Kiaunių šeima

Kiaunių šeima

J. Elisonas 1931 m. “Medžiotojas”

Kiaunėmis vadiname nedidelius, kartais vidu­tinio ūgio plėšriuosius, kurie kūną dažniausiai turi liekną, pailgu ir laibučiu liemenimi, nors retkarčiais esti ir posunkio kūno sudarymo. Gal­vą turi vidutinio didumo, plokščią ir posmailiu, trumpučiu snukeliu. Akys žvitrios ir protingos; ausys trumputės ir apskritos. Kojos trumputės ir penkiais pirštais, kurie visu ilgumu laisvi, nors vandeniniai gyventojai turi jų išlyžius suaugusius plėvėmis. Pirštai apginkluoti beveik visuomet aštriais ir dažnai įtraukiamais nagais, kuriuos saugodami, jų savininkai dažniausiai žengia pu­siau padu; pavienės gentys žemės paviršių siekia pirštais arba visa letenos apačia. Plaukuota uodega gerai užaugusi, apskrita ir siekia pusės kūno ilgumo. Dantų formulėje vienų vyrauja aštrioji krūminių dalis, kitų kauburiuotoji. Minėti­nos dvi analinės liaukos, atsiveriančios galinės žarnos šonais, kurios gamina smarkiai dvokiantį skystimą. Kūnas apaugęs ilgais ir minkštais plau­kais, kurių delikatiškumas ypatingai pabrangina jų savininko kailio vertę. Bendrai imant, kūno sudarymu visi pasižymi stipriu ir dėliai jo laibumo patogiu landžioti įvairiais plyšiais bei skylėmis. Daugelis jų sugeba nepaprastai vikriai medžiais laipioti, net juose gyvena, nors ir žemės pavir­šiaus gyvenimui nevengia. Pavienės gentys mėgsta požemiuose gyventi, kitos jų prisitaikė prie vandens gyvenimo. Priklauso prie prieteminio arba naktinio gyvenimo gyvulių būdo. Beveik visi plėšikauja ir kartais didelį kraugeriškumą parodo. Minta įvairiais šiltakraujais smulkiais žinduoliais ir paukščiais, nors neatsisako nuo šaltakraujų ir bestuburių; pavienės gentys iš dalies ragauja ir augalinio maisto. Plėšikavimu kartais pridaro didelių nuostolių naminių paukščių ūkyje.

Kiaunė girinėMartes martes).

Pasižymi geltona dėme pagurklyje. Letenų apačios gausiai plaukuotos. Nosies anga kaušo kauluose pailgesnė negu kiaunės akmeninės. Gyvena mūsų tankiuose miškuose.

Pagauti kiaunę girinę — daugelio medžioto­jų svajonė, nes pas mus jinai kartu su akmenine kiaune turi visų brangiausius laukinių gyvulių kailinius. Užtat ir nepatingi sodžiaus medžiotojai kartais net savaitės, kitos laiko sugaišti, kiaunės pėdomis gerokai pasekioti, ligi ją nutveria ir pakabina ant karties. Kiaunė girinė ūgio atžvil­giu galima būtų palyginti su nedidele kate.

