O Nemuno prieupiuoše vėžių yra: Jiesioje, Šešupėje, Jūroje, Duby­soje ir Nevėžyje. Ypatingai daug vėžių yra Šešupėje, Jesioje ir Jūroje. Nevėžy nuo versmių, iki Krekenavos vėžių nėra, arba tik retkarčiais vie­nas kitas pasitaiko. Panevėžio vėžininkas pasakoja, kad treji mėtai atgal Nevėžy prie Velžio (5 klm. nuo’Panevėžio) vėžių buvę labai daug. Prieš karą net po vagoną iš ten išveždavo į užsienius. Bet dabar visai išnykę. Kiek kartų tas pats vėžininkas mėginęs Nevėžy prie Panevėžio įveisti vėžių, — leidęs per kelerius metus po kelioliką tūkstančių vėžiukų, —. bet vis vėžių neatsirasdavę. Bet 1929 m. vasarą jau ir ties Panevėžiu aukštyn nuo miesto Nevėžy vaikai vėžių pagaudavę.

Nevėžy prie Krekenavos ir Kėdainių vėžių yra daug, o pačiame že­mupy vėl nėra. Nemaža pasitaiko vėžių, kai kuriuose Nevėžio prieupiuose, pav., Juostoje, Dotnuvėlėje, Upytėje ir kt., kad ir kai kurie jų įteka į vėžių negyvenamas Nevėžio dalis.

Šventojoj, sako, seniau buvę labai daug vėžių, bet 40—50 metų atgal jie visi išnykę ir dabar beveik nėra. Nėra vėžių net visuose tuos ežeruose (bent Salako valsčiuje), per kuriuos teka Šventoji arba turi susisiekimą.

Šventojoj prie Užpalių mėginta vėžių įveisti, bet daug jų neatsiranda. Tik retkarčiais vaikai besimaudydami pagauna vieną kitą. 1929 m., nu­leidus iš Šventosios į Užpalių malūną einančio kanalo vandenį, buvo rasta jame apie 10 vėžių.                                                                                                ‘

Lėveny, pasak vietinių žmonių, prieš kokius 27 metus vėžių buvę labai daug. Bet vieną vasarą taip pradėję vėžiai dvėsti, kad apylinkės gyventojai maišais nešdavę. Nuo tų metų Lėveny vėžiai buvo visai išnykę. Prieš karą dvarininkas Malinskas per kelerius metus leisdavęs iš kažkur atvežtus vėžius į Lėvenį, bet iki 1926 m. buvę galima tik kur-ne-kur po vieną pamatyti. Daugiausia jų atsiradę 1927—28 me­tais. Dabar Lėveny yra daug ir didelių vėžių.

Nemunėly prieš 20—25 metus buvo labai daug vėžių, bet paskui jie išnyko. Po to ilgą laiką visai nebuvo ir tik paskutiniu laiku jų vėl atsirado. Daug vėžių yra Mūšos upėje, ypač jos prieupiuose: Daugyve­nėje, Kruojoje ir šiųjų prieupiuoše.

Taip pat daug vėžių Ventoje ir Akmenoje. Labai tirštai vėžių yra vak. Žemaitijos mažuose upeliuose: Šalpėje (Vieviržos prieupis) ir Vieviržoje (Minijos prieupis). Ar yra vėžių pačioj Minijoj, neteko sužinoti.

Bet daugiausia vėžių yra ežeruose — ir dideliuose, ir mažuose. Ypač daug jų yrą Lietuvos ežerų krašte — Zarasų ir Utenos apskrity. Suži­noti ir suminėti, kuriuose ežeruose vėžių yra, kuriuose nėra, labai sunku, nes ežerų Lietuvoje yra labai daug (priskaitoma apie 2000).

