Kuprinės turinys - Kelionės pėsčiomis (taigos ir kalnų maršrutais). Apranga ir inventorius

Kelionės pėsčiomis (taigos ir kalnų maršrutais). Apranga ir inventorius

Patarimai/Turizmui

J. Vaitkus, V. Januskis

Rengiantis keliauti, svarbu apsirūpinti gera, pato­gia, lengva ir tvirta apranga, taip pat inventoriumi. Aprangos ir inventoriaus kiekis priklauso nuo marš­ruto sudėtingumo, metų laiko, rajono klimatinių są­lygų, turistinio žygio trukmės bei grupės dalyvių skaičiaus. Inventorius skirstomas į grupės ir asmeni­nį. Pateikiame sudėtingose daugiadienėse kelionėse reikalingo inventoriaus sąrašus.

Grupės inventoriaus sąrašas:

  • Palapinė, (viena 3—4 žmonėms);
  • virvė, pagrindinė 40 m ilgio (viena 4—5 žmonėms);
  • virvė, pagalbinė 40 m ilgio (viena visai grupei);
  • kirviai (keliaujant į taigos rajonus — dideli, vienas 3—4 žmonėms);
  • pjūklas (reikalingas keliaujant į taigos rajonus);
  • brezentinės pirštinės (viena pora 4—5 žmonėms);
  • Abalakovo diržai arba krūtinsaičiai (2 grupei);
  • alpinistiniai karabinai (2 grupei);
  • ledkirtis (1—2 grupei);
  • puodai (2 grupei);
  • gertuvės (viena 2 žmonėms);
  • fotoaparatai (2—3 grupei);
  • video kamera (viena);
  • žvejojimo ir medžioklės priemonės;
  • dienoraščio sąsiuvinis;
  • radijo imtuvėlis;
  • remonto rinkinys (replės, dervasiūlis ir kaprono siūlai, įvairios adatos, yla, dildė, įvairaus dydžio vi­nutės, įvairi viela, universalūs klijai, brezento skiau­tės ir kt.);
  • vaistinėlė;
  • termometras (oro temperatūrai matuoti);
  • žemėlapiai ir schemos su žygio maršrutu (2 komplek­tai);
  • raketos (signalizacijai, ryšiams);
  • žiūronai;
  • kitas inventorius—priklausomai nuo žygio tikslo.

Aprangos ir asmeninio inventoriaus sąrašas:

  • Kuprinė;
  • miegmaišis;
  • paralono kilimėlis pasikloti po juo;
  • batai (su profiliuotu „vibramos” tipo padu);
  • sportukai (su įklotėmis);
  • kojinės (2 poros vilnonių ir 3 poros medvilninių);
  • kepuraitė;
  • neperšlampantis apsiautalas;
  • štorminis kostiumas;
  • ploni treningai;
  • megztinis;
  • sportiniai marškinėliai ir kelnaitės (2 poros);
  • maudymosi kelnaitės;
  • kepuraitė;
  • akiniai, tamsūs;
  • kompasas;
  • žibintuvėlis;
  • tualeto reikmenys;
  • valgymo reikmenys (dubenėlis, puodukas, šaukštas);
  • peilis;
  • individualus tvarstymo paketėlis;
  • polietileninis maišelis (dokumentams, pinigams, už­rašų knygutei saugoti);
  • degtukų dėžutė.

Turistiniuose žygiuose kalnuose (kuomet maršrute yra sniego ir uolų perėjų, ledynų, kalnų upių) rei­kia turėti papildomą alpinistinį inventorių:

  • ledkirtį arba alpenštoką;
  • trikoniais pakaltus batus (vietoj batų su „vibramos“ padu);
  • kaproninį krūtinsaitį arba Abalakovo diržą;:
  • alpinistinį karabiną;
  • katukus;
  • brezentines pirštines.