Kūno sudarymu kiaunė girinė pasižymi labai dailiu ir maloniu pasižiūrėti. Snukelį turi nedidelį ir smailą, viršutinė lūpa padailinta ūsais. Akys vidutinės ir žvitrios. Ausys mažutės, apskritos ir šalin atgręžtos. Liemuo ilgas, laibas ir nepa­prastai miklus, žemutėmis kojomis aprūpintas. Uodega skarota, žemyn nusvirusi ir, vaizdžių medžiotojų išsitarimu, du kartu tiek ilga, kiek turi ilgumo jos užpakalinės galūnės; apačioje uodegos atsiveria analinės liaukos, kurios gamina mus­kusu atsiduodančio skystimo. Grįžtant į kiaunės girinės kojas, kurios žemutės ir kiekviena penkiais pirštais aprūpintos, reikėtų turėti galvoje, kad pirštų nagai aštrūs, įtraukiami ir nepaprastai kabūs: kiaunė ne blogiau už voverį sugeba medžiais laipio­ti ir ne tiktai aukštyn, kaip žaibas, jų kamienais už­lekia, bet ir žemyn galva apačion jais nusileidžia. Be to, kojose papirštes kiaunė turi plikas, užtat kitos padų vietos taip gausiai plaukais apaugu­sios, jog tie plaukai dengia pačias papirštes ir daro ne taip žymius žvėrelio pėdsakus. Vėliau turėsime progos pamatyti, kad iš šito pėdsakų požymio patyrusi medžiotojo akis gali atskirti, kurios iš dviejų giminaičių kiaunės, girinės ar akmeninės, vaikščiota. Kailį kiaunė turi nepastovų spalvos atžvilgiu, nes podažniai tenka susidurti su įvairiomis jo variacijomis. Kaip ir kitose Europos šalyse, pas mus tenka susidurti su to­kiomis kiaunėmis, kurių viršus tamsiai juosvos spalvos, snukis šviesesnis, kakta ir skruostai šviesiai juosvi, o kojos juodai juosvos. Šitie spal­vos skirtumai įvairiomis kūno vietomis liečia tik­tai ilgąjį kiaunės plauką — akuotus; pūkai, nors ir pasižymi tam tikro laipsnio juosvumu, tačiau jie pritiktų greičiau pablukusiais pavadinti. Iš kitų kiaunės rūbų spalvos ypatumų reikėtų pažymėti, kad jinai turi trynio geltonumo dėmę pagurklyje; šitos dėmės gelsvumas ne visuomet pastovus, nes pavienių asmenų esti pasinešusi kiek į švie­sumą, kartais juosvomis dėmėmis išmarginta, o patelių, kurios už patinus ir ūgiu mažesnės, daž­niausiai pablukusi ir ne taip aiški. Vasaros metu kiaunė darosi kiek šviesesnė, pasinešusi į rusvu­mą; o žiemą jinai kailį turi tamsesnės spalvos ir tankesnį, kitaip tariant, šiltesnį; užtat pirkliai tebrangina apie Kalėdas nušautas kiaunes. Priešakiniai dantys viršutiniame žande aštrūs ir reti, o apatiniame — bukesni ir suglausti. Iltys smailos, o krūminiuose dantyse kauburiuotoji dantų dalis, pareinamai nuo plėšikiško kiaunės gyveni­mo būdo, jų beveik pražuvusi.

Kiaunė girinė — tikras tankaus miško gyventojas. Sutinkame kiaunę girinę ir mažesniuose miškuose, kad tiktai jie būtų ramūs, rečiau žmonių lankomi. Radusi panašesnę gyvenimui vietą, jinai pasiieško čionai guoliui vietos kurioje nors epušės arba kito medžio drevėje, voveries gūžtoje arba kran­klio, varnos, šarkos ir kitų panašių paukščių lizduose. Dienos metu kiaune girinę jos gyvena­moje vietoje išimtinai retai pamatysi: įlindusi drevėn arba kitan guolin, kartais prisiglaudusi prie gulsčios medžio šakos, ilsisi ji nuo nakties žygių, snusteria kiek ir vėl laukia nakties, kurios sulaukusi laksto medžiais ir kiek galėda­ma plėšikauja. Minta kiaunė įvairiais šiltakraujais gyvulėliais, kurių visų labiausiai mėgsta voveris ir peles. Pataiko jinai ir bemiegantį paukštį nakties kelionėse nudėti. Radusi nelaimingo paukštelio lizde kiaušinių, kiaunė prakanda vos pastebimą skylutę ir vikriai kiaušinį išgeria. Nuskriejusi nuo medžių žemėn, smaugia jinai kiškius, teter­vinus, virbės ir net jaunus stirniukus užpuola. Paragauna kiaunė ir augalinio maisto, pav., šer­mukšnio ir kadugio uogų, mėlynių, riešutų, kriaušių, obuolių ir t. t., o senovės bitininkai skundėsi, kad kiaunės gadinančios bites drevėse ir medų iš tenai grobiančios. Tačiau visų svar­biausią kiaunės grobį, nuolatinį jos medžioklių tikslą sudaro voverys. Vargas esti voverytei rudplaukėlei, kai ją aptinka kiaunė. Prasideda lenktynės: voveris puola nuo medžio medin, o nuožmus priešas vejasi ją neatstodamas ir, galutinai voverį nualsinęs, pasigauna ją. Minėtina butų ir tai, kad kiaunė dažnai apžiūri pastatytus miške sląstus ir, jei pati savo kailio neprakiša, tai jau pakliuvusį į sląstus gyvulėlį apgadina, nuėda gardesnes jo dalis, o sugadintą tokiu būdu kailį ir kitas liekanas palieka sląstų savininkui.

