983134a6 4b3e 4841 8aef 429d683e7908 - Keletas žinių apie vilko praeitį Lietuvoje iki nepriklausomybės atgavimo (1900-1918 m.)

Keletas žinių apie vilko praeitį Lietuvoje iki nepriklausomybės atgavimo (1900-1918 m.)

Istorija

Daugelis senovės garbintojų, didžiuodamiesi buvusiąja tvarka, dažnai pasako: „Seniau vilkų pas mus nebebuvo, nes taiki medžiotojo ranka stropiai juos laikė pažabojusi, o kartu su nepriklausomuoju gyvenimu ir vilkų daugiau atsirado, nes dabartinė medžiotojų karta negali susilyginti su senąja, bent vilkų medžioklės klausimu”. Tokia pažiūra ištisai klaidinga, nes vilkų Lietuvoje nestigo ir prieš nepriklausomybę atgaunant; seniesiems medžiotojams taip pat tekdavo priminti rūpestingesnis vilkų medžiojimas. Taip sakydamas, turiu galvoje savo turimus perijodinės spaudos nurodymus (nuo 1900 ligi 1918 m. imtinai), nes kitokių šaltinių vilko praeičiai pas mus nušviesti, pav. kurių nors tyrinėjimų, neturime.

Pradedant XX-jį amžių, lenkų medžiotojų laikraštyje „Lowiec Polski“ (1900 m., Nr. 12, 3 p.) randame nurodymą, kad Lenkijoje pradėję plisti prieš tai išnykę vilkai, kurie jos sienose esą atsirandą „iš Lietuvos ir Volinijos šono”, Kiek vėliau ėjęs Seinuose „Šaltinis“ (1907, Nr.53. 844 p.), pažymėjęs vilkų Rusuose atsiradimą dėl viešpatavusių tenai šalčių, toliau rašo: „Vilkų yra ir apie Nemuną, ypač Gardino giriose“.

Keleriems metams praslinkus „Lietuvos Ūkininkas” (1911, Nr. 10, 92 p.) mini, kad Trakų ap., Butkiemio km. (Kruonio vi.) gyventojas vežęs felčerį pas ligonį, ir pakeliui juodu apipuolę vilkai. Toliau korespondentas sako:
„Policija išrinko šautuvus, o dabar nebegalima apsiginti ir nuo vilkų; ateina tiesiai sodžium lenda gurban, žudo gyvulius, apipuola žmones”.

Beveik prieš pat didįjį karą randame net keletą nurodymų apie vilkus Lietuvoje. Taip antai, vilniškė „Aušra“ (1912, Nr. 1), praneša, kad Perlojos apylinkėje (Varėnos vi., Alytaus ap.) vienas vaikinas malkavęs miške ir buvęs užpultas vilko, kurį spėjęs kirvio smūgiu užmušti, bet vilkas jam koją įkandęs. Tais pačiais metais lenkų „Gazeta Lešna i Myšliwska” (1912, Nr. 16, 487 p.) rašo: „Vilkmergės ap. (korespondento minima vieta yra dabartiniame Panevėžio ap., Šimonių vi. J. EI) gyventojai skundžiasi nepaprastu vilkų prasiveisimu. Bendrosios medžioklės nepadeda; vilkai kasmet plinta vis labiau. Šiais metais Plikiškių km. vilkai papjovė dvi karves, Butkūnuose vienam tiktai ūkininkui pasmaugė 15 avių, Linkiškiuose pasmaugė beveik visus ūkininkų šunis ir t. t.“.

Kitais 1913 metais „Lietuvos Ūkininke“ randame apie Lietuvos vilkus net dvi žinutes: „Bokotoriškės (Onuškio vi., Trakų ap.). Nesenai čia dvarponio Daugėlos miškuose buvo didelė medžioklė. Užmušė 7 vilkus: 3 senius ir 4 jauniklius“. (1913, Nr. 38). „Seinų ap., Kapčiamiesčio valse., labai daug vilkų priviso. Tiesiog piemenys negali ganyti. Vilkai ateina ir neša avis, nežiūrėdami piemenų riksmo. Naktį ateina į kaimus, kasasi į tvartus ir pjauna ką tik pagaudami. ūkininkai nežino, kaip nuo jų atsiginti” (1913, Nr. 45).

