Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kielė baltoji foto - Kielė baltoji

Kielė baltoji

Flora ir fauna/Gyvūnų paveikslai

Kielė baltoji visiems pažįstamas, gražus ir malonus paukštelis, kuriam daugelis žmonių turi neabejotino meilės jausmo. Jos kūno ūgiui charakterizuoti Dr. O. Heinroth’as patiekia šių skaitmenų: sparnai 87—90 mm, uodega 86-91 mm, kojos 22 -24 mm ilgio; svoris apie 20 g. Tokiu būdu galėtume pasakyti, kad kielė didumu sulig žvirbliu. Snapelį ji turi tiesų ir pusėtinai ilgą; jos uodega taip pat ilga ir nuolatos krutinama. Tatai, rasi, davė progos kai kuriems mūsų sodiečiams kielę kūno pavidalu lyginti su taip pat visiems pažįstama šarka, kuri už kielę žymiai didesnio ūgio. Bendrai imant, kielė baltoji šviesiai pilkos spalvos su baltų ir juodų kūno paviršiaus vietų priemaiša. Snapą ir kojas turi juodus, o rainutę — tamsiai juosvą. Suaugę patinai vestuvinius drabužius tūri šiuos: kaktą, galvos šonus, kaklą ir apačiau nuo krūtinės — baltos spalvos; šonai taip pat baltoki, pilkšvo atspalvio. Nugara ir iš dalies sparnai pilki; pati pakaklė, pagurklis, artimos nugaros dalys, viršutinės dengiamosios uodegos punksnos — juodos. Patelės atatinkamas juodąsias ir pilkąsias savo drabužių dalis turi ne taip ryškių spalvų. Žiemos metu pakaklės ir kitų artimų jos dalių juodumas sumažėja ligi nedidelės dėmelės.

Gyvenamąją vietą kielė pasirenka paprastai tokią, kuri atvira ir arti vandeny užtat ją dažniausiai ir pamatysi paliai kurį tvenkinį, upeliūkštį arba ežero pakrantėmis. Kažkuriomis kalbomis dėl to ją vadina upeline kiele (k. a. Motacilla ripivaga, Bachstelze). Betgi mėgiamiausia Jos gyvenamoji vieta, tai vandeniniai malūnai, kurių papylimiais nuolatos bėgioja ir atranda patogią gūžtai susisukti kertelę. Galop, pamatysi ją ir bet kurioje drėgnoje vietoje, net šalia žmogaus sodžiuje arba nedideliuose miesčiukuose begyvenančią, bet tiktai artiese būtų kurio nors vandens ir mėšlynuose nestigtų reikalingo jai maisto. Sutinkama ir laukuose, taip pat ir krūmuose; tačiau miško ji nemėgstanti ir nebent perėjimo metu savąją gūžtą steigiasi kuriame nors drevėtame miško medyje paslėpti. Nuolatos paliai žmogaus gyvenamuosius namus belakstydama, ji ir ganomųjų galvijų bandomis dažnokai sekioja, bet rečiau už geltonąją savo giminaitę.

34658674533 9e465d5605 c - Kielė baltoji
Baltoji Kielė – Lietuvoje dažna rūšis. Atskrenda kovo mėn., išskrenda spalio mėn. [Photo credit: baerchen57 on Visual hunt / CC BY-NC-SA]
Minta kielė visokiais vabzdžiais ir vikšrais, šliužais, kirmėlėmis ir kito atatinkamo pobūdžio gyvuliniu maistu, kurio pasirankioja kiemo sąšlavynuose, paupių krantuose ir kitur. Gaudo ji grobį ir skraidydama. Mėgsta, kaip minėta, sekioti paskum galvijų bandą, ir tąja proga prisigaudo įvairių musių, uodų ir kitų vabzdžių. Taip pat gali pamatyti, kaip kielės sekioja paskum artoją ir rankioja žemės paviršium jo išverstus įvairius: vabzdžius bei jų vikšrus; užtat kaikuriuose Vokietijos kraštuose kielę vadina dar „arimų vyreliu“ (Ackermannchen).

Vestuvių metu patinas pakyla aukštyn ir pagieda. Paskui prasideda kielės rūpinimasis gūžta, kuri dažniausiai sukama stoguose ir pastogėse, tvorose ir malkų stirtose, žabuose, akmenų krūvose, paparčiais ir žolėmis apaugusiuose keruose, gluosnių drevėse, krūmuose ir net miškuose. Tenka kartais surasti kielių gūžtą ir visai nepanašioje vietoje, pav., malūnų pylimuose, šiaudinėse avilių pastogėse arba plėšriųjų paukščių lizdo apačioje.

Kielės gūžta paprasta, kiti ją net menka vadina: viršinė jos dalis esti susukta iš stambių žolių, o viduje išklota vilnomis, pūkais, plunksnomis ir kt. Randama joje ir ašutų, kuriuose kartais kielė įsipainioja, besiblaškydama pasismaugia, ir tuo duoda progos kalbėti mūsų sodiečiams apie tai, kad, girdi, gegutė kielę pakarianti.

