Kazlų Rūdos miškai

Kazlų Rūdos miškai

Jei iš Kauno keliausime į Virbalį, iš Zapyškio, Ąžuolų Būdos – į Griškabūdį, — pamatysime ir vienus didžiausių respublikoje Kazlų Rūdos miškus. Jie užima 59 tūkst. ha, plyti Kauno, Kapsuko ir Šakių rajonuose. Miškų masyvas nusidriekęs 35 km. Kadaise girios siekė Nemuną, o dabar gana arti didžiosios mūsų upės nuo masyvo atitrūkęs Kačerginės gyvenvietės miškelis.

Anksti į šias girias atėjo miškininkai. 1559 m. girių revizorius G. Va­lavičius dabartinį Kazlų Rūdos masyvą skirstė į keturias girias: Veliuo­nos, Vilkijos, Kauno ir Darsūniškio. Šios girios priklausė Lietuvos di­džiajam kunigaikščiui.

Veliuonos giria užėmė miškus tarp Nemuno ir dabar esančių Vaiguviškių, Sutkų, Kriūkų, Šilvienų, Jotijos, Lukšių, Griškabūdžio ir siekė Novos upę. Tais metais revizorius rado girioje tik Tvirbutų, Šilvienų ir Vaiguviškių kaimus. Girią saugojo trys medsargiai. Šias vietoves ir dabar aplanko turistai. Lukšių apylinkės Zyplių parke apeina kiauravidurį (5,52 m skersmens), senesnį kaip 600 m. ąžuolą. Pasakojama, jog po galiūno šakomis spaudos draudimo metais knygnešiai slėpdavę iš Prūsijos pargabentas lietuviškas knygas ir laikraščius. Baudžiavos lai­kais prie šio ąžuolo būdavę plakami ir ant jo kariami nepaklusnūs bau­džiauninkai. Parke vešlia lapija akį traukia reti medžiai – popieržieviai beržai, margalapės kalninės guobos, sidabrinis klevas ir kt. Zyplių miško 64 kvartale, priklausančiame Klevinių girininkijai, į dangų tarsi kiparisas šauna apie 12 m aukščio šimtametis kadagys – gamtos pa­minklas. Klevinių girininkijos Karalgirio miško 48 kvartalo dvikamienė pušis itin įdomi: du jos liemenys, o viršūnė – viena; du medžiai suaugę į vieną. Pagaliau Šilagirio girininkijos Paryžinės miško 37 kvartale gar­banas vėjyje kedena Šilagirio pušis, paskelbta gamtos paminklu.

Nedidelis miško gabalas, supęs Lekėčius, Riogliškius, Kurą, Zapyš­kį, priklausė T. Sapiegai.

Didžiausias Kazlų Rūdos miškų plotas 1559 m. buvo priskirtas Vilkijos giriai, kuri kairėje Nemuno pusėje susisiekė su Veliuonos giria. Kairioji miškų juostos riba ėjo nuo Kriūkų per Gudelius, Katinus iki Kudirkos Naumiesčio, o dešinioji — nuo Nemuno per Lekėčius suko į Ežerėlio pusę, nuo čia šalia Višakio Rūdos, Būdos, Bagotosios ėjo Pilviškių link, paskiau Šešupe iki Kudirkos Naumiesčio. Dešinėje Ne­muno pusėje Vilkijos giria užėmė plotą tarp Seredžiaus, Pernaravos, Josvainių, Nevėžio — iki Nemuno. Tik dešinėje Nemuno pusėje 1559 m.

Ariogalos, Gaižuvėlės, Padauguvos, Panevėžiuko ir kituose kaimuose gyveno žmonės. Kairioji Vilkijos girios pusė buvo neapgyventa.

