Kapčiamiesčio

Kapčiamiesčio – Leipalingio giria

“Giriose” 1979 m. G. Isokas

Lazdijų rajone 56 km ilgio puslankiu, sukančiu iš rytų į šiaurės vaka­rus, išsidriekęs 27,4 tūkst. ha miško masyvas. Iš rytų ir pietryčių jį supa Nemunas, pietuose jo šilai siekia Nemuno intaką Igarą, o pietvakariuose — saugo siauro Maros upelio vandens lygį. Miškai išaugę ant 100­ – 150 m aukštumų virš Baltijos jūros lygio. Šis niekur nepertrūkęs miškų plotas — tai Kapčiamiesčio-Leipalingio giria. Žemėlapiuose atrodo ne­didelis žalumos lopinėlis, bet iš tikrųjų ne per dieną ar dvi apžiūrimas. Ši giria – senosios Sūduvos girios gabalėlis, 1464—1476 m. matavimo metu priklausęs Periamo didgirei.

Kiekviena kelionė turi savo pradžią ir pabaigą. Tegul šį kartą pradžia bus pietinė girios dalis. Prisimintina, kad girią saugo aštuonios (Šilelio, Kapčiamiesčio, Stalų, Pertako, Ančių, Paliepio, Gerdašių ir Baltašiškės) girininkijos, priklausančios Veisiejų miškų ūkiui.

Už kelių kilometrų nuo Veisiejų į pietvakarius prasideda žaliašiliai, ežerai. Tai Šilelio girininkijos miškai, iš kurių stambiausi — Balto Kauknorio (923 ha), Juodo Kauknorio (641 ha), Šulnelių (883 ha) ir kiti. Visu ilgiu tarsi mėlynas žaltys čia išsitiesęs didžiausias (655 ha, 44 km ilgio) Veisiejo ežeras, supamas miškingų kalvelių ir slėnių. Šilelio girininkijoje gausu ežerų. Didesni — Baltas Kauknoris, Juodas Kauknoris, Balandis. Mažesni, žiūrint nuo aukštumų, tarsi perlų pripildytos šilų akys spindi. Turtinga žmonių išmonė — visi turi vardus: Bedugnis, Seliovinis, Seliovinaičiai, Duobelė, Dabotis, Buizežeris, Bonelis, Plaskelis, Giluišis ir kiti.

Anksti girioje pasirodė žvėrių, žmonių. Tačiau arti nerasta mamuto, tauro kaulų. Tik Naujosios Kirsnos kaime, esančiame daugiau kaip už 40 km nuo Veisiejų, 1932 m. užtikti šiaurinio elnio skeleto likučiai, da­bar saugomi Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje. Taigi ir čia ma­mutų amžininkai šiauriniai elniai skabė prieš keliolika tūkstančių metų viržius ir pešė kerpes. Seniai čia gyveno ir žmonės. Sapiegiškių-Aradninkų kaime yra senkapių. Tai vietinės reikšmės archeologijos paminklas. Beje, Aradninkai žinomi jau 1558 m., Ivoškai – 1570 m., Pazapsiai – 1780 m., Subačiai — 1775 m. Kiti viensėdžiai ir kaimai: Gerveliai, Kauk­noris, Paveisiejai, matyt, kūrėsi vėliau. Gerveliuose, Kauknoryje, Pazapsiuose, Subačiuose, Paveisiejuose teliko po 1 —3 šeimas. Visi sodžiai įsi­kūrę prie ežerų. Myli šio krašto žmonės vandenis ir miškus. Ir pirmosios sodybos atsirado prie vandenų. Šilelio girininkijos miškai XVI a.priklausė Sapiegų, Veisiejų, Kapočių, Beržininkų dvarams. Šilkaimių vyrai, įsikin­kę jaučius, vežė sunkiuose medinašiuose vežimuose į dvarus rąstus ba­lanoms, troboms, padargams. Kelis miškų kvartalus, plytinčius į pietus nuo Juodo Kauknorio ežero, valdė karalienė Bona čia įvesdama griežtas miškų naudojimo taisykles.

