Labanoro giria

Labanoro giria

Gediminas Isokas 1979 m.

Kuo garsi Labanoro giria? Nagi Labanoro dūda, padaryta iš jaučio odos dūdmaišio, medinio pūtiklio ir dviejų birbynių, per aštuoniasde­šimt ežerų, kurių mėlynuose veidrodžiuose maudosi garbanių pušų siluetai, geriančių šakotaragių briedžių galvos. Garsi Labanoro giria ir kaimais, išsivingiavusiais dažniausiai nederlinguose tarpumiškių duburiuose ir išsaugojusiais senovės dainas, pasakas, rimtį. Giria jungia apie 48 tūkst. ha miškų. Aštuoniolika miškų (Baranavos, Budriškių, Inturkės, Labano­ro, Paaisetės, Pašekščio, Poviliškio, Rašios, Švenčionėlių, Žeimenos ir kiti) yra nuo 600 iki 14 tūkst. hektarų. Didžiausi — Baranavos (per 14 tūkst. ha). Labanoro (per 9 tūkst. ha) ir kiti miškai. Labanoro giria šna­ra Švenčionių, Molėtų, Utenos ir Ignalinos rajonuose. Patekti į ją gali­ma iš Molėtų, Švenčionėlių, Ignalinos riedančiais per Labanoro miestelį autobusais.

Pro Kaltanėnus į Uteną plačiuoju geležinkeliu dunda dizeliniai traukiniai. Išlipi Kaltanėnuose arba Saldutiškyje ir pėsčias patrauki į girią. Nuo Ignalinos ežerų, per Žeimenų ežerą, vėliau — Žeimenos upe plauk­damas, matai kamputį Labanoro girios. Tačiau kur kas įdomesnė kelionė dviračiu, o visų geriausia pėsčiomis. Įšilusią vasaros popietę, nuo Kalta­nėnų į girią pasukęs, kvėpuoji tyru sakingu miško oru, klausaisi pušų gaudesio ir paukščių čiulbesio. Nepajunti, kaip kelias išnyra į didelę miš­kų apjuostą properšą su Labanoro, Dumblio ežerais ir Labanoro miesteliu. Iš čia nėra ko skubėti. Labanoriškiai mielai paporins apie girią, miestuką.

Labanoro kaimas žinomas nuo 1373 m. Pirmieji jo gyventojai — medžiotojai, žvejai, drevininkai. 1387 m. Jogaila Labanorą ir dalį ap­linkinių žemių bei miškų užrašė Vilniaus vyskupystei. 1429 m. Vytauto dekretu Aiseto ežeras padalijamas pusiau kunigaikščiui Giedraičiui ir Vilniaus vyskupui. Taigi čia įsikūrė du Labanoro dvarai. Nežinia, kurio dvaro savininkas buvo turtingesnis, bet, reikia manyti, jiems turėjo pri­klausyti ir XV – XVI a. įvairių valstybių pinigų lobis, neseniai rastas La­banoro gyventojų. Pinigai, senoviniai namų apyvokos rakandai, žvejy­bos įrankiai, drabužiai ir kitos senienos eksponuojamos Labanoro aš­tuonmetėje mokykloje įkurtame muziejuje. Čia eksponuojamos taip pat paukščių ir žvėrių iškamšos, o iš Labanoro kilę studentai padovanojo muziejui Kolos pusiasalio mineralų rinkinį. Pasitelkusi aplinkinius žmones, moksleivius, mokytoja M. Aleknavičienė parašė Švenčionėlių miško pramonės ūkio istoriją, kurioje yra įdomios medžiagos apie La­banoro girią.

Per Labanoro miškus spaudos draudimo metais Aleksandras Burba ir kiti knygnešiai nešiojo knygas bei laikraščius, o 1831 m. čia traukė ar­mijos daliniai, gaudydami sukilėlius. 1863 m. gegužės mėn. A. Minskio . ir K. Maleckio būrių sukilėliai prie Labanoro kovėsi su caro kareiviais. Antaliedės girininkijos 80 kvartale yra tų metų sukilėlių kapinės. Bruz­dėjo valstiečiai, ir 1905 m. eigulys Jurkus už tai buvo atleistas iš darbo.