Vilkijos giria susisiekė su Kauno giria, kuri visa įėjo į dabartiniu Kazlų Rūdos miškų plotą. Ta giria driekėsi Ežerėlio, Višakio Rūdos, Bagotosios, Pilviškių, Jūrės, Veiverių, Mauručių, Garliavos gyvenvie­čių viduryje, o Nemuno nesiekė. Ši giria anksčiausiai iš aprašytųjų pra­dėta kirsti pramonės reikalams. Mat čia Šešupe, Jūre, Pilve, Višakiu buvo plukdomi sieliai.

Tik nedidelis Kazlų Rūdos miškų plotas dabartinių Ąžuolų Būdos. Kvietiškių, Vinčų, Skriaudžių, Gudelių, Plioplių apylinkėse XVI a. įėjo į Darsūniškio sengirę. Šios girios šiaurės vakarų riba ėjo nuo Kauno į Mauručius, Veiverius, toliau — žemiau Jūrės miestelio, o Jūrės upe­liu – tris mylias iki Višakio. Tačiau tuo metu čia naudotos tik šienaujamos pievos: Drūtbalėje prie Skriaudžių kaimo, Girmuonio, Jiesios, Striaunės upelio. 1515 m. Žygimantas Senasis buvo išnuomojęs miškų pirkliui Hansui Baltajam keturias būdas Punios, Darsūniškio ir Vilki­jos giriose. Už vančiosą (daugiausia ąžuolinius šulus), pelenus kasmet pirklys mokėdavo po 200 kapų grašių. Taigi jau XVI a. aušroje šituose miškuose pleškėjo laužai, smilko medžiai, poškėjo kirviai ir vyrai pra­kaituotomis nugaromis didino didžiojo kunigaikščio pelną. Miškai virs­davo pelenais ir padarine mediena. Miško sortimentai plaukdavo upė­mis į Gdanską. 1528 m. Vilkijos paviete dirbo 9, o Veliuonos – 4 pirk­liai, miškų eksploatuotojai. Nebesukontroliuodamas visų miško pirklių, Žygimantas Augustas 1560 m. sutelkia visą Žemaitijos ir šiaurės Sūdu­vos girių eksploataciją vienose G. Skopo rankose. Jam patenka ir Kazlų Rūdos miškai.

Kažkurio miško pirklio girių eksploatacijos metu įsikuria ir pirmo­sios būdos. Iki šių dienų Kazlų Rūdos miškuose jas primena vietovar­džiai (Tamošbūdis, Meškabūdis, Ąžuolų Būda, Būdelė ir kt.). Greta šio masyvo Šakių rajone, kur šiandien tose vietose jau nebėra didesnių miškų, taip pat likę vietovardžiai (Antanbūdis, Būda, Būdviečiai, Griškabūdis, Jurgbūdis, Kristijonbūdis, Mergbūdis, Pranskbūdis ir kt.). Kur šiandien daugiau kaimų, kilusių nuo būdų pavadinimų, – dažniausiai nebėra miškų. Miškų vietose kūrėsi medkirčiai, anglininkai, rūdininkai, kurių dalis net prieš būdų gadynę miškuose gyveno.

