Kalėdos anksčiau ir dabar

Kalėdos anksčiau ir dabar

“Mūsų girios” 1938 m. J. Gesiulis

Lygiai prieš trisdešimt penkis metus Baltramiejus Miškinis, dabartinis pensininkas, kurio vietoje ėiguliauja jo sūnus, kreipėsi į rusų girininką, prašydamas jį priimti eiguliu. Prašymas buvo žodinis, todėl, vietoj dabartinių ant prašymo lipinamų žyminių ženk­lų, girininkui, kaip žyminius ženklus, nunešė kumpį, puspaltį laši­nių, dešimtį kiaušinių ir nupenėtą žąsį. Vadinasi, žyminio mokesčio ženklai buvo apčiuopiamesni, kaip dabar.

Taigi, nuėjo jis pas girininką, žyminį mokestį paliko virtuvėje, o pats nedrąsiai įėjo raštinėn, pagarbino, bet, atsakymo negavęs, pabučiavo ponui girininkui vieną, paskui antrą ranką ir išdėstęs rei­kalą, vėl pabučiavo abi rankas.

O tu pažįsti medžius ir žinai, kas ant jų auga? — klausia Miškinį girininkas.

Miškinis net akis pastatė. Vos ne miške gyvena, ūkininko vai­kas ir nepažins medžių, nežinos, kas ant jų auga.

Juokiesi, pone girininke, — suglumo Miškinis.

O yra žmonių, nors ir iš kaimo, bet nežinančių, kas ant ąžuo­lo auga, — atsakė girininkas. — Kaip tokį priimti eiguliu?

Tokių negalima priimti, — pripažino Miškinis.

Tad mudu eisime į mišką. Tau namo pakeliui, o aš noriu pasivaikščioti. Ta proga iškvosiu tave.

Nuėjo juodu į mišką. Girininkas vis dairosi, pagaliau sustoja prie puikios pušies ir rodo Miškiniui į jos viršūnę.

Matai, kokios puikios dešros auga viršūnėje, — šaiposi giri­ninkas. — Rūkytos, kietos dešros! Net nosį riečia, koks puikus jų kvapas.

Tokių pušų, ant kurių augtų rūkytos dešros ir raitytų girinin­kams nosis, Miškinis savo gyvenime nebuvo matęs. Nematė jis jo­kių dešrų ir ant šios pušies, tad nereikia stebėtis, jeigu jo šypsena ir žvilgsnis, kuriuo jis spoksojo į girininką, buvo labai kvaili.

Juokiatės, ponas, — teišstenėjo jis.

Pažiūrėjo į jį girininkas nusiminusiu žvilgsniu, palingavo gal­va dėl jo aklumo ir nuėjo toliau. Vėl sustojo prie pušies –

Matai, — rodo antrą pušį. — Rodos, tokia pat pušis, o jau vaisiai, žiūrėk, kitoki. Ką pasakysi? Kokios stambios bonkos… Ge­rai neįžiūriu, bet man rodos, kad tai pirmarūšės karčiosios bonkos. Ėch, seilė varva!… Kad taip stikliuką!

Hm, — suabejojo Miškinis, trindamas akis ir veltui žiūrė­damas į pušies viršūnę — ne tik bonkų, bet ir pusbonkių ten nematė.

Girininkas jau linksmiau nusišypsojo.

O, štai, ten ąžuolas, — parodė girininkas. — Na, nieko tarp lapų neįžiūri, a?

Miškinis tarp ąžuolo lapų nieko neįžiūrėjo.

O tai dėl to, — paaiškino girininkas, — kad tu velniškai kvailas. O su kvailiais nenoriu jokių reikalų turėti, tad nešdinkis velniop!

Supykęs girininkas buvo benueinąs. Miškinis paliko stovėti vie­toje, plačiai išsižiojęs. Bet išsižiojęs neilgai buvo. Jis prisivijo gi­rininką.

Pone girininke, aš truputį neprimatau, — sušuko jis. — Bet jeigu man leistum prieiti arčiau prie to ąžuolo!..

Na, prieik arčiau! — nusileido girininkas.

Miškinis priėjo ir atidžiai apžvelgė ąžuolą.