Daug įdomaus apie girios praeitį žinojo 1918—1959 m. eiguliu dir­bęs Balys Goda, kurio tėvas Antanas taip pat eiguliavo 1891 — 1924 m. Balys Goda prisiminė per 80 girios ežerų ir upelių pavadinimų. Jam ži­nomi ežerų salų, įlankėlių, sąsiaurių ir kiti vietovardžiai, šiandien nyks­tantys kartu su senąja žmonių karta. Kelionėje po girią Balys Goda bū­davo nepakeičiamas palydovas.

Tačiau, pasiklausiant kelio vietinių kaimelių gyventojus ir turint žemėlapį, galima girion leistis ir be gidų. Bet visuomet įdomūs senų žmonių ir miškininkų pasakojimai.

Žmonių girioje jau seniai gyvenama. Pavyzdžiui, Lakaja istoriniuose šaltiniuose minima 1496 m., Stirniai – XVIII a. pradžioje. Kauneliškio girininkijos 39, 71 ir 75 miško kvartaluose pūpso XIII— XIV a. pilkapiai. Labanoro apylinkėje, netoli Kertuojų ežero, iškilęs piliakalnis. Ir dabar labai lėtai čia tuštėja kaimai, neskuba keltis iš jų gyventojai.

Kada giria gražiausia? Keturiais metų laikais ji skirtingai graži. Pavasarį jos pušynų jūroje blindės įžiebia gelsvų žiedynų žvakes, paskui beržai kvapniais limpančiais lapais draikanas šakas nusagsto. Ir laukia tuomet žmonės ant besipustančių beržų užkukuojant gegutės, žadan­čios derlingų metų. Mat, jeigu ant plikų šakų nutūpusi ji šaukia ,,ku kū, ku kū“, bus bloga vasara. Ilgiausias girios ežeras Aisetas 16 km juostoje nusimeta ledo luitus, dalį jų išplukdydamas Kiaunos upe. Suklegena Alnės ir dar keturi upeliūkščiai, dovanojantys Aisetui savo putotus vande­nis. Į didžiausią 891 ha Stirnių ežerą sugrįžta pilkieji garniai. Paežerėje nuo seno įsikūrusi jų kolonija. Pavasariškai taškosi į krantus Baltieji Lakajai, žydrus vandens telkinius papildydami Raselės, Urkės, Tramio upelių vandenimis. Beržinės, Gylio, Mindūnų ir kitose salose klykdamos skraido pempės. Niūriai ir slėpiningai atrodo Juodieji Lakajai su aštuo­niomis salomis. Vanduo čia tamsiai žalias — ežeras priklauso žaliųjų ežerų grupei. Iš aštuonių salų tik viena — Anglijos — buvo apgyven­ta. Joje ilgus metus šeimininkavo S. Jankauskienė. Žiemą pas ją žvejai įsigydavo smėlio dėžėse laikomų sliekų, vasarą — pieno ir kiaušinių. Retai ji valtele išsiirdavo į didžiąją žemę. Labai daug metų ši sala jau tuščia.

