Kuolinga

Kuolinga

Vienur kuolingomis, kitur kūlindimis ir žiūrliais vadiname didelius ir gražius — tilvikų giminės — balinius paukščius, kurie pas mumis pavasario pradžioje atsiranda ir rudenop vėl pranyksta. Didumo kuolinga sulig namine višta, tiktai jos kojos ilgokos, kurios pasižiūrėti ir daro paukštį aukštą (kiti sako, kad kuolinga esanti kiek laibesnė už varną, tiktai ilgesnių kojų). Be to, jinai žymi ilgu, kreivu ir plonu snapu, kuris, apskritai, sudaro visų tilvikų pažymį. Plunksniniai kuolingos drabužiai, apskritai imant, šviesiai pilkos spalvos; kiek tiksliau šį klausimą minint, tektų pasakyti, kad galvos ir viso kūno viršų kuolinga turi pilkai, balkšvą, rasi net juosvokų plunksnų su šviesiomis tų plunksnų apvadžionėmis, ir juosvomis dėmelėmis išmargintą; nugaros užpakalis šviesus, uodega taip pat šviesi ir juosvais dryželiais; kūno apačia balta purvinai juosvo atspalvio. Snapas tamsiai juosvas, kojos tamsiai pilkos.

Gyvenamąją vietą kuolinga pasirenka labai įvairią, nes didelių reikalavimų šiuo atžvilgiu nepareiškia. Ją gali sutikti ir didelėse balose, ir paliai pelkėtus ežerus, upių lomose ir pievose, kurios guli pakaitomis su miškais; sutiksi ją taip pat ir krūmuose bei miškuose, o rudeniop pūdymuose ir, dirbamuose laukuose. Visų patogiausiai jinai įsitaiso tokiose vietose, kurios sunkiai prieinamos, pav., didelėse balose prie ežerų ir kt., bet reikalinga, kad vieta būtų atvira, nelabai šlapia ir netankiausia žole apžėlusi, kad jinai galėtų aplinkui gerai apsižvalgyti ir žmonės su ganomais gyvuliais nulatos nelandžiotų ir tuo ramaus kuolingos gyvenimo netrukdytų.

Žinoma, rūpi kuolingai, kad jos gyvenamoje vietoje būtų sotu gyventi. Mintą jinai daugiausia gyvuliniu maistu: kirmėlėmis, šliužais, vėžiagyviais, vabzdžiais ir jų vikšrais, mažomis žuvytėmis, varlėmis, driežais ir kt.; lesa įvairias uogas, augalų sėklas ir javų grūdus. Vienu žodžiu, kuolingos maistą sudaro įvairūs balų faunos ir floros atstovai, o taip pat ir artimųjų laukų javai, jei kaimyninėje baloje kuolingos didesniu būreliu pavasarį atskridusios įsigyveno, tai pataikyk gražesnę pavakarę Balandžio arba Gegužės mėn. arba, dar geriau, ryto aušrą ir aplankyk tą balą: turėsi progos pasigėrėti gražiu reginiu, kurį sudaro kuolingų žaislai. Patelė vaikšto kuria nors atvira vieta, o patinas tuo metu vartosi ore, apskritimais skraido ir melodingu balsu viljoja tą, kuriai visi jo troškimai skirti. Guud…. guuud… guud.,.. guuud taip ir girdi ore skleidžiantis. Galop, patinas nusileidžia žemės paviršiun ir, išskėtęs sparnus, tekinas bėga prie patelės, kuri išsiilgusi jo laukia. Taip jie linksminasi ryto ir vakaro aušromis, o jei žaidimo metu pasipainioja kuris jauniklis arba sunašlėjęs patinas, tai tarp dviejų patinų ore įvyksta atkakli kova, kurią juodu baigia jau žemėje: pasišokėdamu, kaip gaidžiai, juodu pešasi, viens kitą stumdo, ir atėjūnas turi pasišalinti. Tačiau apie jokias kuolingų vestuves, kurias, pav., daro tetirvinai, netenka čionai galvoti, nes turime reikalo tiktai su paprastais jų žaidimais.