Sulaukė kiaunė sausio mėn., o stipriomis, kitaip tariant, šaltomis žiemomis, — vasario mėn ir taiso vestuves, kurios visuomet įvyksta tiktai medžiuose. Pataikyk tuomet nueiti mėnesienoje į mišką ir išgirsi lyg kačių kniaukimą: kiauniai tarpu savęs pešasi, medžiais dūksta ir jautriais savo balsais stengiasi būsimoms savo žmonoms — kiaunėms — patikti. Praslenka devynios savaitės nėštumo, ir kiaunė, sulaukusi kovo — balandžio mėn. (nors pasitaiko ir vėliau), drevėje ar kuria­me uolos plyšyje atsiveda 2—4 jauniklius, kurių skaičius kartais net ligi aštuonių pašoksta.

Jaunikliai turi dideles galvas ir snukius; jie 14 dienų esti akli, bet greitai tiek sustiprėja, kad, vos kelias savaites turėdami, gali paskui motiną sekioti. Rūpestingai motinos penimi ir globojami per metus jie galutinai suauga ir pirmųjų savo amžiaus metų pabaigoje gali veistis. Motina žindo juos, ligi jie pasiekia pusės ūgio, o vėliau aprū­pina gyvu grobiu, kurio atnešusi pamoko juos pačius pasigauti. Amžiaus kiaunė susilaukia ne taip jau didelio: 10—12 metų. Artimesnis kiaunės būdo pažinimas turi nemaža reikšmės įvairiems jos medžioklės reiškiniams suprasti, užtat kiek plačiau ją šituo atveju ir paminėsime. Visų pir­ma turėtume atsiminti, kad kiaunė — puikus laipiotojas. Priešo užklupta, jinai tuojau mauna medžio viršūnėn, lenda drevėn arba kieno nors lizdan. Jei kiaunė turi kuriame nors medyje savo guolį, tai, medžiotojų pastabomis, jinai ne­lipanti tiesiog į tą medį, bet steigiantis pasiekti guolį per kitus medžius: jų šakomis ligi jo atšo­kuojanti. Kiaunė gudri ir kartu su tuo labai smalsi; pav., pasiteiravęs apie kiaunes pas sodie­čius tuojau nuo jų išgirsi, kad atsitiktinai aptikus begulinčią ant šakos kiaunę ir neturint su savimi šautuvo, užtenka pakabinti jai aiškiai regimoje vietoje švarką arba kepurę, o pačiam galima eiti namo šautuvo atsinešti: grįžęs miškan rasi kiau­nę betupinčią toje pat vietoje ir savo pražūties belaukiančią. Be to, minėtinas dar vienas jos būdo bruožas: jei kiaunė bus pasislėpusi medžio drevėje ir tą medį leisi žemėn, tai kiaunė turi kartais tiek kantrybės, kad, net į rąstus tą medį begriaunant, iš drevės nebėga ir kantriai laukia, ligi, galop, pjūklas pradeda jos kūną liesti; tuomet ji greitai iš drevės kuria. Kiaunė pasižymi nepa­prastu kraugeriškumu ir, gausaus grobio sulauku­si, kaip ir kiti jos giminaičiai, pripjauna paukščių ir kitų gyvulėlių daugiau, negu jai pačiai alkiui patenkinti reikalinga.