Įžiebia tviskančias bangas Giedrelio, Indrajų, Ilgio, Šiekščio, Pažemio, Girutiškio, Balto ir kiti girios ežerai. Elnys, Kurtinėlis primena, kad girioje laikėsi tauriųjų elnių ir stambiausių vištinių paukščių — kurtinių. Pavasarį ežeruose pats subruzdimas. Balto ir Girutiškio vande­nyse, iš dausų sugrįžę, nusileidžia margakakliai narai, ausuotieji kragai, o Aisete, Elnyje — plauko juodakakliai narai. Kanio raiste trimituoja gervės ir kurtiniai kelia vestuves. Į jas patylučiais atsliuogia ir lūšys, bet ne azartiško patinų grojimo klausytis, peštynių ir vestuvinių jų aprėdą pasižiūrėti, o pačių paukščių gaudyti. Kanio botaniniame zoologiniame draustinyje gyvena reti gyvūnai kūmutės ir juostuotosios rupūžės. Kūmutė vasarą įsitaiso prie vandens, o žiemoja sausumoje. Globojama juostuotoji rupūžė me­džioja naktį, o dieną praleidžia, įsikasusi giliai į smėlį. Peri mažieji ere­liai rėksniai.

Lakajų girininkijos 30 kvartale auga retas Lietuvoje karelinis beržas, kurio diržėta mediena tinka įvairiems medžio dirbiniams. Tokie girios pavasariai.

Dar triukšmingesnės Labanoro girioje vasaros, kai ežerų pievose tarsi eglutės išsitiesia mentūrinės, varpinės plunksnalapės, baltas kekes iš­skleidžia plačialapės drėgmenės, Šaltininės veronikos sutviska rožiniais žiedukais, strėlialapės paplauškos iškelia žiedų kekes. Ir ypač patrauklūs alijošiniai aštriai, taip panašūs į alijošius. Vilioja blizgančiosios, gar­banotosios plūdės. Mielos tuomet ežerų dugno pievos, pakrantės ir girios properšų gėlynai. Ypač gražios žolės vandenyje. Bet išgriebk iš vandens išrinktąją žolelę — suglemba, spindesį praranda. Tarsi vandeniui jos ir sukurtos. Kas kita — pievų, šilų, beržynų gėlės. Smėlėtas properšas, kvartalines linijas, pakeles užvaldo siauralapės ožrožės vyšninėmis žiedų sruogomis, paprastosios linažolės, iš kurių gėlininkai išvedė kultūri­nius augalus — levažandžius. Sausų dirvonėlių rupžemyje auga krūmi­niai kūpoliai su violetinėmis lapų viršūnėlėmis, primenančiomis žiedus. Liepa – katilėlių metas. Sumėlynuoja jų varpeliai pievose, žemumėlėse. Vėjas juos linguoja. Gal jie ir skamba, bet netobula žmogaus ausis šito garso negirdi. Daugiamečiai lubinai išpuošia miškų retmes, pakeles ir aikšteles.

Kai į girios pamiškes ateina rugpjūtis, mažuose žemės lopeliuose už sodybų, galukaimių išsirikuoja geltonšiaudžių rugių stogai, miežių, avi­žų gubos. Ir gandrai, jau nekalbant apie varnėnus, čia pulkais sutupia. Matyt, ir jiems patraukli derliumi kvepianti žemė. Pievose pabyra glež­no šienučio kūgiai. Juose žiogai ir svirpliai giedorėliai prieš giedrą dieną pernakt čirpia.

