Kalnų ir taigos takais

Kalnų ir taigos takais

J. Vaitkus, V. Januskis

Eiti su kuprine išmokstama tik per kelias kelionių vasaras, įgijus reikalingų įgūdžių. Pagrindinis, pats reikalingiausias įgūdis — rasti racionaliausia, savo jėgas atitinkantį ritmą, nuo kurio priklauso normali širdies, kvėpavimo ir kitokia organizmo veikla. Prityrusiam turistui, net ir ilgą laiką kopiant stačiu šlaitu su sunkia kuprine, užtenka „kvapo”, normaliai plaka širdis, jeigu tik jis laikosi ritmo ir jo jėgas atitinkančio tempo. Kopiant šlaitu, kuo jis statesnis, tuo trumpesnis darosi žingsnis — kartais net iki pėdos ar net pusės pėdos ilgio. Žingsniai lėtėja, bet širdis dirba lygiai, nors ir įtemptai, kvėpavimas ritmingas: kas du ar trys žingsniai įkvėpimas ir iškvėpimas. Judesiai lėti, sklandus, kūno svoris tolygiai perkeliamas nuo vienos kojos ant kitos, raumenys, kurie ėjime nedalyvauja, atpalaiduoti. Nedidelį akmenį, gulintį ant tako, ar statesnę tako pakopą turistas apeina, o jei priekyje einantysis stabteli ir iš paskos einantysis negali žengti numatyto žingsnio, patartina „patrypti” porą „tuščių” žingsnių vietoje… Viskas dėl ritmo, nepamesti ritmo! Taip 20 min. kopus stačiu šlaitu su sunkia kuprine, sustojus pailsėti, po 5—6 min. širdis vėl plaka normaliai. Ir po daugelio valandų tokio kopimo niekas nejaus didelio nuovargio. Kopiant stačiu šlaitu, koja statoma visa pėda, kad bato padas geriau susikabintų su gruntu ir neslystų. Turistinėje literatūroje yra nemažai rašyta, kaip to išmokti, tačiau vien iš aprašymų niekas dar neišmoko. Išmokti galima tik keliaujant, ypač stebint, kaip eina prityręs turistas.

Kuomet išmokstama eiti pagal viso savo organizmo veiklos ritmą, lengviau prisitaikyti ir dideliame (4000 m ir daugiau) aukštyje prie retesnės atmosferos, mažesnio deguonies kiekio, slėgimo, lengviau pakelti jų poveikį. Dideliame aukštyje, kad organizmo nesekintų deguonies trūkumas, reikalinga laikas nuo laiko trumpam sustoti atsikvėpti ir pailsėti. Kuprinę nusiimant ir užsidedant, bereikalingai išeikvojama daug energijos, todėl dažniausiai ilsimasi stačiomis, truputį pasilenkus, pasirėmus abiem rankom ant ledkirčio, kad kuprinės svoris gultų daugiau ant nugaros ir tokiu būdu pailsėtų pečiai. Tik sustojus ilgesniam poilsiui, kuprinė nusiimama ir saugiai pastatoma, kad nenuriedėtų nuo šlaito. Nuo kalno reikia leistis taip, kad bet kuriuo momentu būtų galima iš karto sustoti, neprarandant pusiausvyros, nepatempiant kojų sąnarių raiščių. Nusileidimo ritmas ir greitis priklauso nuo daugybės faktorių (šlaito statumo, kuprinės sunkumo ir kt.).

Per pelkes ir tankumynus. Šiaurėje, taigos ir kalnų rajonuose ypač didesnių upių slėniuose ir miškatundrės zonoje, yra daug didelių pelkių. Norint jas apeiti, reikėtų sugaišti nemaža laiko, todėl kartais tenka eiti ir per pelkes.

Tundros zonos pelkėse yra daug viksvomis, krūmokšniais apaugusių kupstų. Kartais galima pereiti per pelkę, šokinėjant nuo kupsto ant kupsto, gerai pasirenkant kelią arčiau krūmokšnių, kur pagrindas tvirtesnis. Einant per pelkę, kiekvienas turistas turi neštis 3—3,5 m ilgio tvirtą kartelę, kuria ir išmėgina dugno tvirtumą.