Čia paminėsiu tik tuos didesnius ežerus, iš kurių daugiausia gau­nama vėžių. Zarasų apskrity jų yra keliolika: Čigiris (700 ha) Kiečių (10 ha), Ažvintis (400 ha), Švintas (500 ha), Ilgis (80 ha), Kalinauka (30 ha), Gražutis (30 ha), Sungardas (80 ha), Taramas (40 ha), Ažvintaitis (30 ha), Krakavas (60 ha), Užstas (50 ha). Nemaža toj apskrity ir tokių ežerų, kuriuose vėžių nėra, kaip antai: Avilių ežere (1700 ha), kuriame jie išnyko maždaug prieš 15 metų; Luodžio (1000 ha) ir Ligajaus (400 ha), kuriuose išnyko 1900 m. ir dabar įleisti neįsiveisia, nes juos išnaikina žuvys — pūgžliai, Dusetų ir Samavų ežere. Taip pat nėra vėžių ir visuose tuose Salako valsčiaus ežerėliuose, kurie turi susisiekimą su Šventąja.

Be Zarasų apskrities paminėtų ežerų, vėžių dar yra šiuose didesniuose ežeruose : Alaušo (Utenos apskr.), Rubikių (Utenos apskr.), Rekyvos (Šiau­lių apskr.), Platelių (Telšių apskr.), Masčio (prie Telšių), Metelių, Du­sios ir Obelijos (Alytaus apskr.).

Bendrai pasakius, taurieji vėžiai, P. astacus, yra išsiplatinę po visus Lietuvos vandenis. Sausakojai vėžiai, P. leptodactylus, žinomi yra dau­giausia Zarasų apskrities nedideliuose ežeruose: Zelionkos (15—10 ha), Kiečių (10 ha), Stumbrinio (10 ha) ir Ilgelio. Šiuose ežeruose P. astacus pasitaiko tik apie 2%, tik Kiečių ežere pagauna beveik lygiomis P. lepto­dactylus ir P. astacus.

Manoma, kad P. leptodactylus pateko čia iš Latvijos, kur 1906 m. buvo tyčia įveisti Svintės ežeruose apie Pohulianką. Taip pat P. lepto­dactylus esą dar prie Dusetų viename ežerėly (kurio pavadinimo nepa­sisekė sužinoti) ir kai kuriuose Rokiškio ir Utenos (Tauragnų ir Dau­gailių valsčiaus) apskrities ežerėliuose.

Panevėžio vėžininkas dar pasakoja, kad jis gaunąs sausakojų vėžių nuo Subačiaus (Panevėžio apskr.) iš Viešintos, ar kito ten mažo upelio. Tie vėžiai, jo pasakojimu, nors ir turį siauras ilgas reples, kuriose ne­daug tesą mėsos, bet už tat jų pilvelis storas, platus ir mėsingas. Dėl to jie esą labai pageidaujami į užsienius, — ir jis net gavęs specialų tų vė­žių užprašymą iš Berlino.

Kadangi jokiu būdu negalėjau tų vėžių gauti pamatyti, tai sunku spręsti, kokie iš tikrųjų tie vėžiai yra. Bet iš nusakytų ypatybių man rodos, kad jo vadinamieji sausakojai nėra tie patys vėžiai, kuriuos tuo vardu vadina Zarasų pirkliai. Kitaip tariant, mano manymu, jie nėra P. leptodactylus, bet greičiau P. astacus arba jo atmaina. Kad tai ne P. leptodactylus, ypatingai verčia manyti jų pareikalavimas į užsienius, nes P. leptodactylus dėl jo mėsos mažumo ir prastumo, nėra užsieniuose pageidaujamas ir neeksportuojamas. Kokie iš tikro yra ten vėžiai, rei­kėtų patikrinti.

VĖŽIŲ PRIEŠAI IR LIGOS

Vėžiai turi daug priešų ir kenkėjų įvairiose savo raidos stadijose. Patys vėžių patinai dažnai suėda kiaušelius ir jauniklius. Taip pat juos naikina gamaridų ir libelulidų lervos ir vandeninės blakės. Nuo motinos kūno atsiskyrusius vėžiukus labai mėgsta žuvys. Iš žuvų pavojingiausias vėžių priešas yra ungurys, kuris dėl savo kūno liaunumo gali vėžius persekioti vandenyje ir urvuose. Taip pat piktas jų priešas yra ešerys, mažiau pavojingas — lydys ir kitos žuvys,

Didelis vėžių priešas yra pūgžlys, nes kur jis gyvena, ten ir įveisti vėžių negalima. Pavyzdžiui, Luodžio ežere, vėžininkų pasakojimu, vėžių nesą ir jie ten įleisti išnykstą todėl, kad ten yra pūgžlių, kurie smarkiai naikina kiaušelius, jauniklius ir senus vėžius. Be žuvų, vėžius naikina dar kai kurie žinduoliai gyvuliai, kaip antai: žiurkės, ūdros, kirstukai, lapės, katės ir paukščiai: varnos, antys. Bet daugiausia ir pavojingiausių priešų vėžys turi žemesnių gyvulių tarpe. Tai parazitai ir ligų sukėlėjai.