Rūdininkus ir jų verslo objektą – rūdas – šiandien primena Rūdbalė, Rūdvietė, Rūdynas, Rudupė, Judrarūdė, Višakio Rūda, Senoji Rūda, Karčrūdė ir Kazlų Rūda, 1744 m. pirmą kartą paminėta Pilviš­kių parapijos kaimų sąraše. Kazlais vadinti geležies rūdos lydytojai ir angliadegiai. O kaip atsirado Kazlų Rūdos pavadinimas? XVI a. antrojoje pusėje iš Mozūrijos atvyko bajoras Kazlas ir ant Jūrės upelio įsteigė degutinę, turėjo aikštelę medžiams ir kelmams laikyti, pasistatė kalvę. Vėliau Pilvės ir jos intako Rudės upelio pakrantėse iš vietinės balų rūdos imta lydyti ir kalti geležį. Aplink Kazio sodybą kūrėsi Kaz­lų kaimas, o jo gyventojai rūdkasiai ir angliadegiai vadinti „kazlais“. 1861 m. čia nutiestas geležinkelis. Kazlų Rūdoje 1883 m. veikusioje A. Naumavičiaus geležies kasykloje su dviem vandens ratais per metus būdavo pagaminama (iki 20 t): žagrių, kirvių ir kt. Geležis iš vietinių pelkių rūdos XVI-XIX a. lydyta ir kalta daugelyje šių miškų vieto­vių. Pačios garsiausios buvo Kazlų Rūdos ir Višakio Rūdos kalvės ka­lyklos. Kazlų kaime atsilankęs prof. P. Juodelė 1921 m. aptiko 49 kg svorio kūjį, kuriuo kalta vietinių rūdų geležis. Dabar šis kūjis saugo­mas Istorijos ir etnografijos muziejuje. Kazluose į krosnelę tilp­davo po 25 kg medžio anglių ir paruoštos pelkių rūdos. Už poros va­landų imdavo tekėti geležis, kurios privarvėdavo 8—10 kg. Kazliečiai baudžiavos metais prievoles atiduodavo geležies dirbiniais arba gele­žimi. Iš Kazlų kaimo Kazlų sūnūs kėlėsi į kitas vietoves, įkurdami Vi­šakio Rūdą, Karčrūdę, Jūrės Rūdą, Seną Rūdą ir kt. Iš Vilniaus, Gardino, Kauno ir kitų miestų atvažiavę pirkliai XVIII a. už 50 kg juostinės gele­žies mokėdavo 30, o du kartus kaitintos – 40 auksinų. Kalyklos ir kalvės perdirbdavo per metus daugiau kaip 1000 cnt Kazlų Rūdos miškų pelkių rūdos.

Nutiesus 1861 m. per Kazlų Rūdos miškus geležinkelį, atvežta piges­nės geležies, todėl rūdininkų verslas ėmė nykti. Rūdininkai tapo malū­nininkais, valstiečiais, medkirčiais. Jau XVI a. iš senų pušų kelmų šiuose miškuose uždarose, atvirose molio ir nedegtų plytų krosnyse varyta der­va. 1715 m. Vilkijos girioje rūko penkios smalinyčios.Iš trijų išaugo Zygmantiškės, Pilypų, Serapinų kaimai. Dervininkai, kaip ir rūdininkai, 1738 m. mokėdavo už dervos varyklą pinigais ir kiekvienas dar po sta­tinę bruknių ir virtinę džiovintų grybų. Dervos varyklos iki XIX a. pabaigos veikė Zapyškio, Lekėčių, Kuro, Naudžių ir kitose apylinkėse. Agurkiškės kaimo smalinyčia rūko net iki 1930 m. Po 7 varyklas stūk­sojo Ovos ir Judrės pakrantėse, prie Šernupio Altoniškiuose. Suo­džiais ir derva išsitepę vyrai prie upelių, kad, užsidegus krosniai, būtų vandens, moliu lipdydavo ėmusius rūkti varyklos plyšius ir ištisas paras dervą iš lovių leisdavo į kibirus ar statines. Paskui, pasikinkę arkliu­ką, įsivertę dervos statinę, dardėdavo medinašiais vežimais į kaimus, vienkiemius. XIX a. pabaigoje už Varšuvos gorčių dervos gaudavo 2 gorčius rugių ar kviečių. Ir sutikto kelyje valstiečio vežime supdavosi degutinė, kad prireikus jis galėtų sutepti vežimo ašis. 1878 m. nema­žai dervos parduota į Vokietiją. Kazlų Rūdos miškuose Degutlankių, Smalinpečio, Degutinių, Smalinių ir kiti vietovardžiai primena seną dervininkų verslą.

Nuo seno Kazlų Rūdos miškuose laikosi ragais vainikuoti brie­džiai, šuoliuoja eikliosios stirnos, o Meškingirė (Meškynų km.), Meškinkalnis, Meškos šulinėlio pieva ir panašūs vietovardžiai primena, kad šiuose miškuose yra drimbinusios meškos. Ir dabar žmonės porina esą miške tarp Kuro ir Braziūkų kaimų lokys su buliumi susirėmę ir galą abu gavę, dėl to ir kaimas čia pavadintas Meškinių vardu. 1598 m. Vilkijos girios revizijos akte minimas Tauro kalnas, o netoli Ežerėlio durpyno Stumbragiryje, šnekama, buvus stumbrų.