1744 m. Veisiejų apylinkėse, Rūdos kaime, žinoma geležies kalykla su septyniais rūdininkais. Matyt, vyrai naudojo balų rūdą. 1832 m. Ber­žininkų parapijoje minima Kauknorio deguto varykla. Dabar čia teišlikęs vienas vienkiemis.

Miškų tyluma, Kauknorėlės, Zapsės upeliai, ežerai kviečia tolyn. Bet nenutolkime nuo Veisiejų. Miela giedrą vasaros dieną pavaikščioti paežerėse, pasigrožėti miestuku. 1886-1887 m. čia gyveno esperanto kalbos kūrėjas L. Zamenhofas (1856-1917). Veisiejai turi ligoninę, mokyklą, miškų ūkį ir kitų įstai­gų, gražų parką. Bažnyčioje yra 1650 m. žalvarinis varpas — retas eksponatas.

Itin gražu birželio mėnesį Veisiejo pakrantėje, kai ateina vakaras… Ramu, girdėti, kai nukrinta nuo pušies sausa šake­lė, klykteli tarsi sapno pažadintas paukštis. Žiūri į besileidžiančios sau­lės raudonus, violetinius gaisus, kažko lauki. Jau nėra saulės, o šviesu. Netgi naktį ryškūs medžių liemenys paežerėje. Nuo palinkusių medžių ežeran krinta rasos lašai, skleidžiantys didelius ratilus. Ant veido, rankų jauti miglą, paskui matai tarsi šydą, pamažu atidengiantį pamiškės vaiz­dus. Tik rytą saulė įžiebia raudonas žvakes eglių ir pušų viršūnėse. Iš kažin kur atūžia vėjūkštis, ir prabyla šilai. Ar jie groja, ar kuždasi — kas supras. Nakties nebėra, rytas praėjo. Vėl diena. Vėl kelionė. O už keleto kilometrų ir Kapčiamiesčio girininkijos plotai. Nuo ankstyvojo geležies amžiaus prie Veisiejo ežero pūpso Paveisininkų piliakalnis. Šiaurinėje jo papėdėje aptikta I tūkstantmečio p. m. e. gyvenvietė. Ki­tas — Mėčiūnų —piliakalnis iškilęs vakariniame Ančios ežero krante, prie Veisiejų — Kapčiamiesčio kelio. Akmens amžiaus (IV-II tūkstantmečio p. m. e.) stovykla rasta už keleto šimtų metrų nuo Kapčiamiesčio, prie Gardino kelio, dešiniajame Baltosios Ančios upės krante. Akmeniniais, vėliau žalvariniais kirviais šių vietovių gyventojai kirto miškus, ruošė ly­dimus. Nelengvai jie pelnė duonos kąsnį. Jų atminimą saugo valstybė: šios vietovės dabar archeologiniai paminklai. Pietiniame Ančios ežero gale išlikę vėlesnių laikų gynybinių įtvirtinimų, o prie Vainežerio, Jančiulių, Kalvių, Padumblių, Palačionių ir kitų kaimų yra senkapių. Vadinasi, jau keli tūkstančiai metų šiose apylinkėse gyvena žmonės. Tikriausiai, išsilaikė jų sodybų ir XIII a. pabaigoje kryžiuočiams užkariavus Sūduvą, nors dauguma sūduvių persikėlė per Nemuną ir ten įsikūrė. Vytauto (1392- 1430) ir vėlesnių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdymo metais per Kapčiamiesčio-Leipalingio girią nusitiesė keliai į Gardiną, Kapčia­miestį, Beržininkus, Merkinę, Vygrius (dabar Lenkijos teritorija). Da­bartinis Kapčiamiestis atsidūrė aprašomos girios kryžkelėje. Įdomu, kad XV a. Gardino giria siekė dabartinių Stalų ir Pertako girininkijų miškus, priartėdama iki vėliau atsiradusio Kapčiamiesčio. Nuo Kapčia­miesčio apylinkių pro Veisiejo, Kaviškio, Juodo Kauknorio ežerus vingiavo Santautų kelias, 1559 m. aprašytas G. Valavičiaus. Tuo keliu jo­davo eiguliai Santautai, saugoję šių apylinkių miškus. Ir dabar šis kelias tebeturi tokį pavadinimą. Juo eidamas gali grožėtis kalvomis kalvelėmis, ežerais, vaizdingomis pamiškėmis.