Ypač pavojingos pelkės, kuriose anksčiau telkšojo vanduo — palios, durpynai, senvagės, užakusio ežero dugnas ir kt. Keliauti per jas galima tik kraštutiniu atveju, išmėginus liūliuojančio paviršiaus „plutos” storį. Eiti reikia atsargiai, švelniai perkeliant svorį nuo kojos ant kojos, su didesniais (4 m) intervalais tarp einančiųjų. Įsmukus reikia remtis į gulinčią kartį ir palengva ieškoti tvirtesnės vietos. Jeigu pačiam išlipti sunku ir grimztama gilyn, reikia nesijudinti ir, laikantis už kartelės, šauktis draugų pagalbos. Gelbėtojai šliaužte prislenka prie įsmukusiojo, aplink jį ir po juo iš krūmokšnių, karčių, žolių padaro kamšą ir ant jos ištraukia įsmukusįjį.

Tokių pavojingų vietų ypač daug ir apeiti jų beveik neįmanoma dumblu užakusiose Šiaurės taigos upių senvagėse. Jei jos siauros, geriausia per jas iš anksto padaryti kamšą. Keliaujant arti jų, reikia eiti toliau nuo upės vagos.

Taigoje reikia būti labai atidžiam, kad neįgriūtum į po išgriuvusių medžių šaknimis susidariusias duobes, nesukluptum ant išvartų. Einant per tankius jaunuolynus, saugoti veidą ir akis nuo priekyje einančio užkliudytos ir palenktos šakos, žiūrėti, kad ja neužgautum einančio iš paskos. Kur daug išvartų, kartais patogu eiti storais išvirtusių ir išilgai ėjimo trasos gulinčių medžių kamienais; skersai gulinčius medžius, jeigu įmanoma, geriau peržengti.

Keliaujant taiga, reikia stengtis kiek galima toliau matyti kelią į priekį, kad neatsidurtum sunkiai praeinamoje vietoje, iš kurios reikės grįžti ir ieškoti apėjimo. Jeigu einama mišku apaugusiu šlaitu, patartina pasirinkti ėjimo trasą ten, kur daugiau spygliuočių, nes spygliuočių miškas retesnis; praeiti šlaitais, apaugusiais lapuočiais, ypač kalnų berželiais, lauravyšnėmis, rododendrais, beveik neįmanoma. Kalnuotoje taigoje lengviau eiti kalno ketera, negu šlaitu arba slėnio ir daubų dugnu; be to, einant kalnagūbrių keteromis, lengviau orientuotis. Kartais kalnagūbrio ketera tenka eiti todėl, kad upė teka kanjonu, ją supa statūs skardžiai, uolų sienos, vadinamos „bomais”, „avinų kaktomis”; ties upės vaga jų apeiti neįmanoma. Tačiau alpinio tipo kalnagūbrių keteros yra smarkiai raižytos, ir eiti yra patogiau slėniu. Einant miškingais slėniais, nereikia susivilioti žvėrių pramintais takais, kuriais jie nusileidžia nuo kalnagūbrio šlaitų į upę atsigerti: tie takai, truputį paėję išilgai upės, visuomet nuveda į kalno šlaitą ir palaipsniui išnyksta. Jei upė nežinoma ir yra požymių, kad priekyje gali būti kanjonas, geriausia iš anksto pasiųsti porą turistų į žvalgybą, nes priešingu atveju gali tekti visai grupei grįžti ar sugaišti daug laiko, išeikvoti daug jėgų sunkiai praeinamoje vietoje.

Žolės šlaitais. Žole apaugę šlaitai yra taip pat pavojingi, kaip ir sniego šlaitai, todėl, kopiant ar leidžiantis jais, reikia laikytis visų apsaugos taisyklių. Prieš kopiant ar leidžiantis, kiek įmanoma apžiūrėti visą šlaitą ir pasirinkti nepavojingiausią trasą. Stengtis neiti arti stačių arba virš galvos kabančių uolų, nuo kurių gali nuriedėti akmenys, žiūrėti, kad šlaitas žemiau nesibaigtų stačių uolų skardžiais. Stačiais, šlapiais žolės šlaitais kopti galima tik kraštutiniu atveju, apsiavus trikoniais apkaustytais batais ir turint ledkirtį. Kartais tokiais atvejais naudojami ir katukai.