Pasigirti nuolatine ir tvarkinga kiaunių me­džiokle nebent praeities atminimais tegalėtume, nes dabartiniu metu jas tiktai atsitiktinai temedžioja; pav., eiguliai ir nuolatiniai miško lankytojai seka kiaunę iš pėdų, nutveria ją stipriai betupin­čią nuleisto medžio drevėje ar kaip kitaip. Kiaunės buveinei susekti reikia didelės kantrybės ir gero pastabumo žmogui būti, nes tenka atskirti apsnigtame kamieno paviršiuje neaiškūs jos pėd­sakai (padai, plaukais apaugę) arba muskusu kvepiančios kiaunės išmatos pažinti. Parodo kiau­nės buveinę ir blogas jos paprotys mėtyti žemėn iš apgyvento svetimo lizdo žabarus, kurie ir pa­ragina medžiotoją ties tokia vieta stabtelėti ir patyrinėti, bene kiaunė čionai gyvena. Aptinka medžiotojai kartais kiaunes ir po kelmais palindu­sias. Pėdsakų ieškojimas, jų sekimas atima me­džiotojams daug laiko, nes kartais tenka tais pėdsakais net keletas kilometrų eiti; bei čionai ne­pamirškime dviejų dalykų: medžiotojui esti įdomu kiaunės gudrumas įveikti ir netikėtų pajamų pavidalu užmokesčio už brangųjį jos kailį susi­laukti. Radę kiaunės pėdsakus ir pačią kiaunę aptikę, medžiotojai elgiasi įvairiai. Vieni jų, pav., jei aptinka kiaunę po kelmu, tai kasa ją iš po kelmo arba maišan pagauna (apgaubia maišu kelmą ir kartu kiaunės urvo angą ir baido ją iš po kelmo daužydami); jei kiaunė slapstosi medyje, tai stengiasi ją taikliu šūviu nudėti. Kiti taiso spąstus, į kuriuos kiaunei privilioti įdeda dvo­kiantį vištos kiaušinį, slapčia tam reikalui iš šeimininkės nutvertą vištą, nušautą kurį nors laukinį paukštelį arba net tokį kiaunės mėgiamą gardumyną, kaip silkė. Pastebėję, kad kiaunė medžio drevėje slapstosi, stengiasi ją iš tenai, pagaliu kamieną daužydami, išbaidyti arba dūmais išrūko; kiti turi labai peiktiną paprotį: me­ta drevėn tiktai paraku užtaisytą patroną, kuriam šovus ir pradėjus dūmams skleistis kiaunė šoka laukan, o čionai jos jau laukia medžiotojas su šautuvu; kas šautuvo neturi, tai tokiais atsitiki­mais prieš patį dūmų leidimą rūpestingai apriša drevės angą geru maišu arba tinklu. Sugautos maišan kiaunės likimas suprantamas: ją užkulia ja­me pagaliu. Galop kiti kiaunių mėgėjai daro visai netikusiai: pameta pakeliui sekamam gyvulėliui užnuodyto valgio ir tokiu būdu jį nudeda arba, pajutę drevėje kiaunę, užkiša drevės angą ir slapčia nakties metu nuleidžia žemyn tą medį: patekusi į tokį kalėjimą girinė kiaunė nebepabėga. Pastebė­siu tiek, kad abu paskutiniai kiaunių medžioklės būdai — plėšikų tepraktikuojami, nes nunuodyto gyvulėlio kailis nestiprus, o slaptas medžių leidi­mas taip pat nepagirtinas dalykas. Atvirkščiai, kiaunės girinės gyvenamoje vietoje turėtume ki­taip elgtis: kad kiaunių kuriame nors miške įsiveistų, medžių su drevėmis reikia neliesti, — testovi jie reikalinga brangiam gyvulėliui prie­danga. Kai kas medžioja kiaunes ir su šunimi, kuris medyje aptiktą kiaunę loja ir tuo būdu pa­deda medžiotojui surasti ją.