Prie Veisiejo ežero atsiranda trys Veisiejų dvarai, priklausę atskiriems šeimininkams. Vienas Veisiejų dvarelis apėmė miškus, žemes tarp Niedo, Dumblio ežerų, Žmirklių pievą (dabar yra Žmirklių kaimas Pertako girininkijos ribose). 1516 m. jis atiteko karaliaus raštininkui M. Kapočiui, pas kurį dirbo medsargiai Santautai. Ilgainiui Kapočiaus valdos plėtėsi. XVI a. miškas, apėmęs dalį dabartinių Pertako, Kapčia­miesčio ir Stalų girininkijų plotų, pavadintas Kapočiaus giria (Kapciovska puščia). Taip atsiradęs ir Kapčiamiesčio pavadinimas. (Kapčiaus dvaro pastatai buvo Veisiejo ežero saloje; 1958 m., statant Kapčiamiesčio hidroelektrinę, sala sumažėjo; Veisiejo ir Niedo ežerai susijungė, o dvaro likučiai atsidūrė po vandeniu.) Iki 1724 m. Kapočių giminė išlaikė girią su jos turtais. 1724 m. Sluckų ir Kapočių Veisiejų dvarai susijungė ir atiteko Masalskiams. XVIII a. Kapočių Veisiejus imta vadinti Justinavu, o Sluckų Veisiejus — Veisiejais. Po pirmojo pasaulinio karo Justinavas tapo Vainežeriu, o daugelis šiam dvarui priklausiusių kaimų sulaukė mūsų epochos dienų. Išaugo Barčiai, Juškonys, Mėčiūnai (kuriuose buvo per 30—60 gyventojų), Kapčiamiestis (apie 300 gyventojų), Alekniškių, Dumbliauskų, Jančiulių, Vainiūnų, Navikų (po 10-17 gyventojų) kaimai. Žinoma, kad upėse, jungiančiose žuvingus ežerus, jau XVI a. statytos užtvaros, užtūros (lenkiškai ,,jaz“). Jų buvo Maros upelyje, Periamo girioje, 1685 m. Nemune ties Mizarais. Turbūt iš čia kilęs dar 1831 m. prie Baltosios Ančios ir Ragažiaus ežerus jungiančio upelio mi­nimas Jezdo kaimas.

Kapčiamiesčio apylinkėse gyventa įvairių medžio apdorojimo ama­tininkų. Čia dažni vietovardžiai, kilę iš rūdų: Rūdninkėliai, Rudnios pieva, Rudnios tvenkinys. Už Kapčiamiesčio, Pertako girininkijos 74-78 kvartaluose, yra Rudakasio kaimas. Iš Žmirklių pievos per Rudakasį į Baltosios Ančios upę negiliu grioviu kadaise tekėjo rudas vanduo. Rudakasyje kasė, plovė ir sijojo balų rūdą. 1685 m. Dulgininkų kaime Dulgo ežero pakraštyje (dabar Paliepio girininkijos 5 kv.) Leipalingio (Leipūnų) dvaras turėjo plytinę ir geležies liejyklą, kalyklą. 1755 m. Kaziuliuose minima rūdos kasykla. 1774 m. Kučiūnų kaime prie malūno taip pat kas­ta balų rūda. Į šiaurinį Baltosios Ančios ežero galą vingiuoja apie 800 m ilgio Varnijo (Rūdos) upelis. Matyt, jame perdirbta balų rūda, nes 1969 m. pakrantėse buldozeriai iškasė šlako, geležies ir rūdos liekanų, taip pat formose lietų geležies luitų. 1746 m. minėtas Kalvių kaimas (netoli Kap­čiamiesčio). 1835 m. Justinave veikė ketaus gamykla, o Kapčiamiestyje – vario kalykla. XVIII a. gale Kapčiamiestyje, panaudojus Niedaus upelio jėgą, įrengta hidraulinė metalo apdirbimo įmonė, kurios kūjį kilnojo vandens varomas ratas. Šios vietovės mums primena apie seną amatą, sunkų rūdininkų darbą.