Daugiau žinių apie vilką Lietuvoje prieš didįjį karą neteko pastebėti. Karui prasidėjus vilkų skaičius pas mus gal kiek didesnis buvo pasidaręs, nes jų galėjo iš kitur atsikraustyti ir, galop, buvo susidarę itin patogių aplinkybių vilkams daugintis, nes vokiečių okupacijos metu visi ugnimi šaunamieji ginklai iš gyventojų rūpestingai buvo išrinkti. Vieną žinutę apie vilkus Eišiškės apylinkėje (Lydos ap.) randame vilniškėje „Aušroje” (1915, Nr. 7), kuri rašo: „Pas mus šiemet žiemą pasirodo kur kas daugiau vilkų, negu seniau”. Toliau toje žinutėje minima, kad šeši vilkai buvę apstoję Naujadvario km. ūkininką Dumblės miške, bet žmogus nuo vilkų atsišaudęs.

Mini vilkų skaičiaus tuo pat metu padidėjimą ir „Tėvynės Sargas” (1917, Nr 1, 9 p.), kuris rašo: „Baltriškis, Rokiškio apskr. (dabar Antalieptės vi., Zarasų ap.? J. El). Karui kilus, visa ima mainytis, keistis. Pas mus, antai, pasirodė tiek daug vilkų, kiek nebepamena nė seniausi žmonės”.

Tasai pats „Tėvynės Sargas“ kiek vėlėliau (1918. Nr. 7, 11 p.) rašo: „Akmeniai (Seinų aps, ). Karo metu pas mus priviso labai daug vilkų, kurių prieš karą čia visai nebuvo”.

Vokiečių „Dabartis” (1918, VII, Nr. 79) mini, kad Prienų apylinkės girioje vokiečių kareivis medininkas nušovęs keturis vilkiukus. Vilniškis „Darbo Balsas” (1918, Nr. 31, 14 p.) iš Andrioniškio padangės (dabar Panevėžio ap.) pažymi: „Mūsų apylinkėje daug vilkų atsirado, daug kumeliukų, veršiukų jie sudraskė”.

Tą pat mini ir „Lietuvos Aidas“ (1918, Nr. 82) žinutėje iš Videniškio (dab. Malėtų vi., Utenos ap., J. El): „Per balandžio ir gegužės m. mūsų kampelyje atsirado labai daug vilkų. Jau daugybę išnešiojo avelių, kiaulių ir kumeliukų. Priskaitoma arti 100 galvų. Paskutiniu metu bėgioja vilkai į gyvulius nebe po vieną, bet po du tris“.

Vokiečių „Dabartis” (1918, Nr. 145) praneša, kad Kresnagrūdos apylinkėje (Seinai) IX. 11 d. buvusi surengta vilkų medžioklė, kurioje buvęs nušautas 1 cent. svorio vilkas. Ta pati „Dabartis” patiekia keletą žinučių apie vilkus  Šimonių vi., būtent: X. 1 d. 5 vilkai buvę užpuolę gyvulius. Šernupio apylinkėje (1918, 8 Nr. 174) X. 27 d. 6 vilkų gauja vėl buvo užpuolusi gyvulius Šernupio apylinkėje. Be to, tą pati laiką 8 vilkų gauja buvusi aplankiusi Inkliuzų km., o Žemaitėlių km., (Viešintų pr.) girioje piemenys buvo suradę jauniklius vilkiukus, kurių keletą užmušė.

Tokiu būdų palikimą vilkais ir Rusų ir Vokiečių valdymo meto Nepriklausomoji Lietuva gavo gerą. Jei pažymėtus davinius perkelsime į žemėlapį, tai pamatysime, kad visa rytinė Lietuvos pakraštė ir prieš didįjį karą, o ypatingai jo metu, buvo vilkais apkrėsta: visų daugiausia sutinkama jų čionais ir dabartiniu metu. Neabejoju, kad pasiteiravę plačiau, periodinėje to meto Kauno, Seinių ir Vilniaus spaudoje, o taip pat Lenkų ir Rusų medžioklės žurnaluose, rastume dar daugiau nurodymų apie vilkų būklę Lietuvoje prieš nepriklausomybę atgaunant, ir paaiškėjęs vaizdas vargiai patvirtintu tuos senovės medžiotojų žodžius, kuriais pradėtas šitas straipsnis.

J. Elisonas “Medžiotojas” 1930 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*