Labanoro girios ruduo panašus į kitų miškų. Miškininkai aria dir­vas kitų metų želdiniams, vaikai girios takučiais kaip gervės virtinėmis leidžiasi į mokyklas. Ir ne vienoje knygoje įsiterpia pageltęs klevo, ber­žo ar įraudęs drebulės lapas. Ech, tas ruduo! Su juo grybai — visų pasi­didžiavimas – tikrieji baravykai, po beržo lapais raudonas kepures už­simaukšlinę raudonviršiai, gličiomis galvomis grupėmis susispietę kazlė­kai ir kita plati grybų giminė. Prisiminkime dar kelis baravykus: gelto­nuosius, rudakepurius, žalsvuosius, auksakočius, smiltyninius, šilbaravykius. O kiek dar yra rudmėsių, pūkuočių, rudųjų, baltagaurių, gelto­nųjų, paprastųjų, juosvųjų ir kitų piengrybių. Jie dygsta pušynuose, eglynuose, mišriuose miškuose. O kur dar ūmėdės, tauriabūdės ir kiti skanėstai! Bet žmones rudenį giria ne tik grybais vilioja. Lapų spalvų mozaika, rudenišku gervių, pakilusių iš Girutiškio, Kanio raistų, klyks­mu — tokiu ilgesingu, atmintinu. Prisimeni girioje neseniai dar buvu­sias mažas dūmines pirkias, kurių gyventojai radę sužeistą gervę slaugydavo, o jos krauju, brangindami jį kaip stebuklą, patys gydydavosi. To . paukščio kiaušiniai ir plunksnos irgi tiko ligoms gydyti. Tebesilanko il­gose ežerų vingių pakrantėse juodieji pesliai, aukštos pušies viršūnėje perintys vaikus, tokius pat žvejus, kaip tėvai. Sklandydavo paukštis, viena koja įsikibęs žuvies, ir snapu ją skabydavo. Žemėn nusviesdavo tik kauliukus. Virš Balto ir Girutiškio ežerų dar pasitaiko pamatyti rudakaklių narų, Peršokšnų ir kituose ežeruose — ausuotųjų kragų, Aisete ir Žeimenų ežere — juodakaklių narų. Tai vis reti paukščiai. Nematyti lazdyninių miegapelių, o A. Polujanskis XIX a. viduryje rašė čia jų bu­vus. Kanio raistas ir Baranavos miškas — botaniniai zoologiniai drausti­niai. Tykiai sėlinant, Kanio raiste visais metų laikais nesuku pamatyti kurtinių.

Šešios drūtos pušys – gamtos paminklai – yra Labanoro miško 99 kvartale. Kiauneliškio girininkijos Šriubiškių miško 17 kvartale au­ga įdomi eglė. Pasiaurės girininkijoje, netoli Jusėniškių kaimo, pūpso akmuo. Sako, vilkas norėjęs papjauti ožką, o ta užšokusi ant akmens ir žvėris jos nepasiekęs. Šlavinos dvaro piemuo sušaukęs žmones ir ožką išgelbėjęs. Dėl to akmuo gavęs ožkos vardą. Pasiaurės girininkijos 115 kvartale suaugę į krūvą beržas, pušis ir eglė. Įdomi, reta draugystė. Laukagalio girininkijoje, Šmikštakulyje, Aiseto ežero pusiasalyje, gamta iš­krėtė pokštą. Čia daugybė iš vieno kamieno išaugusių beržų, turinčių tris keturis, net šešis liemenis. Iš tolo šie beržai primena baltakarnes me­džių puokštes.

Aisetas – visų gražiausias ežeras, žolėtais vingiais, pusiasaliais, krū­mokšnių vainikais apsikaišęs. Jo vardas primena aisčių vardą. Sako, eže­ro salos, vėjui pakilus, į pakrantes suplaukusios. Kai ant jų priešai apsi­stoję, žmonės prašę vėjų, kad jie tuos su salomis į ežero vidurį nupūstų. Ir atūžę vėjai, salas ežero gilumon sunešę, o įsibrovėliai gelmėse galą gavę.

Ir Baltieji Lakajai legendų nestokoja. Sakoma, kad 1863 m. Lakajoje gyvenęs valstietis lėkęs su ristūnais žirgais per mišką, bet pamatęs karei­vius. Nenorėdamas jiems pasiduoti, sudrožęs arkliams ir ant posūkio nuo aukštos kalvos į Baltuosius Lakajus nudardėjęs. Ir dabar tykią nak­tį virš vandens iškylantys vežimo ratai ir vėl bangose prapuolantys. Ant Mergakalnio naktimis raganos keistas dainas traukiančios, o Dubulio ežero dugne užkastas sukilėlių auksas blikčiojąs. Ne tik legendos čia gra­žios. Gražus ir gyvenimas girioje. Norint jį patirti, reikia kojų negailėti, ir gūdžioji giria atvers niekieno dar nematytas gro­žybes.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
24 − 19 =