Ypač daug vėžiai kenčia nuo ektoparazitų Branchiobdelia grupės. Jos įsisiurbia į vėžių pilvelį, į akių stiebelius, į kojų ir kitų sąnarių sulenkimus, dažniausiai į žiaunas. Į žiaunas įsisiurbiančios Branchiobdelidos (5—12 mm kirmėlaitės) yra pavojingiausios. Jos gausingomis prisikabinimo vietomis mažina kvėpuojamąjį žiaunų paviršių, pridaro plonoje žiaunų odoje žaizdų ir siurbia kraują. Panašiai kenksmingos iš ektoparazitų yra erkės.

Dar kenksiningesni yra endoparazitai. Pav„ Distomum cirrigerum (1,4-1,8 mm. ilgumo, 0,7—0,8 mm platumo kirmėlaitė), galinti įsigyventi įvairių vėžio organų muskuluose (tik jaknose ir žarnų raumenyse negyvena), pakliuvusi į vėžių ovariumą ar į sėklydę, padaro vėžius nevaisingus.

Pražūtingas vėžiui parazitas dar ir Distomum isostomum, kuris puola vėžių nervų ganglijus, sėklas ir muskulus. Jis nors retesnis, bet pavojingesnis, kadangi išardo vėžio nervų sistemą.

Bet didžiausi vėžiams ligų sukėlėjai ir kartu priešai yra augalai — grybeliai ir bakterijos. Antai, 1890 m. Tartu prof. H apich’as surado, kad siūlinis grybelis Oidium astaci sukelia dėmėtąją vėžių ligą. Šiąja liga sergantiems vėžiams pasidarė ant kūno juodos spalvos dėmės 1 cm. Ant gyvų vėžių tamsios spalvos šitos dėmės nelabai pastebimos, bet ant virtų, raudonų vėžių jos darosi aiškios. Tos dėmės atsiranda ant įvairių vėžio kūno dalių, bet daugiausia ant pilvelio segmentų ir ant galūnių. Tos dėmės neturi blizgėjimo, jų šarvas sustorėjęs, minkštas, trapus. Giliau po jomis, yra užkrėsti ir raumenys. Nuo šios ligos kartais žūva 15—30% visų apkrėstų vandens vėžių, ypač ramiuose, dumbluotu dugnu, žolėmis apaugusiuose upeliuose. Dėmėtoji liga buvo ypač išsiplatinus Pabaltijy ir daug žalos pridarą Suomijos ežeruose. Ar toji liga, buvo palietusi Lietuvės vandenų vėžius, ir ar dabar ji pasitaiko Lietuvoje, tikrų žinių negavau.

Pati pavojingiausia vėžių liga yra vėžių maras, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje siautė visoje Europoje ir išmarino vėžius beveik visuose Europos vandenyse. Tas vėžių maras prasidėjo 1861 m. Lombardijoje ir iš ten plito Prancūzijoj, Vokietijoj, Čekoslovakijoj. 1870 m. maras buvo jau Prancūzijoje. Vokietijoje jis pirmą kartą pasirodė 1871 m. 1891—1896 m. jis siautė Rusijoj ir išsiplatino iki Uralo ir vakarų Sibiro.

Sakytoji liga vidur. Europoje kaip greit išsiplėtė, taip greit ir pasiliovė, bet Rusijoj tebesiautusi dar ir 1925 m. ji nežymiai palietus ir piet. Švediją.

Miuncheno univ. prof. Hofer’is surado, kad vėžių maro priežastimi yra bacila, kurią jis pavadino Bacterium pestis astaci. Vėžių maro pažymiai yra šie: 1) greitas ligos išsiplatinimas, 2) vėžių rėpliojimas aukštyn kojomis, 3) konvulsingas narelių tampymas, 4) greitas nusilpimas, nuovargis ir nugaišimas. Apsikrėtę maro bacila vėžiai stimpa per 3—12 dienų. Stimpa ne vandeny, bet išlipę į krantą.