Kartu su žaidimų pradžia prasideda ir rūpinimasis gūžtai vietos parinkimu. Pas mumis kuolinga peri tiktai sunkiai prieinamose didelių balų vietose, o gūžtą taiko taip įsitaisyti, kad būtų sausa aplinkui: išdagų kelmuose, kimsuose, tarp sausų žolių ir kt. Reikalauja, kad artiese būtų dirbamų laukų palesti ir tyro vandens atsigerti. Pačią kuolingos gūžtą sudaro nedidelė duobutė, kurios vidus išklotas sausomis žolėmis ir kita atitinkama medžiaga. Kiaušinius, kurie didesni už naminės anties ir savo smaigalių smailumu iš dalies primena pempės kiaušinius, kuolinga Balandžio – Gegužės mėn. deda 3—4. Kiaušinių spalva įvairi: tamsiai žalia, melsva ir net rausvai juosva su pilkais ir juosvais šlakeliais. Kuolinga primena pempę dar ir tuo, kad kiaušinius deda smaigaliais į vidų. Kadangi iš sudėtų kiaušinių 1—2 pasitaiko kitugiai, tai po trijų savaičių iš jų dažniausiai išsiperi tiktai 2—3 kuolingiukai. Jei dėliai kurios nors priežasties kuolinga netenka pirmosios dėties kiaušinių ir be kiaušiniai dar nebuvo kiek daugiau paperėti, tai tuomet jinai dedą antrą kartą kiaušinius; jei pirmasai perėjimas buvo užtrukęs kiek ilgiau, tai antrą kartą jų tuomet nebededa.

Paprastai kuolingos kiaušinių perėjimu rūpinasi abu seniu kartu: patelė peri, o patinas tuo metu ją sergsti. Pastebėjęs ką nors įtartino, patinas suklinka ir pradeda aplinkui priešą skraidyti, visaip sukaliotis ir jį nuo gūžtos arba išsiperėjusių jauniklių vesti. Patelė, išgirdusi patino klyksmą, pameta gūžtą, kokias kelias dešimtis žingsnių pabėga ir tiktai tuomet pakyla skristų. Pakilusi taip pat pradeda klykti ir aplinkui skraidžioti, o tuo metu prisideda prie jų kitos kuolingos, kurios taip pat stengiasi priešą nuo gūžtos tolyn nuvesti.

Jaunikliai kuolingiukai, kurie prasikala iš kiaušinio pilkai gelsvais pūkiniais drabužiais, aukštom kojytėm ir keblūs pasižiūrėti, atsiranda Gegužės – Birželio mėn. ir gali tuojau bėgioti, jie labai gudrūs ir sugeba vikriai žolėse pasislėpti, o jei pasislėpti nesuspėja, tai apsimeta negyvais. Pasilenkęs paimi tokį apsimetėlį rankosna, o jisai nė krust! Padėk jį atgal gūžton ir pasižiūrėk, ką jisai darys: pramerks kiek lukterėjęs akytes, pakels galvytę ir apsidairęs kuria žolėsna! Tiek jį ir bepagausi.

Atsiradusiais jaunikliais seniai labai rūpinasi, vedžioja juosius slėsniomis vietomis, krūmais, pūdymais, javų laukais ir kt.; peni vabzdiniu maistu, augalų sėklomis ir javų grūdais. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad kuolinga viščiukinis paukštis. Sulaukę mėnesio amžiaus, kuolingiukai jau sugeba skraidyti ir Liepos mėn. pradeda burtis kartu su kitomis kuolingomis rudens kelionei.