Pelių naikinimas tektų priskirti prie nedide­lių kiaunės nuopelnų, kuriuos žymiai pralenkia jos daromoji žala; užtat ji kai kuriuose kraštuose ir nesinaudoja jokia apsauga. Tačiau jos kailio brangumas daugelyje vietų privertė griebtis tam tikrų apsaugos priemonių, kurių tikslas—padidinti tose vietose kiaunių kiekį. Pravartu būtų ir mums susirūpinti kiaunės girinės taupymu ir apsaugo­jimu nuo nerūpestingų žmonių. Kiaunė girinė pas mus sutinkama kiek rečiau už jos giminietę — kiaunę akmeninę. Seniau jų būta pas mus daugiau, bet tatai ir suprantama: kiaunei girinei reikalingas miškas ir giria; juo labiau miškai ir girios pas mus mažės, tuo labiau ir kiaunės nyks. Šiauri­nėje Europoje kiaunė girinė dažnesnė, o arčiau į pietus, Vakarų Europoje, kur jos net Apeninų pusiasalį pasiekia, ji darosi reta. Lietuvos kiau­nės girinės kailiai rinkoje yra vertingesni už vokiškų, tačiau jie blogesni už švediškų ir net latviškų.

Kiaunė akmeninė, arba naminė (Martes foina).

Pasižymi balta dėme pagurklyje. Letenų apačios negausiai plaukuotos. Nosies anga kaušo kauluose apskritesnė negu kiaunės girinės. Lietu­voje vietomis sutinkama.

Kiaunė akmeninė nuo savo giminietės — kiaunės girinės — skiriasi taip kūno sudarymu, taip ir kai kuriais gyvenimo bruožais. Tų skirtumų nagrinėjimą pradėsime nuo to, kad kiaunė akme­ninė kiek mažesnė ūgiu.

Galvą ir kojas turi trumpesnes, o ausis mažes­nes. Kailis pilkai juosvas ir kiek į šokolado spal­vą panėši, nes jo akuotai juodai juosvos, o pūkai pilkai balkšvos spalvos. Kūno paviršiumi kiaunės akmeninės spalva pasiskirsčiusi šiaip: visas viršus pilkai juosvas, o kojos ir uodega tamsios spal­vos. Be to, paminėtina čionai balta dėmė, kuri puošia šios kiaunės pagurklį ir, dvišaka būdama, siekia jos priešakines kojas. Plauką kiaunė akme­ninė turi potrumpį, stambų ir kiek menkesnio atspa­rumo. Dėl sakytųjų kiaunės akmeninės ypatumų jos kailis pigiau vertinamas už jos girinės giminietės kailį. Iš kitų kūno sudarymo skirtumų tarp abiejų kiaunių reikėtų paminėti kiaunės akmeninės le­tenų apačios, kurios ne taip gausiai apaugusios plaukais, užtat ir papirštės jos pėdsakuose aiš­kesnės už girinės kiaunės.

Kaimynystės su žmogumi kiaunė akmeninė nevengia ir apsigyvena dažniausiai arti jo namų kokiuose nors laužuose, dykavietėse, griuvėsiuo­se, žabų krūvose, akmenų krosnyse, ūkio tro­besiuose ir net pačiuose gyvenamuose namuose. Pagauna ją neretai net miestuose, ypatingai to­kiuose, kuriuose nestinga daržų ir kitų atvirų vietų. Akmeninė kiaunė taip pat nevengia ir miško, tačiau jo glūdumon nelenda, o jeigu įsitaiso gy­venti, tai kur nors arčiau kelių ir aikščių. Štai įdomus atsitikimas, kaip akmeninė kiaunė buvo pasirinkusi sau gyvenimą:

„Vienais metais mūsų kieme buvo prikrauta daug žabų. Tuose žabuose buvo įsitaisiusios guolį kiaunės. Rudenį, kai kiauniukai paaugo, išsives­davo seniai juos iš žabų, ir užlipdavo visa šei­myna ant stogo. Pasirodydavo kiaunės jau sutemus, todėl ilgai negalėjom suprasti, kas ten per žvėreliai. Buvome bemaną, kad tenai katės lan­džiusios; pažinom, kad tai kiaunės, kai netikėtos kaimynės pradėjo pjauti mums viščiukus. Norė­jome jas nušauti, bet negalėjome, nes jos pasi­darė gudresnės, mažiau besirodydavo ir rudeniop visai prapuolė”. (M. Kugrino užrašas).

Radusi kur griuvėsiuose tinkamą gyventi vietą, taisosi akmeninė kiaunė tenai guolį, kur nors aukštai, kad sunkiau butų jisai kitiems pa­siekiamas.

Atsitinka ir taip, kad kiaunė akmeninė ur­vuose arba po kelmu apsigyvena. Dienos metu kiaunė akmeninė glūdi urve, o naktį išeina gau­dyti naminių paukščių, aplanko tuo reikalu paukš­tides, pragraužia net stogus ir karvelidėsna įsibrauna. Arčiau žmogaus begyvendama, nuostolių daugiau jam pridaro, užtat ją ir vadina žalinges­ne už kiaunę girinę. Radusi tinkamo grobio, smaugia jį be pasigailėjimo, laka kraują, mėsą ėda, o kas lieka nesuėsta, tempia savo guolin.

Pasivaiko kiaunė akmeninė kiek vėliau, vasa­rio mėn. gale, o balandžio — gegužės mėn. patelė atsiveda 3—5 aklus jauniklius.

Kiaunės akmeninės budo klausimu turėtume pakartoti tą patį, kas buvo pasakyta apie girinę kiaunę: plėšri, kraugeriška. Kalbėdami apie įvai­rius nuotykius su kiaune akmenine, sodiečiai pa­žymi įdomų jos būdo bruožą, būtent tą, kad ji nepakenčianti smarkių garsų, pav., dalgio galan­dimo, varpelio skambinimo ir kt.

Žinoma, akmeninės kiaunės medžiojimas įvyksta pas mus dar atsitiktiniau, nes ji rečiau už kiaunę girinę tepastebima. Pastebėję akmeninę kiaunę arba aptikę jos pėdas, paprastai medžiotojo pėdomis seka, ligi aptinka jos urvą. Kiaunė tuo­met beveik pagauta, nes ant kelmo mauna mai­šą, patį kelmą ima daužyti, kapoti, ir kiaunė įlekia maišan. Kadangi kiaunės urvas turi dažnai ne vieną angą, o kelias, tai kiti daro taip: vie­name urvo gale užkuria ugnį. o kitose to paties urvo angose prideda maišą, tinklą arba šiaip kokį gaudymo prietaisą. Pajutusi dūmus, kiaunė lekia ir tiesiog patenka į maišą arba tinklą. Atsi­tinka kartais ir taip, kad kantrūs žmonės patyko kiaunę klojimo, daržinės ir kilų trobesių stogais besivalkiojant, o iš šiaudų prėslo išvaro dalgį begaląsdami arba smarkiai varpeliu skambindami. Kiaunė akmeninė duodasi prisijaukinama. Pažy­mėtina, kad kiaunė akmeninė sutinkama pas mus kiek dažniau už girinę jos giminietę. Vakarų Eu­ropoje ji taip pat gyvena.

Kai kuriuose kraštuose akmeninė kiaunė ap­saugos laiko neturi. Atsižvelgiant į tai, kad kiau­nės akmeninės kailis tam tikros vertės esti tik Kalėdų metu, reikėtų ją tuomet ir temedžioti. Panašiai ir kitų laukinių gyvulėlių medžiojimas reikėtų taikyti į jų kailio brangumo periodą ir kad jauniklių nepaliestų.