Labiausiai žmonės gaudydavę vilkus, nes šie miškuose pabirusiuose sodžiuose ir kaimuose grobdavę veršiukus, pjaudavę kiaules, užpuldavę raguočius, arklius. Ir nuo tų laikų apie vilkus žmonės pasakoja būtų ir nebūtų istorijų, kurių ir šiandien malonu kaimo troboje, prie stalo, pasiklausyti. Sako, prie Krušinskų kaimo (netoli Ežerėlio), kol piemuo išsikirtęs kartį sulos latakėliui, vilkai 7 karves papjovę, užtat ir Karvalupis atsiradęs. Vilkokalnyje, prie Skriaudžių, Vilkstaugyje vilkai su­sibūrę stūgaudavę. Dar XIX a., važiuodami į Kauną, valstiečiai nedrįsdavę per girias sutemus leistis ir nakvodavę Višakio Rūdoje ar Giri­ninkų kaime. Zyplių dvaro ponas eigulius, nesugaudavusius vilkų, atleisdavęs iš darbo. Prie Ežerėlio vyrai žvigdomu paršiuku vežimuose viliodavę vilkus ir pyškindavę juos iš titnaginių savo darbo šautuvų. Vyrai rengdavę vilkduobes arba vilkatvores, į kurias įkliuvę vilkai nebeišlįsdavę.

Iš paukščių seniau girios žmonės tik antis, kurapkas, tetervinus ir žvirblius mėgdavę. Tetervinus medžiodavę šių paukščių tuoktuvių metu

Iki XVI a. Kazlų Rūdos miškai buvo mažai apgyventi. Tik XVII a. šiuose miškuose atsiranda Ilguvos, Ž. Panemunės, A. Panemunės, Pilviškių, Zapyškio, Lekėčių, Liepalotų, Kuprių, Kriūkų, Šilvienų, Lukšių, Jotyškių ir kiti kaimai bei dvarai. Tik Zyplių dvarui 1913 m. priklausė 4524 dešimtinės miško. XIX a. pradžioje dvarą valdė T. Tiš­kevičienė, kurios įsakymu iškirsta labai daug miško. Vėliau nupirkęs Zyplius J. Barkovskis prie Lukšių pasistatė Naujųjų Zyplių dvarą.

XVIII—XIX a. iškirtus mišką, įsikuria Višakio Rūda, Bagotoji, Riogliškiai, Sutkai, Kuras, Papiškiai, Kardokai, Jankai, Runkiai, Agurkiškė, Jūrė, Karčrūdė, Pažėrai, Gudeliai ir kiti kaimai. Šakių ra­jone Patašių, Patašinės kaimai, Kapsuko rajone trys Patašinės kaimai, Patašiškės, Patašiškių kaimai primena, kad kadaise čia gyveno potašo ir medienos ruošėjai.

Miškų apsaugos administracija Kazlų Rūdos miške atsirado XVI a. Kauno medėje medsargiai turėdavo išmatuoti miško pirklių plukdomą miško medžiagą. Tai jau panašu į girininko darbą.