Smalininkų (Maro, Kuodžių) kaime gyveno degutininkai. Iš pradžių šis kaimas vadintas Smalininkais. Po 1710 m., čia maru mirus 5 gyventojų šeimoms, pavadintas Maro kaimu, o vėliau, užmiršus marą, tapo Kuodžiais.

Kur kas mažiau žinių apie senuosius anglininkus. Neišliko ar nebuvo atskirų anglininkų kaimų. Matyt, kaimuose vienas kitas gyventojas degė anglį. Štai Pervalko dvaro inventorius mini, kad 1765 m. Miliukų, Gerdašių, Kuodžių kaimuose gyveno po vieną, Krivonių – 4, Norkūnų – 2, Valentų – 3 anglininkai. 1933 m. pradėti sakinti Kapčiamiesčio šilai. 1937 m. nusakinta 14 146 medžiai ir gauta 21 t sakų.

Kai ateina vasara, gera šiuose buvusiuose rūdininkų ir anglininkų kai­muose pasisvečiuoti. Dabar šių kaimų senuosius verslus tik vienas kitas gyventojas teprisimena.

Giedrą dieną malonu išsimaudyti, paplaukyti ar meškerę įmerkti – Kapčiamiesčio girininkijoje net 13 ežerų. Pats gražiausias ir didžiausias Ančios ežeras (504 ha), pietiniais vandenimis supantis saulėtus šilus. Per jį Baltoji Ančia srovena. Piečiau Ragažiaus ežeras sidabro vilnimis blykčioja. Dumblelio ežeriūkštyje lydekos kuojų tyko. Čia ir labiausiai mėgstamas 600 ha Ilgininkų miškas, pavadintas nuo Ilgininkų kaimo. Čia pat ir Ilgio ežeras tiesiasi, ir daug daug kitų: Dumbliukas, Dum­blis, Dumblelis, Meškutis, Uosis.

Ilgininkų miške daugiau kaip trečdalis medžių — brandžios pušys. Nuo 1959 m. jį globoja Kapčiamiesčio girininkijos girininkas V. Stacevičius ir eiguliai. Čia vilioja rupažiauberių pušų rimtis, širdį kutenantis jų švokštimas, pušų žydėjimas, kai padulksta samanojai ir išsitiesia ma­žos raudonos žvakutės — moteriškieji žiedynai, šilagėlių geltonos akys. Pavakaryje už medžių užsislėpęs gali išvysti gražų graužiką ondatrą, plaukiantį ežero sekluma, iškėlusį galvą po povandeninės lelijos lapu ir besidairantį į pakrantes bebrą. Girdėti devynbalsių, kikilių ar lakštinga­lų trelės. Kiekviena pavasario diena, valanda iš miško atneša daugybę naujienų. Dabok pievutėje, paežerėje: paupinės žiognagės tarsi gervės šoka, tirtindamos violetiniais žvanguliais, avietynai ar gervuogynai bal­tai sužydėjo, zuikiakrūmiai geltonų žiedų vėriniu miško aikšteles apvilko, kriaušlapės rausvus veidukus saulei atvėrė ir skėtinės marenikės raudo­nais auskarais pasipuošė. Lapės mažylių susilaukė. Jei užtektų kantrybės pasėdėti prie jų olų, pamatytume, kaip lapiukai, kūlvirsčiais risdamiesi ir išdykaudami, vienas kitam pagerkles kandžioja. Gegužės mėnesį gims­ta dryžuoti ir taškuoti stirniukai, kasdien, kas valandą susipažįstantys su miško pasauliu: drugiais, besikaitinančiais saulėje, kvepiančiu žiedu, pirmą kartą išgirstu medšarkės klyksmu. Jam, kaip ir pavasarį čia atvy­kusiam turistui, diena pavirsta tarsi filmu ar knyga, ką matęs ir skaitęs ilgai prisimeni.

Mena Kapčiamiesčio miškai ir istorinius įvykius. Netoli Kapčiamies­čio miške iškilęs medine tvorele aptvertas kauburėlis su kryžiumi. Vie­tiniai gyventojai kalba čia įvykus 1831 m. sukilėlių kautynėms su caro armija. Šnekama, kad šiame susirėmime dalyvavusi ir narsi tų metų sukilimo dalyvė E. Pliaterytė. Ji, sukilėliams traukiantis į Prūsiją, su pus­broliu T. Pliateriu, M. Kazanavičiūte per Kapčiamiesčio miškus mėgino prasiveržti į Lenkiją, bet susirgo ir 1831 m. gruodžio 23 d. Justinavo dvare mirė. Palaidota Kapčiamiesčio kapinėse. Dabar jos amžino poilsio vietą dažnai aplanko Lietuvos ir Lenkijos pionieriai, svečiai.