Kopimo trasą patartina rinktis iškiliąja šlaito briaunų puse, vandens pragraužtais grioveliais arba žvėrelių (starų, švilpikų) takais; pasinaudoti kiekvienu tvirtai gulinčiu akmeniu ar kupsteliu kaip horizontalia atrama kojai. Koją statyti visu padu į šlaitą, kad būtų didesnis trinties plotas; nesistengti įminti horizontalų laiptelį. Jeigu kopiama zigzagais (25—30° statumo šlaitu), vadovas turi žiūrėti, kad priekyje einantysis neparidentų akmenų ant žemiau einančių. Kopiant į šlaitą tiesiai, kojas statyti „eglute”, eiti visiškai arti vienas kito. Paslydus arba pargriuvus, susilaikyti ledkirčio snapu. Jeigu šlaitas labai status, saugoti einantįjį virve. Saugantysis, atsisėdęs šlaite, laiko persimetęs virvę per petį, per juosmenį arba per įbestą į šlaitą ledkirtį.
Leistis žolės šlaitais reikia tiesiai žemyn. Jei šlaitas labai status, eiti pasisukus šonu į šlaitą, „laipteliais”.

Per nuobirynus ir morenas. Irstant uoloms, įdubusiose šlaito vietose susidaro įvairaus dydžio nuolaužų nuobirynai. Einant per juos, visuomet gresia akmenų griūties pavojus. Akmenų griūtys kalnuose prasideda saulės apšviestuose šlaituose, praėjus porai valandų po saulės patekėjimo, kuomet atitirpsta akmenis kaustęs ledas. Pradėjęs riedėti vienas akmuo pajudina kitą, ir taip prasideda pavojinga kanonada. Griūtys dažniausiai lekia kuluarais. Reikia stengtis atpažinti vietas, kuriose gali kilti akmenų griūtis. Jos atpažįstamos pagal nuriedėjusių akmenų paliktus pėdsakus (subraižytus, šviesesnės spalvos akmenis, išvagotą sniego šlaitą ir kt.). Galimas akmenų griūčių vietas reikia praeiti dar prieš saulėtekį.

Smulkių akmenų (skaldos dydžio) nuobirynai pajudinti ima šliaužti žemyn, todėl jais patogu leistis, nes kojos įklimpsta į nuobiras ir lengva išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau kopti nuobirynais arba traversuoti juos (pereiti skersai) yra sunku. Kopti geriausia stambiu susigulėjusiu nuobirynu. Nesusigulėjusiu nuobirynu reikia eiti įstrižai ir labai atsargiai, kad netyčia paridentas akmuo neužriedėtų ant žemiau einančio draugo. Jeigu nuobirynas yra siaurame kuluare, kol vienas ar keli kopia aukštyn, kiti turi laukti saugioje nuo akmenų griūties vietoje. Kopiant priekyje einantysis turi gerai ištirti, ar akmuo, ant kurio reikės atsistoti, žengiant sekantį žingsnį, tvirtai guli, o “gyvą” (judantį) akmenį įtvirtinti arba padėti šalia tos vietos, kuria reikia kitiems eiti. Mažesnį kelionių kalnuose patyrimą turintys turistai eina vorelės gale, o leidžiantis žemyn — priekyje.

Netyčia užkliudytam akmeniui tik pajudėjus riedėti žemyn, stengtis jį tuoj sulaikyti. Jei matyti, kad tai nepavyks,— įspėti žemiau einančiuosius šūktelėjimu: „akmuo”. Jei akmuo, nuo kalno įsibėgėjęs, atlekia dideliu greičiu, nuo kiekvieno atsitrenkimo keisdamas kryptį, o pasitraukti į saugią vietą nėra kur, reikia stebėti jį iki paskutiniojo „pasišokėjimo” ir tik tada saugotis jo. Bėgant iš anksto, galima „užbėgti ant akmens”. Ypač pavojingi nuobirynai, susidarę ant tvirto pagrindo — plokščių uolų ir ledo šlaito, nes pajudinti jie ima visa savo mase šliaužti ar riedėti.

Einant nuobirynais ir tokiomis vietovėmis, kur gali kilti akmenų griūtys, vadovas turi sekti visą grupę ir reguliuoti, kur, kam ir kada praeiti nuo vienos Saugios vietos iki kitos.