O prašau, pone girininke! — sušuko jis. — Leiskit man įlipti į ąžuolą. Matau, ten kiek aukščiau, tarp suvytusių lapų, rodos, penkrublinę ar dešimtrublinę. Gal ponas girininkas žvilgteltum.

Girininkas nežvilgtelėjo ir neleido Miškiniui į ąžuolą lipti, tik priėjęs arčiau, patapnojo jį per petį, ir plačiai šypsodamasis pasakė:

Gudrus tu, Miškini. Šitokių, štai, man renkia. Būk eigulis.

Ir tokiu būdu Miškinis liko eiguliu.

Kalėdų šventėms girininkas visuomet atvažiuodavo pas Miškinį. Ir lyg tyčia, visuomet Kūčių dieną, vakare. Neapkęsdavo Miškinio žmona to barzdoto ruso. Sugadindavo jis jai visą šventojo vakaro ir nakties nuotaiką. Girininkas be degtinės neapsieidavo. Ir dar versdavo gerti ir Miškinį su šeima. Gerdavo visą šventą naktelę, o kuomet žmonės sukrusdavo rarotų, nusigėręs rusas krisdavo lovon ir kriokdavo ligi pietų, o pietų atsikėlęs, vėl pradėdavo gerti ligi kito ryto.

Ir žmonės sakydavo, vykdami rarotų ir matydami Miškinio lan­guose šviesą:

Žiūrėkite, Miškinis su girininku valdžios ąžuolus ryja.

Biauru buvo Miškiniui. Porą kartų norėjo atsisakyti tarnybos

— sąžinė neleido vogti ir dalintis su girininku, — bet girininkas pagrąsino jį patupdysiąs kalėjiman ar išsiusiąs į Sibirą, nes galvojo, kad pušys ir ąžuolai jau buvo pradėti paversdinėti rūkytomis dešro­mis, kumpiais, bonkomis, penkrublinėmis ir dešimtrublinėmis. Nu­sigando Miškinis ir pasiliko, o girininkas vis dažniau ir dažniau pra­dėjo reikalauti pinigų ir dešrų su kumpiais…

Bet biauriausiai būdavo Kūčios ir Kalėdos. Nelaukdavo jų Miš­kinis, nes neišvengiamai turėdavo sulaukti neprašyto svečio ir gir­tuokliauti su juo keletą dienų, aptardinėti nešvarius reikalus ir ne tik save patį, bet ir visą šeimą į nuodėmę vesti. Šventės, kurių prieš gavimą eigulio tarnybos taip laukdavo ir kurioms taip džiaugsmingai ruošdavosi, tapo jam kančia, prakeikimu.

O tai dėl to, kad su tuo netikėliu susidėjai, — aiškino jam žmona. — Aišku, nelabajam sielą pardavęs …

Kentėjo, kentėjo Miškinis, bet pagaliau Dievas išklausė jo mal­dą. Karas nušlavė buvusią paviršutiniai galingą, bet visai supuvu­sią imperiją. Miškinis lengviau atsiduso ir pradėjo tarnybą antram ponui.

Kūčios.

Šmaikštus, apsukrus, judrus girininkas įvirto į Miškinio grįčią su didžiausiu gramafono garsiakalbiu. Niekieno leidimo neprašęs, užsuko gramafoną ir paleido muziką, o paskui pagriebė Miškinio žmoną už pusiaujo ir, lyg padūkęs, ėmė suktis! Miškinienė iš jo iš­trūko.

— O, tu gerai apžiūrėk, — mokino ji vyrą, kuomet girininkas nusigėręs gulė lovon. — Dievas jį žino, kas tas toks. Atsibeldė Kūčių vakarą su muzika. Vokietukas, o gal ir viena koja ne koja, o arklio kanopa. Visokių po to karo valkiojasi, ir velnio nuo gero žmogaus neatskirsi.

Miškinis naujo pono kojas apžiūrėjo, bet kojos buvo kaip kojos. Vadinasi — žmogus. Gal ir geras žmogus, tik netikėlis.

Šis naujasis ponas trumpai miegojo, o prabudęs, liepė pakin­kyti arklius, į vežimą įdėti tiek ir tiek sviesto, lašinių, kiaušinių, duonos ir drauge su juo pačiu nuvežti į girininko pasodą. Gramafoną taip pat išsivežė.

Eigulis Miškinis vėl pradėjo bijoti besiartinančių Kalėdų.

