Kodėl medžiai meta savo lapus?

Kodėl medžiai meta savo lapus?

J. Sokas “Mūsų girios” 1939 m.

Gamtoje viskas kitėja, viskas mainosi. Vieni pakitėjimai leng­vai pastebimi, kiti juntami ir tik tada juos pamatome, kada jie visai į save nepanašiais pasidaro. Gyvoji gamta, jau ji dėl to taip va­dinama, kad ji gyvena, kinta lengvai pastebimai žmonių akyse. Mums įdomiausia gyvosios gamtos dalis, tai augmenija, o iš augme­nijos — miškai, kuriais nuo pat jų jaunystės rūpinamės, stebime jų augimą, sekame visus naujus reiškinius, norime, kad globojamus miškus pilnai pažintumėm. Išaušo miške pavasaris — medis jau gyvas, puošiasi žaliais rūbais. Tie rūbai, tai jo darbo rūbai. Taip pasipuošęs medis gyvena, auga per visą vasarą. Rudeniop, atėjus šalčiams, vėl sustoja augęs ir laukia palankesnių sąlygų. Užėjus nepalankioms augimo sąlygoms, medis pas mus prieš šalčius, o šil­tuose kraštuose prieš sausras, keičia savo rūbo spalvą, galop jį visai numeta. Šis reiškinys augmenijoje yra nuolatinis, sukasi, lyg užburtame rate ir, palyginti, tikslus. Įdomu panagrinėti priežastis, dėl ko medžio lapas, sulaukęs tam tikro momento, dažosi kita spal­va, vėliau visai krenta nuo medžio. Šio rašinėlio ir yra tikslas pa­nagrinėti šio reiškinio atskiras fazes.

Medžių lapkritys. Masinis lapų kritimas pas mus būna ru­denį, artėjant žiemai. Tas reiškinys pastebimas ypač po pirmųjų šalnų. Iš to susidaro įspūdis, kad lapo kritimo priežastis, tai artė­jantis, ar jau esamas šaltis. Bet tai ne visai tikra. Lapai krenta ir tuose kraštuose, kur visai nebūna žiemų, bet perijodiškai, beveik tuo pat laiku, kai esti didelės sausros. Ten sausrų metu būna labai aukšta temperatūra. Taigi, lapų kritimo priežasčių tenka ieškoti kitur. Keistas supuolimas, kad lapkritys būna vienur prieš šalčius, kitur prieš karščius — sausras. Bet šaltis ir sausra tėra tolimoji priežastis, o tikroji lapų metimo priežastis, tai per didelio augalų skysčių išgarinimo pavojus. O tą pavojų iššaukia kaip šaltis, taip ir karštis.

Kad prieš ateisiant sausros perijodui, medis, turėdamas lapuo­se taip didelį išgaravimo plotą ir norėdamas sustabdyti savyje sul­čių judėjimą, meta tuos lapus žemėn, tai yra visai suprantama. Bet kad lapas pas mus krenta nuo medžio ne dėl temperatūros kritimo prieš žiemą, o dėl pavojaus išdžiūti, tai sunkiau patikima. Todėl yra daryti moksliniai bandymai. Augalo stiebas su lapais paliktas tin­kamoje augti temperatūroje, o žemė, kurioje augo augalo šaknys, buvo atšaldyta žemiau nulio. Paimto bandyti augalo lapai pradžio­je pradėjo vysti, džiūti, pilkėti ir galop visai pajuodo. Augalo la­pai, turėdami augti visai normalias sąlygas, bet dėl temperatūros atšaldymo, šaknims neparūpinant reikalingo kiekio vandens, mūsiš­kai tariant „iššalo”, bet tikrumoje išdžiūvo. Tos išdžiūvimo baimės verčiamas, medis ir prieš šaltį, ir prieš didžiąsias sausras, meta sa­vo lapus.

Šiltuose kraštuose, kur tokių temperatūros kraštutinių svyra­vimų nėra, ten masinio lapų kritimo nepastebima. Jaunose medžių dalyse užaugę nauji lapeliai pakeičia senesniuosius apatinius, kurie pamažu vysta ir nudžiūsta. Ten pamažu per ištisus metus vyksta pavienių lapų pasikeitimas. Plikų medžių ten nematyti.