1863 m. Kapčiamiestis, Simnas, Alytus buvo patekęs į sukilėlių rankas. Rugsėjo mėnesį įvyko kautynės ties Didžiasalio kaimu. J. Glebo (Košauskio) ir A. Parodovskio (Ostrogo) būriai (apie 230 žmonių) veikė Mizarų, Igaros kaimuose. Nuo tų audringų metų praėjo visas šimtmetis, bet žmonės dar tebešneka apie tuos laikus, žino miško brolių stovykla­vietes.

Girios keliai keleliai kviečia tolyn. Į pietus nuo Kapčiamiesčio juo­duoja Stalų girininkijos Kuodžių, Ivoškų, Justinavo ir kiti miškai (di­desni kaip 500 ha), anksčiau priklausę Kapočių, Justinavo dvarams. Se­niausios šios girininkijos plotų vietovės ir Ivoškai paminėti XVI a. Ne­seniai išnykęs Būdaviečio kaimelis, XVI — XVIII a. žinomas kaip medsar­gių gyvenvietė. Nelabai aiški Stalų vietovės kilmė. Panašu, kad dalis Sta­lų girininkijos miškų priklausė didžiojo kunigaikščio Periamo dvarui. Prie Veisiejo ir Juodo Kauknorio ežero išsidriekę Subačiai ir prie Kauknorėlio, Kaviškio ežerų augantys Ivoškai — didžiausi ir seniausi kaimai, turintys kelias dešimtis gyventojų. Įkopęs į priešgaisrinį bokštą, vaiskią vasaros dieną negali atsigrožėti miškų žaluma, mėlynais ežerų vandeni­mis, gelsvu smėlėtų keliukų, proskynų, linijų rezginiu. Kartais virš bokš­to dar sklando ereliai rėksniai ar suka ratu suopiai. Pušelių garbanos, ber­žiukų draikanos, apvalūs drebulių kupolai gražiai išryškėja spalio mėnesį, kai miškus paliečia ruduo.

Su Stalų girininkijos miškais susisiekia Kareivonių, Sirguškės, Kap­čiamiesčio ir kitų miškų dalys, globojamos Pertako girininkijos. Šiuose miškuose yra elninėm bei miškinėm šiurėm išbaltintų pušynų, mažų eže­riukų: Ešerinis, Ragažėlė, Linamarka, Bedugnis ir kt. Miškų pakraščiu Maros upeliūkštis ramiai vandenis vingių vingiais klegena. Skubėti čia neverta. Prie Baltosios Ančios upelio įsikūrę Macevičių, Volskų, Žmirklės kaimų svetingi gyventojai, kurie mielai apie girią pasakoja, medumi arba rauginta beržų sula vaišina. Iš čia Baltąja Ančia baidare ar laiveliu patrauki į rytus ir atsiduri Ančios girininkijos valdose. Rytiniame giri­ninkijos miškų pakraštyje Baltoji Ančia įteka į Nemuną. Panemunėje įsikūrę Bugiedos, Simaniškės, o Ančios ir Nemuno santakoje — Sventijansko, Nemuno kilpoje — Varviškės kaimai. Varviškės senuose ak­tuose paminėtos 1518 m. Vėliau čia įsikūrė dvaras, buvo dervos sandėliai ir karčema. (1792 m. netoliese ant medžio stulpo buvo šv. Jono koplytėlė. Ši vietovė, pastačius per Nemuną keltą, smuklę, dar XVII a. praminta Sventijansku.)

Dabartiniai Ančios, Gerdašių, Paliepio girininkijos miškai kadaise priklausė Pervalko dvarui. XVI a. jį valdė vyriausiasis didžiojo kunigaikš­čio girių revizorius G. Valavičius, o miškus saugojo medsargiai. XVIII a. dvaro inventoriuje įrašyta: ,,Didžiulė giria iškirsta ir parduota. Dar vie­tomis yra gerų medžių, bet mažai. Gero miško nebeliko. Prekiauja Iždo komisija“. Vadinasi, miškas nuplaukė Nemunu į Karaliaučių. Valstie­čiai smuklėms, dvarui vežė malkas, balanmedžius.