Kiaušinių kielė padeda 4-6 (sodiečiai sako — penkis, nes šeštąjį padedanti gegutė). Jos kiaušiniai baltoki su tamsiai pilkais juosvais taškeliais. Peri viena patelė. Pusiau Gegužės mėn. atsiranda pirmieji jos jaunikliai, nes kartais kielė spėja dvi ir tris kiaušinių dėtis sudėti. Per 14—15 dienų jaunikliai jau tiek paūgėja, kad gali palikti gūžtą, o per mėnesį jie galutinai suauga. Gūžta kielė ne labai rūpinasi, net tuo atveju, jei kiaušinius joje peri. Jaunuosius stengiasi ginti. Antrosios dėties jaunikliai atsiranda Birželio-Liepos mėn. protarpiu, o trečiosios — Rugpjūčio mėn.

Jaunikliai, ypatingai paskutinės dėties, dažnokai nukenčia nuo įvairių vabzdžių, vikšrų, kurių prisirenka jų gūžtoje ir kurie vargina mažus kieliukus. Kadangi kielė neabejotinai naudingas paukštis, tai pastebėjus jos jauniklių gūžtą parazitų apipultą,tenka gūžtą pakeisti: padėti jos vieton šieno krūvelę. Paūgėję jaunikliai iš pradžių sukinėjasi su seniais netoliese gūžtos; o vėliau pradeda burtis dideliais būriais ir išskrenda į šiltuosius kraštus.

Plačiai žinoma, kad kielei į gūžtą dažnai padeda savąjį kiaušinį gegutė, kurį, kaip tvirtina mūsų sodiečiai, kielės kiaušinius išmetanti. Kielė gegužiuką ne tiktai išperi, bet ir išpeni. Tikrai nustatyta, kad išsiritęs iš kiaušinio gegužiukas netikruosius savo brolius ir seseris išmeta iš lizdo. Mano mokinys M.Vensiauskas, turėjęs progos pamatyti, kaip kielė peni išperėtą gegužiuką, štai kaip rašo: „Vieną gražią vasaros dieną vaikščiodamas po kiemą pamačiau tupinti ant tvoros jauną gegužiuką. Atsisėdęs ant žemės pradėjau stebėti. Netrukus atskrido kielė. Nutūpė gegužiukui ant nugaros. Vos nutūpus kielei ant nugaros, gegužiukas užrietė galvą į viršų ir išsižiojo. Kielė tuo tarpu atneštą kirmėlaitę įdėjo jam į snapą. Padavusi maistą vėl nuskrido“. (Pušynės vnk., Krakių vals., Kėdainių aps).

Kielė daugeliu atžvilgių — gyvas, malonus ir mitrus paukštelis: ji nuolatos juda, vikriai žemės paviršiumi bėginėja, galvytę kraipo ir be perstogės ilgąją savo uodegytę kiloja. Ji nebaili ir pakankamai smarki: pamačiusi gegutę, vanagą arba kurį kitą plėšrųjį paukštį tuojau visu būriu puola, čirškia ir tokiu budu jį tolyn nuveja. Jei žmogus jos nepersekioja, tai visai arti jo vaikštinėja ir nebijo. Mėgsta tokių pat kielių draugystę. Skrenda greitai, bet giliomis bangomis. Mėgsta stogais palaipioti, tvoromis pa-bėginėti, sausose šakose patupėti arba sodų takeliais greitu žingsniu pavaikštinėti: vienu žodžiu, kur buvus nebuvus, vietoje nepastovi bet vis juda ir net stovėdama uodegytę kiloja. Dažnai maudosi ir arti pakrančių sukinėjasi. Kielė negieda, bet skrisdama ore čirškia: či… či — riks… či… či — riks.

Priešų kielė nestinga, nes ją persekioja įvairūs plėšrieji paukščiai; pav.: tyrinėjant pastarųjų maisto liekanas susekta, kad iš 100 įvairių paukščių— 1,18 % sudaro kielės. Be to, nemaža kielių išnaikina pasileidę piemenys ir sodžiaus vaikagaliai, kurie raišioja rastiems kieliukams kojytes, mėto juos ir kitaip kankina. Grąsinimai ir pamokslai tokiais atsitikimais nedaug ką padeda. Lygiai negali paukščių saugotojai išaiškinti italams, kurie devynias galybes kielių valgiui išnaikina, kad jie blogą darbą dirba: alkanas italų pilvas tų pamokslų neklauso.