Grupė tokiuose žygiuose privalo papildomai turėti:

  • pagrindinių virvių (po vieną 2—3 žmonėms);
  • uolų ir ledo kablių (po 4—6 uoloms ir ledui);
  • pūkinį Štorminį kostiumą (vieną);
  • alpinistinį plaktuką;
  • primusą ir 3—4 l benzino;
  • atsarginius tamsius akinius.

Aprangos ir inventoriaus charakteristika, jų naudojimas ir priežiūra

Palapinė — turi būti lengva, erdvi ir visiškai ne­peršlampama. Viena iš geriausių —  su impregnuotu stogu ir dugnu. Padėvėtos palapinės praleidžia vandenį per siū­les ir prasitrynusias stogo vietas, jas reikia užtepti gumos klijais. Ant grindų pasitiesiami 40×85 cm kilimėliai iš 3—4 cm storio paralono arba putų plastmasės. Nešant kupri­nėje, jie įklojami prie nugaros.

Palapinę žygyje reikia stengtis laikyti sausą, po darganos išdžiovinti. Džio­vinti ją pastatytą, plačiai atidarius įėjimo angą ir langelius. Palapinei pastatyti reikia turėti lengvo me­talo kuolelius.

Kuprinė. Daugiadieniuose sudėtinguose žygiuose turistui tenka nešti 20—30 kg, o kartais ir didesnį svorį. Kad viską būtų galima patogiai sukrauti, kuprinė pasirenkama talpi, su plačiais ir tvirtais dir­žais. Jei kuprinės diržai siauri, jie pjauna pečius. Po diržais reikia prisiūti 6—8 cm pločio veltinio juostas. Kuprinė turi būti lengva, todėl reikia žiūrėti, kad ji visada būtų sausa, kad jos neišteptų nešami maisto produktai (riebalai, ištirpęs cukrus ir kt.). Lyjant kuprinė visada apdengiama neperšlam­pamu apvalkalu. Daiktus į kuprinę sukrauti taip, kad būtų patogu nešti. Lengviausia tai padaryti, kuomet kuprinė su rėmu, tačiau daugiadieniuose žygiuose tokios kuprinės beveik nenaudojamos, nes jos nepa­kankamai talpios. Taisyklingai sukrauta kuprinė daug mažiau vargina, neišmuša iš pusiausvyros, nugalint gamtines kliūtis, ypač einant kalnų šlaitais, siaurais kalnų takais, persikeliant per upes.

Kraunantis kuprinę, reikia stengtis daiktus joje sudėlioti taip, kad jie išpūstų ją kiek galima daugiau į plotį ir į aukštį ir kuo mažiau į storį. Prie nugaros į dugną dedamas vėliau po miegmaišiu pasiklojimui naudojamas paralono gabalas ir kiti minkšti daiktai, o paskui į dugną kraunami sunkiausi daiktai, sten­giantis, kad jie būtų kuo arčiau nugaros per visą kuprinės plotį ir aukštį. Pradžioje daiktus surūšiuoti į atskirus plokščius gabalus. Labai gerai sunkų daik­tą įkrauti ant viršaus, ties ta vieta, kur pritvirtinti pečių diržai, arba net aukščiau, kartais nepaisant to, ar kuprinė užsisegs tokį daiktą (palapinę ar pan.) galima pritvirtinti ir viršum kuprinės dangčio. Taip pakrautos kuprinės svoris lygiai pasiskirsto ant viso nugaros ploto. Reikia stengtis nekrauti sunkesnių daiktų į kuprinės didžiąją kišenę, šonines kišenes, nepriraišioti prie jų. Puodus antvalkaluose patogiau­sia nešti sumautus vienas į kitą ir dugnais aukštyn, stipriai pritvirtintus viršum kuprinės, o pjūklą — su­vyniojus į brezentą ir apjuosus juo kuprinę iš vir­šaus taip, kad rankenos būtų pritvirtintos ties kupri­nės apačia. Plokšti puodai kraunami į kuprinės vidų.