Įdomus reiškinys, kuris vistik nėra pilnai mums aiškus ir supran­tamas, tai medžių atspėjimas to momento, kada būna metas mesti la­pus. Žiūrėk, vasaros pabaigoje puikiausias oras, temperatūra per visą parą gana aukšta, o medžių lapai gelsta. Kas jiems tai pasako, pata­ria, kad po dienos kitos, gal savaitės, ateis nepakenčiamas augalui oras. Kas įvyktų, jei medis, to nejusdamas, džiaugtųsi, lyg tas žiogas prieš žiemą, su puošniais, žaliais lapais sulauktų šalčių ir sniego. Tai klausimai, į kuriuos tiksliai atsakyti neįmanoma. Tai mįslė, kurią žmonija amžių amžius sprendžia, kuriai atsaką randą tik spėliojimuo­se. Faktas, kad medis artėjantį pavojų gerai atspėja, yra žinomas, bet iš kur tai žinoma, nėra aišku. Lygiai taip, kaip nėra aiškūs gyvosios gamtos kiti visai tikslūs ir perijodiniai reiškiniai, kure dėl susidariu­sių tam tikrų priežasčių gali būt pagreitinti, ar kiek pakeisti, bet jokiu būdu ne sulaikyti. Bandoma aiškinti, kad medis, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, po tam tikro energingo, didelio vasaros darbo, turi turėti ramybės perijodą. Tas ramybės perijodas, tai medžių plikasis laikotarpis.

Gal tai ir svarbus dalykas, bet atrodo, kad jis ne vienintelis. Gyvosios gamtos reiškiniai, reikia manyti, gudriau surėdyti. Lapas tam tikru momentu krenta nuo medžio, kai kurių augalų žiedai nakčiai užsidaro, paukščiai, kieno tai spiriami, iš mūsų išskrenda, ir kiti reiškiniai vyksta todėl, kad to neįvykus, gal viso augalo egzis­tencija sušlubuotų. Su tokiais ir panašiais reiškiniais tenka skai­tytis, kaipo su tobulosios gamtos sutvarkymu, nors tai mums būna ne visai aišku.

Pas įvairias veisles lapkritys ne vienu metu prasideda. Įdomus dalykas, kad ir tų pat veislių, bet augančių skirtingose sąlygose, medžių lapkritys ne vienu laiku būna. Pastebėta, kad prie tokių pat sąlygų medžiai ilgiau palieka su žaliais, gyvais lapais ten, kur dirva ir oras yra drėgnesni. Daubose, skardžiuose, kur susidaro didelis paunksnis ir drėgmės perteklius, ten beržai, uosiai, bukai tebežaliuoja normaliai, gi tos pat veislės gretimoje aukštumoje se­niai jau savo lapų neteko.

Kalnuose šis reiškinys dar žymesnis. Kalnų viršūnėje medis, sulapojęs visu mėnesiu vėliau, atrodo, turėtų išgyventi vegetacijos perijodą, lygų su kitais medžiais, t. y., vėliau mesti lapus, bet tikru­moje jis jau nuplinka visu mėnesiu anksčiau už lygumos medžius. Tuo būdu, kalniniams medžiams vegetacijos laikotarpis visais dviem mėnesiais sutrumpėja. Taip ir turi būti, nes kalnų viršūnėse die­nos metu puikiai saulei šildant, naktinės šalnos greit atsilanko. Todėl ten tik tokia augmenija auga, kuri prie minėtų vietų pripra­to, aklimatizavosi. Ten atgabentas iš kitokių sąlygų medis skurstų. Įdomų pavyzdį teikia ąžuolai (Gluercus pedunculata), augantieji ne­toli Neapolio, prie ugniakalnio kraterio, kur dirva lieka nuolat šilta ir drėgna. Ten, tarpe kitų amžinai žaliuojančių medžių, ir mūsų ąžuolas gerai tarpsta. Ir jis ten amžinai žaliuoja. To ąžuolo visai žali lapai palieka iki balandžio mėn., kada jau nauji lapeliai pra­deda sprogti.