Kur išsiplečia maras, ten jis išnaikina beveik visus vėžius; neįveikia tik pačių didžiųjų, nes jie yra atsparesni, ir pačių mažųjų, kurie minta dar žolėmis ir kirmėlaitėmis ir taip atsispiria maro baciloms, nes, pasak prof. Hoferio, vėžiai apsikrečia daugiausia ne per vandenį, bet suėsdami pastipusius ar sergančius kitus vėžius. Iš vienos vandens sistemos į kitą vėžių marą paprastai perneša apkrėsti vėžiai, žuvų gaudymo įrankiai, paukščiai bei vabzdžiai ir vėžių priešai: ūdros, žiurkės ir kt.

Vėžių maras siautė ir Lietuvos vandenyse, ir upėse, ir ežeruose, — ir buvo išmarinęs beveik visus vėžius. Tik kai kuriuose nenutekančiuose ežeruose vėžiai liko maro nepaliesti. Nemuno, Neries ir Dauguvos baseinuose (tokiu būdu beveik visose Lietuvos upėse) vėžių maras, pasak Stanevičiaus, prasidėjo 1893 m. 1901 m. ta epidemija buvo jau beveik praėjusi ir vėžių vėl pradėjo atsirasti kai kuriuose vandenyse, kur jie buvo išnykę, nors buvo dar ir tokių vietų, kur vėžių maras dar tebesiautė. To paties autoriaus aiškinimu, Lietuvoje, ypač Vilniaus gubernijoje, vėžių marą išplatino patys vėžių pirkliai, atveždami iš užsienių maro bacilomis apkrėstus vėžių gaudymo įrankius — bučius.
Tatai paaiškina vėžių maro išplitimą visai atskirtuose vandenyse, ežeruose. Todėl vėžių maras ypatingai siautęs Švenčionių ir Trakų apskrityse, kur buvo smarkiai varoma vėžių prekyba ir vėžiai buvo gaudomi iš užsienių atvežtais bučiais.

Besiteiraujant iš gyvų žmonių daugiausia tekdavo išgirsti, kad masinis vėžių dvėsimas buvęs prieš 25—30 metų. Tokių žinių teko gauti apie Mūšos, Lėvens, Platelių ežero ir kitų Vandenų vėžius. Bet gavau, keletą atsakymų, ir tiksliai nurodančių vėžių dvėsimo datą. Pavyzdžiui, Biržų gimnazijos vienas mokinys rašo: „Nemunėly vėžiai išdvėsė 1896 m. per dvi dienas ir tik po 23 metų vėl atsirado. Iš Rokiškio gimnazijos gautas toks atsakymas: „Kriaunoj vėžiai pradėjo nykti 1898—1900 m. Jie lipdavo į krantą ir ten dvėsdavo. 1924—25 m. mėginta įveisti, bet nepavyko, ir dabar jų nėra.

Šiaulių vėžininkas Gensas, kuris vėžiais prekiauja jau apie 40 metų, pasakoja, kad Šiaulių apylinkėje vėžiai pirmiausia (1892 m.) pradėjo dvėsti Ventoje, paskui Jūroje, Varnių apylinkės ežeruose ir kituose vandenyse.

Kaip siautė vėžių maras ežeruose, taip pat gavau porą tikslių nusakymų. Pav., Rokiškio gimnazijos mokinys rašo: „Dabužių ežere vėžiai išnyko 1886 m. Iš pradžių išdvėsė dėžėje laikomi vėžiai, o paskui, juos išmetus į ežerą, visame ežere išdvėsė“.

Panašiai rašo Utenos gimnazijos mokinys: „Stirnių ir Lakėjų ežeruose vėžiai išnyko 1894 m. Pirma išdvėsė į ežerą įmerktoje dėžėje 2 savaites laikyti vėžiai, o paskui ir ežere“.