Žinių apie miškų naudą esama senuose archyviniuose dokumen­tuose. 1624 m. Zigmantas Vaza įspėja Skirsnemunės bajorus, kad jie negrobtų Vilkijos girios medžių ir neplukdytų į užsienį. Tačiau 1627 m. Vilkijos girios medinčiai ir valstiečiai Zigmantui Vazai parašė skundą dėl Vilkijos girininko savivalės. Girininkas atimąs jų bites, imąs rekrū­tus savo asmeniniams reikalams, darąs nuostolius didžiojo kunigaikš­čio giriai, įrengdamas rūdos ir deguto krosnis, renkąs po kapą gra­šių iš tų, kurie girioje turi kiaunes medžioti, savo naudai apgyvendinąs girioje naujakurius ir t.t. Atvažiavę revizoriai ištyrė skundą ir parašė dekretą. Juo girininkui draudžiama atimti kaimų bites ir medų, leidžia­ma valdiniams medų pardavinėti. Revizoriai įspėjo rūdininkus ir dervininkus, kad tie nedegintų sveikų rąstų. Dėl kiaunių revizoriai taip nu­tarė: tas, kas sugaus po dešimtį ar tik keletą kiaunių ir parduos kiekvie­ną už keletą auksinų, turės sumokėti kunigaikščiui kapą grašių. Revi­zoriai liepė naujakurius, įkurdintus giriai žalingose vietose, iškelti, o girių užgrobimo visai netikrino, nes, pasak jų, neturėjo didžiojo kuni­gaikščio paliepimo. Užrašė, kad Vilkijos girią saugo 10 medinčių, ir išvažiavo. O bajorai tikrai buvo pasisavinę Vilkijos girią.

Intensyvus Vilkijos girios kirtimas pradėtas nuo K. Naumiesčio tarp Novos, Šešupės ir Višakio upių ir ėjo į Vakarus. Čia ir dabar telikę maži miškeliai.

1715— 1775 m. Vilkijos girininkijoje darbavosi nemažai miškų ad­ministracijos pareigūnų (sargų, šaulių, vienas medžioklis), amatininkų (smalininkų, rūdininkų, drevininkų, gontininkų, kubilių, žvejų). Giri­ninkijos raštinė buvo Sarapinų, Meškinų (Mickų), Pilypų (Ramoniškių) kaimuose.

Netoli Pilviškių, Bebrininkų kaime, gyveno valstiečiai, auginę ir globoję bebrus. Apie 1860 metus, netoli K. Naumiesčio, girininkijos dvare, kurio centras buvo Pašešupio kaimas, laikyta drugiai šilkaver­piai. Jie kasmet susukdavo apie 5 tūkstančius kokonų. Šilkaverpių vikšrams šerti medelyne auginta daugiau kaip 12 tūkst. Šilkmedžių.

Užnemunę valdant carinei Rusijai, ėmė kurtis naujos girininkijos. 1820— 1838 m. Kazlų Rūdos miškus tvarkė Zygmantų, Šunkarių, Agurkiškės, Ąžuolų Būdos, Višakio Rūdos, Pakardokio, Lodiškės, Griš­kabūdžio girininkijos. Daugiau kaip 30 eigulių prižiūrėjo 33 tūkst. margų valstybinių miškų. Likusieji miškai priklausė privatiems savininkams. Šios girininkijos apėmė ir dabartinius Kazlų Rūdos miškus, kurie 1820 m. pirmą kartą tvarkyti. Agurkiškės, Višakio Rūdos, Ąžuolų Būdos ir kitos girininkijos veikia iki šiol.

Audringais 1863 m. šiuose miškuose būriavosi, kovojo prieš caro kareivius sukilėliai, apie kuriuos iš kartos į kartą vietiniai žmonės per­duoda įvairių pasakojimų. 1863 m. sausio mėnesį jie nukirto telefono stulpus tarp Kazlų Rūdos ir Virbalio, o balandžio mėnesį — tarp Mau­ručių ir Kazlų Rūdos geležinkelio stočių. Traukiniai turėjo grįžti atgal. Sausio mėnesį prie Čystos Būdos sukilėliai stoja į mūšį su caro kariuo­mene, kovos lauke palikdami 30 savo draugų su vadu K. Jastšembskiu. Liepos mėnesį caro kareiviai su Špako (Karolio de Vineno) 160 vyrų būriu kovėsi ties Kazlų Rūda. Netoli Lekėčių, Griškabūdžio girinin­kijos balose, apsupti kareivių, padėjo galvas apie 15 miško brolių. Kau­no rajono Kuro girininkijoje yra tų metų kovų dalyvių kapinės, saugo­mos kaip istorijos paminklas.