Pabaigoje Ančios girininkija prižiūrėjo visą dabartinę Gerda­šių, dalį Paliepio ir Ančios girininkijų miškų. Leipūnų ir Paliepio kaimuo­se gyveno jaunesnieji girininkai. Dabartinėje Lietuvoje esančius miškus saugojo 5 žvalgai ir 26 eiguliai, gyvenę Vainiūnų, Gerviškės (išnykęs), Lipliūnų, Pertako ir kituose kaimuose. Dabar Ančios girininkijos Igaros miško 33 kvartale siūruoja pats našiausias 0.4 ha 130 m. maumedynas. Medžiai stiebiasi 36 m. Viename tokio miško hektare yra per 700 ktm me­dienos, o tokio pat ploto visos girininkijos vidutinis tūris apie 100 ktm.

Čia gausu grybų, gero jų derliaus metais daug žmonių sutraukiančių. Malonu iš šiurių patalo versti ant šono rudagalvį baravyką arba po spyg­liuočiu pasislėpusių ilgakočių lepšių ieškoti, paliepių samanose rasti, kupstais augusių kelmučių į krepšį susidėti.

Sunkiais fašistinės vokiečių okupacijos metais Kapčiamiesčio-Leipalingio girioje laikėsi ,,Dainavos partizano“ kovotojų būrys. Kapčiamies­čio — Leipalingio plente jie sunaikino medinį, prie Avirio ežero – gele­žinį tiltus, kartu su Raudonosios Armijos daliniais prie Pertako iš prieš­tankinių pabūklų pašovė septynis ,, Ferdinandus“, sudaužė keletą auto­mobilių ir paėmė į nelaisvę 30 priešo kareivių. Šis partizanų būrys kont­roliavo plotą, plytintį nuo Kapčiamiesčio iki Baltarusijos ir Lenkijos sienų, nuo Leipalingio iki Nemuno. Vokiečiai net dienomis bijojo čia važinėti. 1967 m. Sventijansko miške partizanų susitikimo metu atiden­gta memorialinė lenta, o per Ančią įrengtas lieptas.

Netoli Kapčiamiesčio plačiai išsidriekę dunkso Paliepio girininkijai priklausantys Norkūnų, Paliepio, Vainiūnų ir kiti miškai. Jie pradėti kirsti XVI a., o pirmosios 4,46 dešimtinės miško kultūrų Norkūnų miške įveistos tik 1909 m. 1911 — 1914 m. apželdintų plotų atsirado Krivonių ir kituose miškuose.

Toliau plaukiant Nemunu, kairėje pakrantėje žaliuoja miškai, pri­klausantys Gerdašių girininkijai. Gerdašiai, Liplifinai, Diržai, Guronys — tai vis šilų kaimai, pabirę daugiausia panemunėse. Gerda­šiuose įkurtas pirmasis respublikoje vaistažolių ūkis. Čia žmonės natūra­liuose retmiškiuose saugo ir plečia arkliauogių sąžalynus, laukuose au­gina valerijonus, juozažoles, bitkrėsles, linus, pelynus, zubražoles, ramu­nėles ir kitas vaistažoles. Jei keliautojas čia užklystų rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, — šlapioje pievoje prie Leipalingio —Seirijų plento ruožo (25 km) pamatytų baltai žydintį labai retą Lietuvoje augalą — rudeninį vė­lyvi, kvepiančių viržynų. Visur tik rausva, tik dūzgia bitutės ir medaus kvapas sklinda. Viržiai kaip sausiukai — priskink jų puokštę, išdžiovink ryšulėlį ir žiemą vasarą nei žiedai, nei lapai, nekeisdami spalvos, primins šilus.