Zarasų ir Salako apylinkės ežeruose, vietinių vėžininkų pasakojimais, vėžių maras siautęs 1900—1902 m. Upėse toje pat apylinkėje vėžiai anksčiau išnykę. Pav., Šventojoj vėžiai išnykę daugiau, kaip prieš 40 metų. Jie dvėsę, rinkdamiesi didelėmis krūvomis į krantus.

Iš tų visų suteiktų žinių atrodo, kad vėžių maras kai kuriose vietose buvo prasidėjęs Lietuvoje nuo 1886 metų ir siautė iki 1902 m. Bet maro bacilos dar ir po 1902 m. kai kuriuose vandenyse ilgai buvo veiklios, — pav., Nemunėly ir Lėveny, — ir čion įleisti vėžiai negalėdavo veistis, dvėsdavo. Kai kuriose upėse, pavyzdžiui, Kriaunoj, gal ir dabar dar tebėra veiklios maro bacilos, nes vėžių dar ir dabar ten neatsiranda, nors mėginta buvo įveisti. Bet ar pasitaiko dabar mūsų vandenyse naujų maro liga vėžių susirgimų ir dvėsimų nuo jos, to neteko sužinoti.

Be šių paminėtų vėžių priešų ir ligų yra dar daugelis kitų vėžių nykimo priežasčių. Mūsų vandenyse daug vėžių, kaip ir žuvų, išdvesia dėl linų mirkymo upeliuose ir ežeruose. Taip pat, žmonių pasakojimu, vėžiai labai pradėjo nykti, pradėjus laukus tręšti mineralinėmis trąšomis. Tos trąšos su nutekančiu nuo laukų vandeniu patenka į upes ir ežerus ir kenkia vėžiams. Dar labiau nykstą vėžiai tuose vandenyse, kur plaunami mineralinių trąšų (superfosfato) maišai, kur skalbiamas žlugtas, vartojant „kliurkę“ (chlorą).

Kartais vėžiams, gal būt, pakenkia ir didelį žiemos šalčiai (nors paprasti žiemos šalčiai, pasak Smoliano, vėžiams visai nepavojingi yra), nes 1929 m. pavasarį, nuslūgus vandeniui, labai daug negyvų vėžių rasta ant Dotnuvėlės upės kranto.

Kartais vėžius tyčia išnuodija žuvininkai, kad jie nekenktų žuvims, k. a. Indrajų ir Rubikių ežeruose.

VĖŽIŲ GAUDYMO BŪDAI

Vėžius gaudo įvairiais būdais ir prietaisais. Paprasčiausias gaudymo būdas, dažniausiai praktikuojamas vaikų, tai traukimas vėžių iš jų urvų plikomis rankomis. Tuo būdu gaudant vėžius, pridaroma daug žalos. Pirmiausia, suardomas urvas, kuriame paskui vėžiai labai nenoromis beįsigyvena, arba net jį visai meta. Taip pat dažnai, tuo būdu gaudant, sutraukiamos vėžio replės, o pats vėžys, pasitraukęs į urvo gilumą, ten ir lieka. Daugiausia čia nukenčia patelės, kurios, saugodamos savo kiaušelius ar jauniklius, glūdi urve.

Rankomis gaudo ir kitokiais būdais. Sutemus, kada vėžiai išeina iš savo urvų į pakraštį maisto ieškotį, gaudytojai užsidegę kūlį šiaudų saują, balaną ar šiaip kita kokia šviesa pasišviesdami, brenda pakraščiu, ir pamatę rėpliojantį vėžį, čiumpa jį už nugaros ir deda į maišelį, kurį turi pasikabinę ant kaklo. Kiti, užuot nešęsi šviesą rankoje, sukuria ant kranto laužą, kurio šviesa viliojanti vėžius į pakraštį. Čia jie ir gaudomi ar rankomis ar kokiais įrankiais: samteliais, šakėmis, replėmis.

Samtelis padaromas taip: prie nedidelio geležinio ar vytelių lankelio pritaisytas iš siūlų nupintas arba retos drobės maišelis. Prie lankelio iš šono pritvirtintas ilgesnis ar trumpesnis kotelis.