Bet šis ponas neilgai buvo. Atėjo trečias ir tikrasis.

Miškinis paliko tarnauti ir pačiam savininkui.

Nekantraudamas laukė Kūčių. Laukė ir bijojo. Tikrasis, tai tikrasis savininkas, bet, Dievas žino, kaip jis pasirodys. Gal būt, kaip tik šio viena koja ir bus arklio kanopa.

Kūčių vakarą Miškinis buvo pasiruošęs. Stalas apkrautas gausybe patiekalų, nustatytas visa bonkų baterija.

O laukiamas svečias nesirodė. Nesirodė ligi pat ryto.

Blogai, — nusprendė Miškinis. — Dėk, moč, į roges visus butelius, kumpius, keptas žąsis, iškrapštyk savo ir mano pinigines ir aš važiuoju. O tu. — melskis. Ką gali žinoti, kas pagelbės: kum­pis ar malda.

Girininkas jau buvo atsikėlęs. Ne tik atsikėlęs, bet ir iš rarotų jau grįžęs. Miškinį sutiko išskėstomis rankomis, pasveikino su šventėmis, nusivedęs į valgomąjį, pavaišino puikia, skania gira. Pa­klausinėjo, kaip sekasi tarnyba, paragino stropiau su mišką vagiais kovoti. Pakvietė pusryčiams, bet Miškinis atsisakė:

Iš girininko jis išėjo lyg apsvaigęs. Net nejautė, kad girinin­kas išlydėjo jį į prieangį.

Pas mane, pone girininke, reikėjo atvažiuoti Kūčių valgyti, — pramiksėjo Miškinis atsisveikindamas.

Dėkui, labai dėkui. Bet, žinote, Kūčias kiekvienas nori tik su savo šeima praleisti. Lyg nepatogu svetimam žmogui. Be to, juk tamsta net nebuvai manęs prašęs.

Miškinis porą kartų žioptelėjo, persižegnojo ir, sudrožęs arkliui, nudūmė namo.

Na? — paklausė žmona. — Kaip?

O taip, kad aš nieko nesuprantu. Visokių mačiau ir visi bu­vo panašūs, o šis jau kitoks. Žiūrėsime.

Miškinis laukė antrų Kalėdų. Kūčių dieną buvo toks susijau­dinęs, kad porą kartų vos neapalpo. Viską paruošė kaip ir praėju­siais metais ir pradėjo laukti. Nejaugi neatvažiuos atsiimti savo duoklės? Neprašė, tiesa, bet kas… anų prašydavo? O reikėjo, bū­davo, tik kurių Kūčių neparuošti!

Girininkas neatvažiavo. Miškinis vėl suvertė viską, ką buvo Kūčioms paruošęs, į roges ir pas girininką. Vėl tas pat. Gira pa­vaišino, paklausinėjo, palinkėjo viso gero, per petį patapnojo, truputį pagyrė, truputį papeikė. Ir vėl išleido pro duris į prieangį.

Miškinis sugrįžęs iš girininko iš susijaudinimo apsirgo ir atsi­gulė į lovą, į tarnybą negrįžo, nors greitai iš lovos atsikėlė: jo vietą miške užėmė sūnus. Pats senis Miškinis gyvena pas sūnų ir daug ką jam padeda. Su tikrojo šeimininko miškuose įvesta tvarka jau apsiprato ir jam atrodo, kad kitaip nei būti negali. Kūčių vėl laukia nekantraudamas ir slaptai džiūgaudamas, o po rarotų visuomet už­eina pas girininką pasikalbėti, papasakoja jam apie prieškarinius laikus, prisipažįsta du kartu vežęs stambių vaišių, bet nedrįsęs įteik­ti, nes abu kartu girininkas buvęs labai šventiškai, labai padoriai nu­siteikęs.

Tinkamai, padoriai praleistos šventės nuskaidrina žmogaus sielą, — baigdavo Miškinis. — Ir kaip paskui, po švenčių, žmogus puikiai jautiesi! Taip, šventės puikus dalykas, tik ne visi šventes moka tinkamai praleisti, nes mano, kad jos duotos ne poilsiui, bet progoms palatrauti. Ė, tie žmonės, kurie nemoka švenčių praleisti, — negyvena.