boot 2991682 960 720 - Kaip ieškoti sėklių

Kaip ieškoti sėklių

Patarimai žvejui

Per Ūkojo platybes tuoj po vidudienio atvilnija vos juntami vėjo šuorai ir pašiaušia krištolinį vandenį virš atabradų. Ir žuvys po raibuliuojančiu skydu jaučiasi ne tokios pastebimos, ima traukti sėklių link. Saulė retkartėmis neįkyriai kyšteli savo diską pro de­besis. Kelias minutes krapnoja iš padebesių šilti lašai. Tokiu oru ešeriai visą dieną medžioja gana aktyviai, tik pusvalandžiui aprimdami tarp pirmos ir antros valandos, o lydekos visai nepaiso pietų pertraukos. Tik reikia rasti sėklius. Šis uždavinys be šiuolai­kinio echoloto tikrai yra ne iš lengvųjų. Vidutinio gylio ežeruose sėklių viršūnes rodo ligi vandens paviršiaus pakilusios vandenžolės, o giliuose ežeruose sėklių reikia ieškoti su gylmačiu.

Tipiškame seklių ir vidutinio gylio ežerų sėkliuj - Kaip ieškoti sėklių
Tipiškame seklių ir vidutinio gylio ežerų sėkliuje žuvys užima teritorijas netoli vienos kitų.

Ežerus pagal gylį galima suskirstyti į seklius (vidutinis gy­lis – 1-3 m), vidutinio gylio (6-7 m), kurių tipiškas pavyzdys yra Luodis, bei gilūs (vidutinis gylis – per 7 m), krašto žemėla­pyje jų yra nemažai – Plateliai, Tauragnas, Sartai. Kol kas suda­ryti ne visų mūsų krašto ežerų batimetriniai, arba gylio, žemė­lapiai, tad daugelis žvejų sėklių ieško pagal tam tikrus požy­mius. Šitokiai paieškai galiu pasiūlyti praktišką ir labai paprastą būdą. Jam naudojamas nedidelis inkaras. Patogiausias – iš švi­no nulietas 3-5 kg cilindras su ąsele. Prieš žūklę reikia iš akies nustatyti, kokio tipo ežere žvejosite. Sakysim, jog ežeras – vi­dutinio gylio. Tada, nusiyręs nuo kranto, atmatuoju 3-4 m vir­vės, kurios gale pririštas minėtasis inkaras, ir nugramzdinu jį už borto, paleidžiu valtį dreifuoti, retkarčiais pasiiriu, kad pamažu judėčiau reikiama kryptimi. Kada valtis stabteli, pasi­lenkęs prie vandens, su poliarizuotais akiniais bandau įžiūrėti dugną, nes dažnai inkaras įsivelia į vandenžolių guotą. Bet ir tai – signalas, jog gylis po valtimi mažėja. Tokioje vietoje verta užmesti blizgę ar sukrę. Jei dugnas įžiūrimas, vadinasi, inkaras atsigulė ant sėkliaus krašto. Šitaip galima žvejojant aptikti sėk­lius kiekviename ežere. Negiliuose ežeruose sėklius aptikti daug lengviau, nes juos parodo jau gegužės viduryje vandens pavir­šių pasiekiantys augalai. Ypač ryškus tokių vietų ženklas – va­dinamieji „lydekiniai barščiai”, kurie iškiša iš vandens stambius į žvynabudes panašius pumpurus.

Kuo vadovautis, kai sėklius randamas? Tolesnius žvejo veiks­mus lemia tai, kokiu paros metu – ryte ar vakare – žvejojama ir koks gylis tarp sėkliaus viršūnės ir vandens paviršiaus. Seklių­jų ir vidutinių ežerų sėkliai gerokai skiriasi nuo giliųjų ežerų sėklių. Šiuose sėkliaus viršūnė gali glūdėti dešimties metrų gel­mėje, o pirmuosiuose sėklių gylis retai siekia 1-3 m. Luodžio, Bebrusų ir Daugų ežeruose aptikau sėklius, ant kurių viršūnių galima išlipti iš valties ir nesušlapti blauzdų. Nuo sėkliaus gy­lio priklauso, kokios žuvys ir kada čia laikosi.

Gilių ežerų žuvys - Kaip ieškoti sėklių
Gilių ežerų sėkliuose žuvys pasklinda įvairiuose gyliuose

Kaip atrodo tipiški sekliųjų ir vidutinio gylio ežerų bei giliųjų ežerų sėkliai, gerai matyti iliustracijose. Jų skirtumus galima palyginti su lygumų ir kalnų reljefo skirtu­mais. Seklių ir vidutinių ežerų sėkliai – tai kalvos su gana nuožulniais šlaitais, kylančiais lygumų peizaže, o gilių ežerų sėk­liai – tai kalnagūbrių grandinėse ryškiai išsiskiriančios savo aukščiu keteros su stačiais šlaitais. Šiuose piešiniuose pavaiz­duotas ne tik sėklių reljefas, bet ir žuvų gyvenamosios arba pa­mėgtos vietos tame reljefe. Kiekviena žuvis tų vietų laikosi su pavydėtinu pastovumu. Suprantama, kad spiningininkui ši ap­linkybė labai palanki. Tiesa, būtina daryti išlygą, kad pagal pa­ros laiką ta vieta gali kiek kisti. Ši pastaba mažiau taikoma gi­liųjų ežerų sėklių žuvims, nes ten jos tinkamo gylio slėptuvių ir ganyklų pasirinkti gali mažiau. Užtat sekliųjų ir vidutinių ežerų žuvys su kaupu atsigriebia. Rengiantis žūklei, į tai būti­na atsižvelgti. Peršasi paprasta išvada: giliųjų ežerų sėkliuose žuvis aptikti daug lengviau, užtat sunku aptikti pačius sėklius.