Kuolinga — dieninis paukštis. Gyvena atskiromis poromis, bet jei tų porų didesnis skaičius vienoje vietoje susitaiso gyventi, tai tuomet jos bendromis pajėgomis puolį priešus ir kitus savo reikalus gina. Atsargumu ir budrumu primena pempę: pamatę iš tolo besiartinantį žmogų arba kitą kurį priešą, tuojau pakyla aukštyn ir kimiu trumpu balsu rėkia: kirlli, kirlli. Kaimynės kuolingos taip pat puola skraidyti ir tiesiog sukvailina jų gūžtos ieškotoją, kuris nebežino kur pasidėti.

Priešui pulti patinai esą drąsesni. Pasižymi gražia eisena, gerai bėgioja, puikiai skraido, moka plaukyti ir turi paprotį maudytis. Jų balsas visaip pamėgdžiojamas; vieni girdi jį – tiuur… tiuur… tiur… tiur rėkiant, kiti – kūli… kūli… kūli (vienas kitą šaukia). Šitas jų balso pamėgdžiojimo nevienodumas pareina nuo to, kad kuolinga savo balsą keičia, pav., kai jauniklius jinai išperi, tai neberėkia „guud“, bet kehegė… kehegė… kehegė. Daugeliui melodingas kuolingos balsas labai patinka. Be to, jei pavasarį artinasi blogas oras: šaltas lietus, sniegas arba temperatūros kritimas, tai kuolinga tuomet rėkia dejuojančiu balsu ir tokiu būdu patarnauja sodiečiams gyvu barometru.

Pas mumis Lietuvoje kuolingos atsiranda Kovo – Balandžio mėn. pradžioje; kiek tolimesnes sritis žiemiuose tepasiekia Gegužės mėn. Atskridusi pavasarį, kartais pataiko į blogus orus, kai daugelis vietų esti dar užšalusių ir visur maisto stoka. Tuomet kuolingos vaikštinėja praplikusiomis ražienų vietomis, atšilusiais ežerų, tvenkinių ir upių pakraščiais ir, kt. Neužilgo saulė nuvaro visur sniegą ir ledus, prasideda naujas gyvenimas ir kuolingai, kuri tuojau pradeda rūpintis gūžta. Jauniklius spėjo kuolinga išperėti, juos paauginti, o ruduo jau nebetoli. Vasarai baigiantis, Liepos mėn. gale — Rugsėjo pradžioje kuolingos pradeda burtis didesnėmis kuopomis ir po truputį ruoštis kelionėn šiltuosna kraštuosna. Pamatysi tuomet didesnius jų būrius ne tiktai balose ir paliai vandenis, bet taip pat plačiose ganyklose, pūdymuose ir kt. Laukuose, kuriuose jos net po keletą dienų praleidžia. Kelionėse skrenda būriais arba įstriža rikiuote.

Priešų kuolingai nestinga, nes jos gūžtas kartais apkrausto ir jauniklius išgaudo pelėdos, lingės, varnos ir įvairūs kiti plėšikai. Suaugusiųjų kuolingų varnos ir net kai kurie vanagai nepaima, nes, jinai drąsiai nuo šitų priešų apsigina ir bendromis pajėgomis net jį nuveja.

Kadangi kuolingų mėsa gardi, tai jas medžioja. Tačiau atsargus, pastabus ir vikrus paukštis, kuris iš tolo žmogaus neprisileidžia, sunku nušauti; tai kantrus medžiotojai tiktai tuo būdu ją nušauna, kad tyko rudenį ties tomis vietomis, kuriosna jos atskrenda, palestų ir atsigertų.

Gyvenamoji kuolingos sritis labai plati, nes gūžtas jinai suka visoje žieminėje ir vidurinėje Europoje, Sibire ir kitose Azijos dalyse. Pietinėse Europos dalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija ir kt.) sutinkama tiktai skridimo metu. Žiemotų išskrenda į žiem. Afriką ir Aziją. Pas mumis kiek didesniu skaičiumi tesutinkama plačiose balose.

J. Elisonas “Kosmos” 1938 m.