Be jokios abejonės, kielė naudingas žemės ūkio atžvilgiu paukštis, nes ji išnaikina daug įvairių blogadarių ir apie namus, ir laukuose, ir ganyklose, ir kitur. Daugiausia nuo jos nukenčia musės, uodai, sparvos ir kiti žmogaus ir gyvulių kankintojai iš dvisparnių vabzdžių. Paprasti sodiečiai už naudingą pasidarbavimą kielę myli ir sako, kad ji išpranašaujanti jiems pavasarį (ledus išspardanti). Be to, sodiečiai turi tokį burtą: jei pamatai kielę pirmą kartą, tai suk žemes kulnu ir žiūrėk, kurį plauką išsuksi; jei juodą — negreitai žilas būsi; jei šviesų — neužilgo pražilsi. Be to, tokio plauko, kaip išsuktasis, patariama gyvulius laikyti. Kai kas mėgina kielę n-laisvėje (narvelyje) laikyti. Skruzdelių „kiaušiniais“ ir miltinėmis „kirmėlėmis“ šeriama ji nelaisvėje gerai išgyvena.,

Kielės priklauso prie paukščių keleivių ir atsiranda pas mus Kovo mėn. gale arba Balandžio mėn. pradžioje. Kadangi jos grįžta Lietuvon beveik vienu metu su gandrais, tai pas mus labai paplitęs posakis, kad gandras grįždamas parnešąs ant vieno sparno kielę, o ant kito— pusdienius. Pagrindo šitam posakiui, rasi, ir davė žmonių pastebėti atsitikimai, kad kartais nuo nutūpusio medin gandro purptelėja kielė, kuri panaudoja tokiu budu, greičiausiai iš nuovargio, didelį paukštį kelionės reikalui. Kadangi kielė dažniausiai atskrenda tuo metu, kada ledus upės nęša, ir žmonės turi progos kartais matyti ledo lytimis bevaikščiojančių kielių, tai pas mus yra kilęs ir kitas posakis apie kielių sugrįžimą, būtent, kad kielė sugrįžusi išspardanti ledus ir tuo padedanti jiems greičiau mūsų vandenyse pranykti. Dėlto kielė vietomis net “ledspira“ arba „ledo metėja“ vadinama.

Savaime suprantama, kad paminėtas posakis tegalimas paaiškinti tuo, kad sniego bei ledo tirpimas, pas mus dažnai Balandžio mėn. pradžioje ivykstąs, sutampa su kielės grįžimu. Iš pradžių, Kovo mėn. pusiau ir gale, kielės grįžta negausingai, o vėliau pasirodo jų daugiau.

Rudeniop kielės ima rinktis dideliais būriais, kurios dienomis ką rasdamos lesinėja., nakvoti jos tada susirenka į pievas arba į nendrynus. Sulaukusios Rugsėjo mėn. pabaigos arba net Spalių mėn. pusės kielės būriais išskrenda į šiltuosius kraštus. Skrenda apyaušriais. Žiemoja jos piet. Europos lygumose (kalnuose jos čia net ištisus metus gyvena ir net vaikus peri arba skrenda žiemin. Afrikon ir net toliau į pietus ligi Nigerio ir rytinės Britų Afrikos. Žiemos metu Egipte kielių prisirenką devynios gallybės, ir jos esančios tenai visai nebailios. Žinoma, kelionės metu jų daugelis žūsta; taip pat nemaža jų sunaikina valgiui italai ir kiti godus viduržemio jūrų pakraščių gventojai; pav., kai kurte rašytojai nurodinėja, kad kiek seneliai egiptėnai nespėdavę atskridusių ir užmuštų kielių valgiui suvartoti, todėl kišdavę jas saulės įkaitintan smėlin, tuo būdu džiovindavę ir ilgiau maisto atsargai palaikydavę.

Vietomis pas mus yra įsigalėjusi niekuo neparemta pažiūra, kad kielės, kaip ir kregždės, šiltuosna kraštuosna neįšskrendančios, bet paliekančios pas mus visai žiemai: prisikabinančios neįžengiamuose paupių ir paežerių karklynuose, nendrynuose ir kitose panašiose vietose prie įvairių žolių, sustingstančios ir taip visą žiemą gyvenančios, o pavasarį vėl atsigaunančios ir grįžtančios į gimtąsias vietas. Žinoma, toksai tvirtinimas klaidingas, nes žiemotų kielės, išskrenda į šiltuosius kraštus.

Kielės baltosios gyvenamas plotas labai platus, nes ji sutinkama beveik visoje Europoje ligi Lapžemio tolimuose žiemiuose. Be to, ji gyvena Islande ir siekia net Grenlando pakraščių; Britų salose ji kiek retesnė, ir ją čia pakeičia kita kielių rūšis, Motacilla lugabris Temm. Azijoje baltoji kielė rytuose siekia ligi Užbaikalio krašto, o pietuose – Indijos vandenyno kraštų. Pas mus ji yra paprastas ir visų dažniausiai sutinkamas paukštis.

J. Elisonas “Kosmos” 1936 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
24 ⁄ 6 =


Įrašai kategorijoje

Vėžiai krūvoje 480x384 - Lietuvos vėžiai

Lietuvos vėžiai

P. Siurnaitė – Graužinienė “Kosmos” 1940 m. Mielas skaitytojau, norėtumėm atkreipti Jūsų
Miškinė kiaunė 480x384 - Kiaunių šeima

Kiaunių šeima

J. Elisonas 1931 m. “Medžiotojas” Kiaunėmis vadiname nedidelius, kartais vidu­tinio ūgio plėšriuosius,
Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
Kuolingos foto 480x384 - Kuolinga

Kuolinga

Vienur kuolingomis, kitur kūlindimis ir žiūrliais vadiname didelius ir gražius — tilvikų
X
Eiti į Viršų