Lydekinis sėklius - Kaip ieškoti sėklių
Lydekiniame sėkliuje kiekviena žuvų rūšis turi savo vietų, kurioje laikosi, kol ateina maitinimosi migracijų laikas

Seklių ir vidutinio gylio ežerų sėklius savo ruožtu galima suskirstyti į tipus, nes jie labai įvairūs, tačiau užtenka apsiriboti dviem tipiškiausiais variantais: pirmieji sėkliai glūdi visiškai po vandeniu, o antrieji pasiekia vandens paviršių, ir tose vietose želia švendrai ar meldai. Sąlyginai tuos du tipus galima vadinti lydekiniais ir ešeriniais – sterkiniais sėkliais.

Kuo jie skiriasi, gerai matyti ir piešiniuose: lydekinis sėklius pa­prastai išsidėstęs po vandeniu, su gausia augalija, dažnai labai vešlia, o dugnas aplink tokį sėklių irgi dažniausiai žolėtas kaip laukas. Ešerinio – sterkinio sėkliaus pašonėje turi būti daugiau smėlėtų ir žvirgždėtų plotų, duburių su kietu dugnu. Tokių sėk­lių šlaitai dar nuožulnesni, o patys sėkliai dažnai apaugę šven­drų arba meldų „salomis” – puikia priebėga mailiui ir smulkioms žuvims. Tiek ešeriai ir sterkai, tiek lydekos labiau linkusios lai­kytis savojo sėkliaus. Šią aplinkybę dar lemia ir tai, kad lydekiniai sėkliai dažniausiai būna arčiau krantų ir lydekos nuolat kursuoja tarp jų ir įlankų, upelių ir upių žiočių bei ištakų. Ešeriniai – sterkiniai sėkliai labiau nutolę nuo pakraščių, dažnai drie­kiasi pačiame ežerų vidury.

Žuvų susitelkimas vieno ar kito tipo sėkliuose skirtingu pa­ros metu nevienodas. Pirmiausia jis priklauso nuo šviesiojo lai­ko trukmės ir žuvų maitinimosi ciklų bei, žinoma, nuo oro są­lygų. Ūkanotomis šiltomis dienomis, kai retkarčiais dar ir palyja, žuvys sėklių zonose laikosi ir maitinasi daugmaž visą dieną, o saulėtomis dienomis geriausias laikas žūklei – rytas ir vakaras. Atšalus orams ir sezono pabaigoje žuvys mažiau lanko sėklius ir renkasi gilesnes vietas.

Ešerių sėklius - Kaip ieškoti sėklių
Dieną ešerių, sterkų sėkliuje žuvys pasklinda plačiai

Pats didžiausias žuvų būriavimasis prie sėklių – rytais ir va­karais. Ypač plėšriųjų. Kaip susitelkia žuvys lydekiniuose sėk­liuose, gerai matyti piešinyje: rytą tiek taikiosios, tiek plėšrio­sios žuvys atsiduria greta pakankamai apribotuose plotuose. Dieną padėtis keičiasi – žuvys šiek tiek nutolsta vie­nos nuo kitų ir išsiskirsto į pamėgtas dienojimo vietas. Ešeriniuose – sterkiniuose sėkliuose rytą ir vakare situacija panaši, skirtumas tik tas, kad žuvys kursuoja didesnėse erd­vėse ir plačiau pasklinda, nes šių sėklių reljefas lėkštesnis. Die­ną žuvys juose pasklinda dar plačiau, ir beveik visada nuo sėk­lių pasitraukia sterkai, o ešeriai (nors ir ne visada) atsitolina iki kitos medžioklės pradžios. Plėšriųjų žuvų kibimo metas tokiuo­se sėkliuose vasarą paprastai palyginti trumpas ir trunka 1-2 valandas tiek rytą, tiek vakare.

Ryte - Kaip ieškoti sėklių
Lydekų sėkliuje rytų ir vakare visos žuvų rūšys susiburia tose pačiose zonose

Sėkliuose žuvys daug budresnės nei dienojimo ar nakvy­nės vietose, todėl plaukyti reikia atsargiai, nekelti triukšmo, in­karą patartina nuleisti tik iš anksto numatytose vietose.

Kiekvieno sėkliaus gyvenimas savitas. Vieno ryto nepakan­ka jį ištyrinėti ir rasti labiausiai žuvų pamėgtus takus. Patyrę spiningininkai pirmajai žūklei pasirenka kelias sėkliaus vietas, o po poros dienų jau gali daryti išvadas.

Viktoras Armalis 2004 m. Žūklė spiningu

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*