Kaip elgtis sutikus vilką

Kaip elgtis sutikus vilką

Nors vilkų mūsų šalyje pasitaiko tik vienas kitas, tačiau visuomet yra rizika jį sutikti grybaujant, uogaujant ar šiaip vaikštinėjant po mišką. Natūralu, kad sutikus šį miško plėšrūną įsijungia savisaugos jausmas ir kyla noras bėgti kiek kojos įkabina, neatsigręžiant per petį. Tačiau taip elgtis nereikėtu, tai tik išprovokuotu plėšrūną pulti. O ką daryti, kad susitikimas vyktu sklandžiai ir be pasekmių skaitykite šiame straipsnyje.

Pirmiausia ir svarbiausia – neprarasti savitvardos, atminkite, kad plėšrūnai dažniausiai bijo žmogaus. Emocinė žmogaus būsena susitikus žvėrį būna labai įtempta ir tada jo elgesys pasireiškia trimis būdais: žmogus bėga, šaukia arba, kas labiausiai netinkama, šauna į žvėrį. Nei vieno, nei antro, nei tuo labiau trečio (kalba eina ne apie medžiotojus) neturėtumėt daryti. Matant bėgantį žmogų plėšrūnui gali kilti persekiojamo refleksas – vytis bėgantį ir pulti jį. Refleksas gali būti stipresnis už baimę žmogui. Bėgti nepriimtina ir dėl kitos priežasties; žmogus gali bėgti į besislepiančio jauniklio pusę, todėl motina – vilkė traktuos jūsų veiksmus kaip ataką. Plėšrūnų jaunikliai yra labai smalsus, turi mažiau baimės žmogui, nei jų tėvai. Vilkė pastebėjusi žmogų duoda atitinkamą signalą savo vaikams. Žmogus tokioje situacijoje gali apsisaugoti nuo plėšrūnų garsiu, kaip įmanoma ramesniu balsu, bet ne šauksmu, kuris žvėrių pasaulyje traktuojamas kaip iššūkis ar agresija. Daugelį atveju plėšrūnai pasišalina ir nuo staigaus garso, bet tarp jų pasitaiko senesnių vilkų su „charakteriu“, kurie tokiais atvejais gali pabandyti užpulti.

Ginklo nešiojimas gali būti pateisinamas siekiant apsisaugoti. Tačiau šaudyti į stambų žvėrį be būtinybės neleistina pirmiausia dėl pačio žmogaus interesų. Nušauti plėšrūną vienu šūviu vietoje, pataikyti į gyvybiškai svarbius organus, yra labai sunku, tas įmanoma tik patyrusiam medžiotojui, o sužeistas gyvūnas, net mirtinai, dažnai užpuola žmogų, ypač kai jis artėja prie jo. Ne kiekvienas šuolis – plėšrūno į žmogaus pusę ar net tiesiai ant jo – yra ketinimas pulti, todėl prieš šaunant reikia pabandyti sustabdyti jį balsu arba šūviu į viršų. Paprastai tai suveikia, vilkas sustoja ir nueina.

Kaip pas šunis, taip ir pas vilkus pasireiškia agresyus (aktyviai-gynybinis) ir bailus (pasyviai-gynybinis) elgesys svetimam žmogui. Abiejų komponentų gynybinio elgesio laipsnį sukelia mažiausiai trys veiksniai (Krushinskij, 1960). Pirma – genotipiniai faktoriai, antra – auklėjimas, trečia – žmogaus elgesys susitikimo su šuniu ar vilku metu. Gynybinio elgesio įrankio įgyvendinimą lemia kiekybinis pasireiškiančios reakcijos santykis tarp agresijos ir baimės žmogui. Šios dvi reakcijos yra nestabiliai subalansuotos. Vilkai gyvenantys laukinėje gamtoje paprastai bijo ir vengia žmonių. I.P. Pavlov ir M.K. Petrova (1916) palygino šuns agresijos ir šėrimo elgsenas su svarstyklėmis. Kuo didesnis „krovinys“, t.y. kuo labiau išreikšta agresija, tuo labiau nusveria viena ar kita svarstyklių pusė.

Baimė žmogui yra tas blokuojantis agresiją faktorius, kuris užtikrina žmogaus saugumą nuo vilkų puolimo. Tačiau esant žmogaus ir vilko susitikimui gali kilti tokios sąlygos, kuriomis pasyviai-gynybinis blokas gali nesulėtinti agresyvios reakcijos.

Tai gali nutikti dėl daugelio priežasčių. Pirma, vilkai bijo toli gražu ne kiekvieno žmogaus. Labiausiai jie bijo vyrų, mažiau moterų ir beveik visai nebijo vaikų. Antra, labai didelį vaidmenį turi žmogaus elgesys susitikimo metu su vilku. Jei žmogus (net vyras) bėga ar nueina nuo vilko, jis nustoja jo bijoti ar tiksliau pradeda mažiau bijoti. Ir tą akimirką gali pasireikšti vilko agresijos reakcija.