Samteliais gaudo ne tik brisdami vandeniu, bet ir laiveliu plaukdami. Bet dažniausiai samteliais gaudo taip: vėžiams privilioti įdeda į samtelį nuluptą, o kartais ir apkepintą, varlę ar kito kokio nors vėžių mėgiamo maisto: žuvį, mėsos gabalėlį ir kt. Paskui paneria samtelį į vandenį, kotelį įsmeigia į krantą ir taip palieka. Vėžiai, užuodę maisto kvapą, įrėplioja samtelin ir ima ėsti įdėtą maistą. Tuo tarpu atėjęs gaudytojas iškelia iš vandens samtelį ir kartu ten esamus vėžius.

Kartais vienas žmogus užstato kelis samtelius, kol paskutinį užstato, sugrįžęs prie pirmutinio randa jau jame vėžių. Šiuo būdu vėžius gaudo ir dieną ir naktį, bet daugiausia jų sugauna nakčiai pakrypus į rytą. Samteliais vėžius gaudo dar kartimis iš po krantų juos pabaidydami.

Vėžius pagauna kartais ant meškerės, kaip ir žuvis. Bet vėžiams ne būtinai reikalingas meškerės kabliukas, nes jie įkibę į maistą nenoromis jį paleidžia. Todėl vėžius gaudo dar ir taip: į perskeltą lazdą įspraudžia varlę ir panardina ją į vandenį. Kaip tik pamato, kad vėžys įkibo į varlę, lazdą ištraukia, o su jąja ir įsikabinusį vėžį.

Dar vėžius gaude bučiais ir varžomis. Bučiai yra cilindrinės formos prietaisai, turį abiejuose galuose kūgio formos landas, padaryti iš siūlų, vytelių, ar balanų. Varža skiriasi nuo bučiaus tuo, kad jos tik vienas galas turi landą, o kitas yra užtaisytas.

Ir bučiais ir varžomis gaudo panašiai, kaip ir samteliais — įdėdami maisto vėžiams ir palikdami nuleistus į upės ar ežero dugną ilgesniam laikui, dažnai visai nakčiai. Kur statūs krantai ir pakrantėse yra daug vėžių urvų, tai varžomis gaudo dar ir taip: suguldė keletą varžų atgręžę atvirus galus į krantą ir kartimis arba judindami patį krantą baido vėžius, kurie, išlindę iš urvų, pakliūva į varžas.

Gaudo vėžius ir tinklais: ant kranto uždegamas laužas ir netoli kranto vandeny užtraukiamas tinklas: vėžiai, rėpliodami į šviesą, pakliūva į tinklą. Taip pat tinklu gaudo vėžius brisdami vandenių ir traukdami tinklą paliai žemę. Tiek man teko sužinoti apie vėžių gaudymo būdus Lietuvoje.

VĖŽIŲ PREKYBA LIETUVOJE

Vėžių prekybos Lietuvoje pradžia siekia 1880 m., kada vokiečių vėžių pirkliai sumezgė prekybos santykius su Rusija. Svarbiausias vėžių prekybos centras Lietuvoje buvo Vilniaus gubernija. Vokietis O. Mich’ as 1880 m. įsteigė Švenčionėliuose vėžių supirkinėjimo centrinę stotį, kurioje kartais dirbdavo iki 30 darbininkų, kurie vėžius rūšiuodavo ir kraudavo į dėžes. Ta stotis pasiųsdavo kasmet į Berlyną apie 4 milijonus vėžių. Didžioji tų vėžių dalis būdavo gaunama iš Rusijos, daugiausia iš Smolensko ir Volynijos gub. – 50%. Bet nemažas procentas čia būdavo ir Lietuvos vėžių: Kauno ir Vilniaus gub. — 10%, ir Gardino gub. — 7%.

Be šios centrinės vėžių supirkinėjimo stoties, reikia manyti, buvo ir kitų supirkinėjimo punktų, nes Stanevičius rašo, kad vėžių prekyba Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose, turėjo didelės ekonominės reikšmės, ir 1895—1900 m. vėžiai buvo eksportuojami ne tik į Vokietiją, bet ir į Austriją bei Prancūziją.

Į užsienius būdavo išvežami daugiausia žemesnės rūšies (8—10 cm) vėžiai. Antai, 1900 m. birželio mėnesį O. Michas išvežė 5750 vėžių, kurių 98% buvo žemesnės rūšies ir tik 2% aukštesnės, t. y. didesnių kaip 10 cm.