Gerdašių ir Baltašiškės girininkijos plotus skiria Skumanto (Sko­manto) kelias. Sunku dabar žinoti, nuo ko gavo jis pavadinimą: XV a. čia gyvenusio žmogaus ar XIII a. Sūduvių genties vado Skumanto. Kai­riuoju girios kraštu teka Baltoji Ančia, dešiniuoju — Nemunas. Nebetoli Leipalingis. Jau 1503 m. žinomas Leipalingio girininkas, Leipalingio gi­ria, kurios 2565 ha 1879 m. perėjo valstybės žinion. 1873 m. iš varžytinių parduodant Leipalingio dvarą, miškus nupirko Varšuvos pirklys M. Edelmanas. Leipalingio dvaras su nedideliu miškų plotu teko inžinieriui Balinskiui, kuris miškuose iškasė griovius, sudarė nedideles eiguvas, Lei­palingyje įkūrė iki šių dienų išlikusį parką.

Archyvuose išliko Ančios girininkijos miškotvarkos medžiaga, rašt­vedybos bylos, miško medžiagos apskaitos ir kiti dokumentai. Jie pri­mena, kaip šeimininkauta Kapčiamiesčio-Leipalingio girioje. Ne visa Lei­palingio giria buvo valstybės žinioje. Dalį jos 1897 m. nupirko pirkliai: V. Levinas, A. Nimcovas ir S. Giršelinas. Jie miškus kirto, bet nežeidė. 1911 m. kunigaikštis VI. Druckis-Liubeckis pasiaiškinime rašo, kad, jam perkant plytinės dvarą, kuriame turėję būti ir miškų, — telikę tik krūmai. Miškus iškirtę ankstesni savininkai. Už miškų įveisimą jis apdovanotas Žemdirbystės ir valstybinių turtų ministerijos aukso meda­liu ir Leipalingio girios dalį privalėjęs apželdinti, tačiau neįveisęs nė vieno hektaro. Už tai ji teismas nubaudęs 25 rb bauda.

Ne geresnė padėtis buvo ir tuose miškuose, kuriems sudaryti ūkiniai planai. Pavyzdžiui, Jukniškių išmatuotame bloke 1903 m. atrėžtos 28, o Pagervelių— 19 siaurų (1043 sieksnių pločio) biržių. Kasmet buvo leidžia­ma iškirsti tik vieną siaurą biržę, išvalyti kirtavietes, pašalinti krūmus, 15 metų neganyti, dešimtinėje palikti 40 sėklinių medžių ir 1.1. Kirtavie­tes, kurios savaime neapžels, numatyta apsodinti pušelėmis ir beržais. Taigi viskas planuota išmintingai. Tačiau, kai 1908 m. revizoriai atvyko patikrinti šių blokų, rado, kad Veisiejų dvaro savininkas J. Rogovas biržes iškirto ne per 28, o per 4 metus, palikdamas sėklinius ir sausus medžius. Miškai ėjo iš rankų į rankas. XIX a. pabaigoje susikūręs Suval­kų miško apsaugos komitetas nesuskubo sukontroliuoti miško dvarų. Dvarininkai ir pirkliai miškus kirto, o valstiečiams grėsė didžiulės baudos net už vieno medžio pavogimą. Buvo kertami ir valstybiniai miškai, nes mediena brangiai kainavo. Miškai retėjo, mažėjo. Vietomis, Leipalingio girioje iškirtus miškus, atsirado net pustomų smėlynų.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai keliuose darė užtvaras iš medžių, rusų kareiviai kirto girias malkoms, padarinei medžiagai, o miš­ko apsaugos darbuotojai tik registravo pažaidas. 1915 m. išdegė 983 dešimtinės miško, o Kadišo kaime (dabar Baltarusijos) kareiviai sudegino ne tik tvoras, bet ir girininkijos langus bei duris.

1919 m. įsikūrusios Seinų urėdijos miškuose 1931 m. iškirsta per 25 tūkst. ktm medienos.

Už­silipk ant Leipalingio piliakalnio, kurio gyventojai vėrė žuvis ant žeberk­lų, gaudė meškerėmis su kauliniais kabliukais, net moliuskus valgė, nesutilpę čia, arčiau Leipalingio persikėlė ir įkūrė Druskininkėlių pilia­kalnį. Dabar šie piliakalniai saugomi. Girios praeitį primins ir Leipalin­gio vidurinėje mokykloje įrengtas muziejus. Jame saugomas plačiaašmenis geležinis kirvis, kuriuo IX a. vyrai gana sparčiai kirto medžius.