Batai. Taigos ir nesudėtinguose kalnų maršrutuose (kur nėra ledynų, sniego šlaitų) tinka patvarūs ir lengvi batai su profiliuotu „vibramos” tipo padu. Su­dėtingesniuose kalnų maršrutuose reikia turėti alpi­nistinius batus su trikoniais apkaltais padais. Jais ap­siavus, neslystama einant ir statesniais žolės, sniego bei ledo šlaitais, akmenų nuobirynais. Jeigu tokių batų įsigyti nėra galimybės, naudotis kiek lengves­niais slidžių batais, apkalus juos trikoniais (12—18 trikonių kiekvienam batui), kuriuos reikia išdėstyti tolygiai, kad einant patikimai laikytų ir nekreiptų kojos. Žygio batai turi būti 1—2 numeriais didesni, kad, įdėjus 4—6 mm storio veltinio įklotes, ir apsi­avus dvejas vilnones kojines, pirštų galai nesiremtų į batą, gerai aptemptų koją, nespaustų jos, bet ir nesmukčiotų.

Prieš žygį batus reikia 2—3 kartus gerai ištepti, kad tepalas įsigertų į odą. Tepama paprastai sporti­nės avalynės arba specialiai pasigamintu tepalu. Odinius padus reikia impregnuo­ti, kad jie neprisigertų vandens. Impregnuoti galima karšta alyva su vašku arba slidžių tepalu, kuriame yra vaško (tepalas šalčiui), jį išlydžius.

Žygyje batus reikia gerai prižiūrėti. Džiovinti juos geriausia vėjyje, o ne prie laužo ar saulėje. Džiovi­nant prie laužo, neperkaitinti, nes smarkiau perkaitinta oda susiraukšlėja, iš jos išsisunkia tepalas, ir batai ima “gerti” vandenį. Batai gerai išdžiūna, kai į jų vidų prikemšama sauso šieno.

Žygio metu stengtis batus išsaugoti sausus. Einant takais, keleliais arba persikeliant per upes, geriau­sia apsiauti kedus ar kitokius sportinius batelius su storomis įklotėmis.

Štorminis kostiumas siuvamas iš plono neperšlam­pamo brezento arba tankaus šilkinio audinio. Žygio metu dažniau naudojamas švarkas, kelnės užsimau­namos vėjuotą, darganotą dieną arba einant per tai­gą, akmenų nuobirynus, kad, paslydęs, pargriuvęs ar užkliuvęs už akmenų, medžių, turistas nesusižalotų ar nesudraskytų kitos aprangos. Švarkas ir kelnės turi būti pasiūti taip, kad nevaržytų judesių, bet ir nebūtų per platūs.

Akiniai. Kalnuose, keliaujant per ledynus ir firno (suledėjusio sniego) laukus, būtina turėti tamsius akinius, kurie apsaugo nuo šviesos pertekliaus. Sau­lėtą dieną, pabuvus dvi valandas firnu padengtose plokštikalnėse arba ant ledyno, susergama laikinu apakimu (2—3 dienoms) arba akių uždegimu. Akiniai su aklinai prie veido prisispaudžiančiais rėmais (pa­vyzdžiui, kalnų slidininkų) nelabai tinka, nes jų stiklai iš vidaus aprasoja. Kad jie nerasotų, odiniuo­se rėmuose reikia išpjauti didesnes skylutes ventilia­cijai. Akinius geriausia dėvėti su gumutės raišteliu per galvą. Patartina grupei turėti dvejus trejus at­sarginius akinius. Kad nesudužtų kuprinėje, jie lai­komi metalinėje dėžutėje.

Avarinė degtukų dėžutė. Ją privalo turėti kiekvie­nas grupės dalyvis. Paprasčiausia degtukų dėžutę įdėti į nedidelį polietileninį maišelį ir jo kraštus her­metiškai užlydyti.