Vėžių prekyba sumenkėjo užėjus vėžių marui, nes šis kai kuriose vietose išmarino visus vėžius. Antai, Šiaulių apskrity, kur 1897—1898 m. vėžių gaudymas buvo labai išsiplatinęs, 1901 m. visi vėžiai buvo išnykę.

Taip pat vėžių prekyba dėl maro turėjo sustoti ir Suvalkų gubernijoje, kur pirma buvo taip pat labai išsiplatinąs vėžių gaudymas nes, pav., tik iš vieno Vygrių ežero kasmet išveždavo apie 1.200.000 vėžių 50.000 rub. sumai. Bet ypačiai maras smarkiai siautė Vilniaus gubernijoj, kur dėl to prekyba turėjo taip pat sustoti.

Kai kuriose vietose vėžių prekyba turėjo sustoti ir dėl pačių pirklių kaltės, nes daugumas jų, išnuomavę vandenis, taip intensyviai ir netvarkingai gaudydavo, jog vėžiai visai išnykdavo.

Dėl sakytų priežasčių sumenkėjusi vėžių prekyba vėl pradėjo smarkiau reikštis tik po Didžiojo Karo, 1924 metais, Pasak Rondomanskio (Lietuvos Aidas 1928 m- Nr. 2) pokarinė vėžių prekyba duodanti pelno iki 50.000 dolerių (500.000 litų) kasmet. Bet Statistikos Biuro daviniais mėtų pelnas yra žymiai mažesnis. Jei tikėti Rondamanskio tvirtinimu, tai reikėtų manyti, kad nė visi eksportuojami vėžiai yra registruojami.

Daugiausia vėžių eksportuota 1929 m., be to, pajamos ne visada proporcingos išvežamų vėžių kiekiui: antai, 1925 m. išvežta 14 1/5, tonos daugiau vėžių, kaip 1924 metais, bet paimta už juos 200 litų mažiau. Tai pareina, žinoma, nuo vėžių rūšies ir nuo nevienodos jų kainos.

Eksporto vėžiai yra rūšiuojami taip: 19-11 cm — IV rūš., 11—13 cm — III rūš., 13—15 cm — II rūš, 15—16 cm — I rūš. ir didesni kaip 16 cm., vadinami „ris“, — aukščiausia rūšis.

Vėžių eksportu vertėsi „Žuvyno“ b-vė Kaune ir firma „F. Suhr“ Klaipėdoje. Pirmiau dar eksportuodavo “Spėkos“ b-vė, kuri 1925—1926 m. yra išvežus į Vokietiją ir Prancūziją apie 1 milijoną vėžių. Bendrovėms vėžius pristato smulkesnieji vėžių pirkliai. Stambesnieji pirkliai patys tiesiog siunčia į užsienius. Iš Salako apylinkės vėžius eksportuodavo p. Gaidamavičius, kuris per savaitę kartais išsiunčia iki 90 tūkstančių vėžių.

Iš Panevėžio apylinkės eksportuodavo p. Geršovskiss, kuris vienu laiku laikė Vokietijoj (Berlyne) net savo žmogų, kad išvengtų suktybių. Jis siunčia vėžius didelėmis partijomis ir, dažnai, aukštos rūšies, už kurių kapą kartais gauna iki 260 litų. (Čia moka iki 60 litų).

Lietuvoje vėžių gaudymą ir, tuo pačiu eksportą, tvarko tam tikri įstatymai. Einant tais įstatymais, patinai leidžiami gaudyti ir eksportuoti nuo gegužės mėn. 1 d. iki spalio mėn. 14 d. ir tik ne mažesni kaip 10 cm. (skaitant nuo rostrum galo iki telsono galo), patelės – nuo liepos mėn. 15 d. iki spalio mėn. 15 d. ir ne mažesnės kaip 10 cm.

Lietuvos vėžių eksportą sudaro tik P. actatus. P. leptodactylus, dėl mažo mėsingumo ir mėsos prastumo, užsienyje nėra pageidaujamas, nors jų pas mus maža ir tėra. Daugiausia yra eksportuojama Vokietijon, kartais Prancūzijon ir išimtinais atvejais Švedijon ir Latvijon.