Girioje gausu briedžių, stirnų, šernų, kiaunių, lapių, bebrų. Dar neišnyko didžiausi miško paukščiai — kurtiniai. Jų tuoktuvinio burbu­liavimo gali pasiklausyti Leipalingio girioje, Salų ir Šilelio girininkijose. 1970 m. miške apsigyveno elniai. Pagausėjo bebrų. Jų užtvankų, nugrauž­tų medžių apstu Baltosios Ančios upėje ir ežere, Seiros upelyje. Igaros upelyje bebrai pasistatė užtvanką ir užliejo gerą gabalą eglyno. 3 ha nuo vandens pertekliaus jau numetė spyglius ir apmirė. Veisiejo ir Baltosios Ančios ežeruose paplito ondatros. Pamėgo tą ežeringą kraštą ir gulbės. Pavasarį tarsi mažus aisbergus jas išvysi boluojančias Kaviškio, Peleko, Juodo Kauknorio ežeruose. Veisiejo ežere neretai jos net peri. Ir pabyra mažyliai gulbiukai po vandens platybes, dairosi į nardančius kragus, na­rus, juodagalvius kirus, plasnojančius virš žydrų ežero platybių. Pertako girininkijos 89 kvartale augančioje pušyje daug metų peri girių glūdumos mėgėjai — juodieji gandrai.

Kapčiamiesčio-Leipalingio girios kaimų kūdrose, ežeruose ir upe­liuose XX a. pirmaisiais dešimtmečiais niurksojo daugybė balinių vėž­lių, kuriuos vietiniai gyventojai vadino geležinėmis varlėmis. Alytaus mokytojas V. Kairys iš mokinių ir vietinių gyventojų surinko žinias apie matytus ir sugautus po pirmojo pasaulinio karo vėžlius Pietų Lietuvoje. Tyrimų duomenis jis paskelbė 1935 m. žurnale,,Gamtos draugas“. Tuo­met vėžliai plūduriavo Leipalingio dvaro parko kūdrose, Avirio, Veisiejo, Skirdo ežeruose, Seirijos upeliuose, Gerdašių, Mizarų,Kaziulių, Kamorūnų, Pazapsių ir kitų kaimų kūdrose. Nereti vėžliai buvę ir didžiasalyje, Varnėniškėse, Dulgininkuose, Girios (Pūščios) ir kitų miškų pelkėse. Juos galima būdavo matyti per miškų dubumas ir takus berėpliojančius, o Druskininkuose ir Leipalingyje vėžlius vaikai pardavinėdavo miestie­čiams. Apie vėžlius žmonėse plito įvairiausi pasakojimai, pasakos, bū­rimai. ,,Jei sutiksi geležinę varlę — laimę turėsi“, ,,Ko tu žiūri, kaip ge­ležinė varlė ant kiaušinių“, ,,Kerėploja, kaip geležinė varlė“. Šie posa­kiai užrašyti Leipalingio apylinkėse.

Seniau vėžliai būdavo verdami, kepami, valgomi. Maistui vartoti ir jų kiaušiniai. Iš šarvų Leipalingio apylinkėse ir kitur dirbdavo muilines, trintuvus, druskines. Veisiejuose šarvai naudoti ir skausmui malšinti.

Naikinami baliniai vėžliai šioje girioje tiek sumažėjo, kad dabar re­tai kur matomi. O Paveisininkų, Jančiulių ir kitų kaimų kūdrose jų sugauta dar 1922 m.

Baliniai vėžliai dabar nardo netoli Leipalingio girios esančiose Varė­nos rajono Kibyšių apylinkės Liškiavos kolūkio pelkėse, Vilkiautinio, Liškiavio, Skirdos ir kituose ežeruose bei mažuose juos jungiančiuose upeliuose.

Ilgus tūkstantmečius šiame Lietuvos žemės kampelyje ošia miškai, girios takais sėlina baikštūs žvėrys. Itin jaukūs tapo miškai, kai juose įsikūrė miškininkai, pamėgę tokią savitą, širdžiai ir akiai mielą Kapčiamiesčio-Leipalingio girią.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
29 − 11 =