1873 m. aprašomi miškai priklausė Griškabūdžio ir Pilviškių giri­ninkijoms. Griškabūdžio girininkijos kontora buvo Bujokiškio (dabar Sūkuriškės) kaime. Čia yra išlikęs senas, be vinių, pastatas ir nemaža šimtamečių maumedžių. Šioje vietoje neretai apsistoja per girią keliau­jantys turistai. Pilviškių girininkijos kontora veikė Bebrininkų kaime. 1912 m. Veiveriuose jau žinoma Sapiegiškių (dabar Zapyškio) girinin­kija, o Vilkijoje — Lekėčių girininkija. Iki pirmojo pasaulinio karo šios girininkijos prižiūrėjo Kazlų Rūdos miškus.

Kaizerinė Vokietija išilgai Kazlų Rūdos masyvo nutiesė kelias ge­ležinkelio šakas, pastatė 10 lentpjūvių ir išvežė į Vokietiją daugiau kaip 1,5 mln. ktm miško medžiagos.

Lietuvoje toliau kirsti brandūs medynai. Nemažai medienos iškeliavo į užsienį. Dabartinį Kazlų Rūdos masyvą prižiūrėjo Jūrės, Kazlų Rūdos, nedidelį plotą — Panemunės ir Šakių miškų urėdijos. Kirsta plynomis biržėmis, todėl 1934 m. vien Kazlų Rūdos urėdijoje tvyrojo 609 ha neapžėlusių kirtaviečių, 122 ha aikščių. 1920 m. šiame masyve pradėti veisti želdiniai. 1934—1941 m. šioje urė­dijoje pasodinta ir pasėta 754 ha miško kultūrų. 1935 m. Kazlų Rūdos ir Velniakalnio pušyne (Velniakalnio girininkijoje) pradėta sakinti medynus.

Smarkiai nukentėjo Kazlų Rūdos miškai fašistinės okupacijos me­tais. Tuomet čia iškirsta 380 tūkst. ktm brandžiausių medynų. 1941 m. vasarą vien Kazlų Rūdos urėdijoje išdegė 300 ha miškų.

Karo metais šiuose miškuose bazavosi Mickevi­čiaus, ,,Pirmyn“, ,,Jūros“ ir kiti partizanų būriai, o Agurkiškės girinin­kijos 49 kvartale yra jų žeminė.

Didžiulis Kazlų Rūdos miškų masyvas sudarytas iš 64 miškų. Iš jų 34 miškai didesni kaip 500 ha. Daugumas miškų vadinami žvėrių, me­džių ar miško verslų, kaimų vardais: Agurkiškės, Gudelių, Kajackų, Lekėčių, Briedžkampio, Ąžuolų Būdos, Beržiniškės, Karčrūdės ir kt. Daugiausia čia ošia pušynų (50 proc.), juodalksnynų (20 prcc.), eglynų ir beržynų (po 11 proc.). Kazlų Rūda garsėja puikiais juodalksnynais. Apie trečdalį miškų yra Nemuno, kelių apsauginiai ir priklauso Kauno, Kazlų Rūdos miestų žaliajai zonai.

Pavasarį, kai ištirpsta sniegas ir į duburius suneša upeliai vandenį, patvinsta Ežerėlio, Žiemkelio, Novaraisčio, Kajackaraisčio ir kitos pelkės. Didžiausia Ežerėlio (Strukbalio) pelkė, kurios sausame viduryje veikia viena seniausių Lietuvoje durpių įmonė (nuo 1918 m.). Dabar Ežerėlis — miesto tipo gyvenvietė su mūriniais namais, patogumais. Ežerėlio pelkė plyti Nemuno ir Šešupės vandenskyroje. Didesnioji pel­kės dalis sudaryta iš plyninės aukštapelkės. Pelkėje telkšo du didesni ežeriukai, vadinami Ežerėliais, taip pat daug mažų ežeriūkščių, pasi­puošusių salelėmis. Vos sniegui nutirpus, ant kiminų patalų raudonuoja tarsi paberti karoliukai — per žiemą nesugedusios spanguolės. Vėliau aitrų svaiginantį kvapą paskleidžia gailiai, sutviska bruknienojai, bal­tuoja besisupantys ant leunu kotelių švylių kuokštai – nepasėtos sėk­los. Kadaise čia tyvuliavo ežeras, kuriame veisėsi plūduriuojantys agarai. Dabar ant užpelkėjusio ežero užsiklojo 2-3 m durpių sluoksnis, po kuriuo randama agaro vaisių liekanų.