Atvejis, nutikęs Velyko-Aleksandrovsko rajone, šokiravo daugelį. Priminsim: naujametinę naktį trijose kaimuose šiame rajone vilkas apkandžiojo kelis žmones. Ir būtų tesęs savo darbą, jei nebūtų sutikęs savo kelyje vienos drąsios moters, kurį užmušė plėšrūną. Buvo atlikti laboratoriniai tyrimai, kurie nustatė – gyvūnas sirgo pasiutlige…

Žmonės užduoda daug klausimų apie šį incidentą. Dažniausiai tokius kaip: “Kas atsitiko? Iš kur atsirado vilkas? Kodėl jis buvo pasiutęs?”. Bet atsirasti vilkui ir nereikėjo – greičiausiai jis gyveno tose vietose. Šie plėšikai sutinkami visoje Chersono apylinkėje. Pasiutęs jis tikriausiai po susitikimo su lape – taip pat užsikrėtusia. Lapės yra šios ligos nešėjos ir platintojos. Baisi infekcija iki tam tikro laiko “miega” kai kurių gyvūnų organizmuose ir napasireiškia. Ir tada dėl kokios nors priežasties (kurį nėra visiškai išaiškinta) virusas aktyvuojasi. Taip atsiranda pasiutusios lapės. Jos kandžioja visus ką sutinka, įskaitant vilkus.

Iškyla natūralus klausimai: jei egzistuoja vilkų atakos pavojus, kaip jo išvengti, kaip nesutikti tokių žvėrių? O jei jau sutikai, tai kaip išlikti sveikam ir apskritai – gyvam?

Pirmiausia reikia prisiminti, kad sveikas ir sergantis pasiutlige vilkas – tai, tiesą sakant, labai skirtingi žvėrys. Pasiutusio gyvūno bruožai yra: išblukęs, matinis kailis, galva nuleista žemyn, bereikšmis žvilgsnis. Gali būti pabrukęs uodegą (sveiko vilko ji ištempta), iš nasrų varva seilės. Nors paskutiniai du bruožai ne visada pasireiškia. Labai svarbus ženklas – tai grupė vilkų. Jei šalia bėga nors du gyvūnai – akivaizdu, jie sveiki, sergantis vilkas visada palieka gaują. O jei vienišas vilkas dienos metų atklydo į kaimą – neabejotinai, kad jis ligotas: ne vienas sveikas plėšrūnas neklaidžios tarp žmonių dieną.

Susitikimas gali įvykti skirtingomis situacijomis. Bet jei pastebėjote vilką miške ar stepėje – greičiausiai jis nėra ligotas: pasiutę žvėrys atklysta prie žmonių gyvenviečių, o sveiki klaidžioja miškuose. Ir jei jo išvaizda sako, kad jis sveikas, galima 99, 9 % garantuoti, kad “miško šuo” elgsis ramiai ir taikiai. Nes normaliam plėšrūnui “nepagarbus” elgesys su žmogumi – reta išimtis.

Bet kaip sakoma, visko gyvenime nutinka. Ir jei pamatėte, kad vilkas susidomėjo jumis – jokiu būdu nebėkite. Pabėgti nuo vilko neįmanoma! Žingsniuokite atgal, neatsukdamas jam nugaros, kad neišprovokuoti puolimo. Geras būdas išvengti problemų – garsiai kalbėti. Tokiu būdu pavykdavo sustabdyti ne tik vilkus, bet net meškas ir tigrus. Bet nereikia rėkti – garsus šauksmas gali sukelti žvėries agresiją. Atsitraukimu garsiai kalbant galima pasiekti artimiausią medį. O įlipti į jį sugebėsite labai greitai, galite tuo net neabejoti…

“Įdomiau” kai vilką sutiksite kaime. Todėl kad gali būti ir pasiutęs ir visiškai sveikas gyvūnas: kuris atėjo į kaimą ieškodamas maisto – avies, veršio ar šuns. Jei vilkas ligotas, tikriausiai jis iškart bandys pulti. Sustabdyti jį nei balsu, nei kitais veiksmais neįmanoma, reikia bėgti nedelsiant – kaip galima greičiau! Šiuo atveju galima ir būtina nusigręžti. Tuo labiau, kad yra tikimybė pasiekti namo ar tvarto duris – pasiutęs gyvūnas nusilpęs, jo greitis ne toks kaip sveiko. Jei vis dėlto vilkas užpuolė – tada gelbėti savo ar kito gyvybę tinkamos visos priemonės: nuo kastuvo iki peilio. Kas buvo įrodyta mūsų aukščiau rašytu atveju: tą naktį vilką peiliu nudūrė 69 metų moteris! Apsaugojo nuo žvėries marčią (ją vilkas užpuolė kieme) ir sūnų, kuris plikomis rankomis puolė gelbėti žmonos.

Ypatingas atvejis – kai nėra aišku ar gyvūnas sveikas ar ne. Tokia situacija gali nutikti gyvenvietėje naktį. Čia net ir patyręs zoologas neatskirs – pasiutęs vilkas ar sveikas. Šiuo atveju protingiausia elgtis pagal aplinkybes: jei “pilkasis plėšikas” nerodo agresijos, atlikite veiksmus minėtus aukščiau: traukitės, neatgreždami nugaros. Bet jei žvėris iškart puola, tai galima būti tikram, kad jis serga pasiutlige. Tada ir veikti reikia atitinkamai.