Nors trumpai panagrinėjus svarbesnes priežastis, kas verčia žalią lapą apleisti medį, aiškėja, kad lapkritys daug priklauso nuo to, kad tam lapui išsenka bet kokie vandens šaltiniai ir lapas nebe­turi ko garinti. Medis, netekdamas lapų, netenka daug organinių dalių, dėl kurių vegetacijos perijode tiek pastangų dėta. Bet tie nuostoliai padengiami su kaupu tos naudos, kurią medis gauna, ga­lėdamas laiku tų lapų atsikratyti. Pageltęs, numestas rudens lapas, tai tėra gyvųjų ląstelių apvalkalas. Gyvosios lapo dalys — proto­plazma, protoplastai laiku iš lapo išsikraustė, užimdami daug sau­gesnes augale vietas stiebe, šaknyse ir šakose, kur pavidale krak­molo, cukraus, riebalų ir t. t. sukrauna didelę maisto atsargą atei­nantiems metams. Taigi, medis, reikalingąsias dalis iš lapų pasi­ėmęs, tuščią lapą lengva širdimi gali paaukoti. Bet tai ir ne auka. jei medis numes liekanas atitarnavusio, pakitėjusio chlorofilo, kurs šiokioje būklėje ateinančiais metais medį tik apsunkintų. Prof. Kerneris į medžių lapkritį žiūri, kaip į medžio nuo nereikalingų dalių pasiliuosavimą, kas atitinka analoginiam gyvulių išsituštini­mo procesui. Nukritę lapai, turėdami daug kalkių ir įvairių orga­ninių dalių, gerina dirvą. Tie patys medžiai perpuvusių lapų me­džiagas sunaudos ateity, nes šaknys maistingąsias dalis vėl perkels į augalą. Dirvai pagerinti dabar tarp spygliuočių tyčia įvedama lapuočių veislių.

Jei lapai rudenį nuo medžių nekristų (suprantama ten, kur būna žiemos), tai pirmoji šlapdriba pridarytų medžiams nemaža nuostolių. Ypač nukentėtų medžių veislės, turinčios didelius lapus (klevas, lie­pa, bukas ir kt.). Tokių pavyzdžių savo miškuose dažnokai sutin­kame. Ankstyvas rudens ir vėlyvas pavasario sniegas lapuočių jau­nuolynams pridaro daug žalos. Pasitaiko, kad ir suaugusius sula­pojusius medžius sniegas aplaužo. O jei tokios nelaimės būtų nuo­latinės, tai sunku ir įsivaizduoti būsimo miško vaizdą.

Lapui atsidalyti nuo medžio šakos padeda pati gamta. Kiek­vienas pastebėjo, kad lapas rudenį, prieš lapų kritimą, kiek tik jį į šalį pasukus, be jokio pasipriešinimo atsidalyja. Tai įvyksta dėl to, kad lapo pažasty (prieš lapų kritimą) išauga ypatingo audinio sluoksnis, kuris be jokio šakos pažeidimo leidžia lapą lyg kirpte nukirpti. Dirbtinai atšaldžius medžio šaką, to reiškinio negausime. To audinio atsiradimas, manoma, yra surištas su augalo sulčių vaikščiojimo ir vandens išgarinimo sustojimu, o temperatūros svy­ruojančiose zonose, — su dirvos atšalimu ir šaknų veikimo pakri­kimu. Lapo koto pažasty tada pastebimas įvairios formos užaugi­mas ar net sustorėjimas. Per šį užaugimą ir vyksta lapo atsidalinimas. Užtenka mažo vėjelio, kad lapas, jei jis pasiruošęs, apleistų medį. Nakties šalna, dienos saulės spindulys, tarp kurių būna ma­žesni ar didesni temperatūros svyravimai, o su ja ir ląstelių tūrio skirtumai, smarkiai pagreitina lapų kritimą.