Sniego šlaitais. Keliauti maršrutu, kuriame yra sniego perėjų ir firno bei ledo šlaitų, gali tik prityrusios turistų grupės, apsirūpinusios visu alpinistiniu inventoriumi, kurių dalyviai turi kalnų turizmo įgūdžių.

Vienas iš didžiausių pavojų sniego šlaituose yra sniego lavinos. Apie 20 procentų visų nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta dėl lavinų. Lavinos susidaro dėl daugybės faktorių, ypač dėl sniego dangos savybių. Jos dažniausiai kyla, smarkiai pasnigus ir vėjui supusčius didelius sniego karnizus, staiga pasikeitus meteorologinėms sąlygoms (staigiai atšilus arba atšalus) ir dėl kitų faktorių (skardaus šūktelėjimo, šūvio garso, kalnų gyvūnijos). Lavinos kyla net gana lėkštuose, kartais net ir 15° statumo šlaituose. Pavojingas vietas, kuriose gali kilti lavinos, atpažįstame iš senu lavinų pėdsakų — išvartyto miško, sustumto seno sniego liekanų nubruožto sniego šlaito. Lavinos būna įvairiausių tipų: sauso, susigulėjusio, šlapio sniego, „gruntinės” ir t. t.

Paprastai į šlaitus, kuriuose gali kilti lavinos, pakliūnama dėl lengvabūdiškumo, susiviliojus iš pažiūros lengvesniu, lygiu šlaitu, nepaisant to, kad netoliese yra kiek sunkesnių, bet nepavojingų kelių—per keteras, šlaitų briaunas, apaugusias mišku, arba uolomis.

Pakliuvus į laviną, reikia stengtis išsilaikyti jos paviršiuje. Jeigu į laviną pakliuvo draugas, reikia įsidėmėti, kokioje lavinos vietoje jis dingo, ir tik tada pradėti ieškoti.

kopti stačiais sniego šlaitais galima tik tada, kai sniegas juose tvirtai susigulėjęs ir pagal meteorolo­gines sąlygas U*vinos kilti neturėtų. Tačiau ir tokiu atveju į stačius šlaitus reikia kopti tiesiai aukštyn, kad, minant pėdas, nebūtų „atpjaunamas” sniego dangos sluoksnis.

Keliaujant zona, kurioje yra sniego ir ledo, reikia gerai mokėti naudotis ledkirčiu ir paslydus juo su­sistabdyti. Einant sniego šlaitu, ledkirtis laikomas parengties padėtyje. Paslydus, kokioje padėtyje beparkristum (ant šono, ant nugaros ar galva žemyn), reikia greitai persiversti ant pilvo, galva į šlaito vir­šaus pusę ir stabdyti išskėtus kojas, pėdomis bei ledkirčio koto smaigaliu. Stabdant viena kuri ranka turi būti ant ledkirčio galvutės, o antroji — netoli ko­to smaigalio. Stabdoma, ledkirtį laikant beveik išties­tomis rankomis, o ne užgulus ant jo krūtine. Pasly­dus ant kieto sniego šlaito arba ant ledo susistabdoma, rėžiant ledkirčio „snapu”, o ne koto smaigaliu.

Lėkštu šlaitu galima eiti, nesiremiant ledkirčiu į šlaitą. Priekyje kopiantysis turi stengtis įminti (jeigu sniegas minkštas) arba įmušti bato smaigaliu gerus horizontalius laiptelius. Kokio statumo šlaitas bebū­tų, einant reikia laikytis vertikaliai, nes taip mažiau pavojaus paslysti, negu pasilenkus prie šlaito.

Statesniame šlaite kaip trečias atramos taškas nau­dojamas ledkirtis. Kopiant stačiais šlaitais tiesiai aukštyn, ledkirtis, suėmus abiem rankomis už jo gal­vos įsmeigiamas į šlaitą priešais save, o kojomis įmušami sniego laipteliai. Kuomet įsitikinama, kad abiem kojomis stovima tvirtai, ledkirtis įsmeigiamas aukščiau ir mušami nauji laipteliai.