Kovo mėnesio naktimis slaptingai ūbauja mažieji apuokai, o naminės pelėdos peri net prie Kazlų Rūdos miestelio šnarančiuose medžiuose. Gali pamatyti ir dieną jas, sutupdžiusias savo vaikučius ant medžio ša­kos. Balinės pelėdos raistuose, žemėje, ant aukštumėlių susikrauna liz­dus ir padeda po 4 — 5 kiaušinius. Kol patelė peri, patinėlis skraido ap­link ar tupi medyje. Pamatęs žmogų, apsimeta negyvėliu, šunimi loja, antimi kvaksi, pele cypia ar knarkia. Į raistus atliuoksi ir gūdžių šiau­rinių miškų atstovų – baltųjų kiškių. Kasmet respublikos miškuose šių greitakojų suskaičiuojama apie 4-5 tūkst. Pirmųjų vaikučių jie su­silaukia kovo, o kartais net vasario mėnesio pradžioje. Raistus mėgsta briedžiai, stirnos, šernai. Prie Agurkiškės ir Kajackų vėjas pusto para­bolinių kopų smėlį. Gegužės mėnesį raistų kemsynuose ar tarpupelkių sąsiauriuose vilkės susilaukia vilkiukų. Čia pat klaidžioja ir senių, vie­namečių ir dvimečių pilkių. Tačiau ne kasmet. Juk Lietuvos miškuose tėra apie 180 vilkų, kurie, nors ir daug žvėrių bei naminių gyvulių su­drasko, reikalingi natūraliai laukinės gyvūnijos atrankai.

Pavasarį linksmai sruvena Šešupės intakai: Nova su Karčiupio ir Šilupės intaku, Jūrė su mažais intakėliais, Višakis su Skarlupiu, Judre, Noreikupe, Klampupiu, Pilve su Didžiupiu, Rudupiu. Šiaurės rytų pusėje Liekė su Liekaičio ir Molupio intakais. Judrė, Ova su Skardupiu, Šalupiu, Skirpstauja ir kitais upeliūkščiais Nemunui savo vandenis atiduoda. Gražiai pavadinti upeliai — Koke, Žviegždris, Šukėtas, Meš­kinė, Nykutė — pavasarį sujuda, pernykščius lapus ir šapelius vilkdami, putodami. Juodalksniai anksti išberia gelsvas žiedadulkes. Ežerėlio rais­te į juodalksnyje suneštą lizdą parlekia juodųjų gandrų porelė.

Novaraistyje anksti rytą ar pavakare gervės trimituoja, sustoja ra­tu, į vidurį leisdamos patinėlius, kurie trypčioja, šokuoja, tiesia kaklus, pritupia, išskleidžia sparnus ir atlieka kitus gracingus judesius. Tai ves­tuviniai šokiai, kuriuose dalyvauja tik patinėliai. Patelės, ratuke linguo­damos, pritaria įsismaginusiems, vieniems kitus pakeičiantiems šokėjams. Prie raistų, į senus lizdus, stropiai paslėptus po tankiomis eglių šakomis, grįžta mažųjų erelių rėksnių porelė ir, vaiskią padangę pasi­rinkę, su kitais būriu susispietę arba vieni, aukštai aukštai pakilę, virš miškų ir pelkių, kurias labiau mėgsta, laisvai ištisas valandas kiauk­sėdami sklando. Palesti panorę, nusileidžia, gluodenų, driežų, varlių ar pelių susigauna. Rudenį ir žiemą Nemuno slėnius ir laukus ties Gar­liava, Kačergine, Kazlų Rūdos miškais neretai aplanko Sibiro, Alias­kos tėvynainiai tūbuotieji suopiai ir čia visą žiemą gaudo peles, rečiau — kurapkas. Išvydęs bėgantį kiškutį, suopis, plasnodamas galingais spar­nais, puola ir griebia vargšelį nagais. Daugiausia suopiai sulesa pelių, todėl turime juos globoti.