Kaip ne vienu laiku gelsta ir krenta įvairių veislių medžių la­pai, taip ir lapkritys nevienodai ilgai tęsiasi pas įvairias veisles.

Yra veislių, kur šis procesas tęsiasi vos keletą dienų (gingho biloba), bet yra veislių, kur lapai nuo medžio krenta per ištisą rudenį, o dalis pageltusių lapų palieka ant medžių ir per žiemą (ąžuolai, guobos ir kt.). Pastebėta, kad vienų veislių pradžioje krenta tie lapai, kurie auga arčiau viršūnės, paskui krenta laipsniškai vis artyn medžio stiebo, gi pas kitus medžius šis reiškinys vyksta visai priešingai. Uosių, bukų viršūnės dažnai jau plikos, kai gilesnės šakos tvirtai savo lapus tebegloboja; liepų, topolių, gluosnių, kriaušių gilesnės, arčiau stiebo, šakos greit plikos pasidaro, gi viršūnėse užsispyrėlių lapų net žiemą nereta pamatyti.

Rudens lapų spalvos. Pavasarį medžiai pasipuošia švelniai žalsvais lapais. Tas jų žalsvumas turi įvairiausių atspalvių. Vasa­rop žalsvusis rūbas įgauna, veik pas visus medžius, lyg tai kasdienį žalią ar pilkšvai žalią rūbą. Tada gyvoji gamta — miškai, būdami iš vien žali, mūsų akimis darosi paprasti ir jei ieškoma grožio, tai jau ne vien žalumynuose, bet kombinacijoje miškų su vandenimis, – kalvų su slėniais ir pan. Neužmirštamos vietos, kur iš po nukaru­sių šakų, žiūrint nuo kalvos aukštumos, atsidengia dauboje ramus vandens paviršius, raižomas paukščių ilgaspamių, o beribėj tolumoj mėlynuoja dantėta juosta mūsų plačiųjų girių.

Rudeniop visa augmenijos žaluma vėl keičia savo veidą. La­pai įgauna visai nepanašų, skirtingą atskiroms veislėms, naują rūbą. Jei pavasarį tas rūbas turėjo daugiau ar mažiau vienokį — gelsvai žalsvą — atspalvį, tai dabar jis labai margas: geltonas, raudonas, violetinis, oranžinis, ir tai visokių atspalvių. Ta rudens lapų da­žomoji medžiaga dar ir šiais laikais nėra ištirta. Tikrai nežino­ma, ar lapas vienokią ar kitokią spalvą įgauna nuo tų pat dažomųjų medžiagų, ar ne. Manoma, kad į spalvą įtakos daro ir rūgštys, ku­rių vienuose yra daugiau, kituose mažiau. Net ir cheminė tų dažomųjų medžiagų sudėtis mažai žinoma. Tų dažomųjų medžiagų išti­sa grupė antocianinėmis medžiagomis vadinama.

Kaip antocianas augale atsiranda, tai painesnis ir labiau spe­cialus klausimas. Tai ir nėra šio rašinėlio tikslas. Tenka tik pa­minėti, kad nuomonė, esą, antocianas yra chlorofilo grūdelių pro­duktas, nėra teisinga. Antocianas randamas ir pas kai kuriuos pa­razitinius augalus, kurie visai neturi chlorofilo. Žaliuojantieji au­galai kaip tik antocianą turi ten, kur chlorofilo mažai, ar jis baigia nykti. Taip, antociano gausiai yra žieduose, vaisiuose, lapų gysle­lėse ir kt.