Lėkštesniais šlaitais, kur nėra pavojaus kilti lavi­noms. leidžiamasi „gliseriu”—pasisukus veidu že­myn, šliaužiama ant sulenktų kojų, pasirėmus ledkir­čiu į šlaitą, rėžiant jo kotu sniegą ir tokiu būdu re­guliuojant slydimo greitį. Statesniais šlaitais leidžia­masi nugara į šlaitą, nedideliais žingsneliais ir minant laiptelį kulnimis; stačiu šlaitu leidžiamasi veidu į šlaitą ir minant laiptelius tokiu pat būdu kaip ir kopiant. Stačiuose ir nelabai stačiuose šlaituose ko­piant ir leidžiantis, jeigu yra pavojus paslydus nu­riedėti į apačioje esantį statų uolų ar ledo šlaitą, einantysis saugomas virve. Dažnai sniego šlaituose pasitaiko labai kieto firno arba ledo ruožų. Juos pra­eiti reikia tik ledkirčiu iškapojus laiptelius arba su katukais. Jeigu grupėje yra mažiau įgudusių turistų, per šią atkarpą nutiesti virvės turėklus.

Ledynu, kurio paviršius padengtas kad ir plonu sniego sluoksniu, einama, tik susirišus virve (po 2—3 žmones), laikantis 4—6 m intervalo. Priekyje einantysis ledkirčio kotu kruopščiai zonduoja sniego pa­viršių, kiti eina jo pramintomis pėdomis. Virvė tarp einančiųjų neturi būti įtempta, kiekvienas, išskyrus priekinį, turi laikyti rankoje 1—2 virvės „žiedus”, kad, įsmukus į plyšį, virvė įsirėžtų į sniegą, smūgis nebūtų staigus ir saugančiojo neišvestų iš pusiausvy­ros.

Keteromis. Kartais nusileisti nuo perėjos ties ta vieta, kur buvo užkopta, neįmanoma, ir tenka paėjėti kalnagūbrio ketera. Ėjimas ketera yra gana saugus, išskyrus atvejus, kai blogas oras arba smarkus vėjas. Ypač atsargiai reikia eiti sniego keteromis, kur gali būti pasiruošusių nugriūti karnizų. Tokiose vietose reikia organizuoti pakaitinę einančiojo apsaugą. Pasilaikantieji ant keterų „vienuoliai” apeinami šlaitais arba kopiama per jų viršų.

Perėjų įveikimas. Ssudėtingesnes kaip I kategori­jos perėjas, kurių aprašymų nėra, reikia kopti tik iš anksto jas išžvalgius. Išvakarėse, sustojant nakvynei prieš perėją, reikia stengtis įsikurti stovyklą kiek galima aukščiau, žinoma, jeigu įmanoma, žemiau sniego zonos. Į sudėtingesnes perėjas pradedama kopti anksti, švintant arba vos prašvitus, kad būtų galima spėti nusileisti į kitą slėnį dar prieš patį akmens griūčių ir lavinų periodą arba prieš oro pa­blogėjimą (paprastai antroje dienos pusėje).

Perėjoje būtina palikti kontrolinį raštelį. Raštelis paliekamas pastebimesnėje vietoje iš akmenų sukrautame bokštelyje, suvyniotas į neper­šlampamą medžiagą Ir įdėtas į apverstą skardinę.

Nusileidimas nuo perėjos dažnai būna pavojin­gesnis negu užkopimas dėl grupės dalyvių nuovar­gio ir dėl galimo oro pablogėjimo. Kaip rodo statis­tika, daugiau kaip 60 procentų visų nelaimingų atsi­tikimų kalnuose įvyksta leidžiantis ir mažiau kaip 40 procentų — kopiant. Dėl to rekomenduojama, rengiant maršrutą, į perėjas kopti (jei galima) iš sun­kesniosios pusės, o nusileisti — iš lengvesniosios. Pavojingesnėse vietose (ledokirčiuose, stačiuose šlai­tuose), kur reikia organizuoti sudėtingesnę apsaugą (nutiesti turėklus, iškirsti laiptelius), paskiriami tiems darbams du (ar daugiau) labiau patyrę turistai, kurie išvyksta į perėją 1—2 valandomis anksčiau. Kartais tuos darbus galima atlikti iš vakaro, išėjus į žvalgybą.