Miegmaišiai pastaruoju metu dažniausiai naudo­jami vienviečiai, uždaromi užtrauktuku. Jie sveria 1,7— 1,8 kg. Tokie miegmaišiai patogūs tuo, kad, du juos užtrauktukais sujungus į vieną, pasidaro vienas tri­vietis. Alpinistiniai pūkiniai miegmaišiai lengvesni (1—1,2 kg), tačiau traukia drėgmę, ir juos reikia nuo­lat gerai išdžiovinti.

Kuras. Kalnų maršrutuose kurui naudojama sausi krūmokšniai, rododendrai, stambi žolė, sausas gyvu­lių mėšlas (kiziakas). Aukštų kalnų rajonuose, kur nėra stambesnės augmenijos arba visas maršrutas eina ledynais, sniegynais ir uolų kalnagūbriais, nenusileidžiant iki miško ribos, reikia iš anksto apsirūpinti dirbtiniu kuru. Patikimiausia naudotis benzinu kūrenamais primusais; jie yra lengvi ir 4—5 l vandens užvirinti su­naudoja tik 150 g benzino. Kurui dar naudojamos dujos, sausas spiritas, žibalas.

Ledkirtis būtinas, einant stačiais firno arba ledo šlaitais ir ledynais. Juo zonduojamas kelias priešais save, einant sniegu padengtu ledynu, firne ir lede kertami laipteliai, naudojamasi kaip papildomu at­ramos tašku, paslydus arba riedant šlaitu, stabdomasi ir susilaikoma, už įsmeigto į sniegą ledkirčio užka­binta virve saugomas sniego šlaitu einantis draugas. Ledkirčio ilgis — 70—90 cm. Pasirinkti jį reikia to­kio ilgio, kad būtų galima atsiremti į žemę truputį sulenkta ranka. Ledkirčio kotas turi būti stiprus, lo­petėlė, snapas ir koto smaigalys aštrūs.

Virvė — pagrindinė priemonė apsaugai. Dažniau­siai naudojama kaproninė virvė. Jos ilgis — 40 m, skersmuo— 10—12 mm, svoris — 3—4 kg; tokia vir­vė atlaiko 1600 kg jėgos smūgį. Nešama sudėta ap­vijomis, paprastai po kuprinės dangčiu. Virvės vidu­rį pažymėti užrištu jame spalvotu raišteliu. Kaproninės virvės galai užlydomi, kad neišsiplaušotų.

Pagalbinė virvė (kaproninė) —40 m, skersmuo — 6—8 mm, sveria apie 2 kg; atlaiko 600 kg jėgos smū­gį. Kaproninę virvę saugoti nuo ugnies ir kad ji neprasitrintų į uolas.

Karabinai naudojami krūtinsaičiui prie pagrindi­nės virvės prisegti ir virvei sujungti su uolų arba ledo kabliais.

Krūtinsaitis — kaproninė 4 m ilgio ir 6 mm storio virvė. Juo apsirišama per krūtinę ir pečius; vėliau taip apsirišęs turistas su karabinu prijungiamas prie pagrindinės virvės ir ja saugomas, einant pavojin­gesne vieta, keliantis per upes ir t. t. Vietoj krūtinsaičio naudojami ir Abalakovo diržai.

Kabliai (uolų ir ledo). Į uolų plyšelius arba į ledą įkalami metaliniai smaigai su kilpomis, naudojami, organizuojant apsaugų, virvei pritvirtinti, kai jos ne­galima pririšti prie aplinkos daiktų.

Katukai. Po bato padu pritvirtinami metaliniai na­gai, naudojami, kopiant stačiais ledo arba suledėju­sio sniego šlaitais. Jie yra praskečiami pagal bato dydį; turi 10 dantų, sveria iki 1,5 kg. Su jais galima kopti stačiu (45—55°) ledo arba firno šlaitu, neker­tant laiptelių.

 

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
26 ⁄ 13 =