Antociano veikimas ir reikšmė irgi nėra pilnai aiški. Ar vyks­ta, antocianui dalyvaujant, esamose medžiagose fotocheminis pro­cesas, ar jo tėra vienintelis tikslas esamas (gyvajame augale) me­džiagas apsaugoti nuo nereikalingų spindulių veikimo, nėra aišku, bet ir sunku ištirti. Kad antocianas reikalingas esamoms augalo medžiagoms nuo nereikalingų spindulių apsisaugoti, leidžia many­ti ir tai, kad antociano daug daugiau randame saulėtoje augalo da­lyje, negu paūnksninėje. O juk visose augalo dalyse, nežiūrint ar jos yra prieš saulę, ar paunksny, vyksta vienoks sulčių judėjimas. Tai leidžia manyti, kad antocianu nudažytos ląstelės ir smarkių spindulių įtakoje nuo tų dažų gauna savotišką šešėlį. Tai puiki priedanga nuo smarkiai ardančių saulės spindulių tuo momentu, ka­da augalui jie visai nebereikalingi. Šią antociano reikšmę patvir­tina ir tas reiškinys, kad augalai, turintieji jautriose dalyse smulkių plaukučių priedangą, antociano niekad savy neturi.

Antocianas augaluose dažnai atsiranda tais momentais, kai sul­čių judėjimas būna pats didžiausias. Tai galima pastebėti dygstan­čiose sėklose. Antociano veikimas ir mūsų medžiuose pavasarį pa­stebimas. Jauni, gležni kai kurių veislių (Juglans regia, Ailanthus glandulosa, Sambucus racemosa, Prunus avium ir d. k.) lapeliai, tik išsprogę pavasarį, pasipuošia raudonai violetine ar raudonai rusva spalva. Tai jauniems lapeliams bus motiniška priedanga, kuri di­džiajam sulčių judėjimui užsibaigus, kai lapai kiek pažaliuos, su­menkėja, ar visai išnyksta. Jo pėdsakai kartais palieka ten, kur saulės spindulio veikimas reikalingas tik kaipo šilumos šaltinis.

Antociano veikimas ypač pastebimas rudenį ir tai tuose auga­luose, kurie meta lapus. Tiesa, ir spygliuočiai (Thuia, Seąuoia, Cryptomeria, Libocedrus), vasarą spindėją aiškiai žaliais lapeliais, rudenį įgauna tamsų gelsvą, ar rusvą matinį atspalvį. Dėl to daž­nokai suabejojama, ar nedžiūsta medis.

Krentančių lapų rudens spalvos labai skirtingos nuo vasaros rūbo, ir savo margumu kiekvienam krenta į akis. Jei medžio lapas savy turi rūgščių, tai antocianas tą lapą nudažo raudonai, jei jų visai nėra — mėlynai, o jei rūgščių tėra tik pėdsakai, tai lapas įgau­na mišinį tų pirmųjų spalvų ir gaunasi violetinis atspalvis. Jei dar prijungti ištuštėjusį lapą, kuris, apleidus jį protoplazmai, klorofilui ir kitoms medžiagoms, liko tik kaipo geltonas buvusio gyvojo lapo skeletas, tai gausime ir ketvirtą rudens spalvą. Ši spalva yra do­minuojanti. Joje įsimaišiusios minėtos antociano veikimo spalvos gamina dar naujus atspalvius. Ir kai į minėtų spalvų mišinį įsimai­šo tamsiaspygliai medžiai, tai gaunasi toks augmenijos margumas, jog negalima atsižiūrėti. Jei dar parinkti gražius skardžius su upė­mis, ežerais, su mišriąja augmenija, tai gaunasi grožis, kurį ne tik plunksna, bet ir teptukas neįstengtų užfiksuoti.

Giedresnę rudens dieną, dangui pasipuošus vienu kitu pūkiniu debesėliu, žiūrint į tą grožį ir matant, kad, vėjeliui užėjus, krisdamas lapas po lapo tą grožį ardo — nejučiomis prisimena, kad viskas lai­kina. Momentui pasipuošusi savo puošniaisiais rūbais gamta rodo tą savo grožį visiems, tik ar visi tai mato.

Dar kartą tenka apgailestauti, kad tas grožis laikinas, kartais visai trumpas. Saulėtos rudens dienos suskaičiuotos. Geltonas la­pelis, dar šiandien medžio viršūnėje plezdenęs, ryt ateinančių audrų ir sniego bus nuplėštas ir žemėn nublokštas. Tas grožis, rudens lie­taus prie žemės priplaktas, žūva ir nyksta tam, kad ateinančioms miško kartoms duotų geresnes augimo sąlygas.