Prof. T. Ivanauskas yra rašęs Kazlų Rūdos miškuose esant vapsvaėdžių. Šių lenktasnapių, raibakrūtinių paukščių, kvepiančių bičių koriais, ir dabar iš arti gali pamatyti sausuose šiluose, pievutėse, upių pakraščiuose. Vapsvaėdžio elgesys ne ereliškas: vaikšto pieva ir nuo žiedų lenktu snapu kapsi žiogus, kamanes, vapsvas, širšes, muses. Jei nujaučia vapsvų gūžtą žemėje, iškasa, jei medyje, – snapu iškedena. Sulestus korius lizde jaunikliams atryja. Mėgsta žaliomis šakelėmis puošti lizdus, kuriuose dar neperi, arba jau tuščius.

1970 m. vasarą pievose prie Ąžuolų Būdos pasirodė baltas varnė­nas (albinosas).

Ežerėlio, Raudonplynio, Kajackaraisčio, Novaraisčio, Liekaičio, Paukštbalės, Klėtkų ir kitų pelkių, upelių apylinkėse kasmet išsiperi vaikus kelios poros gervių.

Pavasarį šiuose miškuose įsikuria tūkstančiai paukščių. Paprasto­sios raudonuodegės, dažnai pabundančios anksčiausiai, pradeda melo­dingas giesmes. Vėliau įsijungia raibosios, juodagalvės, pilkosios, ru­dosios devynbalsės, žaliosios, pilkosios pečialindos, kikiliai, pilkosios, margosios, mažosios musinukės. O užvis skambiausiai prie upelių čiul­ba giesmininkai strazdai, savo skardžiabalsiais giesmių posmais lenkty­niaudami su lakštingalomis, kurių suokimo gali klausytis iki išnaktų. ,,Ku kū, ku kū, ku kū“,- šaukia gegutės patinėlis, kai patelė tyko pa­dėti kiaušinį į svetimą lizdą. Kiek kiaušinių, tiek lizdų, o kiaušinių pa­deda net dvidešimt. Ir išmaitinti tokią didelę šeimyną gegutės negalėtų. Net erškėtžvirbliai tarškia, karveliai keršuliai visus gąsdina, paprastoji medšarkė krykščia, kėkštai rėksmingai šaukia. Tai jau ne giesmės, bet ir jos kažkuo patrauklios. Bet argi gali aprašyti tas giesmes, tą pava­sario paukščių linksmumą, tą gamtos žavesį! Kazlų Rūdos miškai itin patrauklūs pavasarį, kai paupiuose kalasi paupiniai jonpaparčiai, kai vingiorykštės suka žiedus, žibuoklės mėlyne nusega kalniukus ir pu­rienos geltonai išdažo pievas. Pakvimpa sužydę pušynai, padvelkia žie­dadulkių debesys, nurausta eglių žiedynai. Sulapoja gamtos pamink­las – 7,4 m storio krūtinės aukštyje, senesnė kaip 300 m. Braziūkų lie­pa. Ir stirna į aikštelę išsiveda mažų dėmėtų stirniukų porą, briedžiai peša sodrią žolę, plėšrieji mangutai šeria jauniklius paukščiukais. Ko tik ten nenutinka per šią didžiausią gamtos atbudimo šventę!

G. Isokas, 1979 m.